Tag Archives: autobusai

Autobusams kondicionierių nereikia

Ar kažkas autobuse nuo karščio numirė, ar kažkas sąmonės neteko, ar iš kokio nors autobuso greitoji pagalba išvežė kelis keleivius ir taip toliau – jau nebestebina. Koks nors vairuotojas sukniubo prie vairo, perkaitęs, ir taip toliau – kalta nebent savivaldybė, kuri pinigų neduoda naujiems autobusams. Arba bendrai išvis patys keleiviai kalti, nes šiaip kondicionierių autobusams nereikia. Keleiviai patys kalti, jei jiems per karšta.

Atkreipkit dėmesį į senoviško Ikarus autobuso langus, kokio didumo orlaidės. Ir netgi tokiuose autobusuose būdavo karšta, ir netgi kai kamščiai tebuvo žodis, girdėtas apie užsienius, o autobusai važinėdavo tuščiomis gatvėmis, varinėdami per tas orlaides vėjelius - visvien būdavo gan klaiku. Aš jums nedėsiu nuotraukos apie tai, kaip atrodo langai šiuolaikiniuose autobusuose. Jūs patys gatvėje kur nors pasižiūrėkit. Ir dar primeskit, kad šilumos izoliacija naujuose autobusuose yra tokia gera, kad ten žmonės išvis kaip kokiame šiltnamyje. Aišku, kai nuo sovietmečio nei karto nesinaudoji miesto transportu, įsivaizduoti, kas naujuose autobusuose gali dėtis per karščius - labai sudėtinga.

Atkreipkit dėmesį į senoviško Ikarus autobuso langus, kokio didumo orlaidės. Ir netgi tokiuose autobusuose būdavo karšta, ir netgi kai kamščiai tebuvo žodis, girdėtas apie užsienius, o autobusai važinėdavo tuščiomis gatvėmis, varinėdami per tas orlaides vėjelius – visvien būdavo gan klaiku. Aš jums nedėsiu nuotraukos apie tai, kaip atrodo langai šiuolaikiniuose autobusuose. Jūs patys gatvėje kur nors pasižiūrėkit. Ir dar primeskit, kad šilumos izoliacija naujuose autobusuose yra tokia gera, kad ten žmonės išvis kaip kokiame šiltnamyje. Aišku, kai nuo sovietmečio nei karto nesinaudoji miesto transportu, įsivaizduoti, kas naujuose autobusuose gali dėtis per karščius – labai sudėtinga.

Išties kondicionierių autobusuose nėra, nes jų aiškiai nereikia VVT vadovybei. Jiems jų nereikia, nes jie tiesiog nesupranta, kam tų kondicionierių gali reikti, papildomi pinigai gi šitokiai nereikalingai prabangai. Suprantate, gi tais mielais tarybiniais laikais, kuriuos dabar vadiname sovietmečiu, visi važiavo be jokių kondicionierių ir niekam jų nereikėjo. Nebuvo tais tarybiniais laikais tarybiniame miesto transporte tokių kapitalistinių nesąmonių. Kam čia pinigus švaistyt – ir dabar nereikia, taupykime.

Ne, Vilniaus viešojo transporto vadovybė nekalta dėl to, kad koks keleivis sąmonės neteko, kaip nekalta ir dėl to, kad koks nors keleivis staigiai stabdant autobusui, koją susilaužė. Patys keleiviai kalti, jei sąmonės netenka ar griuvinėja.

Continue reading

Šūdina stotelė

Dėl Vilniaus miesto transporto naikinimo

Aš nepasakosiu pernelyg daug apie tą transporto reformos esmę, nes atvirai sovietūcha dvelkiantis noras suvalstybinti visą transporto verslą yra dalykas, kuris nereikalauja komentarų.

Apie sovietinius reformos fokusus labai ryškiai ir vienareikšmiškai parašė ponas Leo Lenox: tie veikėjai, vertindami miesto transportą, imasi palyginimų su 1980 metais(!!!), mato kažkokį pablogėjimą („prie ruso buvo geriau!“), o tuo pasiremdami, ir nori valdymą pasukti taip, kad transportas būtų kaip prie Leonido Brežnevo. Čia aišku, kas turima omeny, kai daromi tokie lyginimai: miesto transporto sistemą reikia „pataisyti“ taip, kad ji vėl būtų kaip 1980 metais, t.y., kaip sovietmečiu. Ir jie tuos kliedesius skleidžia rimtais veidais.

Kai kurie tos reformos aspektai kelia visai aiškias mintis, jei pabandai atmesti zuokinių nusišnekėjimus (pvz., pezalus apie „vagiamus“* keleivius), o pasižiūri į realias priežastis. Štai pavyzdžiui, kodėl naikinami mikrobusai? Ogi pažiūrėkim paprastai: jų bilietai kainuoja 3 litus, o savivaldybės bandymui kainą pakelti iki 3,5 lito mikrobusų savininkai labai pasipriešino. Tiek smarkiai pasipriešino, kad vėl pasidarė 3 litai. Tuo tarpu autobusuose perkamo bilieto kainą numatoma padidinti iki 3,2 lito. Taigi, akivaizdu, dėl ko išties naikinami mikroautobusai.

Šūdina stotelė

Šita linkme eina mūsų Vilniaus transportas.

Aš pernelyg čia netuščiažodžiausiu, o tiesiog paprastai pasakysiu: visas reikalas kabina mus visus. Keistai uždaryti keliai, Vilniaus skolos, staigiais tempais artėjančios prie milijardo (2013 pavasario duomenimis virš 600 milijonų, per dabartinės Vilniaus valdžios padidėjo ar tik ne dvigubai), tuo pat metu pinigus švaistant kažkokiems kliedesiams, o kartu – nuostabus mikroautobusų ir taksi firmų naikinimas. Ir jau kalbama, kad uždarinės ištisas juostas pagrindinėse gatvėse, skirdami jas autobusams, kurie važinės neaišku, kaip, o  kiti spėlioja, koks bus dar kitas žingsnis.

Kaip sako Finminas, Vilniaus savivaldybės skola jau siekia 112% nuo Vilniaus biudžeto (632 mln. litų), o bendra skola, skaičiuojant ir įsiskolinimus savivaldybės įmonėms – sako, jau 1,7 milijardo. Palyginimui, Kauno tiesioginė skola kreditorinėms įmonėms tėra 168 milijonai, o antras didžiausią santykinį įsiskolinimą turintis miestas (Rokiškis, kaip tyčia) teturi 68% biudžeto didumo skolą. Vilniaus skola beveik dvigubai išaugo būtent prie dabartinės miesto valdžios, tačiau pagerėjimo nepasimatė – priešingai, stebuklingai augo šildymo kainos, o paskui prasidėjo absurdai su miesto transporto žlugdymu.

Žodžiu, Birželio 26 dieną prie savivaldybės bus mitingas. Eina visi, kam svarbu, mitingas nesusietas su jokia konkrečia partija. Mitingas 12 valandą prasideda, numatyta kad tęsis iki 14 valandos. Nepatingėkite ir nueikite. Tam, kad vieną dieną nesužinotumėte kokios nors naujienos apie tai, kad siekiant pagerinti susisiekimą, koks nors politinis beprotis sugalvojo apmokestinti daugiabučių aikšteles ar įvažiavimą į miesto centrą.

O kaip bonusą, aš jums pridedu truputį modeliavimo, kas gaunasi kai pabandai iš prieinamų info nuotrupų grubiai įvertinti VVT (Vilniaus Viešojo Transporto) finansinio valdymo efektyvumo fakto atitiktį supaprastintam finansiniam bazinės savikainos modeliui. Aš jums garantuoju, kad skaičiai jus nustebins.

Continue reading

Pabiros apie sovietmečio miesto transportą

Nežinau, ar daug iš jūsų atsimenat baltus autobusus su raudonomis juostomis. Bet man jie yra istrigę atmintin tiek, kad aš juos prisimenu, kaip kokį Vilniaus miesto simbolį. Užmirštą, išnykusį, kito pasaulio atributą. Tai buvo Ikarus-180 ir Ikarus-556 autobusai.

Ikarus-180

Ikarus-180 buvo neįtikėtinai patogūs, lyginant su rusiškais klaikvežiais. Bet išties ir šitie autobusai buvo šūdas: dusinančiai smirdantys išmetamosiomis dujomis, neįtikėtinai kriokiantys ir lėti. Žiemą juose būdavo praktiškai tokia pat temperatūra, kaip ir lauke, nes vairuotojai neįjungdavo šildymo.

Taip, žinau, kad dauguma neatsimena šitų puikių trantų. Todėl aš jums priminsiu ir juos, ir kitokius autobusus, kurie dar prieš keliasdešimt metų važinėjo mūsų gatvėmis.

Continue reading

Dar apie gatves, mašinas ir vairuotojus

Kai parašiau apie visokius kelių šiknapaukščius, tai pas mane, žinokite, lankytojų atėjo tuntai – čia buvo visų laikų manęs skaitomumo rekordas. Nes matyt problema visus giliai užknisusi. Užknisę ir dėl idiotų atsirandantys kamščiai, ir dėl jų žūstantys žmonės. Tarp kitko, atėjo pas mane ir vienas-kitas pacukas nesusipratęs, kur aiškino, kad yra nekaltas, o aplink jį visi kalti. Tai kadangi pacukai yra šiknagalviai, o šiknoje smegenų nerasta, tai jie nesusiprato paskaityti mano blogo FAQ, kur yra aiškiai parašyta, kad pas mane tolerancija yra alternatyvi, kitaip tariant – jos nėra. Ir pacukai nukeliavo tiesiai į Naxui – tokią geografinę vietovę, kuri yra kažkur Peru ir skirta specialiai durniams apgyvendinti.

Nenormali mašina, optinė iliuzija

Ponai ir ponios, kodėl jūs matote kažką tokiais iškreiptais būdais? Nustokite kliedėti, nes čia viskas paprasta: kliedite - gaunate baną.

Nukrypdamas nuo temos čia dar pasakysiu, kad banų skaičius mano bloge viršija lankytojų skaičių. Ir jei kam nors pasakau, kad eitų į Naxui, tai čia reikia suprasti kaip didelę malonę iš manęs. Nes šiaip kitus baninu išvis be jokių įspėjimų. Kuo daugiau banų – tuo mažiau durnių. Kuo mažiau durnių, tuo didesnė dalis yra protingų. Todėl ir pats baninu, ir kitiems labai rekomenduoju, nes tai yra labai gerai. Pacukai turi žinoti savo vietą.

Belenko baninimas – tai labai gerai, nes kai išbaninami visokie moralistiniai ir šiaip dvasinguminiai bei kitokie durniai, pusdurniai ir priedurniai, tai diskusijų lygis pagerėja kardinaliai. Ir tai yra esminė vertė, kurią aš gaunu iš savo blogo – galimybę įdomiai pabendrauti. Nes jei čia būtų durniai toleruojami, tai galimybės pabendrauti nebūtų. Todėl ir netoleruojami durniai, nes aš galiu sau tai leisti.

Tai vat, grįžtant prie visokių ten kelių ir panašiai, čia jums šiaip visokių pabirų apie vairuotojus, mašinas ir kitokius eismo fenomenus.

Continue reading

Kauno autobusų gamykla

Kauno autobusų gamykla buvo įkurta dar Tarpukariu, tačiau tais laikais jos gamybos apimtys nebuvo didelės. Tuometinė gamykla gamino autobusus daugiausiai vokiškų ir amerikietiškų važiuoklių pagrindu. Po II pasaulinio karo gamykla buvo pervadinta į Kauno autoremonto dirbtuves, greitai pratęsusias tą pačią veiklą. Nors ir pavadintos automobilių remonto dirbtuvėmis, šios iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ne tik remontavo, bet ir gamino autobusus, tiesa, maždaug nuo 1960 metų – vis mažesniais kiekiais.

 

KAG-3 autobusas Klaipėdoje

Nuotraukoje - KAG-3 autobusas Klaipėdoje

Pirmieji pokario autobusai buvo daromi vokiškų važiuoklių pagrindu – taip gamykla perdarydavo trofėjinius sunkvežimius. Tačiau gamybos kiekiai buvo labai menki, tad greitai pradėti gaminti visai įprastų rusiškų L-1 klonai – šie jau buvo daromi rusiškų ZIS-150 sunkvežimių bazėje, tiesa, supaprastinti, lyginant su originaliais L-1, gamintais Leningrade. Šeštojo dešimtmečio pradžioje jau imtas gaminti nuosavos konstrukcijos autobusas KAG-1, sukurtas GAZ-51 sunkvežimio pagrindu.

Šeštame dešimtmetyje inžinierius V. Paulavičius sukūrė ir patį masiškiausią autobuso modelį – KAG-3. Šis buvo gaminamas kelis dešimtmečius. Autobusas buvo labai savotiškas – turėjo medinį karkasą. Šio savikaina, kaip ir įprasta mediniams automobilių karkasams, buvo gerokai didesnė, nei metalinių, o mechaninis atsparumas – žymiai menkesnis. Tad ganėtinai greitai pasimatė ir problemos: avarijos atveju autobusas sukiūždavo, kartais – ir užsidegdavo. Keliose iš skaudžiausių avarijų KAG autobusuose sudegė dešimtys žmonių, tad kaip maršrutiniai autobusai, šie greitai buvo išstumti modernesnių, metalinių – daugiausiai rusiškų PAZ.

Nors ir užsidegantis, medinis karkasas turėjo vieną privalumą: daug didesnį atsparumą smūginėms apkrovoms ir dideliems išklaipymams, todėl šiuos autobusus itin pamėgo Kaukazo respublikose: kalnų keliuose lietuviški autobusai buvo žymiai pranašesni, kai metalinį karkasą turintys neretai sulūždavo jau per kelis pirmus eksploatacijos mėnesius.

Problemas dėl medinio karkaso buvo bandoma spręsti: jau 1959 metais buvo sukurtas KAG-4, kuris buvo demonstruojamas visokiose parodose, tačiau taip ir nepradėtas gaminti serijiniu būdu. Kažkas valdžioje nutarė, kad Lietuvai to nereikia – pakaks įvežtinių PAZ, turinčių panašias charakteristikas. Tačiau medinius karkasus turinčių KAG-3 gamyba nesustojo – jų ir toliau reikdavo Kaukaze, o vėliau paaiškėjo, kad prireikia ir specifinių mašinų, pavyzdžiui, skirtų kelininkams. Tad nedideliais kiekiais autobusai buvo gaminami maždaug iki 1990.

Per keliasdešimt darbo metų Kauno autoremonto dirbtuvės pagamino daugiau, kaip 12 tūkstančių autobusų, kai kurie iš jų gatvėmis važinėja iki šiol.

Dar žr. – http://www.autogallery.org.ru/i/ykag.htm