Vienas iš žymiausių visų laikų Heavy metal ir Rock vokalistų. Nežinau, kaip jums, bet man tikrieji Black Sabbath buvo būtent tie, kuriuose dainavo Dio, būtent su juo ši grupė pasiekė tą beprotiškai tamsų ir tobulą skambesį. Amžiną atilsį. Jis mirė, sulaukęs 68, bet visvien buvo jaunas.
Jau pražilę ir praplikę degeneratai, panašūs į mane – metaliūgos, dar atsimena tokią grupę – Samson. Jie buvo žvaigždės tada, kai Iron Maiden tebuvo megėjai, o Judas Priest tiktai kilo į viršų. Gitaristo Paul Samson suburta grupė dar apie 1977-1979 tapo tais, kuriais sekti ėmė visa NWOBHM (New Wave Of British Heavy Metal).
Deja, su grupe kažkas buvo labai ne taip. Net neaišku, kas. Pasičiupusi bene geriausią visų laikų heavy metal vokalistą Bruce Bruce (vėliau persivadinusį į Bruce Dickinson), geriausius gitaristus, kurianti puikiausią muziką, ši grupė viską išbarstė. Bruce, jau spėjęs tapti Samson veidu, perbėgo į gal net mažiau žinomus Iron Maiden, išsibarstė ir kiti nariai, o Paul Samson (Samson įkūrėjas) taip ir nesugebėjo rasti pakaitalų.
Pats Bruce Dickinson, išėjęs iš Samson, atrodo, gavo nemenkų teisinių bėdų, tad iki šiol nieko nenori prisiminti apie tai, kaip dainavo su Paul Samson. Pirmuosiuose su Bruce kurtuose Iron Maiden albumuose Sirena neminimas kaip dainų autorius, nors visi puikiai žino, kad jis, vos atėjęs, dalyvavo kuriant daugumą gabalų. Kelis metus Bruce negalėjo oficialiai ko nors kurti ne Samson sudėtyje. Patys Iron Maiden nariai žurnalistams, įkyriai klausinėjantiems apie ankstesnę Bruce Dickinson karjerą, paaiškindavo, kad šis dainavęs homoseksualų disco grupėje, todėl nenorintis apie tai šnekėti.
Neaišku, ar įrašų kompanija, ar pats Paul Samson sušiko ir visą Samson įrašų leidybą bei koncertinę veiklą. Faktas tik tas, kad dar visai neseniai lengviau buvo rasti kokių 1982 metų Samson įrašus, nei kokius nors naujus.
2002 Paul Samson mirė nuo vėžio. Praėjus maždaug 6-7 metams po jo mirties, vėl ėmė rastis Samson gerbėjai. Tokia keista istorija.
Metallica per tuos savo koncertus Lietuvoje prisikaupė krūvas fanų, nors man šita grupė kelia prasčiausius jausmus iš visų tų thrash klasikų. Dar dar buvo iki tų laikų, kai išleido „…And Justice for All“, bet paskui, su visokiais „Load“ ir „Reload“ – tai jau nuopolis. Ružavas popsas, pasikvietus orkestrus, vaizduojant nežinia ką. Kai palyginu juos su Iron Maiden, kurie patys platina savo gabalus Youtube tinkle, Metallica, pirmoji grupė, dėl savo gabalų platinimo ėmusi persekioti internautus ir tuomet populiarų tinklą Napster, atrodo nekaip ir iš moralinės pusės.
Kita vertus, dažnai pasigirstančius kaltinimus, esą nuo to laiko Metallica ėmė groti ištisai visokius koverius, kaip koks Boria Moisejevas – turiu atmesti. Koverius jie grojo nuo pačių pirmų dienų, tik tiek, kad tai būdavo mažiau žinomų grupių gabalai. Žemiau keletas NWOBHM originalų, kuriuos Metallica pergrojo įvairiu metu dar savo gerąjame periode – visi buvo išleisti ir atskiruose albumuose ar singluose. Ar atpažinsit? Jei gerai paieškosite, surasite ir daugiau – vienur ištisi gabalai, kitur paskiri rifai ar fragmentai. Grupė šiuo atžvilgiu labai „kūrybinga“.
Diamond Head – „Am I Evil?“ – 1980 gabalas:
Norit daugiau? 🙂
Norit daugiau? Daug daugiau? 🙂
W.A.S.P., vos ėmę groti 1982, iškart tapo reiškiniu – absoliučiai nepolitkorektišku, seksistiniu ir plūstamu visaip, kaip tik įmanoma. Dėl keiksmų ir labai atvirai seksistinių, nepolitkorektiškų tekstų jie porą metų neįstengė surasti firmos, kuri sutiktų išleisti jų debiutinį albumą ar bent jau singlą, bet nepaisant to, tapo viena iš aktyviausiai koncertuojančių JAV metalo scenos grupių. Pasisekė tik 1984, kai į jų koncertą nuėjo Iron Maiden vadybininkas, kuris savo firmai tiesiog tiesiai pareiškė, kad jei šios grupės neišleis, tai praras amerikietišką Iron Maiden analogą. Įrašų firma susidomėjo, bet viskas greit ir skausmingai nutrūko: legenda sako, kad kai firma paprašė jų išsicenzūruoti iš savo singlo kažkokius keiksmus, W.A.S.P. nariai uždėjo pypsinimus ant visų savo tekstų. Baigėsi tuo, kad singlą išleido kažkokia smulki įrašų firmelė, o W.A.S.P dar labiau išgarsėjo – dėl draudimų jų muziką pardavinėti dalyje JAV parduotuvių, draudimų jų hitus transliuoti per radiją ir plūstančių spaudos straipsnių. Toks debiutinio albumo gabalas, kaip „L.O.V.E. machine“ tapo hitu, nors net susilaukė feministinių organizacijų protestų.
Grupė išties labai savotiška – Blackie Lawless yra pusiau indėnas, giliai nemėgstantis visos JAV politinės sistemos. Kartą kažkokiame vos ne religinę prasmę turinčiame JAV pilietinio karo laikų forte, neradęs tualeto, jis tiesiog apmyžo sienas, buvo sučiuptas ir pasodintas, dėl to neįvyko grupės koncertas ir netgi kilo šiokios tokios riaušės, nes ir koncerto organizatoriai atsisakė grąžinti žiūrovams pinigus, ir policija nesutiko vokalisto paleisti į laisvę. Sakyčiau, visai smagus protestas, kiek primenantis lietuvišką kedofilą Žilių – irgi girtas, irgi „nerado“ vietos, irgi „kovotojas“ prieš sistemą 🙂 Nors aišku, tai skirtingos operos 🙂 Man su šituo kažkaip prisimena gabalas „I Wanna Be Somebody“ – 1984 metų debiutiniame albume jis buvo vienas iš geriausių.
Visgi W.A.S.P. labiausiai išgarsėjo kiek vėliau – su vienu, tačiau ganėtinai netipišku ankstyvai kūrybai gabalu – „Wild Child“, išleistu 1985. Po to grupė gerokai suktelėjo būtent link kažkokio panašaus stiliaus, tačiau prarado kažką savito ir muzikine prasme supanašėjo su daugeliu kitų, nors daugelyje gabalų ir išlaikydama pakankamai aštrius, patyčių pilnus tekstus…
Kaip bebūtų, ir dabar tai viena iš geriausių Heavy Metal klasikos grupių. Jei kartais esate iš tų, kas nemėgstate įprasto metalo, tačiau džiaugiatės baladėmis, pvz., Metallica „Nothing Else Matters“ – štai kažkas švelnesnio – „Forever Free“:
112 minučių dokumentikos, 45 dienos, 23 koncertai, pusė milijono klausytojų koncertuose ir 70 tūkstančių kilometrų skrydyje aplink pasaulį. Grupės gyvenimas kelyje, pramaišiui su koncertiniais gabalais ir daugybe įvairiausių interviu.
Brazilų kunigas, turintis 162 Iron Maiden tatuiruotes. Tris dienas palapinėse laukę gerbėjai, didžiulė minia kariuomenės, po koncerto raudantys bei dangui dėkojantys Bogotos (Kolumbija) fanai. Čilės televizijos isterikos apie satanizmą, fanų riaušės aerouoste ir grupės pasiteisinimai, kad jie atvyko ne daryti revoliucijos, o tik dainuoti. Pasaulio čempionas Pat Cash, ruošiantis teniso aikštelę grupei, o paskui su jais žaidžiantis. Koncertas Sidnėjaus Operoje. Nesuvokiamai didelė minia Meksiko stadione, kažkodėl šaukianti „Olė olė olė olė…“ Ir dešimttūkstantinės minios, dainuojančios choru Iron Maiden gabalus.
Ir žinoma, visą kelią pilotuojantis Bruce Dickinson, 666-o lėktuvo lakūnas, sėdintis už Boeing 757 šturvalo, kol kiti grupės nariai miega, o paskui iš kažkur dar atrandantis jėgų be perstojo lakstyti po sceną, staugdamas savo sirenišku balsu…
