Tag Archives: branduolinis ginklas

Branduoliniai bandymai. Ne su žmonėmis, o su manekenais

1953 metai, Upshot Knothole bandymų programos metu buvo tiriami ir įvairūs branduoliniai užtaisai, ir poveikio efektai, priklausomai nuo užtaiso galios ir sprogimo aukščio, ir bandomi kai kurie praktiniai, masinei gamybai skirti užtaisai. Ten pat, beje, buvo išbandyta ir garsioji atominė patranka – M65, plačiau žinoma, kaip Atomic Annie. Tos pačios programos metu buvo daromi ir bandymai su žmonėmis. Tačiau bene įdomiausia tyrimų dalis buvo susijusi su civiline sauga: buvo tiriama, kaip apsaugo improvizuotos slėptuvės, kokius sužalojimus patirti gali žmonės nuo smūginės bangos ir šiluminio spinduliavimo, kaip branduolinis sprogimas naikina pastatus ir įvairią techniką. Amerikiečiams prireikė 10 metų, kol jie susiprato, kad reikia galvoti ne tik apie kuo didesnį bumptelėjimą, bet ir apie civilių gyvybes. Vietoje žmonių buvo panaudota daugybė manekenų, susodintų pastatuose, automobiliuose, pastatytų atvirose vietose ir t.t..

Tikiuosi, kad šios nuotraukos, tegul ir papildytos mano nusišnekėjimais, bus ne mažiau įdomios, nei nuotraukos su balistinių raketų smūgiais ar Miss Atomic Bomb. Ir dar, pagalvokite: jūs žiūrėsite į plastmasinius manekenus ir tai visvien bus įdomu.

Manekenė branduolinio sprogdinimo patikrinimui

Ši plastmasinė mergina laukia, kada įvyks sprogimas, kuris nuplėš jai rankas ir padegs drabužius, nes toks jos likimas.

Continue reading

Miss Atomic Bomb – Lee Merlin

Mums labai sunku suvokti kai kuriuos kultūrinius Vakarų fokusus, nes mes jų išvis nematėme, o jie spėjo atsirasti, nepaprastai smarkiai paveikti visą Vakarų visuomenę, o paskui – tyliai išnykti. Tačiau ir išnykę, tie fenomenai daro didžiulę įtaką, nes atsispaudžia kažkur žmonių pasąmonėse, sąvokose, mituose ir pan.. Todėl jums vietoj tęsinio apie branduolines raketas – vienas iš tokių prasminių fenomenų. Tai Miss Atomic Bomb, dar žinoma, kaip Lee Merlin, nuo kurios kilo ir pasakymai „atominė blondinė“ bei „seks bomba“.

Miss Atomic Bomb

Čia jums panelė Atominė Bomba visame savo radioaktyviame švytėjime, savo neverbalikomis sako "BUM!!!!!". Ši 1957 metų nuotrauka - tai viso branduolinio seksualumo įsikūnijimas, tapęs vienu iš Šaltojo Karo pradžios simbolių.

Continue reading

Pasaulio pabaigos grožis. Raketinis smūgis iš kosmoso

Pradžioje galvojau, kad reiktų duoti kokią nuotrauką jums ir pasiūlyt atspėt, kas joje pavaizduota. Neabejoju, kad būtų visokių variantų, pradedant NSO bei ateiviais ir baigiant kokiais nors lazeriais, elementarių dalelių greitintuvais ar dar keistesniais spėjimais. Gal būt kas nors būtų spėjęs, kad tai žvaigždžių karai, apie kuriuos šį tą jau esu rašęs – tai būtų arčiau tiesos, bet irgi ne tai. Tačiau tiek to, nesivarginkit. Šita nesuprantama nesąmonė – tai ilgu išlaikymu nufotografuotas tarpžemyninės balistinės raketos smūgis. O toliau bus dar daugiau panašių atsitiktine tvarka sudėliotų nuotraukų su visokiomis įdomiomis pabiromis.

10 kovinių MX Peacekeeper raketos galvučių skrieja link žemės

Raketos MX LGM-118 Peacekeeper bandymai Kwajalein atole. 10 kovinių galvučių skrieja link Žemės paviršiaus. Nuotrauka, atrodo, daryta iš didelio aukščio, dalį trajektorijų uždengia debesys - jie matomi, kaip apšviestos dėmės.

Continue reading

Termobranduolinis ginklas – atsakymas mįslei apie astronomus

Stebėtinai greitai atsirado atsakymas į klausimą apie astronomų sugalvotą ginklą – taip, tai termobranduolinė bomba. Pirma tai visiškai tiksliai suformulavo Audra, dar prieš tai skaidrią užuominą mestelėjo Xerksas, greitai tikslų atsakymą įvardino ir Marius. Labai arti buvo Kyska su spėjimu apie atominę bombą.

Išties, pirmi mokslininkai, rimtai ėmę analizuoti žvaigždžių energiją, buvo astronomai. Esu tikras, kad Laiqualasse pridėtų daug daugiau, nei aš, bet faktas, kaip blynas: žvaigždės energijos skleidžia nežmoniškus kiekius, tad astrofizikai nuo senų seniausio laiko bandė suprast, kas čia per dalykas toks vyksta. Ir susigalvojo. O jau paskui branduolinių bombų kūrėjai sugalvojo, kad atominė bomba trumpam gali sukelti sąlygas, panašias į tas, kurios yra žvaigždės viduje, tad ir įžiebti termobranduolinę reakciją.

Galingiausia kada nors susprogdinta termobranduolinė bomba – tai Caro Bomba, kurią 1961 išbandė Sovietų Sąjunga. Tai buvo apie 50 megatonų, kitaip tariant kokius 2000 kartų daugiau galios, nei buvo numesta ant Hirosimos. Pagal paskaičiavimus, jau kokių 200 megatonų (vos 4 kartus galingesnė) bomba būtų suteikusi branduolinės plazmos debesiui antrą kosminį greitį, kitaip tariant, į kosmosą nunešusi didelę dalį Žemės atmosferos. Bet ir 50 megatonų pakako tam, kad būtų atrasti efektai, kai dėl atmosferinių linzių smūgio banga išdaužo langus pastatuose, esančiuose už 1000 kilometrų. Toks atstumas – tai vos 1/40 visos Žemės apskritimo ilgio dalis.

Termobranduolinės bombos, kurių galia buvo dešimtis, šimtus ir net tūkstančius kartų didesnė, nei bombų, kurios buvo numestos ant Hirosimos bei Nagasakio, išties ir tapo tuo ginklu, kuris pakeitė pasaulį su visais karais ir politikomis. Atominės bombos buvo klaikiai brangios, o jų galios pakakdavo tik kokiam nors miestui nugriauti, bet ne tam, kad sunaikintų požeminius įtvirtinimus. Termobranduolinės bombos buvo tik kažkiek brangesnės už atomines, tačiau kariškiams suteikė praktiškai neribotą energijos kiekį.

Praktiškai neribotos energijos ir taip pat neribotos griaunančiosios galios termobranduolinės bombos pastatė visą žmoniją į tokią padėtį, kur teliko apsispręsti: arba susinaikinti visiems, arba išgyventi, išvengiant III Pasaulinio karo. Mūsų laimei, Karibų Krizė baigėsi taika. Nors politiškai tai buvo kaip ir karas. Tiksliau, patsai Šaltojo Karo apogėjus. Jau vėliau, net nepaisant astronomų, visgi buvo priartėta prie pasaulio susinaikinimo ribos dar kartą – dėl Žvaigždžių karų grėsmės, bet tada Sovietų Sąjunga žlugo ir viskas baigėsi geruoju.

Todėl astronomams galime padėkoti ne tik už termobranduolinę bombą, bet ir už tai, kad negyvename radioaktyvumo pilname pasaulyje, nusiaubtame atominių bombų sprogimais – labiausiai apie kosmosus svaigstančių mokslininkų sukurtas ginklas buvo pernelyg galingas, kad jį būtų galima panaudoti. Gal tai ir gerai.

Žvaigždžių karai

Daugeliui kilo klausimas, kodėl JAV taip norėjo Lenkijoje ir keliose kitose šalyse dislokuoti tas savo priešraketinės gynybos sistemas. Daugiau buvo kalbama apie „Patriot“ raketas, kurios išties yra priešraketinė gynyba tik tiek, kiek jomis galima numušinėti sparnuotąsias raketas ar žemo greičio balistines, tokias, kaip rusiškos „Scud“. Daugelis nei nepastebėjo, kad net ir vėlesnė Lenkijai siūloma programa numatė ne tik „Patriot“, bet ir „SM-3“ sistemas, kurios yra orbitinės (šiuo metu žinoma, kad efektyvaus veikimo nuotolis – ne mažiau 500km, efektyvios aukščio lubos – ne mažiau 250km). Tų pačių SM-3 raketų sistemas numatoma statyti ir Rumunijoje.

2008 metais SM-3 raketa JAV numušė „superslaptą“ sugedusį savo palydovą, oficiali versija buvo absurdiška: esą palydove yra šioks toks kiekis labai nuodingo raketinio kuro, kuris gali užteršti palydovo kritimo vietą. Tai visiška nesąmonė: palydove buvęs hidrazinas (jei tiksliau – ko gero, asimetrinis dimetilhidrazinas) negali nieko užteršti, nes užsidega ir sudega taip greitai, kad jokių pėdsakų nelieka, degimo produktai nenuodingi – azotas, vanduo ir anglies dvideginis. Akivaizdu, kad JAV norėjo šias raketas išbandyti, kas puikiai pavyko: iš kreiserio paleista raketa numušė palydovą, skridusį 247km aukštyje, tiesioginio susidūrimo greitis viršijo 10 kilometrų per sekundę.

Viskas būtų gal ir neypatingai įdomu, jei ne tai, kad JAV tais pačiais metais sėkmingai pademonstravo efektingą kosminį naikintuvą, kurį galima iškelti gan panašios klasės raketomis ir galintį vienu metu sekti ir numušinėti iki 12 taikinių. Martin Marietta pademonstravo aparatą, galintį efektingai manevruoti ir savarankiškai taikytis maždaug 20 sekundžių, esant taikinio artėjimo greičiui, siekiančiam kelioliką km/s: maždaug tiek ir tereikia kosminiam naikintuvui, turinčiam naikinti tarpkontinentines raketas, nešančias daugelį galvučių.

Dabar įdomumai: tarpkontinentinės raketos nėra pirmojo smūgio ginklas. Laikas, per kurį tarpžemyninės raketos galvutė pasiekia taikinį – ganėtinai ilgas, praktikoje siekia bent pusę valandos ar daugiau. Tarpžemyninių raketų startas lengvai susekamas, o laiko po starto pilnai pakanka, kad suduoti atsakomąjį smūgį, anksčiau, nei tarpžemyninės galvutės pasieks taikinį. Pirmojo smūgio ginklas išties yra vidutinio nuotolio raketos, kurios bazuojasi daugiausiai povandeniniuose laivuose, esančiuose per 1-3 tūkstančius kilometrų nuo taikinio arba net arčiau. Tokios raketos taikinį pasiekia per 10 minučių nuo paleidimo ar net mažiau (nagrinėjami ir variantai, kai nuo raketos paleidimo iki taikinio galvutei tereikia skristi 2-3 minutes): per tokį laiko tarpą išankstinio atsakomojo smūgio suduoti gali ir nepavykti – nepavyks gauti leidimo iš aukščiausiosios vadovybės.

Kokią funkciją atlieka tarpžemyninės balistinės raketos? Jos būna pakankamai toli, kad jų pirmasis smūgis nepasiektų, įrengiamos itin apsaugotose šachtose, tad lieka sveikos po to, kai šalis pirmąjį smūgį jau gavo. Tarpžemyninių raketų tikslas vienas – suduoti keršto smūgį, kurio pakaktų tam, kad priešas būtų sunaikintas visiškai. Būtent tai ir yra ta „garantuoto susinaikinimo“ strategija, kuri tęsėsi nuo pat Chruščiovo laikų iki Gorbačiovo sudarytų branduolinio nusiginklavimo sutarčių: ir JAV, ir Rusija, būdamos užtikrintomis, kad keršto karo atveju išvengti neįmanoma, buvo užtikrintos ir tuo, kad karo pradėti negalima.

Taigi, ką leidžia padaryti šiuolaikinės priešraketinės raketos, tokios, kaip SM-3 ar tobulesni, didesniu nuotoliu veikiantys variantai? Svarbiausią dalyką: leidžia numušti dar tiktai kylančias tarpžemynines ar vidutinio nuotolio raketas. Ką gali padaryti tokie kosminiai naikintuvai, kaip tas, kuris matomas filmuke? Dar vieną esminį dalyką – numušti visas vienos tarpžemyninės raketos galvutes toje stadijoje, kai jos tik ką atsiskyrė nuo raketos (t.y., pirmų kelių tūkstančių kilometrų trajektorijos tarpe). Pastebėtina, kad krūva nepriklausomų antiraketų kovoje prieš tarpžemynines yra neefektyvios: visoms joms reikia kovoti prieš grupinius taikinius. Dar verta pastebėti, kad pirmieji SM-3 variantai buvo skirti tiktai laivynui: šios raketos bazuojasi įvairiausiose pasaulio vietose ir skirtos tiktai tam, kad numuštų link JAV skrendančias balistines raketas. Kartu su jomis išskleidžiama ir Aegis sistema, veikianti, kaip efektyvi sekimo gardelė (iš esmės galima ją būtų pavadinti „megafazine aktyvia antenine gardele“, nes ši veikia panašiai, kaip ir įprastos aktyvinės fazinės gardelės, tačiau išsidėsčiusi per visą pasaulį, o elementai gali veikti asinchroniškai ir nepriklausomai). Taip įdomiai apeinamos ir sutartys dėl priešraketinės gynybos.

Ką gali padaryti Rytų Europoje esanti SM-3 ir panašių naikintuvų kombinacija? Elementaru: pirmiausiai numušti vidutinio nuotolio raketas, o paskui – ir pradinėje skrydžio stadijoje esančias tarpžemynines. Bet tai nereiškia, kad JAV ar Europa taptų saugi tuo atveju, jei užpuls Rusija: pavyks numušti tik tam tikrą dalį vidutinio nuotolio raketų. Tačiau tuo atveju, jei karą pradėtų JAV, kartu paleisdama išankstiniam atsakomojo smūgio atrėmimui ir naikintuvus, Rusija negalėtų suduoti efektyvaus atsakomojo smūgio – jau po pirmojo smūgio būtų sunaikinta didesnė dalis vidutinio nuotolio raketų ir nemaža dalis tarpžemyninių. Kitaip tariant, „garantuoto susinaikinimo“ doktrina šiuo atveju patiria disbalansą.

Kodėl taip daroma? Manyčiau, kad priežastys kelios: viena vertus, prasmę po truputį prarandančios ankstesnės sutartys dėl įvairios raketinės ginkluotės apribojimų, antra vertus, jau Ronaldo Reigano išbandytas metodas, kai žvaigždių karais Rusija įtraukiama į ginklavimosi varžybas. Pastaruoju atveju Rusija tiesiog buvo priversta sparčiai didinti karines išlaidas, kai pinigų netgi vidaus rinkai sutvarkyti trūksta. Na, žinoma ir įvairūs nauji regioniniai JAV interesai – pradedant Persijos įlanka ir baigiant Rytų Europa, ganėtinai agresyvus Rusijos elgesys Ukrainoje bei Gruzijoje, o dar ir tam tikra po truputį stiprėjanti trintis su Indija, Brazilija ir Kinija – šalimis, kurios paskutiniu metu darosi ganėtinai pajėgiomis ir dėl to bando vykdyti savą politiką. Na, žinoma, dar ir Iranas prideda savo leptą, su tomis savo atominėmis bombomis ir neseniai sėkmingai išbandytomis vidutinio nuotolio raketomis.

Ar JAV turi realiai agresyvių planų Rusijos atžvilgiu? Abejoju: garantuoto sunaikinimo doktrinos pažeidimai sukuria stiprią destabilizaciją, tai reiškia, kad Rusijai šios doktrinos požiūriu darosi naudingiau pulti pirmai, nes didėja grėsmė, kad pirma užpuls JAV. O to vargu ar nori JAV. Ir juolab vargu ar to nori Europa. Tai tiesiog šantažo įrankis.

Kuo tai baigsis? Manau, tuo pačiu, kuo baigėsi ir Ronaldo Reigano žvaigždių karai – tuo, kad bus pasirašyta ir patvirtinta nauja sutartis dėl priešraketinės gynybos ribojimų (t.y., garantija, kad galimybė suduoti efektyvų atsakomąjį smūgį išliks) bei įvesti papildomi ribojimai vidutinio nuotolio raketoms (pastarosios, kaip žinia, per paskutinius porą dešimtmečių labai patobulėjo). Na, žinoma, ir kokie nors nauji planai dėl įtakos sferų…