Rokiškis Rabinovičius

Kaime, kur vaikystėje leisdavau vasaras, netoliese gyvenusių žmonių mergaitė mirė, apsinuodijusi žalčialunkiu. Jai tebuvo kokie 5 ar 6 metai. Su savo vyresne, gal 12 metų sese nuėjo į mišką mėlyniaut, o šioji neapsižiūrėjo, kaip jaunesnioji ėmė ir nusiraškė uogų. Kai pamatė, buvo jau per vėlu. Vyresnė mergaitė su sesute nuskubėjo į namus, o jau čia mažoji ėmė vemti ir raitytis iš skausmo. Mirė po poros dienų, didesnę dalį laiko rėkė – tol kol nusilpo tiek, kad vos įstengė kvėpuot. Skausmai buvo tokie, kad ir nuskausminantys mažai tepadėjo.

Taip, tais senais laikais medicina buvo žymiai silpnesnė, tačiau ir dabar apsinuodijimas žalčialunkiu sunkiai pagydomas. Šis augalas – bene nuodingiausias iš visų, augančių Lietuvoje, jo žievėje, sultyse, uogose yra citotoksinų – medžiagų, tiesiogiai žudančių ląsteles. Pavalgius jo uogų, skrandis, burna ir visas žarnynas pavirsta į ištisines žaizdas, pažeidžiamos kepenys, inkstai – viskas. Vienintelis gydymas – palaikomasis ir antibiotikais, kad neįsimestų infekcija.

Šiandien komentaruose Jonas Kubilius nusistebėjo, kodėl aš esu prieš GMO, tačiau nematau problemų su visokiais elektromagnetiniais laukais ar radijo bangomis. O viskas juk elementaru, tereikia pagalvoti, bent truputį: radijo bangos dar nieko nėra nužudžiusios. Norint padaryti poveikį žmogui, reikia tokios galios spinduliavimo, kokį atsitiktinai sukurti – praktiškai neįmanoma, nes sąveika – minimali. Tuo tarpu augalai – sunkiai suvaldomi, o skirtingų rūšių tarpusavio sąveikos gamtoje – neabejotinos. Žalčialunkis, kaip ir nemažai kitų nuodingų augalų – auga savaime. Kai   kartą komentaruose man pareiškė, kad ir savaime gali atsirasti pavojingų rūšių, tada aš ir prisiminiau tą patį žalčialunkį. Ar tai, kad egzistuoja natūralios pavojingos rūšys, galėtų pateisinti dirbtinių pavojingų rūšių atsiradimą? Manau, kad ne.

Daugelis žino, kaip kelios svetimos, lyg ir nepavojingos gyvūnijos rūšys, užvežtos į Australiją, pakeitė tenykštes ekosistemas. Sąveikos dažnai neprognozuojamos – neturintys gamtinių priešų triušiai suėda retus augalus, lapės – išnaikina įvairius paukščius ir žvėrelius. Dažnas Lietuvos žvejas galėtų papasakoti apie tai, kas dedasi ten, kur užsiveisė grundulas (dar vadinamas rupūže arba rotanu) – ši svetima žuvis, apsigyvenusi kokiame ežere ar kūdroje, išnaikina viską, kas tik yra vandens telkinyje. Ekosistema žūsta ir nelieka nieko, išskyrus daugybe smulkių šlykščių grunduliukų.

Rapsai, atsparūs kenkėjams – irgi puikus pavyzdys: jų žiedadulkės nuodingos, nuo jų miršta bitės, o ką tai reiškia? Miršta bitės – vadinasi ir kiti augalus apdulkinantys vabzdžiai. Jei žūsta augalus apdulkinantys vabzdžiai, žūsta daugybė augalų rūšių. Žuvus šioms, žūsta dar kažkas, ir t.t.. Lyg ir nekaltas, žmogui nepavojingas augalėlis gali sukelti didelės ekosistemos pokytį. Dar įdomesnių pasekmių būtų, jei kažkuris iš genetiškai modifikuotų augalų imtų ir susikryžmintų su kažkuriuo gamtoje esančiu. Arba jei išvis imtų gyventi savaime, kaip laukinis. "Trifidų dienos" – išgalvotas, tačiau puikiausias košmariško scenarijaus pavyzdys.

Būtent dėl to aš ir žiūriu atsargiai į genetiškai modifikuotus organizmus. Tai visiškai kito lygio pavojai, tai būtent ta pilkoji zona, kurios pilnai prognozuoti negalime, tačiau realistinių scenarijų galim atrasti pakankamai baisių. Čia nėra žinoma sritis – tai yra kaip tik ta sritis, kur sąveikos yra neabejotinos, tačiau apie tų sąveikų pasekmes dažniausiai galime tiktai labai miglotai spėlioti.