Rusiškas Genys buvo vienas iš labiausiai užknisančių sovietinių dalykų, kokius tik galima įsivaizduoti. Vat įsivaizduokit, kad gyvenate sovietmečiu. Sovietmetis – tai reiškia, kad nėra ką veikti. Visoje Lietuvoje teina du mokslo populiarinimo žurnalai – „Mokslas ir Gyvenimas“ bei „Mokslas ir Technika“. Ir tai, abudu poprasčiai*. Ir nors ir poprasčiai, jie susiskaitydavo per kelias valandas ir daugiau nelikdavo ką veikti. Multikus vasarą rodydavo labai ribotai, nors ir daugiau, nei kitu metu – kokią valandą per dieną, bet ir tai ne visada.
O šiaip tai vasarą per TV būdavo rodomas laukiamiausias serialas – „Kapitonas Tenkešas“, kuris buvo šiaip jau visai šūdinų filmų lygio, ir kiekvieną vasarą peržiūrėtas ir pamatytas, tačiau visvien laukiamas tiesiog dėl to, kad nebūdavo ką veikti. Jis buvo tiesiog tobulas filmas, nes kitų išvis tiesiog nebuvo. Ir jis buvo tobulas net nepaisant to, kad jis buvo nespalvotas.
Įsivaizduokite, kad yra kokie 1981 metai. Nieko nėra – 2 šūdinos TV programos, vis transliuojančios Brežnevą bei kitus SSKP CK narius, viena-kita deficitinė nuotykių knyga, ir iš esmės nieko daugiau. Jei jūsų vaizduotė pagaus tą neįsivaizduojamai klaikų pramogų trūkumą, tai suprasite, kodėl iki šiol žmones apima malonūs jausmai, kai jie prisimena kokį nors bent sąlyginai apolitišką ir smagų filmą – sakykim, kokius nors „Šuriko nuotykius“ ar „Likimo ironija arba po pirties“. Tokius filmus galėdavai žiūrėti dešimt kartų, nes praktikoje vienam tokio filmo parodymui tekdavo kokios 99 transliacijos iš SSKP suvažiavimų, kolchozinių pasiekimų propagandos ir taip toliau.
Ir dabar įsivaizduokite: vasara, neturite ką veikti, esate vaikas, laukiate to „Kapitono Tenkešo“, o per TV staiga pasigirsta garsus genio kalimas – „ta-ta-ta-ta-ta-ta-ta-ta-ta…“, ir dar kadrai pradeda bėgti, ir vaizdas tiesiog pareina mirksėjimais ir triukšmais. Štai taip vat būdavo Pietų Lietuvoje, per kurią ėjo Rusiško Genio spindulys.