Tag Archives: nedarbas

Lietuviai tuntais emigruoja į Baltarusiją

Baltarusijos herbas

Štai jums sovietų socialistinės Baltarusijos džiaugsmas - komunizmas mūsų bedarbiams. Tai paaiškina viską, kodėl pridūrkavoti puspročiai šneka apie tai, kaip laiminga ir gera pas Aleksandrą Lukašenką gyventi. Nes čia jau aišku, iš ko tie lietuviški lukašistai gyvena. Tik paaiškinkit man, kuo jie čia nepatenkinti, jei jiems ten Baltarusijoje taip gerai? Gal tuo, kad reikia laiks nuo laiko į Lietuvą atvykti?

Taip, jūs nesuklydot, aš taip ir parašiau, kaip jūs perskaitėt – lietuviai tuntais emigruoja į Baltarusiją. Bet lygiai kaip ir jūs dabar, aš irgi pirmąsyk išgirdęs šitą nesąmonę, pagalvojau, kad tasai, kas ją sako, yra durnas. Nes išties prieš kokius metus ar du man apie tai pasakė kažkoks pusprotis, vienas iš tų, kurie pasakoja, kaip pas Lukašenką gyventi geriau ir kokie jie ten visi laimingi, kaip daug uždirba, kokia gera socialinė apsauga ir t.t..

Ogi pasirodo, kad tai tiesa – emigruoja tuntais. Tik paprastai nevispročiai Baltarusijos diktatūros mylėtojai užmiršta, kaip ir kodėl. Gal netgi ir išvis nežino, kaip ir kodėl. Nes niekas apie tai nieko nepasakoja. O viskas paprasta.

Paprasta, kaip dvi kapeikos: jei tik esi bedarbis, gauni bedarbio pašalpą, nieko neveiki ir varai į Baltarusiją gyvent. Ten daugelis dalykų keleriopai pigiau. Benzinas pigiau, cigaretės pigios, degtinė pigi, būsto nuoma pigi, na, gal maisto produktai ne tokie pigūs, bet irgi pigesni. O dar šiais laikais, kai baltarusiški zaičikai apsivožė taziku, tai išvis nuostabu – litas juk yra tvirta, stabili ir konvertuojama valiuta.

Taigi, taip ir emigruoja lietuviški bedarbiai į Baltarusiją, kur gerą gyvenimą atranda. Už mūsiškę bedarbio pašalpą ten juk galima gyventi geriau, nei Lietuvoje gyvena vidutinį atlyginimą gaunantis žmogus. Tikras komunizmas, apie kokį visą laiką svajojo sovietiniai durniai. Taip, mes sukūrėme komunizmą, ponai. Ir bedarbiai tame komunizme jau gyvena. Gal ir ne visi, bet neretas.

O dar jei pridėsim vieną-kitą kelionę ar šiaip kokį siuntinuką, parvežant iš Baltarusijos kokių nors cigarečių ar kitų paklausių prekių – vat ir visai geras biznis susidaro. O dar jei pridėsim, kad turi kažkas ir kontrabandininkams tiekimą organizuoti – tai čia išvis puikus lietuviško bedarbio šansas. Čia juk nuostabybė tiesiog.

Beje, čia dar galime prisiminti, kaip tokiam komunistinio rojaus įgyvendinimui padės plečiamas bevizis režimas su Baltarusija – tai ir pigūs Gudijos darbininkai, kurie dar padidins vietinių bedarbių skaičių, o tuo pačiu – ir skaičių tų žmonių, kurie galės Baltarusijoje prabangiai gyventi. Labai geras žingsnis.

Štai ta proga dar kartą susimąstykim apie tą schemą, kurią neseniai skelbiau, kur yra konflikto tarp dirbančiųjų ir nedirbančiųjų esmė. Ir kodėl apsimoka nedirbti.

Socialinio konflikto tarp dirbančiųjų ir nedirbančiųjų esmė

Po to, kai Commonsense.lt parašė apie tai, kaip nedirbantieji pašalpų gavėjai gyvena iš dirbančiųjų, G-pliuse užvirė kaip reikiant diskusija. Ir aš pažadėjau nupiešti schemelę, kaip vyksta konfliktas*. O jis paprastai vyksta. Kai kuriems yra paprasčiau nedirbti, o gyventi sąskaita to, kad kiti dirba. Kažkas dirba, o iš to dirbančiojo ir atimami pinigai. Atimti pinigai išdalinami bedarbių pašalpoms. Taip socialinės rūpybos sistema tampa bedarbių skatinimo ir nedarbo auginimo sistema. Kuo labiau ši sistema įsigali, tuo daugiau bedarbių, o kuo daugiau bedarbių, tuo didesnę jie turi politinę įtaką ir todėl dar labiau įtvirtina šią sistemą. Rezultate bedarbystė auga kaip koks vėžys. Nes juk lengviau būti išlaikytiniu, nei dirbti. Net jei pašalpos nėra didelės.

 

Socialinio konflikto tarp dirbančiųjų ir bedarbių esmė

Štai visa paprasta konflikto esmė: vieni supranta, kad dirbti reikia, o kiti nesupranta. Vienintelis būdas išspręsti konfliktui - tai pakoreguoti vieną iš kvadračiukų taip, kad pas nedirbančius atsirastų noras dirbti.

Viskas elementaru: galima komfortiškai (ar iš bėdos komfortiškai) gyventi, gaunant pašalpą ir apie nieką negalvojant, bet tam reikia atimti pinigus iš tų, kas tikrai dirba. Bet galima ir dirbti, tačiau juk tada nesinori atiduoti pinigų visokiems veltėdžiams, tiesa? Taip valstybė apserga viena iš Edward Deming įvardintų ligų: socialinės išlaidos tampa vėžiu, suėdančiu viską. Pašalpos auga, pašalpas gaunančiųjų skaičius – auga irgi.

Dirbti ar nedirbti?

Dirbti ar nedirbti, štai koksai klaustukas, kai koks nors Hamletas susiduria su lietuviška socialine sistema. Čia įdėjau šitą dėl to, kad ponas Nerius ant manęs komentuose užvažiavo, bet šitoje schemoje jau nesimato tokios sistemingos parazitinio proceso esmės. Taip ar anaip, konfliktas tarp "dirbti" ir "nedirbti" išvirsta į tai, kad pinigų pritrūksta visiems. Čia ir yra giluminė socialinio konflikto esmė.

Problema yra gan gili: pašalpą gaunantis ją gauna tik tada, kai nedirba. Tačiau kai jis nedirba, jis ne tik gauna pašalpos dydžio sumą, bet ir nesukuria vertės, kuri yra panašaus dydžio, kaip ir pašalpa. Labai paprasta buhalterija: jei atimi tūkstantį litų iš dirbančiojo ir duodi tuos pinigus nedirbančiąjam, tai ne tik susinaudoja to dirbančiojo pinigai, bet ir nedirbantysis nesukuria vertės, kuri bent porą kartų didesnė (tai yra nematomi, netiesioginiai nuostoliai). Kitaip tariant, gauname procesą, kuris yra atvirai priešingas pridėtinės vertės procesui.

Jei vienu ar kitu būdu pašalpa būtų naudojama ne kaip pašalpa, o kaip būdas finansuoti mažo darbo našumo (t.y., pigiai apmokamas) darbo vietas, tai netiesioginius nuostolius nešantis procesas būtų kompensuotas. Tai reikštų padidėjusį rinkos apyvartumą, o tuo pačiu – didesnes pajamas tiems patiems daugiau uždirbantiems.

Čia galime pastebėti, kad yra tik vienas būdas išvengti šio dirbančiųjų-nedirbančiųjų konflikto – kaip nors paskatinti tuos nenorinčius dirbti. Tam tinka pvz., mokestinės nuolaidos mažiausiai uždirbantiems ir pradedantiems nuosavą smulkų verslą, ir kartu – bedarbystės skatinimo panaikinimas, t.y., pašalpininkų apribojimas. Tačiau akivaizdu, kad tokių sprendimų nenori niekas, kas tik nori sau laimingai gauti pašalpą ar gyventi iš valdiškos algos. Todėl vis daugiau tų, kas mala nesakysiu ką ir reikalauja pašalpų, rėkdami apie socialinį teisingumą ir panašiai.

 

————–

Europos Sąjungos logotipas* Konfliktas pagal ToC – tai ne šiaip koks barnis, o atvejis, kai susikerta interesai. Toksai interesų susikirtimas, kai išanalizuotas, vadinamas konfliktų debesiu. Tai yra vienas iš nuostabiausių analizės įrankių, kuris labai gerai aprašytas Tocforedu.lt puslapyje, kurį jums ir rekomenduoju – tai vienas iš labai teigiamų dalykų, kuriuos mums duoda Europos Sąjunga ir šio dalyko niekas nesugebės nuneigti. Ir išvis, kad ir daug galima kalbėti apie ES lėšas, bet tai, kad šie remia vadybos metodų platinimą Lietuvoje – tai yra toksai liuksusinis dalykas, kad jūs visi melstis turėtumėt Europos Sąjungai už tai. Nes kitaip būtų kaip kokioje Rusijoje.