Žinot, aš netgi nežinau, nuo ko čia pradėti tą temą, nes pernelyg ji plati, o užkabint tepavyktų visvien vos kelis procentėlius viso to sudėtingumo – kas gi galėtų būti naudinga visai Lietuvai ir jos gyventojams, kokios yra bendros sisteminės problemos ir kokių sprendimų reiktų. Viskas pernelyg kompleksiška, kad imtum, užkabintum ir sugalvotum sprendimus. Nebūna gi taip. Tačiau jau kelinti metai įvairūs žmonės vis man sako, kad parašyčiau, tai matyt, kad anksčiau ar vėliau reikia tai padaryti.
Taigi, dabar ir parašysiu jums sudėtingai, bet visvien gan paviršutiniškai. Ir ne apie viską, o tik fragmentiškai ir daugiau visokiais iš lempos išgalvotais pavyzdžiais. Bet visgi gausit kažką, ką gal būt galėtų būti užvadinta tokiais žodžiais, kaip liberalnacionalizmas ar nacionalliberalizmas ekonomikoje: valstybės valdymas, orientuotas ne į kokias nors abstrakčias gėrio-blogio idėjas, o į labai pragmatišką valstybės ekonominių pranašumų auginimą. T.y., tiesiog apie laisvarinkišką (beveik ultradešinįjį) ekonominį nacionalizmą.
Jei jau norim žiūrėt į valstybės gerovę nacionalistiškai, tai žiūrėkim taip, kad būtų galima kažką realiai pagerinti. Ekonomikoje ant idėjiškumo toli nenuvažiuosi – čia veikia labai pragmatiniai dalykai, galutiniame rezultate matuojami tiesiog pinigais.
Pirmiausiai, prieš pradėdamas, aš jums pasakysiu vieną labai abstraktų, tačiau būtiną įvardinimą, kurį reikia turėti omeny: tarp valstybės ir piliečio yra amžinas konfliktas. Viena vertus, mes suprantame, kad kartu galime pasiekti daugiau, todėl valstybė tampa neišvengiama. Kita vertus, valstybė, kuri apriboja piliečius, tampa negyvybinga ir žlunga. Beje, dar toksai senovinis Adam Smith įvardino, kodėl žlugo vergovinės valstybės: ogi todėl, kad darbas jose klaikiai neefektyvus – ekonomika nekonkurencinga, o tai buvo dėl vergovės – valstybės prievartos prieš žmogų. Taigi, valstybės sėkmė priklauso nuo to, kiek laisvių turi visi piliečiai. Bet kita vertus, visiškos anarchijos įvesti irgi neįmanoma, tad reikia gerai apgalvoti, kur ir ką galima reguliuoti ir ar valstybė savo purvinomis kanopomis visko nesugadins.
Bendras, beveik visada veikiantis ekonominis dėsnis yra toks: laisva rinka yra kardinaliai (t.y., daug kartų, matuojant santykį tarp išleistų pinigų ir rezultato) efektyvesnė už valdžios veiksmus.
Dabar pabandykim į viską pažvelgti iš kitos, truputį labiau praktinės pusės: štai yra Lietuva, kurioje gyvena trys milijonai žmonių. Visi jie turi įvairių interesų, tačiau kokie tie žmonės bebūtų, visi supranta, kad egzistuoja tam tikri bendri tikslai ir sprendimai, kurie gali nulemti visų žmonių gerovę ar negerovę. Taigi, galim vertinti valdžios sprendimus pagal paprastą kriterijų: jei nuo tų sprendimų Lietuvos gyventojams bus kažkaip geriau, tai jie yra geri. O vat jeigu bus blogiau – tai tie sprendimai yra blogi. Atrodo lyg ir logiškai, tiesa?
Galima sakyti, kad tinkami sprendimai didina Lietuvos, kaip valstybės, konkurencingumą: šalis daugiau uždirba, gyventojai irgi daugiau uždirba, ir Lietuva auga sparčiau, nei kitos šalys, t.y., laimi konkurencinėje kovoje. O jei taip, tai šitai yra gerai Lietuvos gyventojams. Taigi, kiekvieną valstybės sprendimą galime analizuoti visai paprastais klausimais:
- Ar dabar yra problema, kuriai spręsti reikalingas sprendimas? Jei problemos realiai nėra – tai kam išvis kažką keisti, juk visi pakeitimai patys sukelia problemas?
- Kaip mes įsivaizduojame situaciją, kur nėra tos problemos ir pagal ką mes tą situaciją galėtume įvertinti? Jei negalėsime įvertinti, tai gal tas sprendimas visai nieko neišspręs?
- Kaip kažkoks siūlomas sprendimas išsprendžia turimą problemą ir sukuria tą gerą situaciją? O kokias blogas pasekmes jis duoda? Ar tikrai geros pasekmės yra daug geresnės už blogas?
Vat čia pažiūrėkim į šitus reikalus truputį detaliau. Nes kai kurie dalykai neretai tampa lazda su dviem galais. Ir kai pabandai tą paanalizuoti, tai gaunasi kažkokia keistoka ekonominė koncepcija: lyg ir visiškai nacionalistinė, bet kartu labai jau link liberalizmo pasukta. Tai aš jums duosiu krūvą visokių hipotetinių pavyzdžių iš lempos, o paskui jau pažiūrėkim, kas iš to gausis.
Continue reading →
