Kartais būna taip, kad nei nematai, kas išties vyksta ir kaip knisamas protas. Ypač, kai proto knisimas yra tiesiog visuotinis, o tą daro kone kiekvienas, kas tik netingi. O daro tą todėl, kad patys su praknistais protais. Štai taip paprastai – sėdi galvoje koks nors nenormalus diskursas ir generuoja visokį šlamštą, o paskui tą šlamštą ir kitiems kiša. Ir paskui visi tame šlamšte gyvena.
Oj, kokie mes vargšai, nieko negalime pakeisti, teisėsauga nedirba, valdžioje vieni vagys, viskas blogai, paverkim gaidžio ašaromis*, svogūnais akis pasitrynę.
Aš čia apie kai kuriuos tokius diskursus ir noriu pasakyti – jie sklaidosi visaip, o mes nei nepastebėdami, juos paverčiame realybe, o paskui tą realybę paverčiame tų diskursų teisingumo įrodymais. Ir paskui juos platinam. Ir gaunasi kažkoks neurolingvistinis programavimas (aka NLP) pramaišiui su semiotiniais cirkais.
Štai jums keletas (ir labai norėtųsi tikėti, kad ir jūs dar kažkiek pridėsite panašių, identifikuotų):
- Valdžioje vieni vagys, koks skirtumas už ką balsuoti, jei visvien vogs
- Visvien nieko neįmanoma pakeisti šitoje sistemoje
- Teisėsauga nusikaltimų netiria, nėra prasmės skųstis, nes jei dirbtų, tai seniai būtų nusikaltėliai susodinti
- Tasai iš valdžios vagia, bet bent jau su kitais dalinasi, bet ir kitiems kažką leidžia, bet ir kažką daro
- Nuo manęs visvien niekas nepriklauso
Pažįstami dalykai? Štai kiekvieną tokį diskursą ir panagrinėkim atskirai. Ir pasižiūrėkim, kaip su kiekvienu atsiranda užburtas ciklas, kaip kiekvienas išties yra neteisingas ir kaip kiekvienas, įsigalėjęs, tampa aiškia priežastimi, dėl kurios ir atsiranda tie blogi dalykai.
