Tag Archives: Aldonas Pupkis

Kalbainiškojo dvoko aromatas

Kalbainiai šnekasi su mumis. Šnekasi, pravipdami melsvom numirėliškom šypsenom, lyg tardami – „čia, vaikeli, dabar gausi ant žirnių klūpot ir sausą duoną griaužt, nes nusižengei taisyklėms, nes neleido tau niekas spręsti“. Pelėsinis tvaikas, sumišęs su formalinu, skirtu lavonų konservacijai, atmieštas senu prapuvusio kefyro dvelksmu ir naftalino priemaišomis – tai būtų kvepalai, kuriuos pavadinčiau „Lietuvių kalbos sergėtojos žiedai“. Tai būtų kvapas, kurį visi atpažintų. Pilstyti šiuos kvepalus reiktų į šlykščius sloikėlius, kokiuose sovietmečiu būdavo majonezas, o vėliau tuose pat sloikėliuose būdavo priduodami analizai. Būtų dvasinga ir taip godotina.

Josifo Stalino lavonas

Josifo Stalino lavonas guli pašarvotas - lerva jau seniai padvėsė, šeši dešimtmečiai praėjo, bet vis dar yra tokių, kuriems anas autoritetas, esą lietuviškumo sergėtojas.

Anava buvo kadaise tokio Aldono Pupkio graudžių puvėsių pritvinkusios šnekos, kad lietuvių kalbą kažkas puola ir nesupranta žmonės, už ką baudžiami, todėl reikia jiems aiškinti ir su jais kalbėtis. Ir buvo išgirsti didžiojo kalbos grynumo vado žodžiai – štai jau kažkokia norminės lavonkalbės gynėja Aldona Paulauskienė skelbia apie žalotojus kalbos, bevaitodama apie tai, kad prie Stalino buvo geriau, nes rūpinosi didysis tautų vadas lietuvių kalba, nedrįso prie jo niekas kalbėti kaip negalima – baigdavosi visos diskusijos, vos jam pasakius.

Aš jau jums kadaise minėjau, kaip svarbiausia kalbėjimą reguliuojanti įstaiga vadinosi sovietmečiu. Rašiau ir apie tai, kad kalbainiai yra sovietžmogiai pačia blogąja prasme. Rašiau ir apie tai, kodėl taip jiems gaunasi – ogi maginis kalbainių mąstymas, kitaip tariant, patys suprantate.

Dabar gi šitai jūs pamatyti galite patys – tereikia, kad paskaitytumėte ponios Aldonos Paulauskienės gailią raudą apie tai, kaip lietuvių kalbą darko visokie ten, o senais laikais buvo geriau, nes Stalino priesakų laikėsi. Aš čia nerašysiu daug net apie tuos kliedesius, bet jau girdėjau, kad ponas Andrius Užkalnis parašys greitai taip, kad maža nepasirodys, aš jums tai garantuoju. Jis pats tai žadėjo internetuose. Tai aš čia tik šiaip jums papasakosiu ir citatą pateiksiu gražią:

Gaila, kad mus pakeitusi kalbininkų karta nežino, jog natūralus kalbos kitimas turėtų būti labai lėtas, tiesiogiai nesusijęs su santvarkos pasikeitimu. 1950 m. vyko TSRS kalbininkų ideologinė diskusija kalbotyros klausimais. Laimei, įžymus Gruzijos mokslininkas Arnoldas Čikobava, TSRS MA akademikas, Tbilisio universiteto profesorius, buvo pažįstamas su Stalinu. Jis ir paklausė Stalino nuomonės dėl kalbos ryšio su ideologijų kaita. Pats paklausė ir pats parašė atsakymą, virtusį garsiuoju Stalino veikalu „Marksizmas ir kalbos mokslo klausimai“. Stalino autoriteto užteko nutraukti nenaudingą diskusiją. Buvo parodyta ir įrodyta, kad kalba nėra antstatas ant bazės, kad, kintant bazei, kalba išlieka ta pati: „Niekam nėra paslaptis tas faktas, kad rusų kalba lygiai taip pat gerai aptarnavo Rusijos kapitalizmą ir Rusijos buržuazinę kultūrą iki Spalio perversmo, kaip ji aptarnauja dabar Rusijos visuomenės socialistinę santvarką bei socialistinę kultūrą.“ (Vilnius, 1954, p. 5). Mes, deja, kad sustabdytume norminės bendrinės kalbos niekinimą, tokio autoriteto neturime.

Taip, čia tos ponios žodžiai, kad trūksta jai tokio autoriteto, kaip Josifas Stalinas. Savo tekste ji daug ko prirašė, visokių ten skundų apie tai, kaip viskas blogai dabar. Kad visi geria, moteriškės viena kitai akis išlupa, jaunimas kitokias dainas dainuoja, Eurovizija kažkokia, o netikę atlikėjai liaudies dainas sumodernina, jas perkurdami folkšoko stiliumi. Ir blogoji anglų kalba, nes į ją verčiant, kitaip išsiverčia viskas, nes ten nėra atitikčių lietuviškoms konstrukcijoms. Ir kaip negerai, kad leidžiama kažkam disertacijas gintis apie humorą, o jau tas lietuvių kalbos negerbimas paskui virsta mėšlu, mėtomu į veidą Jėzui Kristui bei kokiomis tai homoseksualų eitynėmis, nes humoras turi būti lietuviškas.

Čia, žinote, dar reiktų pridėti ir išplėtoti visą tą mintijimą, kad ir visokie homoseksualai eitynes rengia, ir pedofilai visokie siautėja, žmonės darbo neranda ir per visokias valentynkes vieni kitus žudo ir kankina, o jau tikrai dabar tvarkos nėra, nes štai prie ruso buvo geriau, o dabar – košmaras. Tais senais laikais visi žinojo, kad už ne taip pasakytą žodį būsi išvežtas į Sibirą, todėl visi mylėjo savo kalbą ir ją tausojo, be reikalo nelepteldami ką galvoja, nes tikrasai lietuviškumas tada buvo puoselėjamas. Būtų žinoję tie visokie brudai, kurie žemina bendrinę lietuvių kalbą ir visokias svetimybes vartoja, o dar ir juoktis sau leidžia bei humorą kažkokį – būtų jiems gerą auklėjimą tinkamos įstaigos surengę.

Ponai ir ponios, paskaitykite tą kratinį. Jis to vertas. Atidžiai ir nuosekliai paskaitykite – pamatysite pačią kalbainių esmę, jų dūšios šauksmą. Išgirsite, kaip jie vaitoja, kad kiekvienas gali kalbėti taip, kaip nori, o Josifas Stalinas negali jiems nurodyti, nes neliko jau jo autoriteto. Stalino saulę kadaise parnešė Lietuvai Stalino mylėtojai – kad vietoje Lietuvos saulės šviestų. Kai kuriems ta saulė iki šiol tebešviečia – tieji ir verkia, vaitoja, kad lietuviškumas žlugdomas, nes patys žmonės sprendžia, ką jiems galvoti ir kalbėti.

Bet aš jums pažadu, kad jokių sovietkalbių vaitojimai jau jiems nepadės. Esminis dalykas, kurį gavome – tai laisvė. Praėjo beveik ketvirtis amžiaus nuo tų laikų, kai mums nurodinėjo, kaip kalbėti ir kaip mąstyti. Kalbiniai totalitaristai jau prarado įtaką, teliko nykus kalbinis talibanas, iš kurio visi juokiasi. Lietuvių kalba jau vėl tapo laisva, jau vėl ėmė vystytis ir želti, bujodama, nelyg laukinių gėlių pieva – mirgėdama visomis spalvomis, kokios tik būna. Mirgėdama ir tomis spalvomis, kurias neigia kalbainiai.

Jau negali mūsų užkloti savo nykia pradvisusia pelėsiais pilkuma visokie reguliatoriai iš Glavlito. Jau bedantės zombių burnos tegali suvaitoti, kad vaje – neliko autoritetų, vaje, Stalino žodžių jau neklauso žmonės. Dabar jau kiekvienas gali kalbėti taip, kaip nuspręs pats, o ne taip, kaip pasakė tovariščius Stalinas. Nes mes laisvi, laisvi ne ta naujakalbiška laisve, kur laisvas šuo nuo blusų, o tikra laisve – kur laisvas žmogus nuo komunistų, kalbajobų ir kitų atmatų.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Revoliucija prieš kalbainius tęsiasi

Glavlitas - cenzūra

Buvo net toks periodas, kai tuometinis VLKK analogas patikrindavo kiekvieną daiktelį, netgi atviruką - kad tik tas netaptų kokiu nors ideologiškai netinkamu

Tęsiasi, ir dar kaip tęsiasi (ir aš čia dar tęsiu, tegul kažką iš skaitytojų ir užknis)! Juk ne veltui ironiškai sudėstė tokius akcentus Mantas, išdėstęs tiesiog karikatūrišką kalbainiškojo suvokimo vaizdą (rekomenduoju paskaityt), kur palygino kovotojus prieš kalbainių terorą su kovotojais prieš Mubarako režimą Egipte.

Tiesą skelbia ir Urvas, šventais žodžiais – kad ne prievarta turi būti, o grožis kalboje. Kad ne kunigai kuria Dievą, ir ne kalbainiai kuria Kalbą. Čia, beje, dar prisiminkim ir Bibliją bei metateoriją, tad suprasim virpulį, su kuriuo apie kalbą ištaria neretas žinovas: Dievas – tai Kalba: mes galime ja kalbėti, ją jausti, ja mąstyti, bet ji – nesuvokiamybė, turinti savus dėsnius, tad nėra nuodėmės, baisesnės už kalbos uždarymą taisyklių narvan: naikindamas kalbą, jos nesuvokiamą prasmingumą, prilygini nusikaltimus dorybėms ir naikini mąstymą.

Ir netgi ponas Maumaz, amžinai stradalinantis, kad reikia visiems elgtis pagal taisykles, iškeikęs mane ir Užkalnį, irgi tarė, kad VLKK reikia panaikinti. Tai jau savaime sensacija!

Bet visa šitai – tik niekai, palyginus su tuo, ką atkapstė jauna blogosferos žvaigždutė – Mergaitė. Ogi pasirodo, kad patsai Jonas Jablonskis, skelbęs, kad reikia kalbą gryninti ir švarinti, kartu įvardino aiškų aiškiausiai:

Yra pagaliaus ir tokių gramatikų, kurių visi išvedimai paremti ant raštų: žmonių kalba, šnekamoji kalba tokiose gramatikose tarytum pasiliekti šaly, jos tarytum nėra, ji gramatikos tikslui niekinama„.

Ten pat pateikiama tiesiog ženkliška Irenos Smetonienės citata, pagal kurią galim suprasti kalbainių požiūrį: spjaut į veidą kalbėtojams, teigiant, esą tik kalbainiškose knygose kalba yra verta dėmesio. Visas Mergaitės straipsnis, kartu ir su visu Jono Jablonskio tekstu (o ne tik citatomis) – http://mergaite.popo.lt/2011/02/12/kalbainiu-melo-kojos-trumpos/.

Juk ne veltui ir aš pats neseniai citavau Aldono Pupkio (ideologinio kalbainių vado) mintį, apie tai, kad nesvarbu, kokie įrodymai – tai, kas uždrausta, turi būti uždrausta, nes tai uždrausta. Dabar gi aiškėja, kad po truputį kalbainiai keitė Jono Jablonskio idėjas tol, kol jas apvertė aukštyn kojomis. Lietuvybės kūrėjo mintys, kad kalba yra gyva, kad ji vystosi, auga, kad rašto kalba turi remtis tuo augimu, buvo išcenzūruota ir užmiršta: gyvoji kalba, pagal kalbainius, turi būti uždaroma į taisyklių narvą.

Ir aš, ir Commonsense jau lyginom kalbainių produktą su George Orwell „1984“ romano naujakalbe – ideologiniu mąstymo kontrolės įrankiu. Kaip tikras naujakalbiškos demagogijos šedevras viską pasako kad ir jų rengiamų konkursų pavadinimai – „Švari kalba – švari galva“. Įpratęs daryti semiotines transliacijas, išverčiu jums šitą šūkį: „Išplauta kalba – tuščia smegeninė“. Šiuo šūkiu, pagal kalbainius, turi gyventi jaunoji karta. Bet orveliškas deja vu dar labiau sustiprėja, kai prisimename „Gyvulių ūkį“ – ten gyvulių konstitucija po truputį vis buvo keičiama, perrašinėjama, kol nejučia tapo visiška pirmosios konstitucijos priešingybe. Visiškai taip pat, kaip po truputį buvo perrašinėtos ir visiška priešingybe paverstos lietuvių kalbos augintojų idėjos.

Neretas pastebi iš VLKK ir kitų kalbainių atstovų tą priplėkusį sovietmečio nomenklatūrinį dvelksmą, taip ryškiai šviečiantį kalbainių pasisakymuose – tai ir „švari kalba – švari galva“, ir „suaktyvėję išpuoliai prieš lietuvių kalbą“, ir pan.. Norite ryškiausių kalbainiškojo naratyvo pavyzdžių? Štai jums vieno ponulio straipsnis, kur anas deda savo pravdą*, dvoktelinčią, kaip prarūgusių grybų sloikelis, užsilikęs iš Brežnevo laikų – http://www.aidas.lt/lt/tautos-mokykla/article/709-02-04-kas-nutilde-musu-kalbininkus.

Pastarąjį paskaitęs, taip ir nesupratau, ką tas žodžių kratinio autorius išvis norėjo pasakyti. Apibendrindamas jis baigia savo tekstą tokiu pareiškimu:

ačiū Aukščiausiam, kad tokia svarbia tematika visuomenė turi galimybę pasisakyti tik periodinės spaudos leidiniuose, kurių mūsų šiuolaikinis „elitas“ (ne tik valdžia) neskaito… Gi toks „runkelis“ kaip aš ir LA skaitytojas „elitinėje“ gali tikėtis to paties, kas yra paminėtose bulvarinėse knygose, su kai kuriomis išimtimis. Vadinasi, „elitas“ žino, ką daro – aiškinti naivu„.

Jūs ką nors supratote? Šitus kliedesius skelbiantis „Lietuvos Aidas“ preventyviai yra atjungęs galimybę rašyt komentarus. Ir ne veltui.

Trumpai tariant, jie žlugs. Jie jau žlunga. Panašiai, kaip žlugo supuvęs sovietinis Glavlitas**, taip ėmė žlugti ir kalbainiškasis, antilietuviškasis VLKK.

Išnašos

* Pravda – tai neišverčiamas, dar iš sovietmečio atėjęs žargonizmas, reiškiantis patį įžūliausią ir kartu bukiausią propagandinį melą, kurio pilnas buvo komunistinis laikraštis „Pravda“. Žodis „pravda“ rusų kalboje reiškia tiesą, o toks pat buvo ir lietuviškas laikraštis „Tiesa“, skelbęs tą patį TSKP ideologinį mėšlą lietuviškai.

** Glavlitas (Главное управление по делам литературы и издательств, Vyriausioji literatūros ir leidyklų reikalų valdyba) – tai dar prieš karą Sovietų Sąjungoje sukurta kontora, turėjusi virš 6000 darbuotojų, negana to, buvo 7 skirtingi skyriai, o dar ir slaptasis skyrius (tas, kur cenzūruodavo tai, ko ir patiems Glavlito darbuotojams negalima matyti). Disidentai Glavitą vadindavo „Teisybės ministerija“, irgi pagal tą patį George Orwell romaną „1984“. Kai Perestroikos metu buvo imta kalbėti apie cenzūrą, Glavlitas skelbėsi, esą jis už kalbos literatūriškumą, grynumą, padeda išlaikyti aukštą žiniasklaidos idėjinį ir profesionalų lygį ir t.t. – visai, kaip dabar VLKK.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kalbainiškosios paradigmos dekonstrukcija

Ir man, ir ponui Andriui Užkalniui ne vienas užduoda klausimą – prieš ką gi mes čia kovojam, kas čia per revoliucija vyksta ir ko mes išvis siekiam. Atsakymas labai akivaizdus – užveikė, tai ir kovojam. Laisvės siekiame. Tiesiog, kad nesikištų į mūsų mąstymą. Bet, matomai, daugeliui tokie atsakymai atrodo pernelyg banalūs, o kai kurie puspročiai ima netgi vaizduotis, esą kažkas čia kovoja už kažko uždraudimą. Vienas (pas poną Užkalnį) komentaruose netgi pareiškė, esą čia kažkas norėtų uždraustį „išmanųjį telefoną“ ar kokį kitą gargarišką pavadinimą. O išties gi paprasta – vadinkit ką norit, kaip jums gražiau, geriausias, vykęs pavadinimas – nusistovės savaime, nevykę – atmirs, kažkurie kiti liks tinkami specifiniams atvejams. Natūralu.

Įvairovė augina kalbą, draudimai – žudo. Ir netgi svetimybės kalbą praturtina, jei kalba neturi kažkokio funkcionalumo, o dar daugiau – svetimi žodžiai patys priverčia kalbėtojus kurti naujus žodžius ar seniems suteikti naujas prasmes. Tik nereikia to daryti prievarta. Išprievartavimai neatneša meilės. Nors kasdien prievartaujantiems kalbainiams ir atrodo kitaip.

Iš kur ta prievarta? Tomas Venclova sako, kad iš netikėjimo – kalbainiai manantys, kad lietuvių tauta žūsta, dingsta, kad lietuvių kalba negyvybinga, mirštanti – todėl ir diegia ją prievarta – tokią, kokią patys ją įsivaizduoja. Jo žodžiais, „panikuoja dėl kalbos būtent tie, kurie visiškai netiki savo tauta, netiki, kad tai – stip­ri, padori tauta„. Negaliu nesutikti. Būtent VLKK forume daugiausiai atrastumėt visiškai lietuviškumu netikinčių žmogelių, būtent kalbainių tarpe aptiksite tiesiog isteriškai reaguojančias žmogystas, kurioms atrodo, kad dėl neteisingų kabučių lietuvių kalbai bus padaryta neatitaisoma, tragiška žala.

Natūralu, kad net ne šiaip nacionalistinis, o atvirai izoliacianistinis ir ortodoksiškas kalbainiškasis diskursas – dar ir atvirai autoritatyvinis. Būtent toks kyla tada, kai netikima tauta, kai manoma, kad žmonės tėra buka masė, kuriai reikia geležinės rankos. Tad nesvarbūs argumentai, svarbu tik tai, kad kažkuris iš kalbainiškųjų autoritetų nusprendė. Nusprendė ir viskas. Aš jau citavau kalbainių požiūrį, kai rašiau apie priešdėlį „da-„ – nesvarbu, kad nėra įrodymų apie menamą šio priešdėlio svetimumą, nesvarbu, kad kažkas randa baltišką jo kilmę. Svarbu, kad autoritetai jį draudė, todėl jis ir turi būti draudžiamas. Draudžiama, nes uždrausta, o jei uždrausta, tai ir viskas.

Bet tiksliausiai man paaiškino situaciją Aktorius. Ar žinote, kaip kalbainiai pisa aktorius? Ne, nežinote. Jūs net neįsivaizduojate. Žurnalistas, laikęs egzaminus pas Smetonienę ar net spardytas ant kilimėlio LRT buldogo kabinete, tik miglotai gali nuvokti, ką aktoriui tenka kentėt metų metus. Tačiau aktorius turi talentą – įsijausti į svetimą galvą, suprasti, kas joje vyksta, įjungti savyje kitą žmogų ir jį pergyventi, perprasti, netgi perskaityti niekada neišsakytas to žmogaus mintis. Žinote, ką man pasakė aktorius Henrikas Savickis? Puikus artistas ir dainininkas, vaidinantis jau nuo kokių 5 metų amžiaus, perėjęs devynis kalbainiškojo teroro ratus, mokantis skaityti svetimas mintis taip, kaip jas skaityti sugeba tiktai aktoriai?

Jie yra muziejininkai, atidžiai saugantys savo eksponatus„. Taip, mes, kalbos vartotojai – kalbainiams esame ne žmonės, ne kalbos vartotojai. Mes netgi ne kokie nors eksponatai, o tik negyvi baldai – muziejiniai stendai, į kuriuos įdėti kalbainių eksponatai. Kalbainiui nesvarbu, ką jūs galvojate – niekas nesiklauso taburetės ar spintos. Niekam neįdomu, ką ta spinta ar taburetė pasakys. Kalbainiui įdomus tiktai jo eksponatas. Ir neduokdie, jei tūmbačkė, sauganti savo kalbą, sugalvos mąstyti be muziejininko žinios.

Kalbainiai, atėję į teatrą, pasižiūri spektaklius ir dėlioja baudas už neteisingą kirčiavimą. Aktorius pasako vardą „Nataša“ ir neduokdie, jei kirtis ne ant paskutinės raidės – reikia sakyti „Nataš`a“. Kas iš to, kad pusė salės juoksis, o kita pusė salės kvatos, išgirdę tokį kirčiavimą dramoje? Teatro žiūrovai kalbainiams nesiskiria nuo teatro kėdžių. Tai tik baldai. Kaip ir aktoriai. Muziejiniai baldai, skirti eksponatų saugojimui.

Kalbainių nelaimei, jų baldai yra žmonės. Mąstantys, patys kuriantys ir tobulinantys savo kalbą. Patys sugebantys atsirinkti, ar jiems sakyti „interneto svetainė“, ar „tinklapis“, ar „tinklalapis“. Patys sugebantys spręst, ar tiksliau bus pasakyti „prisivažiavo“, ar „dasivažiavo“. Žmonės, sugebantys kabutes atskirti ir tada, kai jos parašytos paprastai, o ne visokiomis Ctrl-Alt-Del kombinacijomis. Būtent tai ir siutina kalbainius. Jie jaučia savo bejėgiškumą, todėl bando viską reguliuoti taisyklėmis ir baudomis. Jie jaučia, kad kalba yra jiems nepavaldi, nesuvaldoma netgi kalbos gramatika, todėl ima reguliuoti prasmes, kurdami naujakalbę.

Juk kalba atspindi mąstymą, kaip ir mąstymas atspindi kalbą – todėl kalbainiai ima kištis į mūsų mintis, sakyti, ką galima galvoti, o ko galvoti negalima. Paklausykite kalbos valandėlių, transliuojamų per Lietuvos Radiją – beveik kiekvienoje nagrinėjama, ką kas gali galvoti, o ko negali. Kaskart vis tipinis siužetas: vienas veikėjas padaro menamą klaidą – pagalvoja ne tai, ką galima, o kitas pagalvoja tai, ką galima ir supranta visai ne taip. Nes kaltas tas, kuris galvojo, kaip negalima galvoti, pavartojo žodį netinkama reikšme. Nes negalima juk galvoti taip, kaip neleidžia kalbainiai. Negalima žodžių suprasti taip, kaip juos kažkas supranta. Galima tiktai taip, kaip kalbainiai leidžia.

Deja, net ir muziejinis diskursas nepasako visko: kalbainiai nėra mokslininkai. Jie tik prisidengia menamu moksliškumu, patyliukais „tobulindami“, „gerindami“, „grynindami“ savo eksponatus pagal savo pačių supratimą, o jei tikras kalbos tyrėjas, kaip Loreta Vaicekauskienė, ima abejoti kalbainiškais metodais – kyla baisus pasipiktinimas. Nemokslininkais pavadinami būtent tie, kas drįso abejoti kalbainių nesąmonėmis. Nes moksliškumas pagal kalbainius – tai rėmimasis kalbainiškaisiais autoritetais, būtent kaip daro Aldonas Pupkis, išsakęs esminį kalbainizmo principą. Visa kalbainizmo esmė: „nesvarbu įrodymai ar faktai, svarbu, kad uždrausta“. Visa, kas prieštarauja kalbainiškąjai ideologijai – tai išpuoliai prieš lietuvių kalbą. Vieninteliu svarbiu dalyku tampa būtent kalbainių išrandamos taisyklės – jos ir tampa tais saugomais eksponatais.

Kalbainių pasaulis paprastas – mes esame ne mąstančios būtybės, o tik eksponatų saugojimo tūmbačkės, kuriose laikoma pačių kalbainių kūryba. Kaip gali tūmbačkė išdrįsti, kaip gali tūmbačkė suabejoti tuo, ką į ją kiša kalbainis?

Koks gali būti dialogas su tais, kurie tavyje mato dėžę, tūmbačkę, skirtą jų neurotiškos kūrybos saugojimui?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kalbainių autoritarizmas ir priešdėlis da-

Pradėsiu nuo citatos iš žymiųjų kalbainių – Alekso Girdenio ir Aldono Pupkio straipsnio apie kalbos norminimo principus. Rašiau jau apie lietuviškas kabutes ir apie tai, kad kalbainizmas – tai ideologinis reiškinys. Ir žinoma, autoritarinis bei su sveiku protu ne tik kad prasilenkiantis, bet ir išvis skirtingose plokštumose egzistuojantis:

„visais laikais taisytas priešdėlis da- netaptų norminiu faktu, net jeigu kas nors įrodytų jo baltiškumą. Antra, visiškai nenormalu, kai be specialių tyrimų keičiama įvairių nusistovėjusių bendrinės kalbos reiškinių (kirčiavimo paradigmų ir pan.) kodifikacija. Šiuo atveju ypač pabrėžtina norminimo tradicija: negalima žymiųjų kalbininkų visuotinai taisytą kalbos reiškinį staiga paskelbti norminiu“

Taigi, jei jau taip – pratęskim Andriaus Užkalnio neteiktinumų revoliuciją. Imkimės to paties „da-“ – persekiojamo, draudžiamo, bet teikiančio mums tiek daug naujų kalbos spalvų. Spalvų, kurios persekiojamos, bet kurios nenyksta.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter