Ponai ir ponios, aš jums vieną pasakysiu dalyką apie profsąjungas. Paprastą dalyką: nors kadaise profesinės sąjungos ir buvo skirtos dirbančiųjų apsaugai, jau seniai jos skirtos tiktai pačių profsąjungų veikėjų apsaugai. Profsąjungos – tai vienas iš didžiausių parazitų, kokie tik yra. Ne kokia nors mafija ir ne oligarchai yra didžiausias košmaras Lietuvoje. Didžiausias košmaras yra profsąjungos.
Jokia profsąjunga nėra suinteresuota bedarbystės mažinimu ir gera ekonomine situacija, nes priežastis yra labai paprasta: jei visi gali lengvai gauti darbo, o darbo jėgos poreikis yra toks, kad darbdaviai pešte pešasi, profsąjungų niekam nereikia. Profsąjungų kartais (ir tai tik kartais) kam nors prireikia tada, kai bedarbystės lygis yra kritiškai aukštas, o darbdavys turi neribotas galimybes, ką rinktis. Tik tada kažkokiam darbuotojui galima pasakyti, kad jam reikia gynėjų, nes darbdavys į jo vietą gali priimti kitą. Ir netgi tokia situacija įmanoma tiktai tada, kai tas darbdavys yra idiotas, negebantis efektyviai darbuotojų panaudoti, mokyti, didinti jų nešamos naudos, o darbuotojai – dar didesni idiotai už darbdavį, kuris jų nesugeba panaudoti. Kitais atvejais profsąjungų darbuotojams nereikia.
Pasaulyje profsąjungos yra padariusios tiek daug blogio, kad apie kada nors jų darytus gerus darbus galima drąsiai užmiršti. Bene ryškiausiai profsąjungos kažkada pasireiškė Didžiojoje Britanijoje, kur sužlugdė automobilių pramonę ir davedė šalį iki tragedijos. Dabar tą patį profsąjungos padarė Graikijoje. Žodis "profsąjunga" jau seniai tapo keiksmažodžiu visiems, kas žino, kuo profsąjungos užsiima.
Profsąjungų nereikia ir darbdaviams, nes jei darbuotojų trūkumas didelis, tai reiškia, kad vyksta ekonomikos augimas, todėl darbdavys auginasi savo pajamas ir pelnus, o tada gali nesunkiai pasiūlyti darbuotojams ir geresnes sąlygas, kad jie neperbėgtų kitur. Profsąjungos tokiu atveju tiktai trukdo, nes trukdo gerai panaudoti darbuotojus ir padidinti jų atlyginimus. Darbdaviui profsąjungų reikia tiktai tada, kai šalį krečia bedarbystė ir krizė. Tik tada darbdaviui reikia, kad kažkas darbuotojams dėl ko nors papudrintų smegenis. Ir netgi tokia situacija įmanoma tik tada, kai darbdavys yra idiotas, nesugebantis panaudoti darbuotojų, o patys darbuotojai – dar didesni idiotai už tą patį darbdavį.
Profsąjungų reikia tik idiotams darbuotojams ir tokiems pat idiotams darbdaviams. Ir būtent tiktai tada, kai ir vieni, ir kiti yra idiotai. Jei darbdavys protingas – jis duoda darbuotojams daugiau, nei šie galėtų gauti profsąjungos dėka. Jei darbuotojai protingi – jie neina pas idiotą darbdavį, o susiranda geresnį darbą. Taip, profsąjungos yra parazitinės struktūros, kurios gyvena iš idiotų, kurie nepamato bendro tikslo, o pjaunasi tarpusavyje. Visada, kur tik du pešasi, laimi trečias. Kai pešasi darbuotojai ir darbdavys – laimi profsąjungos. O darbuotojas ir darbdavys patiria nuostolius.
Profsąjungoms darbdavio interesai nerūpi. Jokiam parazitui nesvarbu, kad tas, iš ko jis gyvena, dėl parazito veiklos nudus. Tai būdingas visų parazitų bruožas. Tačiau profsąjungoms nerūpi ir darbuotojų interesai, nes jei tik darbuotojas bus išmestas iš darbo, jis jau bus neįdomus. Profsąjungoms rūpi tik vienas dalykas – kuo labiau gilinti konfliktą tarp darbdavio ir darbuotojų. Kuo tas konfliktas yra didesnis, kuo blogiau abiem pusėms, tuo geriau profsąjungos veikėjams. Tai pati profsąjungų esmė – daryti blogį, iš kurio jos galėtų gyventi.
Profsąjungų interesas – kuo didesnė bedarbystė. Jei darbuotojai išmetami iš įmonės, kur yra profsąjunga, pastaroji džiaugiasi. Kuo labiau įmonė išmetinėja darbuotojus, tuo profsąjungos vadai yra laimingesni, nes kiti įmonės darbuotojai tampa labiau nuo profsąjungos priklausomais. Ir profsąjunga padarys viską, ką tik gali, kad nauji darbuotojai į įmonę būtų nepriimami. Nes jei jie bus priimami, profsąjunga praras įtaką.
Žinoma, į akis darbuotojams profsąjungos pasakoja vieną ir tą patį – esą kažkokie darbuotojai buvo išmesti nepaisant profsąjungos. Esą nebuvo priimti nauji darbuotojai tam, kad nuo konkurencijos būtų apsaugoti profsąjungos nariai. Ir t.t., ir t.t.. Tie darbuotojai, kurie yra idiotai, panašiomis šnekomis patiki. Nes jie galvoja, kad profsąjungos mielaširdingai gina jų interesus.
Ar kam nors kelia nuostabą, kad lietuviškas minimalus atlyginimas profsąjungų dėka sugebėjo viršyti pusę darbo užmokesčio medianos? Ar kelia nuostabą, kad tie patys profsąjunginiai rimtais veidais nori pakelti minimalų atlyginimą iki dydžio, didesnio, nei mediana? Čia toks pat absurdas, kaip minimalus darbo užmokestis, didesnis už vidurkį. Ir kiek Lietuva bebando kapstytis iš krizės, profsąjungos tam kiša koją, nes joms tai labai apsimoka. Kuo daugiau bedarbių, tuo profsąjungoms geriau. Kuo didesnis konfliktas tarp darbdavio ir darbuotojo, tuo joms irgi geriau.
Kai darbdavys negali mokėti darbuotojui, kuris aria, pusantro karto didesnio atlyginimo, nes turi mokėti neadekvačiai didelį atlyginimą lodariui, kuris beveik nieko neveikia – tai ideali situacija profsąjungai. Profsąjungos dėka geras darbuotojas gauna 1000 litų, o blogas – 800 litų, nes darbdavys negali tam blogam darbuotojui mokėti 400 litų, o geram – 1400 litų. Nes profsąjungų dėka yra nustatytas minimalus darbo užmokestis, kuris artimas medianai, t.y., dažniausiam atlyginimo dydžiui. Taip, tai reiškia, kad netgi nuo vidutiniškai dirbančių atlyginimų nupjaunami pinigai, kurie skiriami lodariams.
Būtent dėl tokių nenormalių iškreiptumų prekės lietuviškuose supermarketuose būna brangesnės, nei kokioje nors Vokietijoje ar Prancūzijoje. Nes klaikiai išpūsti minimalūs atlyginimai iškreipia rinką neįtikėtinai. Būtent dėl tokių nenormalių iškreiptumų kaimo vietovėse žmonės negali legaliai įsidarbinti, nes darbdaviai ten tegali pasiūlyti vos kokius 300-400 litų, o tokie maži atlyginimai jau yra nelegalūs. Būtent profsąjungų dėka daugybė žmonių gauna vokelius. Būtent profsąjungų dėka Lietuvą krečia emigracinė krizė. Būtent profsąjungų dėka yra tiek nelegalaus verslo. Būtent profsąjungų dėka legalus verslas moka tiek daug mokesčių, kad padengtų nelegalus.
Profsąjungoms yra tuo geriau, kuo blogiau visiems – ir dirbantiesiems, ir darbdaviams. Jos suinteresuotos krize ir bedarbyste. Tada jos gali pilstyti demagogijas darbuotojams ir imti kyšius iš darbdavių. Profsąjungos yra sisteminis blogio šaltinis. Padėkokite joms už tai, kad jūsų atlyginimai tokie maži, prekės – tokios brangios, emigracija – tokia didelė, o ekonomika vos teįstengia atsigauti.
* Konfliktas pagal ToC – tai ne šiaip koks barnis, o atvejis, kai susikerta interesai. Toksai interesų susikirtimas, kai išanalizuotas, vadinamas konfliktų debesiu. Tai yra vienas iš nuostabiausių analizės įrankių, kuris 
