Rokiškis Rabinovičius

Gerb. konstanta_42  užrodė tokį įdomų straipsnį Delfyje, kuris truputį priminė man kai kuriuos plačiai žinomus faktus, apie kuriuos norėčiau pasisakyti. Duotasis straipsnis stebėtinai giliai nagrinėja kvantinės fizikos beigi reliatyvumo teroijos (ypač – specialiosios dalies) problemas, tačiau jo autorius užmiršta keletą faktų, kuriuos ir norėčiau patikslinti.

Mane labai užkabino tame straipsnyje paminėtas faktas apie Antarktidoje virš žemės ašies esantį laiko tunelį – juk plačiai žinoma apie tai, kad analogiškas laiko tunelis yra ir Arktyje, tiesiai virš kitos ašies, esančios po vandeniu. Su tuo juk susiję plačiai žinomi rusų atominių povandeninių laivų vizitai į Arktį, kurie vėliau buvo plačiai įslaptinti. Ir lygiai kaip Antarktidoje buvo įrengtos laiko tunelio tyrimo laboratorijos, taip analogiškas povandenines laboratorijas Arktyje įrengė ir Rusija bei JAV. Kaip žinoma iš kvantinės fizikos, atsiradus juodąjai skylei, visada atsiranda ir antiskylė – viena pozityvi (neutroninė), kita – negatyvi (pozitroninė). Šios dvi juodosios skylės atsiranda didelės masės (Žemės planetos) gravitacijos lauko elipsės židiniuose ir turi priešingą erdvėlaikį – viename laikas būna sukeistas su erdve, tuo tarpu kitame – erdvė sukeista su laiku. Tarp kitko, būtent erdvėlaikio desinchronizacija, po reisinio vizito į Lomonosovo Universiteto kvantinės fizikos katedros Arkties laboratoriją, sukėlusi sprogimą, buvo oficialiai įvardinta, kaip atominio povandeninio laivo "Komsomolec" katastrofos priežastis.

Šios juodosios skylės žmonijai žinomos jau tūkstančius metų – tai aprašyta dar senovės šumerų dantraščiuose bei Egipto piramidžių tekstuose. Deja, šiais laikais visi duomenys apie tai yra įslaptinti, todėl plačiai visuomenei neprieinami. Antklodę nudengia tiktai ne kieno kito, o paties laiko mašinos išradėjo Ronaldo Maleto dar 1976 publikuotas "National Geografics" straipsnis, kuriame aprašomas įdomus reiškinys, susijęs su bebrų ritualiniais šokiais – yra žinoma, kad jie absoliučiai visos planetos mastais, vienu momentu pradeda daužyti uodegomis į urvų grindis, visada – tik naktį. Mokslininkai nustatė, kad smūgių taktas visada sudaro 0,0172354 Hz, kas yra ne kas kita, kaip Žemės rezonansinis dažnis. Itin nustebino faktas, kad smūgiai persiduoda su fazės poslinkiu, atitinkančiu seisminio signalo uždelsimą ir kolapsuoja Žemės ašigalių centruose. Plačiai žinoma, kad būtent šį reiškinį ištyręs Ronaldas Maletas sukūrė erdvėlaikio bisonchronizacijos teoriją, kuri ir leido atlikti pirmuosius laiko mašinos eksperimentus.

Net neabejotina, kad duotasis reiškinys yra tampriai susijęs su pastebėtais erdvėlaikio tuneliais Arktyje bei Antarktidoje ir inicijuoja ten esančių ozono skylių atsiradimą: būtent ozono (kaip žinia, sudaryto iš deuterio ir tričio) panaudojimas įgalino mokslininkus sukurti šaltąją termobranduolinę sintezę (prisiminkim faktą, kad Ronaldo Maleto laiko mašinai reikalingas termobranduolinis reaktorius). Ši laisvo ozono energija ir panaudojama erdvėlaikio tunelių (simetrinių juodųjų skylių poros) palaikymui. Tai neabejotinas patvirtinimas bebrų civilizacijai, kuri, išsivysčiusi slapta nuo žmonių, taip rengia placdarmą invazijai. Klausimas tik toks – ar KGB bei Pentagonas, įslaptinę visus tyrimus, sugebės surasti priemones, kaip atsispirti nenumatytiems iššūkiams?

Neabejotina, kad viena iš šių juodųjų skylių (Antarktidoje) yra skirta kelionėms laiku atgal, tuo tarpu Arktyje esančioji – kelionėms į ateitį. Abi gi šios juodosios skylės sukuria aplink žemę toroidinį erdvėlaikio srautą, kurio asimetrinės projekcijos spinduliai yra Šambala ir Bermudų trikampis. Tačiau mūsų civilizacijai tai gręsia rimtais išbandymais. Kiek dar paslapčių bus atrasta?