Tag Archives: Aušra Maldeikienė

Maldeikienės problema vaizdžiai

Šitas straipsnis, kuris rodys pačią Maldeikienės problemą, bus jums su mažiau raidžių, užtat su daug iliustracijų. Nes parašęs aną didelį straipsnį apie nacionalistinį liberalizmą ekonomikoje, gavau tokią bėdą: straipsnis pernelyg didelis, o išskaidyti jį sunku, o negana to, reikia išdėstyti ir kai kurias bendresnes prielaidas, o dėl to jis dar didesnis gaunasi, o kadangi vienos straipsnio dalys priklauso nuo kito, tai ir susigaudyti sunku. O kai tų bendresnių prielaidų yra labai nelengvų, ir kai jas sudedi krūvon – dydis gaunasi jau pernelyg baisus. Užtat dalis ginčo gavosi kažkaip apie dalykus, kurie lyg ir savaime suprantami turėtų būti, bet kažkodėl kartais abejotini.

Atrodo, lyg ir viskas vietoje, ir lūpos gražios, ir akys... Bet kažkas čia visgi neteisingai, ar ne? Štai taip ir su visa ta mokestine ir reguliacine sistema kažkas ne taip.

Atrodo, lyg ir viskas vietoje, ir lūpos gražios, ir akys… Bet kažkas čia visgi neteisingai, ar ne? Ir apvertus – irgi kažkaip – lyg ir dar geriau, lyg ir tvarkoj viskas, bet visvien kažkaip neteisingai. Štai taip ir su visa ta mokestine ir reguliacine sistema kažkas ne taip.

Ypač ryškiai tai pasimatė ponios Aušros Maldeikienės parašytame atsake man: kažkaip viskas lyg ir teisingai, bet problema, kad bendra priežasčių-pasekmių ir sąlygų-galimybių sistema nesusistato iki galo, kaip vieningas vaizdas, kur matytųsi, kas yra blogai ir iš ko viskas kyla*. O būtent tas vaizdas ir yra įdomus – kad būtų galima pataisyti tai, ką reikia, kartu nepagadinant to, ko nereikia.

Atkreipsiu dėmesį į vieną lyg ir prieštaringą nuostatą, matomą Aušros Maldeikienės pozicijoje: viena vertus, ji kažkur sako, kad reikia didinti mokesčius, perskirstymą, valdžios galią, etc., o kita vertus – kad turi būti liberalizmas, laisvas verslas ir taip toliau. Jums neatrodo, kad čia kažkur galai su galais nesusieina? Aš jums pasakysiu, kad išties tai galai su galais susieina, bet sąveikų kompleksas yra pakankamai netiesinis, kad jo neparodysi taip primityviai, kaip kartais bandoma pavaizduot – tipo „atimkim iš tų ir padalinkim aniems“ arba „laisva rinka pati viską sutvarkys“.

Žinot, nėra tų paprastų dalykėlių, kur tik pakeitei kažką ir susitvarkė. Jei būtų sidabrinė kulka**, tai seniai jau ji būtų panaudota. Tik vat nėra tos sidabrinės kulkos, kuri taip paprastai ir aiškiai viską išspręstų. Užtat yra Maldeikienės problema, kurią čia ir pažiūrėsim.

Continue reading

Aušra Maldeikienė nieko nesupranta ir yra neteisi

Pati ponia Aušra Maldeikienė, kiek atsimenu, ne kartą yra sakiusi, kad nieko nesupranta ir yra neteisi: tai labai geras požymis, kad žmogus ieško, gilinasi ir kvestionuoja, o ne ima ir pasiremia tikėjimu, nes tai yra būtent tas procesas, kur kažką atrandi. Čia ir yra priežastis, dėl kurios daugybė žmonių ant ponios Aušros siunta: nesvarbu, ką bepasakytum, ji pabandys pakvestionuoti. Vat čia yra viena iš svarbiausių priežasčių, dėl kurių ji man labai patinka, nors aš su ja ir nesutinku, ir ji mane visaip čia kritikuoja ir taip toliau.

Ar žinote, kiek biurokratų reikia, norint pakeisti elektros lemputę? Kaip kurie sako, kad trijų: vienas - tam, kad uždraustų kaitrines lemputes, antras - tam, kad skirtų jūsų sumokėtus milijardus mokesčių ekologinių lempučių gamintojams, o trečias - tam, kad lieptų jums tas ekologines lemputes pirkti už 10 kartų didesnę kainą. Bet išties tai ne - ne trijų reikia. Tuntai jų, melejonai visur.

Ar žinote, kiek biurokratų reikia, norint pakeisti elektros lemputę? Kaip kurie sako, kad trijų: vienas – tam, kad uždraustų kaitrines lemputes, antras – tam, kad skirtų jūsų sumokėtus milijardus mokesčių ekologinių lempučių gamintojams, o trečias – tam, kad lieptų jums tas ekologines lemputes pirkti už 10 kartų didesnę kainą. Bet išties tai ne – ne trijų reikia. Tuntai jų, melejonai visur.

Bet aš nerašysiu išsamaus ginčijimosi su krūvomis nuorodų ir eksplanacijų bei paaiškinimų, nes akademiški rašymai man yra labai baisūs. Aš šiuo straipsniu tik peržvelgsiu tam tikrus pastebėjimus, kuriuos ponia Aušra Maldeikienė man parašė. Juose labai daug tiesos, tik vat ta tiesa kartais yra giliau, o kartais net ir ne ten. Kartais netgi ten, kur jos visai nesimato. Ir kartais išvis ta tiesa kitose kažkokiose plokštumose, dar vadinamose paradigmomis. Todėl į ponios Aušros teiginius siūlau pažiūrėti kuo pozityviau, ieškant daugiau patvirtinimų, o ne neigimų. Nes tai sukels daugiau klausimų apie tai, ar išties viskas taip, kaip galvojame.

Kai skiriasi paradigmos, susišnekėti beveik neįmanoma, nes lyg ir tie patys dalykai yra suprantami visiškai skirtingai. Ir skirtumai būna ne pačiuose dalykuose, o jų sąveikose, požiūrio taške ir svarbiausia – interpretacijos sistemoje. Todėl, jei nepagalvoji apie paradigmas, kartais gali gautis ginčas dėl smulkmenų, nepastebint kažkokios esmės, kuri nesimato, nes ji kažkur kitur.

Todėl bus čia tik truputis greitųjų pastabų apie tai, kas svarbu, kas yra labai tiesa, o kur reiktų pažiūrėti, ar nėra kažkokių dar faktorių, kurie nematomi, jei juos nagrinėji paprastuoju būdu. O pasimato tie faktoriai, kai imi žvelgti šiek tiek per kitą galą ir pabandai realiai dekonstruoti*, kas ten per problema už visko slypi.

Matote, išties yra toksai reiškinys, kurį aš pavadinsiu Maldeikienės problema. Ne todėl, kad tai apie ponią Aušrą Maldeikienę, o todėl, kad per mano ginčus su ponia Aušra susidėliojo vienas toksai reikalas, kuris yra daugeliui matytas, suprantamas ir kartu iki galo neiškrapštinėtas ir beveik visada analizuojamas išimtinai vienpusiškai: būtent dėl to reiškinio ir kyla krūvos triukšmingų ginčų tarp kokių papuola ekonomistų, o ypač tarp tų, kurie bando kažką idealizuoti ir kalbėti apie kokius nors dvasingus stebuklinius dėsnius, kurie esą viską sureguliuos savaime.

Nesureguliuos nieko savaime jokie dėsniai, ponai ir ponios. Deja, taip yra. Nes tie, kas turi reguliacinius svertus, reguliuos taip, kaip jiems reikia, o tie, kam reikia – tie tuos svertus ir turi. Ir dauguma ekonominių diskursų tiktai tuos svertų turėtojus ir teatspindi, o ne realią situaciją. Ir nereikia čia jokių sąmokslo teorijų – tiesiog visi mes esam žmonės su savais interesais. Lokalūs optimumai, kaip sakant, kur kiekvienas kaldrą traukia į save.

Ir nesuveiks paprasti mechanizmai, kur yra kažkas padaroma taip, kaip kažkur kitur. Mes galim atrasti, jog aukštas pragyvenimo lygis koreliuoja su progresiniais mokesčiais, galim atrasti ir koreliaciją tarp aukšto pragyvenimo ir santvarkos (konstitucinės monarchijos kažkodėl linkusios tapti itin turtingomis), galima rasti ir sąsajų gyventojų išsilavinimo ir pajamų lygio, ir taip toliau, tačiau norint atkartoti sėkmę, negalima remtis tiesiog panašumais. Būtinas labai konkretus visų mechanizmų supratimas ir holistinis požiūris. Priežastys turi pasekmes. Kažkuriems dalykams yra būtinos labai konkrečios sąlygos. Ir tam tikri veiksmai duoda konkrečius rezultatus.

Visgi čia aš jums duosiu vieną tokią dilemą, kad būtų paprasčiau kalbėti, kai užsiimsim kai kuria ekonomine dekonstrukcija, o ir šiaip – tai yra bendras sisteminis argumentas, skirtas visam ginčui. Šita dilema atrodo paprastai, bet realybėje ji yra klaikiai komplikuota. Ir jei ji bent dalinai išsisprendžia ar bent jau susibalansuoja – tai jau stebuklas.

Lyg ir natūralu viskas: norim, kad gerai veiktų valstybė, turim ir biurokratus pažabot, ir visokius sukčius - irgi. Problemėlė tik tame, kad patvarkius vienus, siautėt ima kiti.

Lyg ir natūralu viskas: norim, kad gerai veiktų valstybė, turim ir biurokratus pažabot, ir oligarchiją – taip pat. Problemėlė tik tame, kad patvarkius vienus, siautėt ima kiti. Žaibiukai pakyla, žinote.

Šioje dilemoje yra spąstai: atrodo, kad jos sprendimas visgi įmanomas ir pakankamai natūraliai ateina galvon krūvos visokių galimų variantų, pvz., nustatyti aiškias taisykles verslo kontrolei, nustatyti biurokratijos veikimo ribas, nustatyti aiškius įstatymus verslo reguliavimui ir panašiai. Bėda ta, kad interesai, besislepiantys tuos langeliuose, yra tokie galingi, kad bendru atveju dėjo jie ant visų tų jūsų sprendimų, ponai ir ponios, nes jie patys tuos sprendimus reguliuoja.

Ir bėda dar ir ta, kad visokie bandymai kažką spręsti dažnai užsuka kitus procesus, kurie neretai yra klaikesni, nei įmanoma įsivaizduoti. Realiai šioje dilemoje slepiasi dvi seserys – Kafka ir Vergovė. Ir vos tik pataisote šitą problemą, kažkuri iš tų seserų ima ir atsibunda. O sunkesniu atveju atsibusti gali ir abi. Ir dar taip, kad maža nepasirodytų. Žodžiu, nesitikėkit kažkokio lengvo gyvenimo čia.

Visgi, sprendimas tam jau yra, ir jis jau įgyvendintas, ir puikiai veikia, nes yra dar protingų žmonių Lietuvoje, kurie sugeba sukurti paprastus ir stebėtinai efektyvius sprendimus netgi tokioms klaikioms dilemoms, kaip aukščiau pavaizduotoji. Tik vat toksai niuansas vienas tame yra…  Toksai niuansas, dėl kurio tas sprendimas ir vadinasi Maldeikienės problema.

Visgi, kadangi užsišnekėjau, prasieikim greituoju (aha, kaipgi) paviršutiniu būdu per kai kuriuos argumentus, kuriuos ponia Aušra Maldeikienė išsako ankstesniame straipsnyje. Kad kitu straipsniu prasieitume giliuoju ir smegenis tirpdančiuoju būdu, tačiau jau kitu pjūviu. Taip kad čia atsakymas poniai Aušrai.

Continue reading

Svečio įrašas: Ar tikrai tie klausimai, Žiurkėne?

Po to, kai parašiau neperskaitomai ilgą tekstą apie kai kurias liberalaus nacionalizmo prielaidas, kurio beveik niekas neperskaitė, nes nesugebėjo (dėl to, jei pavyks, aš jį dar išskaidysiu paskirais gabalais), gavau griežtą ir negailestingą išpuolį iš garsios ekonomistės Aušros Maldeikienės. Ji tapo vienu iš tų nedaugelio žmonių, kurie turėjo kantrybės viską perskaityt, o prieš tai spėjo dar ir dėl kitų dalykų pakvestionuot.

Milijardas markių - čia kad būtų gražiau. O minčių tai turi sukelti ne apie tai, kaip baisu būna, kai hiperinfliacija, o apie tai, kas visgi per procesai vyksta valstybėse.

Milijardas markių – čia kad būtų gražiau. O minčių tai turi sukelti ne apie tai, kaip baisu būna, kai hiperinfliacija, o apie tai, kas visgi per procesai vyksta valstybėse.

Turiu pasakyti, kad daugelyje pastebėjimų ponia Aušra teisi ir tą turiu priimti, kaip faktą, nes tai yra faktas. Kita vertus, prieštaravimų jokių nepateikinėsiu, nes žodis šį kartą ne mano, o ponios Aušros, kuri yra žinoma kiekvienam. Todėl čia ji tars žodį, o ne aš.

Visgi, pastebėsiu vieną dalyką, kadangi ponia Aušra perklausia gan atskirai – dėl Adam Smith: jis daug kartų kartojo apie tai, kad vergovė neefektyvi, lyginant su laisva sistema ir lygino tai pakankamai paprastais pavyzdžiais – vienais atvejais švelniau, kitais – šiurkščiau, bet laikydamasis pakankamai aiškių bendrų vertinimų. Kaip pvz.:

But if great improvements are seldom to be expected from great proprietors, they are least of all to be expected when they employ slaves for their workmen. The experience of all ages and nations, I believe, demonstrates that the work done by slaves, though it appears to cost only their maintenance, is in the end the dearest of any. A person who can acquire no property, can have no other interest but to eat as much, and to labour as little as possible. Whatever work he does beyond what is sufficient to purchase his own maintenance can be squeezed out of him by violence only, and not by any interest of his own. In ancient Italy, how much the cultivation of corn degenerated, how unprofitable it became to the master when it fell under the management of slaves, is remarked by both Pliny and Columella. (Adam Smith, An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations, Of the different Progress of Opulence in Different Nations, Book III, Chapter I Of the Natural Progress of Opulence, III.2.9)

Taip ar anaip, kalba yra ne apie tai, kas ten ką ir kaip, o apie tai, kad ponia Aušra Maldeikienė kritikuoja čia mane savo straipsniu, o būtent kritika – tai yra geriausias dalykas, kokį tiktai įmanoma gauti, kai bandai sustatyti kai kuriuos dalykus į kažkokį sistemiškesnį tam tikros rūšies modelį. Taip kad duokime žodį poniai Aušrai ir tegul ji prasineša visaip, kaip tik galima įskaitant ir netgi kokias tai užuominas, kad LLRI skleidžia manęs idėjas.

Tekstą paredagavau tikrai labai minimaliai, taip kad iškraipymų neatsirastų, o tik truputį skaitomumas pagerėtų. Skaitykit ir galvokit. Nes galvojimas yra dorybė, o negalvojimas – tai bukumas.

Continue reading