Dubajus – pinigais aptekusių arabų stebuklas – jau senokai garsėja tuščioje vietoje pastatytu miestu ir krūvomis dirbtinių salų. Išsikalinėjimas iš tokio pinigų pertekliaus, kokio nepatyrė dar jokia kita pasaulio šalis. Išskyrus gal tik Nauru salą – šalį, kuri prieš tris dešimtmečius pasiekė pasaulio rekordus pagal pajamas gyventojui – ši valstybėlė kasė ir eksportavo fosfatus, iš kurių buvo sudaryta praktiškai visa sala. Pastaroji pergyveno kokį dešimtmetį, per kurį statėsi milžiniškus viešbučius, pirko įmones visame pasaulyje, supirkinėjo geriausių kompanijų akcijas, gana sėkmingai bandė netgi tapti vienu iš svarbiausių Ramiojo vandenyno turizmo centrų. Žinoma, buvo ir didžiulės investicijos į mokslą (berods, net kažkokį universitetą buvo įkūrę), bankininkystė, nepaprastai maži mokesčiai, puikios galimybės ofšorams kurti. Bet, pasibaigus fosfatams, jau po dešimtmečio Nauru baigė visišku ekonominiu kolapsu. Dabar ši valstybėlė gyvena iš tokių absurdų, kaip Abchazijos pripažinimas mainais už kelis milijonus dolerių iš Rusijos.
Puikiai žinoma: vien iš kasyklų negali išaugti jokia šalis, nepriklausomai nuo to, kas kasama – ar nafta, ar fosfatai, ar dar kažkas. Šalis arba įgauna pilnavertę ekonomiką, arba, jei tokios neįgauna, pinigus išleidžia ir kolapsuoja. Ir vėlgi, praktika rodo, kad ant tuščios vietos kalnakasybos pinigai ekonomikos paprastai sukurti negali: šiai reikalinga ne tik sudėtinga infrastruktūra, bet ir žinios, išsilavinimas, mokslas. Ir svarbiausia – vidinė rinka, kuri irgi turi egzistuoti. Nauriečių ar arabų svaigališkos idėjos sukurti turizmo centrą tuščioje vietoje – neturi jokių perspektyvų: kol į juos investuojami milžiniški pinigai, tol turistų srautas eina, bet tas srautas nepadengia investicijų. Ir juolab absurdiškai atrodo kaimietiška (kai ką iš Vilniaus vadų primenanti) mintis: „pristatysime dangoraižių, pasidarysim panašūs į Ameriką, ot plūstelės turistų spiečiai!“
Dubajuje jau prasidėję bankrotai, o galimybių išsigelbėti skolininkai jau negauna: milžiniškas naftos kainų burbulas išpūtė dar keleriopai didesnį finansų burbulą, katras jau subliuško. Tačiau kol kas dar pakako pinigų užbaigti prieš 6 metus pradėtam statyti absurdo obeliskui – niekam nereikalingam dangoraižiui, kuris tapo aukščiausiu pasaulio pastatu – net 820 metrų. Nei neabejoju, kad po poros-trejeto dešimtmečių, išsibaigus naftai, šis pastatas taps puikiu antkapiniu paminklu arabiškiems ekonomikos šedevrams.
