Tag Archives: rodikliai

Apie neteisingus matavimus

Vienas iš pirmų dalykų (o daugeliu atvejų – išvis pirmas), kurį reikia patvarkyti bet kurioje įmonėje, kurios veiklą nori gerinti – tai rodikliai. Rodikliai – tai tiesiog skaičiai, kuriais vertinama, ar įmonė ir jos paskiros dalys dirba gerai, ar dirba blogai. Jei nėra tokių skaičių, nesigauna nustatyti, kas negerai, ką reikia taisyti. Jei yra tokie skaičiai – viskas žymiai paprasčiau. Taigi, įmonės susikuria rodiklius.

Štai taip išties atrodo tikras pardavimų procesas, kai pirkėjas ateina į parduotuvę. Socialiniuose tinkluose tai dar labiau būna supainiota. Tai, kad jūs matuosite ir gerinsite pavienį tašką kokiame nors panašiame labirinte - gali ne tik nepadėti jūsų pardavimams, bet netgi jiems ir pakenkti.

Štai taip išties atrodo tikras pardavimų procesas, kai pirkėjas ateina į parduotuvę. Socialiniuose tinkluose tai dar labiau būna supainiota. Tai, kad jūs matuosite ir gerinsite pavienį tašką kokiame nors panašiame labirinte – gali ne tik nepadėti jūsų pardavimams, bet netgi jiems ir pakenkti.

Įprastas rodiklių rinkinys būna gana nesudėtingas: visų pirma, tai pelno srautas, o paskui – keletas sudedamųjų, leidžiančių tą pelno srautą didinti (kad gautųsi rodiklių hierarchija), pvz., rodikliai, rodantys pardavimų efektyvumą, gamybos efektyvumą, tiekimo efektyvumą. Deja, ne visada su rodikliais būna tvarkoje. Ypač aiškios problemos būna tada, kai rodikliams naudojami matavimai išties nėra teisingi ar dar blogiau – turi duomenis iškraipančius grįžtamuosius ryšius. Ir visai jau blogai, kai rodikliai sukuria lokalius optimumus.

Man šiandien vienas draugas, aukštuose sluoksniuose plačiai žinomas PR guru Giedrius Karsokas pateikė tokį gražų pavyzdį, kad tiesiog negaliu nepasidalinti. Tai pavyzdys apie tai, kaip geriau jau išvis neturėti rodiklių, negu naudoti neteisingus.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Planavimo ciklų paradigmos

Kažkaip čia susimąsčiau kartą apie tai, kaip skiriasi skirtingose vadybos metodologijose naudojami pokyčių planavimo ciklai. Vienur vienaip, kitur kitaip, bet dauguma atvejų lyg ir apie tą patį, labai panašiai. Tačiau visgi su skirtingais akcentais, kurie daug ką pasako apie esmines idėjas, kurios slypi TQM (kokybės vadyboje), Six Sigma, Lean, ToC ar BSC metodologijose. Būtent tie akcentai užkabina ir požiūrių skirtumus tose metodologijose, o tuo pačiu – ir skirtingas problematikas skirtingose įmonėse.

Kartą girdėjau tokią anekdotišką istoriją: kokia tai firma nusipirko autobusą Anglijoje, parsivežė į Lietuvą, tvarkingai perkėlė vairą į kitą pusę, kad Lietuvoje naudoti būtų galima, žibintus susitvarkė ir taip toliau. Ir technikinę praėjo - viskas gavosi labai nebrangiai, lyginant su įprastomis išlaidomis. Bet vat su planavimu buvo nelabai, nes jau išvažiavus į maršrutą, paaiškėjo viena smulkmena. Žinote gi, angliškų autobusų durys yra kitoje pusėje...

Kartą girdėjau tokią seną seną anekdotišką istoriją: kokia tai firma nusipirko autobusą Anglijoje, parsivežė į Lietuvą, tvarkingai perkėlė vairą ir pedalus į kitą pusę, kad Lietuvoje naudoti būtų galima, žibintus susitvarkė ir taip toliau. Ir technikinę praėjo – viskas gavosi labai nebrangiai, lyginant su įprastomis išlaidomis. Bet vat su planavimu buvo nelabai, nes jau išvažiavus į maršrutą, paaiškėjo viena smulkmena. Žinote gi, angliškų autobusų durys yra kitoje pusėje…

Galima nesunkiai suprasti, kad tie skirtumai atsiranda ne šiaip sau, nes jei jau kažkas yra kitaip – reiškia, kad buvo priežasčių. Matyt, susidūrė vieni ar kiti vadybos ekspertai su tuo, kad sistemingai ir nuolat kyla kažkokios labai bendros, visą įmonių valdymą apimančios bėdos. Atitinkamai, tas bėdas ir nutarė išspręsti.

Todėl pažiūrėkim ir užduokim sau klausimą, kokios gi bėdos pas mus kyla, todėl į ką daugiau vertėtų atkreipti dėmesį? Aš jums aišku, nepasakosiu, ką aiškina kai kurie patys tam tikrų metodologijų mylėtojai (kaip pvz., kokie nors iš Six Sigma kartais pradeda skiesti apie tai, kad PDCA tėra DMAIC ciklo dalis skirta gerinimui vykdyti), o geriau padekonstruosiu, kas ten turėjo per problemos būti, kad vienas ar kitas variantas buvo pasirinktas.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Nacionalinis liberalizmas arba Lietuvos ekonomika iš kitos pusės

Žinot, aš netgi nežinau, nuo ko čia pradėti tą temą, nes pernelyg ji plati, o užkabint tepavyktų visvien vos kelis procentėlius viso to sudėtingumo – kas gi galėtų būti naudinga visai Lietuvai ir jos gyventojams, kokios yra bendros sisteminės problemos ir kokių sprendimų reiktų. Viskas pernelyg kompleksiška, kad imtum, užkabintum ir sugalvotum sprendimus. Nebūna gi taip. Tačiau jau kelinti metai įvairūs žmonės vis man sako, kad parašyčiau, tai matyt, kad anksčiau ar vėliau reikia tai padaryti.

Taigi, dabar ir parašysiu jums sudėtingai, bet visvien gan paviršutiniškai. Ir ne apie viską, o tik fragmentiškai ir daugiau visokiais iš lempos išgalvotais pavyzdžiais. Bet visgi gausit kažką, ką gal būt galėtų būti užvadinta tokiais žodžiais, kaip liberalnacionalizmas ar nacionalliberalizmas ekonomikoje: valstybės valdymas, orientuotas ne į kokias nors abstrakčias gėrio-blogio idėjas, o į labai pragmatišką valstybės ekonominių pranašumų auginimą. T.y., tiesiog apie laisvarinkišką (beveik ultradešinįjį) ekonominį nacionalizmą.

lietuva_trispalve1

Jei jau norim žiūrėt į valstybės gerovę nacionalistiškai, tai žiūrėkim taip, kad būtų galima kažką realiai pagerinti. Ekonomikoje ant idėjiškumo toli nenuvažiuosi – čia veikia labai pragmatiniai dalykai, galutiniame rezultate matuojami tiesiog pinigais.

Pirmiausiai, prieš pradėdamas, aš jums pasakysiu vieną labai abstraktų, tačiau būtiną įvardinimą, kurį reikia turėti omeny: tarp valstybės ir piliečio yra amžinas konfliktas. Viena vertus, mes suprantame, kad kartu galime pasiekti daugiau, todėl valstybė tampa neišvengiama. Kita vertus, valstybė, kuri apriboja piliečius, tampa negyvybinga ir žlunga. Beje, dar toksai senovinis Adam Smith įvardino, kodėl žlugo vergovinės valstybės: ogi todėl, kad darbas jose klaikiai neefektyvus – ekonomika nekonkurencinga, o tai buvo dėl vergovės – valstybės prievartos prieš žmogų. Taigi, valstybės sėkmė priklauso nuo to, kiek laisvių turi visi piliečiai. Bet kita vertus, visiškos anarchijos įvesti irgi neįmanoma, tad reikia gerai apgalvoti, kur ir ką galima reguliuoti ir ar valstybė savo purvinomis kanopomis visko nesugadins.

Bendras, beveik visada veikiantis ekonominis dėsnis yra toks: laisva rinka yra kardinaliai (t.y., daug kartų, matuojant santykį tarp išleistų pinigų ir rezultato) efektyvesnė už valdžios veiksmus.

Dabar pabandykim į viską pažvelgti iš kitos, truputį labiau praktinės pusės: štai yra Lietuva, kurioje gyvena trys milijonai žmonių. Visi jie turi įvairių interesų, tačiau kokie tie žmonės bebūtų, visi supranta, kad egzistuoja tam tikri bendri tikslai ir sprendimai, kurie gali nulemti visų žmonių gerovę ar negerovę. Taigi, galim vertinti valdžios sprendimus pagal paprastą kriterijų: jei nuo tų sprendimų Lietuvos gyventojams bus kažkaip geriau, tai jie yra geri. O vat jeigu bus blogiau – tai tie sprendimai yra blogi. Atrodo lyg ir logiškai, tiesa?

Galima sakyti, kad tinkami sprendimai didina Lietuvos, kaip valstybės, konkurencingumą: šalis daugiau uždirba, gyventojai irgi daugiau uždirba, ir Lietuva auga sparčiau, nei kitos šalys, t.y., laimi konkurencinėje kovoje. O jei taip, tai šitai yra gerai Lietuvos gyventojams. Taigi, kiekvieną valstybės sprendimą galime analizuoti visai paprastais klausimais:

  • Ar dabar yra problema, kuriai spręsti reikalingas sprendimas? Jei problemos realiai nėra – tai kam išvis kažką keisti, juk visi pakeitimai patys sukelia problemas?
  • Kaip mes įsivaizduojame situaciją, kur nėra tos problemos ir pagal ką mes tą situaciją galėtume įvertinti? Jei negalėsime įvertinti, tai gal tas sprendimas visai nieko neišspręs?
  • Kaip kažkoks siūlomas sprendimas išsprendžia turimą problemą ir sukuria tą gerą situaciją? O kokias blogas pasekmes jis duoda? Ar tikrai geros pasekmės yra daug geresnės už blogas?

Vat čia pažiūrėkim į šitus reikalus truputį detaliau. Nes kai kurie dalykai neretai tampa lazda su dviem galais. Ir kai pabandai tą paanalizuoti, tai gaunasi kažkokia keistoka ekonominė koncepcija: lyg ir visiškai nacionalistinė, bet kartu labai jau link liberalizmo pasukta. Tai aš jums duosiu krūvą visokių hipotetinių pavyzdžių iš lempos, o paskui jau pažiūrėkim, kas iš to gausis.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apie rodiklius, ciklus ir susvetimėjimą

Ar žinote, kad išmatuoti galima bet ką? Taip, kartais matuoti yra sunku, kartais net neaišku, ko griebtis, norint gauti prasmingus skaičius. Bet įmanoma išmatuoti viską. Neseniai aš sužinojau, kad galima išmatuoti net ir žmonių susvetimėjimą (o tuo pačiu – ir atvirkščią rodiklį – gebėjimą vieniems kitus suprasti ir užjausti). Ir išmatuoti tai galima labai prasmingai, teisingai ir be jokių ten neadekvačių prielaidų. Aišku, jei turi proto*.

Mary Poppins - Merė Popins

Merė Popins (Mary Poppins) buvo praktiškai ideali visais atžvilgiais. Todėl, kad ji žinojo, kaip išmatuoti viską. Būtent jos žinios pavertė ją idealia. Absoliuti dauguma žmonių beveik nieko nežino apie matavimus, todėl jie nei iš tolo neprilygsta Merei Popins.

Apie tai, kaip matuoti susvetimėjimą, man papasakojo vienas ponas (jūs pasakėte man stebuklingą dalyką, ponas Sauliau, todėl dar kartą tamstai dėkoju), dirbantis su kalinių probacija. Nuteistieji, anksčiau laiko paleisti į laisvę ar nuteisti lygtinai, yra prižiūrimi probacijos inspektorių ir savanorių, norinčių padėti žmonėms grįžti į visuomenę. Tačiau dalis nuteistųjų suklumpa ir padaro klaidas vėl. Ir sėda į kalėjimą. Tačiau kita dalis ilgainiui tampa pilnaverčiais visuomenės nariais. Pagrindinė priežastis, nuo kurios priklauso nuteistojo sėkmė – tai grįžimas į visuomenę. Žmonės, susiradę darbą ar ėmę mokytis, beveik niekad nenusikalsta pakartotinai. Žmonės, kurie nei mokytis, nei dirbti nepradėjo, paprastai nusikalsta vėl ir pakliūna už grotų.

Ar žmogus ras darbą, ims mokytis ir pradės naują gyvenimą, labiausiai priklauso nuo jo aplinkos. Kai jo artimieji, draugai, pažįstami, kaimynai ir šiaip atsitiktiniai sutikti žmonės padeda – jis grįžta į visuomenę. Mažuose miesteliuose į normalų gyvenimą grįžta dauguma, nes žmonės pažįsta vieni kitus, bendrauja, užjaučia. Didmiesčiuose problemų daug daugiau – žmonės nesudaro bendruomenių, nepalaiko tokių artimų santykių, yra susvetimėję.

Taip, susvetimėjimą vienareikšmiškai rodo paprastas skaičius – procentinė pakartotinai nuteistų asmenų dalis. Šis skaičius tuo geresnis, kuo geriau sugyvena žmonės bendruomenėje. Tačiau aš ne apie tai čia noriu parašyti, o apie kai kuriuios kitus su rodikliais susijusius dalykus. Juos, beje, labai taikliai užkabino ponas Skirmantas Tumelis, kurio straipsnį apie rodiklius siūlau paskaityti. O aš čia užkabinsiu ne taip įdomiai, iš metodinės pusės.

Juoba čia įdomu ir dar kitu kampu pažvelgus: štai jau ir politikai sujudo dėl rodiklių, nes matyt, kad Commonsense.lt kapsino, kapsino ir dakapsino. Vat netgi ponas Viktor Uspaskich žada, kad matuos pagal rodiklius Lietuvą, kai laimės rinkimus**.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter