Štai kurį laiką analizavome skirtumus tarp Sodros ir MMM sistemų – tegul ir pusiau juokais, bet ir pusiau rimtai. Nors vienu metu man jau atrodė, kad norėtų 10 skirtumų atrasti gali ir nepavykt, visgi pavyko. Ir netgi 11 pakankamai esminių veikimo skirtumų pavyko rasti, o ne šiaip formalių.
Iš tų skirtumų atsiranda krūvos visokių antrinių (ir tretinių, ir kombinuotų) efektų, kurie kartais sukuria įspūdį, kad skirtingumas neįsivaizduojamai didelis, tačiau išsyk pasakysiu paprastai: viena sistema nuo kitos pernelyg nesiskiria savo bendrais mechanizmais.
Analizuoti čia beveik nėra, ką: ir MMM, ir Sodra yra tiesiog pinigų perskirstymo sistemos, nekuriančios realios pridėtinės vertės. Paties mechanizmo esmė čia elementari: vieni moka pinigus, kiti gauna pinigus. Mokėtojai pinigus deda ir yra maitinami pažadais, kad ateityje atgaus, tik atgavusiųjų dalis bei realiai atgautų pinigų sumos gaunasi mažesnės, nei tos, kurios buvo sumokėtos. Kitaip tariant, tiesiog išbalansuotas perskirstymas, kurio dalis sunaudojama.
Toks perskirstymas, kur pinigų gavėjams mokami pinigų davėjų pinigai, o pinigų davėjams išmokos nukeliamos į ateitį – tai yra pati Charles Ponzi schemos esmė.
Pirmojo MMM banknotas su Sergejaus Mavrodžio atvaizdu. Tokius į savo gyvavimo pabaigą MMM bandė leisti vietoje pinigų ir netgi įtikinėjo visokius Rusijos prekeivius priimti šiuos banknotus vietoje dolerių ar rublių.
Tačiau perskirstymas čia nėra vienintelis bruožas. Sodra negriūna (bent jau kol kas), bet čia yra toksai įdomus klausimas: ar piramidė (arba jai artima perskirstymo schema) gali būti subalansuota? T.y., ar įmanomi atvejai, kai tokia schema dėl kažkokių priežasčių gali dirbti labai ilgai? Ir kokie ten faktoriai gali dar išlįsti?
