Pradėsiu nuo citatos iš žymiųjų kalbainių – Alekso Girdenio ir Aldono Pupkio straipsnio apie kalbos norminimo principus. Rašiau jau apie lietuviškas kabutes ir apie tai, kad kalbainizmas – tai ideologinis reiškinys. Ir žinoma, autoritarinis bei su sveiku protu ne tik kad prasilenkiantis, bet ir išvis skirtingose plokštumose egzistuojantis:
„visais laikais taisytas priešdėlis da- netaptų norminiu faktu, net jeigu kas nors įrodytų jo baltiškumą. Antra, visiškai nenormalu, kai be specialių tyrimų keičiama įvairių nusistovėjusių bendrinės kalbos reiškinių (kirčiavimo paradigmų ir pan.) kodifikacija. Šiuo atveju ypač pabrėžtina norminimo tradicija: negalima žymiųjų kalbininkų visuotinai taisytą kalbos reiškinį staiga paskelbti norminiu“
Taigi, jei jau taip – pratęskim Andriaus Užkalnio neteiktinumų revoliuciją. Imkimės to paties „da-“ – persekiojamo, draudžiamo, bet teikiančio mums tiek daug naujų kalbos spalvų. Spalvų, kurios persekiojamos, bet kurios nenyksta.
