Tag Archives: Andrius Užkalnis

Neprijaukintasis Užkalnis apie prijaukintąją Angliją

Jau bene penktą ar šeštą kartą rašau apie Andrių Užkalnį. Kokį trečią ar ketvirtą kartą rašau apie jo knygas. Nežinau, kodėl jis man užstrigo – gal dėl to, kad jis didžiausias Lietuvos internetų ir laikraščių trolis, sugebantis kiekvienu savo straipsniu skaitytojus padalinti į dvi tarpusavy besipjaunančias stovyklas. Įdomiausia, kad kiekvieną kartą tarpusavy pjautis ima vis kiti žmonės, o dar keisčiau, kad vieną dieną autorių plūdę žmonės kitą dieną jau ima jį garbinti – aišku, iki kito straipsnio, kur vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis*.

Andrius Užkalnis. Prijaukintoji Anglija.Lietuviškosios Vikipedijos vadovas (jei išvis ten yra kokių nors vadovų) Mantas Dirgėla kartą ištarė frazę, kurią pasigavo internetų (taip, internetų, o ne interneto) troliai: „Jazau, kas tas Užkalnis!“, o praėjus vos keliems mėnesiams, šis posakis tapo bendriniu, taikomu, kalbant apie bet kokius iš minios išsišokančius veikėjus, pavyzdžiui, „Jazau, kas tas Kubilius!“. Kiek vėliau vieno iš Vikipedijos administratorių sukurtą straipsnį apie Užkalnį jau tą pačią dieną kažkas pareikalavo ištrinti, argumentuodamas, esą tai „kalbantis hamburgeris“**. Taip, Andrius Užkalnio tekstai žmonėms kelia tikras isterikas. Galiu garantuoti, kad panašias isterikas daugeliui sukels ir naujoji jo knyga – „Prijaukintoji Anglija“.

Taip, ši knyga – tai pirmosios Andriaus Užkalnio knygos tęsinys. Panašiai, kaip ir „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“, ši knyga pasakoja daugybę įvairiausių keistenybių, paaiškina nesuprantamų angliškų įpročių priežastis, parodo tai, dėl ko dažnas lietuvis, nuvykęs į Londoną, paskui kalba, esą ten visi kažkokie trenkti ir viskas nenormalu. Bet ta pati tema – tai vienintelis ryškesnis knygų panašumas. Naujoji knyga yra visiškai priešinga savo požiūriu, čia nėra tų švelnių ir kultūringų tekstų, kurie buvo pirmojoje. Čia nėra žvilgsnio iš paukščio skrydžio, ji grubiai nuleidžia skaitytoją ant žemės. Jei pirmoji knyga buvo teorija, paaiškinanti angliškas keistenybes, jų priežastis, jų prasmę, tai antroji – panašesnė į konkretų imigranto (kiek mažiau – turisto) vadovą, pilną praktinių pavyzdžių. Kaip neapsijuokti, kaip elgtis, ko negalima daryti, kur verta nueiti ir kodėl atvykėlis yra šiukšlė***. Be skrupulų.

Prisijaukinęs skaitytoją savo pirmosios knygos švelnumu, kur viską pasakojo, kaip savas, draugiškas lietuvis, turintis tikro anglo žinias apie šalį, antrojoje knygoje Andrius Užkalnis persiverčia nelyg vilkatas. Dabar jis jau pasakoja, kaip koks škotų menedžeris, turintis patį geriausią lietuviško imigranto išmanymą apie kraštą. Škotų menedžeriai – tai ne šiaip vadovai, o vadybos sistemų ir žmonių valdymo asai, garsėjantys visame pasaulyje savo negailestingais sprendimais, ciniškumu ir tuo, kad jų patarimai – neįkainojami****. Andrius Užkalnis čia parodo savo menedžerio patirtį – tokią, kuri prilygtų škotiškai.

Norite greito kurso apie tai, kaip atvykti, įsidarbinti ir imti daryti karjerą? Nurykite viską, ką galvojate ir melskitės autoriui, kuris nesicackindamas supažindins jus su realybe. Patarimų ir situacijų išaiškinimų šviežiam imigrantui į šalį čia tiek, kiek ligšiol nesugebėjo parašyti visa naujoji lietuviška diaspora. Jei norite emigruoti iš Lietuvos – perskaitykite šią knygą bent 10 kartų, kol išmoksite beveik atmintinai.

Iš šios knygos sužinosite elementarias darbinimosi taisykles (naudingas, beje, ne tik Anglijoje, bet ir Lietuvoje ar bet kurioje kitoje šalyje), būtent čia perskaitysite, kodėl nykus pasiteisinimas policijai apie tai, kad „o pas mus Lietuvoje galima“ taps garantija, kad būsit nubaustas. Ar žinote, kad vien už tai, kad kišenėje turite lenktinį peiliuką (jau nekalbant apie ką nors rimtesnio) galite būti pasodintas? Ar žinote, kad vadovų laidomos pagyros nieko nereiškia, tačiau švelni užuomina apie blogą darbą – tai rimtas įspėjimas? Ar žinote, kad jei vaiką net neilgam paliksite vieną namie, galite turėti labai didelių problemų su valdžia*****?

Manote, kad knygoje vien tokie nekalti dalykėliai? Toli gražu. Andrius Užkalnis neturi stabdžių. Kodėl lietuvės mėgsta „šokoladines dūdeles“ ir kuria šeimas su juodaodžiais, kaip į mokyklas vaikai varomi dar nuo 2-3 metų amžiaus, o kilnios pagyvenusios anglų ledi tiesiog eina iš proto dėl, atleiskite, pimpalų. O gal manote, kad lietuviški pensininkai gyvena blogai? Jūs nežinote, kaip gyvena anglų pensininkai******. Visa angliška realybė be jokių pagražinimų.

Kur geriausias turgus? Kaip paprasčiau išvengti bėdų su mokesčiais? Kokios įdomiausios šalies vietos? Kur šiaip verta apsilankyti? Kokia anglų žurnalistika? Kas per daiktas tas angliškas humoras? Kodėl jie daugiausiai Europoje šneka apie seksą, o dar daugiau – apie visokias šlykštynes (mėsa su išmatų pagardais – per TV!!!)? Kodėl Lietuvon grįžtančių emigrantų taip nemėgsta mūsų biurokratai?

Ne, knyga nėra taisyklių vadovėlis, čia nėra nei vieno konkretaus nurodymo, kur eiti ir ką daryti. Greičiau atvirkščiai – autorius kalte kala į galvą supratimą apie tai, kaip kažkas vyksta ir kodėl taip yra – kad išvadas patys galėtumėt pasidaryti. Su pavyzdžiais. Kodėl lietuviai geresni darbuotojai už vietinius. Kaip nepadaryti klaidų. Kaip pasinaudoti savo galimybėmis. Viskas – tuo pačiu, visiems žinomu, kandžiu ir tiesiu, beveik škotų menedžerio ar, tiksliau, Andriaus Užkalnio stiliumi. Skaitydamas gali piktintis arba mokytis. Ir jei mokysiesi, liksi autoriui dėkingas už tai, kad išvengsi daugybės problemų.

Aš nuoširdžiai rekomenduoju šią knygą paskaityti kiekvienam, kas galvoja apie emigraciją. Ji tikrai palengvins gyvenimą ir patyrusiems emigrantams. Vien dėl to, kad paprastai ir aiškiai sudėstys, kaip tvarkytis, norint Anglijoje gyventi geriau. Bet net jei niekada gyvenime negalvojote apie emigraciją, net jei neturite išvykusių pažįstamų, net jei nesiruošiate į Angliją nuvykti kaip turistas, ši knyga bus labai įdomi: ji tiesiog leis sužinoti apie tą šalį tai, ko nepapasakos joks kelionių vadovas*******.

——————–

* Į trolius dauguma žiūri neigiamai – esą jie trukdo gyvent. Išties greičiau atvirkščiai: troliai parodo mūsų suvokimo bėdas. Jei gali būti užtrolintas, reiškia, kad arba esi kvailas, arba žioplai pasidavei provokacijai, arba tiesiog pats šneki nesąmones. Sugebėjimas būti geru troliu (ne šiaip durniumi, o Troliu iš didžiosios) – tai išskirtinis talentas.

** Žmonėms, kurie neturi argumentacijos, nelieka nieko kito, kaip tik plūstis. Andrių Užkalnį įvairūs veikėjai plūsta ypatingai dažnai, o tai rodo, kad jis itin taikliai kabina problemas.

*** Taip, atvykėlis yra šiukšlė, jei jis imigrantas į šalį. Ir tai reikia įsisavinti bet kuriam imigrantui, bet kurioje šalyje. Imigrantai į Lietuvą – irgi daugelio vertinami, kaip šiukšlės. Tad ar vertta tikėtis, kad Anglijoje kitaip?

**** Geri patarimai retai kada būna malonūs. Nori sėkmės – pirmiausiai susitaikyk su tuo, kad problemos tavo paties galvoje. Keiskis pats – tai žymiai lengviau. Tačiau akivaizdu, kad norint taip pasikeisti, reikia nuryti ne vieną karčią piliulę.

***** Kai kurie atvejai išties prieina iki beprotybės – pliaukštelsit vaikui per subinę – gali baigtis tuo, kad vaiką iš jūsų atims tarnybos. Tokie atvejai kraupina daugelį Lietuvoje gyvenančių, tačiau tokia tvarka. Nenorit problemų – išmokite atitikti vietiniams reikalavimams.

****** Mirę nuo šalčio ar iš bado – vos ne įprastas dalykas. Mūsų pensininkai gali nesiskųst, kad per mažai gauna – pasakos apie tai, kaip gera anglų senukams, tėra pagrįstos nesupratimu, jog gerai gyvena tik tie, kas sugebėjo prisitaupyti jaunystėje, o paskui parduoti savo būstą ir išvykti į šalį, kur viskas pigiau.

******* Tiek išnašų pridariau tyčia – dėl to, kad autorius naujoje knygoje jų pridėjo gerokai mažiau, nei pirmojoje. Reikia juk kažkaip kompensuoti.

Andrius Užkalnis, Nida Vasiliauskaitė, mikrožanras ir juokas

Atrodo, kad Kreivarankis galutinai suformavo tą naują mikrožanrą – Andriaus Užkalnio kritiką. Nesvarbu, kas, kaip ir kodėl, bet figūra išaugo tiek, kad kalbos apie ją – jau tampa savotišku sportu. Deja, paprastai nesėkmingu – bandymai atrasti silpnų vietų virsta verksmingu šnypštimu apie tai, kad Užkalnis koks nors šššššlykštus. Visgi aš porą suradau, tad jau, gerbiamasai Andriau Užkalni, nesupykite, nepasmerkite, nes ne dėl asmeninių ambicijų, o dėl žanro pilnovės dabar apjuodinsiu jūsų ypatą baisiau, nei netgi tamsta galėtumėte tikėtis, nesiskaitydamas su žodžiais, priemonėmis ar mintimis, o tikslingai ir bjauriai apdergdamas tamistos dūšią visomis išgalėmis. Tikiuosi, šį mano subjektyvų tekstą paskaitys ir pati Nida Vasiliauskaitė.

Andrius Užkalnis, Nida Vasiliauskaitė ir archetipinė demonų prigimtis

Andrius Užkalnis – ne koks politikas, kur galima plūsti jo veiksmus, nuodėmes ar dar ką nors. Tai ne šiaip komentatorių nekenčiamas monstras. Tai figūra, teikianti vos ne filosofinį pasitenkinimą jos nagrinėtojams, figūra, kurią galima nupasakoti bet kaip, vos ne kaip kokį mitinį herojų. Ko gero, Lietuvoje panašių personažų nėra labai jau daug. Gal vienintelė ryški – tai Nida Vasiliauskaitė, kuri tokia absoliučiai priešinga Andriui Užkalniui, kad jei reiktų surasti porą didžiąjai kovai – idealesnės nei nebūtų.

Užkalnis linksmas, heteroseksualus, sąmojingas, pakazūchiškai vaizduoja marginalumą tekstais, yra atvirai antimarginalus pomėgiais, mėgsta pasiplūst, yra storas, jaučia pasitenkinimą kiršindamas skaitytojus, nesicackina ilgai su tomis pat temomis, yra kardinalus dešinysis, galų gale – vyras. Nida Vasiliauskaitė rimta, nežinau apie seksualumą, bet jos sąmojai apsiriboja etiketėmis, tekstus demonstratyviai taiko intelektualams, remia kažkokias marginalines grupuotes, vietoj keiksmų vartoja svetimžodžius, yra liesa, skaitytojus bando suvienyti prieš savo ideologinius priešus, ilgai zulina vos kelias jai rūpinčias temas, yra žymi ultrakairioji, galų gale, taip jau susiklostė, kad moteris. Aš čia dar mažai pavardinau, bet manau, ir taip akivaizdu – kokį besugalvotum atributą vienam, kitas turės diametraliai priešingą. Hmmm, net jų protingumas ir tai kažkoks priešingas atrodo – vargu, ar jie galėtų suprasti vienas kito argumentus.

Netgi jų dominuojantys tekstai yra neįtikėtinai priešingi ir stilium, ir prasme, ir emocijų pobūdžiu, ir skaitytojais, ir viskuo viskuo… Netgi tuo, ko tiems tekstams trūksta. Atrodytų, duok Vasiliauskaitei Andriaus talentą kurti paveikslus žodžiais – ir ši imtų šviesti, nelyg užburianti revoliucijos šauklė. Ar duok Nidos graužatį apie visuomenės netobulumą Užkalniui – ir šis sukels masinį pakvaišimą dėl filosofijos. Tačiau to nėra, o yra tiktai viena bendra abiejų autorių savybė – jie siutina. Jie siutina skaitytojus taip, kad šie kraustosi iš proto. Ir nieko neįstengia padaryti.

Savo sugebėjimu siutinti skaitytojus abi figūros tiesiog ženkliškos. Pasakai diskusijoje „Nida Vasiliauskaitė“ – ir visi supranta, kas bus pasakyta paskui. Pasakai diskusijoje „Andrius Užkalnis“ – ir visi supranta irgi. Galgi tiesiog simptomatiškas buvo atvejis, kai Artūras Račas kažkokius savo komentatorius grąsinosi vadinti užkalniais. Galgi toks pat simptomatiškas atvejis, kai specifiniuose sluoksniuose kas nors pavadinamas Vasiliauskaitės klonu.

Negalim nematyti šios poros priešingumo, tačiau negalim jų ir atskirti – tai vienos semos dvi ženklinės pusės, antonimiškos savo forma, tačiau vienodos savo gilumine prasme. Kaip neatskiriamai priešingais tampa Saulė ir Mėnulis, diena ir naktis, vyras ir moteris, obuolys ir kirminas, vaikas ir saldainiai, taip ir Andrius Užkalnis su Nida Vasiliauskaite…

Tai dvi ženkliškos ir netgi archetipiškos savo išskirtinumu figūros – Nida dar prieš krūvą metų pagarsėjo visokiomis apie ją prikurtomis legendomis (ar tik ne jos pačios studentų kerštas?), bet legendomis pagarsėjo ir Andrius Užkalnis. Manau, kad ir apie vieną, ir apie kitą nesunkiai susirasit. Taip, žinoma, kad legendos kuriamos apie daugelį, tenoriu pasakyti tik vieną: Andrius Užkalnis ir Nida Vasiliauskaitė yra aiškūs mitologizavimo rekordininkai tarp žmonių, rašančių straipsnius populiariems leidiniams.

Nuostabu ir tai, kad daugelis žmonių pastebi Andriaus Užkalnio ir Nidos Vasiliauskaitės vienatį, nepaisant aiškios šių figūrų superpozicijos ir net nepaisant to, kad abi šios asmenybės ganėtinai vengia tarpusavio diskusijų. Juk priešingumas suponuoja bendrybę, vienatiškumą, tam tikrą bendrąjį prasminį kvantą, nedalomąją esybę, apjungiančią šiuodu į keistą porą, kažkodėl vis nesusieinančią lemiamam mūšiui, tačiau suvokiamą išimtinai kaip tarpusavy besikaunančią.

Bet ne, tai ne tarpusavy kovojančių dvynių vaizdinys. Ir tai tikrai ne vaizdinys tarpusavy kovojančio vyriško ir moteriško pradų. Tai kažkas keistesnio – juk ir vienas, ir kitas suprantamas, kaip visuomenės priešas, griaunantis įprastą pasaulio vaizdą, bendrąjį mitą. Ir Nida Vasiliauskaitė su savo kova prieš šeimos ir kitas vertybes, ir Andrius Užkalnis, besityčiojantis iš visko, kas tiktai įprasta. Tai nelyg chaoso pagimdyti gaivalai, kurie bando sunaikinti mūsų vertybėmis paremtą pasaulį, Šėtono išperos ir demonai, rodantys eiliniams žmonėms savo dantis ir nagus, bandantys įkąsti, ieškantys jautrių vietų… Demonai, kurie nepažeidžiami, tačiau juk jie turi būti kažkaip sunaikinami ar nukenksminami?

Būtent pasąmoningas skaitytojų supratimas viską pastato į savo vietas – juk demonai viens kitą turi sunaikinti patys, tarpusavio kovoje – štai todėl ir superpozicija, štai todėl joje ir atsiduria šios dvi figūros. Todėl nei vienam nekyla abejonė, kad Andrius Užkalnis ir Nida Vasiliauskaitė turi būti nesutramdomais priešais. Juk tiktai šitaip jie duos ramybę visiems kitiems.

Tai raktinė, esminė šių autorių problema – savęs ieškojimas, savęs neigimas, išvirstantis demoniškais, žudikiškais antpuoliais, kurių metu be gailesčio traiškomos skaitytojų smegenys, liejasi neapykantos kraujas ir nekaltų aukų pūliniai. Demonai atskrenda į mūsų skaitytojiškus protus ir sukelia minčių skerdynes. Bet patys demonai negali ar nenori kovoti tarpusavyje. Jie vienas kitam neįdomūs. Tiksliau, įdomūs, bet tik tiek, kad po poros apsidraskymų kiltų panieka atmieštas supratimas, kad oponentas atrodo banalus, nykus ir… Ir tiesiog priešingas, visu savo priešingumu panašus į tave patį, toksai priešingas, kad nei kovoti, nei laimėti nėra prasmės. Bene ryškiausiai tą priešingumą atspindi abiejų fanatiškiausi gerbėjai, pasiryžę tarpusavy susirieti, lyg šunys.

Kaip senas mitas apie tą, kuris duoda ir atima, kuris pradžia ir pabaiga, užmarštis ir žinojimas, šios žemės viešpats ir sielų valdovas, priešingybių vienybė, diena ir naktis, viskas ir niekas, Liuciferis, Šviesos Nešėjas, gimstantis susijungus priešybėms į vienatį, kovojančią su savimi – du demonai, kuriems reikia atrast vienas kitą. Andrius Užkalnis ir Nida Vasiliauskaitė, kurie yra ir liks nepilnaverčiai vienas be kito kūrybos – be apsijungimo, be kovos, be tos šviesos, kuri kiltų. Šviesos – pilnatvės, prasmingumo, grožio. Arba iš tekstų į realybę persikeliančių košmarų. Juk demonai neprognozuojami…

Andrius Užkalnis – greitai bus trečia knyga, o dar greičiau – gastrolės

Garsusis Andrius Užkalnis, įsikūręs visai šalimai už PoPo bendrabučio sienos, pasirodo jau pridavė redakcijon trečią savo knygą – tikėtina, kad ši pasirodys dar iki Kalėdų. O dar be to, jis greitai Lietuvoj pradės naujas gastroles, šiurpindamas kaimo bobutes ir neapsišvietusią publiką, iš kurios, kaip įprasta, ims po 10 litų už autografą (perkant 2 ar daugiau knygas – autografams bus taikoma nuolaida).

Aš jau ne kartą rašiau apie šį nesuvokiamai nuostabų autorių, tapusį didžiausiu viso lietuviško interneto troliu. Ir ne tik interneto troliu – spaudoje jis irgi kelia šiurpulį bet kam, kas tik skaito jo straipsnius.

Pirmoji Užkalnio knyga „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ – susilaukė tokio nežmoniško pasisekimo, kad autorių prakeikė visa Rašytojų sąjungos grietinėlė. Kai kurie – net ir viešai. Antra knyga, „Kelionių istorijos“ – irgi susilaukė neįtikėtino pasisekimo.

O dabar žadama ir trečioji – sako, kad ji vadinsis „Prijaukintoji Anglija“. Ir aš tikiuosi, kad ji netgi pranoks tas pirmąsias.

Informacija, pateikta apie knygą, yra gauta ir nutekinta be autoriaus žinios ar sutikimo, tad jei tik su menamai išleidžiama knyga susijusios personos kreipsis – šitą įrašą išimsiu, o kol kas supraskite tai, kaip nepatvirtintus gandus, galimai nieko bendra neturinčius su realybe.

Dar kartą, labas, PoPo :-)

Taigi, po visų ilgų užsiknisinėjimų, pagaliau atrodo, kad viskas jau daugmaž tvarkoj. Skirtumas pamentoriavo, nustatydamas, kur man eiti, Andrius Užkalnis padėjo apsispręsti, o Zbygniewas Pivacijus pademonstravo PoPo galią. Taigi, būsiu PoPo, taigi, čia man bus ir vieta. Tikiuosi, nenušiurpinsiu vietinių kitų asmenų, o ir šiaip nenubaisėsiu labiau, nei jau esu nubaisėjęs.

Kas dar? Ogi gal tik smulkmenos. Atrodo, kad dėl saugumo nustatymų WordPress neduoda importinti Youtube filmukų, jie čia dedami visai kitaip, paprasčiau – tiesiog nurodžius filmuko linką, prasidedantį ne įprastu „http“, o „httpv“. Reiks pavaikščioti per senus straipsnius ir pataisinėti.

O kas dar? Ogi nieko. Pažadu, kad siuntinėsiu užknisančius komentatorius ta pačia kryptimi be jokio gailesčio. Kita vertus, pažadu, kad kaip ir anksčiau, toleruosiu savęs paties pasiuntimus ir t.t. Taigi, viskas po senovei 🙂

Kalbainiai…

Nuostabiai, neįtikėtinai taikliai ir raiškiai juos apibūdino Andrius Užkalnis savo straipsnyje – http://uzkalnis.blogspot.com/2010/06/isdziuvusios-smegenys-barsto-nuodais.html

Tie išgamos užkniso mane, bet Užkalnį, atrodo, užveikė dar baisiau. Ir problema ta, kad daugelio tų kalbainių arba kalbajobų intelektas yra žemesnis, nei kokio nors jobnuto sektanto, bet savo rankose jie turi valdžią, gali bausti, gali nurodyti, gali reguliuoti.

Aš iki šiol atsimenu, kaip viena tokia tūpa pyzda iš VLKK, bevadinanti save „kalbininke“, atėjusi apsilankyt vienoje redakcijoje, su kuria bendradarbiavau, man aiškino, kad kompiuterijos terminas „skriptas“ keistinas į „rašysena“ ar tai kažkokį panašų žodį, dar ir besiremdama, atsiprašant, kažkokiu žodynu. Ir labai įsižeidė, kai paklausiau, ar ji durna. Po to susilaukiau grasinimų iš redaktorės, nes, pasirodo, tokios tūpos pyzdos už žodžius, kurių nesupranta, dar ir baudas dėlioja.

Tie patys silpnapročiai kalbainiai, bandę išversti žodį „Internetas“ į, atsiprašant, „tarptinklį“, o vėliau – „saityną“, iki šiol nesuprato netgi to, kad jų veiksmai prieštarauja jų pačių skelbiamoms taisyklėms – „Internetas“ yra tikrinis žodis, rašomas iš didžiosios. Pagal VLKK, esą, reikia rašyti tik iš mažosios raidės. Tuo tarpu natūraliai atsiradusį žodį „tinklapis“ tie dibilai uždraudė – nes, pagal juos, reikia rašyti „tinklalapis“ arba „interneto svetainė“.

Kalbainių vykdomas teroras nieko bendra neturi su kalbos saugojimu ar vystymu. Tie žmonės nei saugo, nei vysto, jiems intelekto nepakanka tokiems dalykams. Jie tiktai bando pasisavinti ir savo pelėsiniu tvaiku užkrėsti tai, kas priklauso mums – mūsų pačių kalbą.