OMON | Rokiškis Rabinovičius

Tag Archives: OMON

Kodėl kažkam netinka Nerijus Meilutis?

Ponai ir ponios, aš jums labai trumpai pasakysiu vieną pastebėjimą, apie tai, kaip čia gaunasi, kad ponas Nerijus Meilutis labai netiko kažkam ten Seime (nors tie, kuriems būtent ir netiko, netgi klausimų paklausti nesugebėjo).

Kartais atrodo kad yra vienaip, o paaiškėja, kad kažkokie agurkų pobūdžio interesai viską pasuka kitaip.

Teisėsauga yra kritinė grandis, nuo kurios priklauso visos valstybės stabilumas. Jei teisėsauga nestabili, jei ji stringa – valstybėje klesti korupcija, o jei tik yra korupcija – kai kurios priešiškos valstybės gauna tiesiog nerealias galimybes veikti. Po to, ką pamatėme Ukrainoje (kur per korupcionierius ir buvo įvykdyta invazija – ir į Krymą, ir į Donbasą), man bet kokie teisėsaugos strigdymai kelia labai didelius įtarimus. Ir aš labai tikiuosi, kad bet kokie mano įtarimai paaiškės besantys nepagrįstais.

Aš čia jums neaiškinsiu apie profesinius tinkamumus ar netinkamumus, neaiškinsiu apie tai, kaip kokie nors tipažai išvis panikuoja jau vien dėl to, kad Dalia Grybauskaitė ką nors išvis siūlo. Tiesiog pakanka tiesiog to, kad ji ką nors pasiūlytų (netgi nesvarbu, ką) – ir išsyk kai kurie drebalai sienomis nuo nervų laipiot ima, vien jos vardą išgirdę.

Ponai ir ponios, kas per nesąmonė vėl vyksta su Generalinio prokroro skyrimu? Darius Raulušaitis laikinai einantis, Darius Valys jau nebe generalinis, o visa Generalinė prokuratūra priversta laukti ir kiek laukti turės – niekas nežino. Žinoma, galima sakyti, kad taip būna visada, bet aš jums pasakysiu, kad tai nėra normalu.

Aš jums netgi nekalbėsiu apie visokius ten niuansus apie įdomiai pastrigusią OMON bylą (ir tų niuansų išlindo tiek, kad maža tikrai nepasirodytų). Aš tik pastebėsiu, kad labai daug triukšmo kilo po to, kai Nerijus Meilutis įvardino, jog reikia tai tvarkyti. Ir prasidėjo kažkur kažkokios panikos. Bet tai tik niuansėliai.

Aš jums užduosiu paprastą klausimą: ar nemanote, kad gerai stabdydami, kai kurie jogomis ir meditacijomis visokiuose briuseliuose užsiimantys veikėjai tikisi pratempti pakankamai ilgai, kad per tą laiką praeitų dar vienus rinkimus ir vėl gautų neliečiamybę?

Kaip manote, ar jie sugebės išsisukinėti šitokiais būdais tiek ilgai, kad viskas baigtųsi dėl senačių? Ir kas išvis per povandeniniai pasipriešinimai čia vyksta?

Baltais siūlais siūtas susišaudymas Slovianske

Rusija dabar skleidžia eilines propagandines isterikas apie tai, kad Slovianske (rus. Slavianskas) kažkokie Dešiniojo sektoriaus smogikai užpuolė separatistų postą ir ne tai 3, ne tai 5 žmones nušovė. Čia pasižiūrėkim į tai, kaip nesueina galai visame šiame falsifikuotame pasakojime. Iš to, kaip nesueina galai, verta pasimokyti: pagal tokias neatitiktis galima ir daugelį kitų propagandinių kliedesių identifikuoti.

Žuvusiųjų yra, o sužeistųjų nėra

Įvairiuose susišaudymuose sužeistųjų būna 5-10 kartų daugiau, nei žuvusiųjų. Tai yra sena ir labai visur pasitvirtinanti statistika. Jei susišaudyme žuvo 5 žmonės, galima tikėtis, kad bus maždaug 25-50 sužeistųjų. Kur jie? Ogi nėra. Jau praėjo gerokas laiko tarpas, bet apie sužeistuosius nėra duomenų ir viskas. Matyt kad ir nebus.

Sudeginta menamų smogikų mašina stovi visiškai šalia separatistų laužavietės. Dar už poros dešimčių metrų – barikada. Ar jūs tikite, kad vat taip tvarkingai privažiavo ir sustojo kokie tai smogikai?

Atvejai, kur sužeistųjų būna mažiau, nei žuvusiųjų – visiškai išimtiniai: pvz., per Rygos ir Vilniaus OMON* surengtas Medininkų žudynes žuvo visi, išskyrus vieną – Tomą Šerną. Išžudyti buvo visi, šaudant ir kontrolinius šūvius, tačiau visvien liko vienas gyvas. Sužeisti ir neginkluoti muitininkai buvo metodiškai žudomi – tokiu būdu ir buvo iškreiptas įprastas sužeistų ir žuvusiųjų santykis.

Slovianske, kaip pasakoja separatistai ir Kremliaus propaganda, dalis liko gyvi ir privertė užpuolikus bėgti. Taigi, santykis turi būti įprastas: tiems 3 ar tai 5 žuvusiems turėtų tekti kelios dešimtys sužeistų. Tačiau jų nėra. Tiesiog šiaip nėra ir viskas.

Continue reading →

Įvykiai Ukrainoje ir Lietuvos problemos

Ukrainoje įsivažiavo Euromaidanas. Kuo jis baigsis – vis dar neaišku, nors akivaizdu, kad Viktoras Janukovyčius dreba dėl savo subinės, o Maidano rengėjai supranta, kad arba jie laimės, arba jie bus susodinti į kalėjimus tūkstančiais, o gal net ir dešimtimis tūkstančių.

Man nežinomo dailininko akvarelė apie Euromaidano susirėmimus – „Mūšis Gruševskio gatvėje“.

Euromaidanas kilo po to, kai Viktoras Janukovyčius paskelbė, kad neis link Europos Sąjungos. Ir tai parodė, kad valdžios interesai visai neatitinka tų, kuriuos turi žmonės: su Jaukovyčiumi susiję oligarchai visai nesuinteresuoti ES, nes didelė dalis jų pajamų siejama su Rusija. Tuo tarpu žmonės žiūri paprastai: ES yra daug daugiau demokratijos, nevyksta sistemingi kriminalinių su valdžia susijusių gaujų siautėjimai, o link ES pasukusių šalių gyventojai netgi uždirba keleriopai daugiau.

Tai krenta į akis visiems – kadaise, kai buvo sovietmetis, Ukraina gyveno ne ką prasčiau, nei Lietuva. Dabar gi praktinis pragyvenimo lygis Ukrainoje yra apie du-tris kartus mažesnis. Ypač prastai gyvena žmonės iš tų Viktorą Janukovyčių palaikančių regionų, kurie turtingi iškasenomis – gal tai ir paradoksas, bet iškasenos juos tiktai nustekena, o jie tada balsuoja už tuos, kas juos apvogė.

Visgi ne pats žemas pragyvenimo lygis ir ne pats demokratijos trūkumas tampa problema – tai greičiau simptomai. O problemos (visų tų matomų blogumų priežastys) yra kiek gilesnės. Todėl štai jums keletas dalykų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.

Continue reading →

Rusijoje teroras, tačiau viskas tik blogės

Rusijoje vėl buvo teroro aktai, kaip tik ruošiantis Sočio olimpinėms žaidynėms, būsiančioms 2014 vasario 7-23 dienomis. Volgograde įvykę sprogimai – aiškus požymis, kad Rusijos valdžia negeba susitvarkyti su teroru, o gal netgi pati tampa teroro priežastimi. Pačiame Sočyje saugumas toks, kad žmonės bijo išeiti į gatvę, kad nepakliūtų į nagus teisėsaugai, bet abejonių tų žaidynių saugumu tiktai daugėja. Ir nei kiek tų abejonių nemažina demonstratyvus kariuomenės įvedimas į Volgogradą, nes visi supranta, kad nuo to saugiau nepasidarys.

Rusijos policija puikiai sugeba mušti bejėges moteris, išėjusias į politinę demonstraciją, tačiau būtent taip jie patys augina teroristus.

Prastas Rusijos teisėsaugos darbas tiesiog bado akis visiems, kas bent minimaliai pasidomi ta tema – milžiniški pinigai skiriami tam, kad būtų įdarbinta kuo daugiau pareigūnų, tie grynai simboliškai pervadinami iš milicijos į policiją, skelbiant, kad tas pervadinimas juos stebuklingai pakeis, bet niekas nepasikeičia – chaoso tik daugėja, o valstybė po truputį darosi vis panašesnė į kažkokią 1984 metų Lotynų Amerikos šalį, kur nusikalstamumas ir teisėsauga tampa neatskiriamais.

Žmones kraupina OMON, stotyse daromi patikrinimai, o paskutiniu metu kai kurių kompanijų (kaip kad Gazprom) vidinės apsaugos tarnybos savo teisėmis prilyginamos tiems patiems policininkams, nes gauna teisę suimdinėti žmones ir prieš juos naudoti specialiąsias priemones – ašarines dujas, gumines lazdas, šaunamuosius ginklus. Nepaisant to, niekas negerėja – milicija kaip buvo kyšininkais, taip ir liko, vietiniai provincijų karaliukai – dar labiau stiprėja, o žmonės jaučiasi tiktai bejėgiškiau.

Ne veltui neapsikentę žmonės kartais netgi ima kelti sukilimus, kaip Maskvos Vakarinio Biriulevo rajone šių metų spalį, kur teisėsauga tiesiog dangstė nusikaltėlių gaujas. O po to, kai valdžiai teko susidurti su įsiutusių žmonių minia, buvo surengtas šleikštus, tiesiog vimdantis meksikietiško serialo lygio šou, kur nusikaltėlis (taip ir neaišku, ar tikrai tas) gabentas sraigtasparniu pas vidaus reikalų ministrą ir demonstruota, kaip tas ministras liepia jį išvesti – kad triumfuotų nomenklatūrinis teisingumas.

Tąkart išties triumfavo ne teisingumas, o pakazūcha – dar sovietmečiu suklestėjusi, o paskui užmiršta propagandinė realybės simuliacija, kur viskas rodoma taip, kad būtų kuo gražiau, nors realybėje vieni puvėsiai.

Continue reading →