Tag Archives: III Pasaulinis karas

Apie tuos 1956 metų branduolinius taikinius Lietuvoje

JAV neseniai išslaptino sąrašą socialistinio lagerio taškų, kuriuos buvo planuojama atakuoti, jei kiltų karas su SSRS. Tai vat, kad nekiltų pernelyg daug klausimų, aš jums pateiksiu pilną, detalų sąrašą apie Lietuvą. O tai kažkokių žioplių platinamas sąrašas kaip ir yra, bet jis visiškai nepilnas ir neaišku kaip išrankioti tie taškai, nes panašu, kad tie, kas rankiojo – grybavo tiesiog.

Vat jums tie visi taškai, kur branduolinis bombardavimas galėjo vykti karo atveju, 1959 metais, pagal 1956 metų sąrašus. Čia išdėsčiau ant dabartinės Lietuvos žemėlapio, kad būtų pakankamai aišku visiems.

Vat jums tie visi taškai, kur branduolinis bombardavimas galėjo vykti karo atveju, 1959 metais, pagal 1956 metų sąrašus. Čia išdėsčiau ant dabartinės Lietuvos žemėlapio, kad būtų pakankamai aišku visiems.

Žodžiu, pagal pilną sąrašą yra tokie taškai tuometinėje LTSR: Alytus, Jonava, Kaunas, Kaunas/Karmėlava, Kaunas S., Kėdainiai, Klaipėda, Marijampolė, Palanga, Paliepgiriai, Panevėžys, Prienai, Šiauliai, Šiauliai N., Šiauliai W., Varėna, Vilnius, Vilnius E., Vilnius S.W.. Tos papildomos raidės greičiausiai reiškia miestų dalis, pvz., S. – pietinę, S.W. – pietvakarinę ir taip toliau. Pagal viską, į sąrašą įtraukti taškai yra susiję su didžiausiomis karinėmis bazėmis, bobmbonešiams leistis pritaikytais aerodromais, kažkuria dalimi – dar ir su kita infrastruktūra.

Trumpai tariant, 19 taškų, jei nieko nepraleidau (jei praleidau – ieškokitės patys). Plius dar būtų galima priskirti vieną-kitą tašką, kuris visai šalia Lietuvos, pvz., kur nors Karaliaučiaus krašte, kaip Sovetskas, esantis palei pat Lietuvos sieną, bet čia jau nesigilinkime. Pastebėkim tiek, kad 19 taškų – tai nedaug, jei palygini su tuo, kad vien Tbilisyje (Gruzijos sostinėje) numatyti 7 taškai. Ant Kaliningrado – netgi 8 taškai. Leningrade ir Maskvoje – po 12 taškų. Aš jau nekalbu apie bendrai viso to plano mastus – jame ir krūva Kinijos miestų, ir Šiaurės Korėja, ir Albanija, ir dar belenkas, jau nekalbant apie kokią Lenkiją, Rumuniją ar VDR.

Čia aišku, galima būtų rėkti, kokios blogos yra Jungtinės Valstijos, nes ruošėsi mus bombarduoti ir visą planetą sunaikinti (taip jau rėkia visokie vatnikai, kurie netgi suskaičiuoti sąraše esančių taikinių nemoka), bet reiktų įsisąmoninti kelis paprastus dalykėlius, kurie šiaip visokiems nedašunta. Ir juos aš jums paaiškinsiu – netgi ne apie tai, kad karą planavo pradėti SSRS, o visokie JAV planai tebuvo skirti pasirengimui, kad atsakyti būtų galima. Paaiškinsiu kai kuriuos paprastesnius dalykus.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Politiniai ciklai, besikartojantys kas 25 metus

Kas kažkiek laiko vis kartojasi ir kartojasi tie patys įvykiai. Įvykiai, kurių mums visai nesinorėtų, nes nieko gero juose nėra. Istoriniai ciklai, su vis kylančiais karais ir konfliktais. Tie ciklai atsiranda dėl prastos atminties: maždaug per tiek metų užauga nauja žmonių karta, kuri ima gimdytis vaikus. Vaikai užauga ir neatsimena, todėl nebijo ir nesiruošia. Kiti gi užauga ir nekenčia, tapdami karo kurstytojais ar penktakolonininkais.

Vladimiras Putinas, 2008 metų nuotrauka. Tuo metu Rusija įsiveržė į Gruziją.

Vladimiras Putinas, 2008 metų nuotrauka. Tuo metu Rusija įsiveržė į Gruziją.

Lygiai taip pat per tiek metų pasikeičia ir politikų kartos: tie, kas pergyveno karą, nueina praeitin, o tuo pačiu praeitin nueina ir jų patirtis apie tai, kaip lengvai gali kilti karas. Į tų politikų vietą ateina nauji – vieni iš šių nemato karo grėsmės, kai ji kyla, o kiti tuo tarpu serga revanšizmais ir galvoja, kad karas tėra pergalinga eisena. Tie politikai neatsimena įvykių, nes nors istorija ir moko, nieko ji neišmoko.

  • 1914 metai. Prasidėjo I Pasaulinis karas. Įvykiai, nuo kurių viskas prasidėjo, buvo lyg ir pakankamai riboto masto – kokio tai erchercogo žmogžudystė. Austrija-Vengrija po to paskelbė karą Serbijai, o tada viskas ir įsisuko, nes į karą ėmė jungtis visi, kas papuola. Greitai Europa pamatė tokias žmonių skerdynes, kokių negalėjo net įsivaizduoti.
  • 1939 metai – kaip tik 25 metai po I Pasaulinio karo. Prasidėjo įvykiai, baigęsi tuo, kas vėliau pavadinta II Pasauliniu karu. Sudetai, Klaipėdos kraštas, Molotovo-Ribentropo paktas, Vokietijos ir SSRS įsiveržimas į Lenkiją, Baltijos šalių okupacija, o galų gale – skerdynės, savo mastais pralenkusios netgi I Pasaulinį karą.
  • 1962 metai, Kubos raketų krizė (branduolinė Karibų krizė), kurią objektyviai vertinant, galėtume tarti, kad tai buvo neįvykusio III Pasaulinio karo pradžia. Žmonija atsidūrė ant susinaikinimo ribos. Matyt susivokę, kuo viskas gali baigtis, Politbiuro nariai 1964 nušalino Nikitą Chruščiovą ir konfliktas peraugo į ilgą Šaltąjį karą. Tikras karas neįvyko, tačiau apie 1964 pasauliui pasidarė aišku, kad vienintelis atsakas Sovietų Sąjungai – tai neribotas karinės galios auginimas.
  • 1989 metai, kaip tik 25 metai prie to posūkio, kurį aukščiau minėjau. Varšuvos pakto byrėjimo pradžia, o tuo pačiu – ir krizės Sovietų Sąjungoje pradžia. Mes laimėjom. Jau po poros metų SSRS subyrėjo į gabalus. Atrodė, kad galų gale viskas baigsis, nes teroro imperija žlugo.
  • 2014 metai, dar 25 metai po aukščiau minėtos datos. Rusijos įsiveržimas į Ukrainą.

Mes to norime ar nenorime, tačiau Rusijos karinė galia auga, agresyvumas auga lygiai taip pat. Įsiverždamas į Ukrainą, Vladimiras Putinas paskelbė kažkokius „antiteroristinius“ mokymus, kuriuose dalyvauja ir kosminė kariuomenė – tenai taip vadinami daliniai, atsakingi už Pasaulio pabaigą, tarpžemynines branduolines raketas. Vladimiro Putino nesiskaitymas su pasauliu tampa neribotu, o ir jis pats ne taip jau seniai viename iš pareiškimų spėjo pripažinti, kad Šaltasis karas prasidėjo vėl – apie tai bene pirmu Lietuvoje ėmė kalbėti Vytautas Landsbergis. Taip, tai naujo Pasaulinio karo pradžia. Tikėkimės, kad visgi tik Šaltojo karo pradžia.

Atsimenate, kaip 1939 naciai ir bolševikai gabalais draskė Lenkiją? Tuo metu platintas Viačeslavo Molotovo pareiškimas apie Lenkiją buvo praktiškai toks pat, kaip Rusijos pareiškimai apie Ukrainą – esą valdžia tenai kokia tai neteisinga, nesuvaldanti kažko, o sovietinė kariuomenė kažką apgins, nes kitaip gali būti chaosas. Rusijoje šiuo metu jau rengiamos valdiškos demonstracijos karo palaikymui, o Internete įvedama cenzūra – nuo šios dienos visi tenykščiai blogeriai privalės registruoti savo puslapius. Kad nerašinėtų internetuose ko nereikia.

Lietuvoje irgi jau matome įvykius – penktakolonininkai ima veikti pilnais pajėgumais. Visokie iš šiknos išlindę politikos apžvalgininkai skelbia, kad Rusija neturi Ukrainoje jokių interesų ir nieko ten nedaro, kai kurios politinės šiukšlės jau skelbia pas save feisbukuose palaikymą Rusijai, dar kitos atliekos protestuoja prieš vienintelius Lietuvos saugumo garantus – Europos Sąjungą ir NATO. Rusijos propagandinė mašina dirba pilnais tempais – ir apmokami komentatoriai per visokius proksius (tokie, beje, jau ėmė eiti ir pas mane į blogą), ir Rusijos televizijų pilamas absoliučiai neadekvatus propagandinis mėšlas, ir absurdiški Rusijos ambasadoriaus kaltinimai Lietuvai dėl karo Ukrainoje. Pats muša – pats rėkia.

Prisiminkim, kad ir apie Sausio 13 tie atmatos taip rėkia, kad savi šaudė į savus. Ir lygiai taip pat rėkia apie Ukrainoje nužudytus protestuotojus, kuriuos Berkut ir neaiškios kilmės snaiperiai šaudė – beginklius. Nors tas beginklių žmonių žudymas buvo nufilmuotas, Rusijos propagandai tai nei motais – jie irgi rėkia, kad ten esą savi šaudė į savus. Rusijos propaganda nesiskaito su niekuo, jų tikslas tik vienas – ne pateikti kokias nors naujienas, o jas imituoti, plaunant smegenis žmonėms. Kad būtų užauginta kuo daugiau putinizmo rėmėjų, kad būtų užčiauptos burnos bet kam, kas turi sveiko proto.

Mums lieka tik melstis, kad karas bus panašus į Šaltąjį. Ilgas, kankinantis, tačiau vykstantis kažkur kitur, o ne pas mus, neužkabinantis tiesiogiai NATO šalių. Ne branduolinis, ne tiesioginiais kariniais veiksmais vykdomas, o kažkoks kitoks karas. Tačiau viltis – durnių motina. Rusijos karinės bazės – čia pat, kitoje Nemuno pusėje, propagandinės Rusijos TV transliacijos – kiekviename televizoriuje, o penktakolonininkai – aplinkui mus.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Termobranduolinis ginklas – atsakymas mįslei apie astronomus

Stebėtinai greitai atsirado atsakymas į klausimą apie astronomų sugalvotą ginklą – taip, tai termobranduolinė bomba. Pirma tai visiškai tiksliai suformulavo Audra, dar prieš tai skaidrią užuominą mestelėjo Xerksas, greitai tikslų atsakymą įvardino ir Marius. Labai arti buvo Kyska su spėjimu apie atominę bombą.

Išties, pirmi mokslininkai, rimtai ėmę analizuoti žvaigždžių energiją, buvo astronomai. Esu tikras, kad Laiqualasse pridėtų daug daugiau, nei aš, bet faktas, kaip blynas: žvaigždės energijos skleidžia nežmoniškus kiekius, tad astrofizikai nuo senų seniausio laiko bandė suprast, kas čia per dalykas toks vyksta. Ir susigalvojo. O jau paskui branduolinių bombų kūrėjai sugalvojo, kad atominė bomba trumpam gali sukelti sąlygas, panašias į tas, kurios yra žvaigždės viduje, tad ir įžiebti termobranduolinę reakciją.

Galingiausia kada nors susprogdinta termobranduolinė bomba – tai Caro Bomba, kurią 1961 išbandė Sovietų Sąjunga. Tai buvo apie 50 megatonų, kitaip tariant kokius 2000 kartų daugiau galios, nei buvo numesta ant Hirosimos. Pagal paskaičiavimus, jau kokių 200 megatonų (vos 4 kartus galingesnė) bomba būtų suteikusi branduolinės plazmos debesiui antrą kosminį greitį, kitaip tariant, į kosmosą nunešusi didelę dalį Žemės atmosferos. Bet ir 50 megatonų pakako tam, kad būtų atrasti efektai, kai dėl atmosferinių linzių smūgio banga išdaužo langus pastatuose, esančiuose už 1000 kilometrų. Toks atstumas – tai vos 1/40 visos Žemės apskritimo ilgio dalis.

Termobranduolinės bombos, kurių galia buvo dešimtis, šimtus ir net tūkstančius kartų didesnė, nei bombų, kurios buvo numestos ant Hirosimos bei Nagasakio, išties ir tapo tuo ginklu, kuris pakeitė pasaulį su visais karais ir politikomis. Atominės bombos buvo klaikiai brangios, o jų galios pakakdavo tik kokiam nors miestui nugriauti, bet ne tam, kad sunaikintų požeminius įtvirtinimus. Termobranduolinės bombos buvo tik kažkiek brangesnės už atomines, tačiau kariškiams suteikė praktiškai neribotą energijos kiekį.

Praktiškai neribotos energijos ir taip pat neribotos griaunančiosios galios termobranduolinės bombos pastatė visą žmoniją į tokią padėtį, kur teliko apsispręsti: arba susinaikinti visiems, arba išgyventi, išvengiant III Pasaulinio karo. Mūsų laimei, Karibų Krizė baigėsi taika. Nors politiškai tai buvo kaip ir karas. Tiksliau, patsai Šaltojo Karo apogėjus. Jau vėliau, net nepaisant astronomų, visgi buvo priartėta prie pasaulio susinaikinimo ribos dar kartą – dėl Žvaigždžių karų grėsmės, bet tada Sovietų Sąjunga žlugo ir viskas baigėsi geruoju.

Todėl astronomams galime padėkoti ne tik už termobranduolinę bombą, bet ir už tai, kad negyvename radioaktyvumo pilname pasaulyje, nusiaubtame atominių bombų sprogimais – labiausiai apie kosmosus svaigstančių mokslininkų sukurtas ginklas buvo pernelyg galingas, kad jį būtų galima panaudoti. Gal tai ir gerai.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter