Rusiškas Genys arba radaras Duga

Rusiškas Genys buvo vienas iš labiausiai užknisančių sovietinių dalykų, kokius tik galima įsivaizduoti. Vat įsivaizduokit, kad gyvenate sovietmečiu. Sovietmetis – tai reiškia, kad nėra ką veikti. Visoje Lietuvoje teina du mokslo populiarinimo žurnalai – „Mokslas ir Gyvenimas“ bei „Mokslas ir Technika“. Ir tai, abudu poprasčiai*. Ir nors ir poprasčiai, jie susiskaitydavo per kelias valandas ir daugiau nelikdavo ką veikti. Multikus vasarą rodydavo labai ribotai, nors ir daugiau, nei kitu metu – kokią valandą per dieną, bet ir tai ne visada.

Kaip atrodo Genys? Genys atrodo kaip tvora. Maždaug 150 metrų aukščio tvora. Matoma iš už dešimčių kilometrų. Tokia tvora, kad medžiai, su ja palyginus, atrodo kaip smulkios piktžolės.

O šiaip tai vasarą per TV būdavo rodomas laukiamiausias serialas – „Kapitonas Tenkešas“, kuris buvo šiaip jau visai šūdinų filmų lygio, ir kiekvieną vasarą peržiūrėtas ir pamatytas, tačiau visvien laukiamas tiesiog dėl to, kad nebūdavo ką veikti. Jis buvo tiesiog tobulas filmas, nes kitų išvis tiesiog nebuvo. Ir jis buvo tobulas net nepaisant to, kad jis buvo nespalvotas.

Įsivaizduokite, kad yra kokie 1981 metai. Nieko nėra – 2 šūdinos TV programos, vis transliuojančios Brežnevą bei kitus SSKP CK narius, viena-kita deficitinė nuotykių knyga, ir iš esmės nieko daugiau. Jei jūsų vaizduotė pagaus tą neįsivaizduojamai klaikų pramogų trūkumą, tai suprasite, kodėl iki šiol žmones apima malonūs jausmai, kai jie prisimena kokį nors bent sąlyginai apolitišką ir smagų filmą – sakykim, kokius nors „Šuriko nuotykius“ ar „Likimo ironija arba po pirties“. Tokius filmus galėdavai žiūrėti dešimt kartų, nes praktikoje vienam tokio filmo parodymui tekdavo kokios 99 transliacijos iš SSKP suvažiavimų, kolchozinių pasiekimų propagandos ir taip toliau.

Ir dabar įsivaizduokite: vasara, neturite ką veikti, esate vaikas, laukiate to „Kapitono Tenkešo“, o per TV staiga pasigirsta garsus genio kalimas – „ta-ta-ta-ta-ta-ta-ta-ta-ta…“, ir dar kadrai pradeda bėgti, ir vaizdas tiesiog pareina mirksėjimais ir triukšmais. Štai taip vat būdavo Pietų Lietuvoje, per kurią ėjo Rusiško Genio spindulys.

Tas Genio kalimas tęsdavosi valandų valandas. Kartais Genys kuriam laikui aprimdavo, o kartais – tęsdavosi ir tęsdavosi, kartais netgi ištisas paras be jokio sustojimo. Dirbdavo tas Rusiškas Genys ištisas savaites, kartais netgi mėnesius, nors tarpais ir nutildamas. Kartais nutildavo vos kelioms minutėms, kartais – ir pusdieniui, o kartais – ir savaitei-kitai. Paprastai kalti pradėdavo ryte, o baigdavo vakare. Ir dažniausiai taip būdavo vasarą – žiemą kažkodėl tas Šūdų Genys žymiai dažniau tylėdavo.

Čia jums klipas, kaip tai girdėdavosi JAV. Lietuvoje tai girdėdavosi daug daug baisiau:

Pietų Lietuvoje Rusiškas Genys buvo itin žiaurus – telikai durniuodavo taip, kad atrodė, jog jie gali tiesiog sudegti. Vilniuje būdavo ramiau – paprastai tiesiog kelias dienas ar savaites kadrai sukdavosi per ekraną tiesiog nevaldomai, ir niekaip jų sureguliuoti nepavykdavo, tačiau kalimas būdavo ne toks garsus, kartais beveik ir negirdimas. Panašu, kad Genio spindulys Vilniaus nesiekė, praeidamas pro šoną ir tik dalinai patrukdydamas vaizdą.

Sovietai ant visko buvo padėję. Daugiau kaip dešimtmetį jie trikdė savo pačių radijo ir televizijos transliacijas su praktiškai neveiksmingu, bet teoriškai labai įspūdingu užhorizontinio balistinių raketų sekimo radaru – tai ir buvo tas Rusiškas Genys. Oficialiai jis vadinosi Duga (rus. „lankas“), tačiau jis kalė, kaip Genys, tad pastarasis pavadinimas tinka tam daiktui žymiai labiau.

Net ir SSRS daugelis, kas buvo kažkiek susipažinęs su radiotechnika, suprasdavo, kad tas klaikus, radijo ir televizijos transliacijas trikdantis Genys – tai ne šiaip kažkokie atsitiktiniai triukšmai, o kažkas įdomesnio – galimai kažkoks keistais dažniais dirbantis radaras. Daugelis pastebėdavo ir tai, kad Genys aktyviai ir be perstojimo veikdavo tais periodais, kai danguje skraidydavo nenormaliai daug naikintuvų – t.y., vykdavo kažkokie maneverai ar kariuomenės permetinėjimai. Išties taip ir buvo – tai buvo bene slapčiausias ir brangiausias SSRS radaras, skirtas kitos Žemės rutulio pusės stebėjimui.

Jei tarsime, kad tarpžemyninė raketa skrenda vidutiniu 6 kilometrų per sekundę greičiu, o jai nuskristi reikia 12 tūkstančių kilometrų, tai tokios raketos skrydis truks 2000 sekundžių. Grubiai – maždaug 33 minutes. Jei raketa bus paleista iš mažesnio nuotolio, skrydis truks mažiau. Praktiniu atveju – maždaug apie kokias 20-25 minutes. Tarpžemyninis branduolinis smūgis reiškia, kad net paleidimo momentu jį pastebėjus, telieka pusvalandis ar netgi mažiau tam, kad valstybės karinė vadovybė nuspręstų ką daryti. Tiksliau, ne tiek nuspręstų, kiek pasitikrintų, ar išties viskas taip blogai ir patvirtintų atsakomąjį branduolinį smūgį.

Įprasti tolimojo veikimo radarai senais laikais pastebėdavo tik labai aukštai ir labai greitai skrendančius taikinius. Pvz., daugiau kaip 3-4km/s greičiu skrendančias balistines galvutes, jei jos būdavo dideliame aukštyje. Pvz., 100km ar didesniame aukštyje esančias galvutes Dnestr/Dnepr/Daugava/Darjal tipo radarai galėdavo pastebėti maždaug 3000km nuotoliu, su sąlyga, kad pasiseks ir nebus didelio kiekio triukšmų. 3000 kilometrų, esant vidutiniam 6km/s greičiui, reiškia, kad aiškinimuisi ir reagavimui tebus likę maždaug 8 minutės. O jei dar ir kokie nors trikdžiai, ir panašiai – tai gal ir dar mažiau.

Na, jūs jau supratote, kad nuo radaro veikimo nuotolio labai priklauso, ar išvis spėsi paleisti raketas anksčiau, nei ant tavo raketinių šachtų nukris bombos, nes per 8 minutes kažką išsiaiškinti per daug sunku. O vat per 20 minučių – jau galima daug ką padaryti.

Štai taip apie 1970 metus SSRS ir pradėjo didžiausio pasaulio radaro kūrybą. Mintis buvo tokia, kad kažkur SSRS ribose pastatyti vieną ar kelis radarus, kurie galėtų stebėti visą JAV teritoriją ir pamatyti paleidžiamas raketas. Ir jei tų raketų paleidžiama daug, tai pranešti SSRS vadams, kad šie paleistų į JAV sovietines raketas.

Nesigilinant į visokias radiofizikos smulkmenas, sakykim taip: radaras buvo paremtas trumpųjų bangų atspindžiais, veikimo nuotolis gerą dieną siekė maždaug 12-14 tūkstančių kilometrų (prastenę dieną nesiekdavo ir 8 tūkstančių), signalo išskyrimas iš triukšmo buvo paremtas pirmiausiai Doplerio efektu. Jei kas nežinote, tai Doplerio efektas – tai yra toks dalykas, kai tolstantis nuo stebėtojo daiktas skleidžia ilgesnes bangas, nei artėjantis. Pvz., jei link jūsų greitai artėja mašina, jos variklis burzgia aukštu tonu, o kai ji pralekia ir nulekia – jau girdisi žemo tono burzgimas. Tas garsas keičiasi ne todėl, kad variklis imtų kitais dažniais dirbti – tiesiog artėjantis ir tolstantis daiktas atiduoda skirtingus dažnius.

Radarai Doplerio efektą naudoja filtravimui: kadangi radijo bangos atsispindi nuo visko, kas tik gali būti, tai atgal į radarą pakliūna begalės triukšmo. Tačiau tas triukšmas ateina iš nejudančių objektų. Tuo tarpu lėktuvų, raketų ar kitų objektų, kurių greitis didelis, būna labai nedaug. Todėl Doplerio efektas ir yra naudojamas kaip vienas iš būdų tam, kad realius taikinius gautųsi išskirti iš bendrų aplinkos atspindžių. Kariniai radarai paprastai išskiria taikinius, kurie juda daugiau kaip 200-300km/h greičiu, Duga radaras išskirdavo taikinius, kurių greitis būdavo dar didesnis – apie keletą kilometrų per sekundę. Kaip potencialiai pavojingi būdavo išskiriami tolstantys objektai.

Taip, jūs teisingai supratote apie tolstančius objektus – čia toks niuansėlis yra: pačios raketos viršutinių pakopų gabaritai jau gaunasi per maži, kad juos galima būtų efektyviai stebėti radijo bangomis, kurių darbinis diapazonas siekia apie 15-40 metrų (apie 7-19MHz) – jei objektas mažesnis už bangos ilgį, tai atspindžiai gaunasi gan prasti, o jei mažesnis už pusbangį – tai jau būna išvis prastai. Kitaip tariant, stebėti tenka ne pačią raketą, o jos reaktyvinę čiurkšlę – šioji yra labai gerai jonizuota, tad radijo bangas atspindi kuo puikiausiai, tačiau juda kryptimi, kuri priešinga raketos judėjimo krypčiai. Reaktyvinės čiurkšlės jonizuotos zonos ilgis gali siekti dešimtis ir šimtus metrų, t.y., būti daug kartų didesnis, nei pati raketa. Ir negana to, čiurkšlės judėjimo greitis yra labai didelis, apie 7-8km/s, todėl, ją išskirti yra labai lengva.

Žodžiu, radaras veikdavo taip: vienas komplektas antenų išsiųsdavo impulsą kažkur į dangų, tasai impulsas atsispindėdavo nuo jonosferos (šioji yra maždaug 60-1000km aukščio ribose), ir eidavo atgal į Žemę. Nuo Žemės atsispindėjęs spindulys vėl eidavo į jonosferą. Ir taip – kažkiek kartų, kol galų gale pasiekdavo JAV. Jeigu JAV leisdavo kokią nors raketą į kosmosą, nuo raketos reaktvinės čiurkšlės signalas atsispindėdavo atgal, ir vėl panašiu keliu nukeliaudavo iki priimančios antenos.

Labiausiai šiaurinė Duga spindulio dalis ėjo maždaug taip – per Pietų Lietuvą, Švediją, Norvegiją, Islandiją ir Kanadą link žemyno viduryje esančių JAV valstijų. Pietinė spindulio dalis siekė Floridą, iš kur buvo leidžiamos raketos į kosmosą. Iš esmės, pagal tuos kosminių JAV raketų skrydžius ir buvo vertinamas Duga radarų patikimumas – jei labai gerai sekdavosi, tai kokią pusę paleidžiamų raketų pastebėdavo. Jei nesisekdavo – tai vieną iš dešimtes.

Siunčianti antena buvo maždaug apie 60km nuo priimančios, kažkur tarp Černobylio ir Liubeč miestelio. Priimanti buvo netoli nuo Černobylio, uždarame Černobyl-2 miestelyje. Siųstuvo galia buvo nelabai suvokiama – panašu, kad skirtinguose šaltiniuose netgi painiojamasi tarp siųstuvo naudojamos galios ir impulso galios. Impulsas, atrodo atitiko maždaug 10MW ekvivalentą. Bendra siųstuvo naudojama galia – panašu, kad apie 160-200MW. Aplink siųstuvą dirbantys žmonės radaro veikimą (tą patį geniukišką „ta-ta-ta-ta-ta…“ girdėdavo savo pačių galvose, netgi be jokių ten radijo imtuvų. Tiesiog signalo galios pakakdavo, kad radijo bangos galvos viduje nervinius signalus pradėtų generuoti.

Kiek energijos naudojo imtuvų sistema – nelabai aišku, tačiau panašu, kad irgi kažkokį iš principo sulyginamą kiekį (didelio jautrumo kriogeniniai stiprintuvai būdavo žiauriai ėdrūs elektrai). Ir dar didžiulius kiekius energijos naudojo kelios kitos sistemos – jonosferos stebėjimo radaras „Krug“, skirtas tam, kad būtų galima nustatyti, kokiu maršrutu ir kaip eina radijo bangos (pagal tai buvo reguliuojami siųstuvas ir imtuvas), didelis skaičiavimo centras, ryšių priemonės, gyvenamieji pastatai ir panašiai. Kompiuterių centras, beje, buvo didelis pastatas, realiai didelis, visas kiaurai kompiuteriais užpildytas. Tik kad kompiuteriai, nors ir 1976 statyti, buvo su perfokortomis, feritine atmintimi ir taip toliau. Kažkas tokio, kas JAV buvo apie kokius 1960 metus. Galite numanyti, kiek tie kompiuteriai naudojo energijos.

Galime spėti, kad bendra visos Duga sistemos energijos sunaudojimo galia galėjo artėti prie pusės gigavato. Palyginimui, pavienio Černobylio atominės elektrinės reaktoriaus duodama galia – iki 1000MW, t.y., vienas gigavatas. Pridėjus rezervą ir dvigubą patikimumo reikalavimą (jei vienas reaktorius nedirba, turi dirbti kitas), galima tarti, kad du Černobylio reaktoriai buvo skirti vien tam Rusiškam Geniui.

Černobylio atominė elektrinė buvo projektuojama ir statoma kartu su tuo pačiu Duga radaru, kaip pagrindinis jam skirtos energijos šaltinis. Pirmas Černobylio blokas buvo pastatytas 1977, antras – 1978 metais. Duga startas – 1976 metais, nors pagrindinė stotis nuolat veikti pradėjo tik 1980. Iki tol, kol buvo pastatyti ir pilnai paleisti Černobylio reaktoriai, Duga buvo šeriama elektra iš bendrų tinklų. Nuo Černobylio elektrinės iki siųstuvo ir imtuvo buvo atvestos didžiulės aukštos įtampos linijos.

Visgi turiu pasakyti, kad Černobylio elektrinė maitino ne tik Genį, bet ir dar keletą karinių objektų – pvz., tolimojo ryšio ultrailgųjų bangų stotį, buvusią irgi gana netoli. Pastaroji buvo skirta ryšiui su povandeniniais laivais, o kadangi buvo visgi mažiau slapta, tai visas Duga radaras buvo pateikiamas kaip atseit ta pati tolimojo ryšio stotis, skirta bendravimui su povandeniniais laivais. Vėlyvuoju sovietmečiu SSRS taip ir aiškindavo, kai JAV ėmė viešinti informaciją apie tą Duga radarą – kad esą jokio radaro nėra, o čia tik ryšio stotis, kad su pavandeniniais laivais bendrauti gautųsi.

Jau pastačius radarą, prasidėjo ir visos tos problemos: paaiškėjo, kad radaro galia tokia didelė, kad jis sugeba sukurti sroves visiškai kur papuola, tad kai dirba, radijo prietaisai pasigauna jo signalus visai nenumatytais būdais. Dar blogiau buvo su televizoriais.

Čia vėl kiek nukrypkim: radaras impusus skleidė 10Hz dažniu (110ms impulsai, atskirti 90ms tarpais), tačiau kiekvienas impulsas išties buvo 31 bito ilgio pseudoatsitiktinė trumpesnių impulsų seka, t.y., į vieną susidedantys 3,1ms trukmės impulsai arba jų nebuvimai. Pagal tas 31 bito sekas kiekvienas impulsas būdavo identifikuojamas (laiko markeris) ir kartu išfiltruojamas iš galimų triukšmų (pvz., antiradarinių stočių generuojamo triukšmo).

Bėda buvo ta, kad dėl tokios moduliacijos impulso metu gaudavosi impuslų sekos, kurių trukmė būdavo (bent teoriškai) nuo 110 iki 3.1ms. Kitaip tariant, atitikdavo dažnius nuo 9 iki 161Hz (arba 323Hz, jei tik pagal frontą – nes čia stačiakampis signalas), su didesne signalo dalimi nugulančia maždaug į 20-80Hz diapazoną. T.y., kaip tik į ten, kur yra televizorių kadrų sinchronizacijos dažniai (50Hz SECAM/PAL ir 60Hz NTSC). Televizoriai, netgi pasigavę silpnoką tokį signalą, greitai imdavo kraustytis iš proto – kadrai imdavo važiuoti per ekraną. Jei signalas būdavo stipresnis, tai ne tik kadrai sukdavosi, bet atrodydavo, kad televizoriui garsiakalbį išmuš nuo to stuksėjimo.

Nors ir keldamas tokias problemas, Rusiškas Genys praktiškai dirbo be jokios naudos – iš JAV teritorijos kylančios pavienės raketos aptikimo tikimybė sudarė vos 0,1-0,2, ir tik teoriškai artėjo prie 0,5. Pagal vėlesnius vertinimus, netgi vėlyvais laikais, po kažkiek patobulinimų, Duga galėjo aptikti masinį raketų paleidimą vos su 0,7-0,9 patikimumu. T.y., netgi kelios dešimtys (ar netgi šimtai) vienu metu paleistų raketų galėjo likti nepastebėtos, ir ta nepastebėjimo tikimybė buvo labai didelė. Gal dėl tos priežasties daugiau kaip 10 metų Duga taip ir nebuvo priimta į SSRS ginkluotę, nors ir dirbo, ir buvo baisiai įslaptinta. Tai buvo greičiau lyg ir kažkoks papildomas įrankis, leidžiantis kažką kažkur matyti ar persitikrinti, jei iš kitų stebėjimo priemonių būtų gauti kažkokie kiti pranešimai apie raketų paleidimus.

Dar blogiau buvo tai, kad netgi ir taip prastai veikdama, ta Duga tesugebėdavo veikti tik dalį laiko. Tiksliau, tai buvo visgi geriau, o ne blogiau – kol ji neveikdavo, jos spindulyje esantys žmonės bent jau televizorių galėdavo pažiūrėti. Kad ir tuos pačius „Kapitono Tenkešo“ nuotykius. Veikimo/neveikimo laiką įvertinti sunku – vėliau buvo kažkiek keičiami dažniai, tad tos interferencijos sumažėjo, bet panašu, kad net geriausiais laikais tas veikimo laiko procentas sudarė apie kokią pusę arba netgi mažiau. T.y., strateginis radaras pusę laiko veikė, o pusę laiko neveikė. Ir net kai veikė, vos su kokios 1/2 tikimybe galėjo pastebėti III Pasaulinio karo pradžią.

Sunku įvertinti, kiek visa ta Duga kainavo – panašu, kad kažkokias nelabai suvokiamas sumas. Milijardus dolerių, o gal dešimtis milijardų – net sunku pasakyti. Net neskaičiuojant to, kad tam radarui pastatė atominę elektrinę, kurios reaktorių paskui susprogdino kiti aukščiausios SSRS valdžios remiami puspročiai, sugalvoję daryti eksperimentus su ribiniais reaktorių galios režimais. Nesveikai dideli kiekiai įrangos, nesveikai daug mokslininkų darbo, nesveikai daug elektros energijos, nesveikai daug visko. Kažkoks užribinis, nenormalus pinigų taškymas į visiškai beprasmišką skylę. Kai SSRS pradėjo byrėti, jie uždarė tą radarą ir net nepajuto jokių saugumo pokyčių, nes realiai, nors radaras ir dirbo, jis dirbo taip blogai, lyg būtų tiesiog išvis nedirbęs. Duga radaras buvo tiesiog beprasmė pinigų taškymo skylė.

Reikia pasakyti, kad kažkiek panašų radaro projektą turėjo ir JAV su Didžiąja Britanija – 1966 jie pradėjo projektą Cobra Mist, kurį bandė vystyti, 1971 paleido veikti, o paskui, 1973 metais, uždarė kaip visišką nesėkmę. Skirtingai nuo Duga sistemos, Cobra Mist galėjo stebėti ir daug lėtesnius taikinius, įskaitant ir lėktuvus, ir netgi laivus, t.y., veikė kaip globalus radaras, kokius, na, sakykim, gal ne milijoną, bet kelis tūkstančius kartų daugiau informacijos duodantis, negu kad Duga. Tiesa, Cobra Mist veikimo nuotolis buvo gerokai mažesnis – apie 4000km įprastu režimu, pagal vieną atspindį nuo jonosferos, ir apie 8000-14000 su dviem-trim atspindčiais, kai nieko rišlaus gauti dažniausiai išvis nepavykdavo.

Bėdos buvo su Cobra Mist jautrumu – norint gauti informaciją apie taikinius, reikdavo priimdinėti signalus, kurie artimi triukšmų lygiui, o dėl visokių palei žemės paviršių vykstančių procesų atsirasdavo begalės keistų silpnų grįžtamųjų atspindžių, kartais – ir su juntamai pakitusiais dažniais, dėl to – atrodančių lyg judantys taikiniai. Gavosi taip, kad nors jūros paviršių radaras stebėjo kuo puikiausiai, viskas, kas dėjosi virš žemės, atrodė kaip kažkoks chaosas, pilnas neegzistuojančių vaiduoklių.

Jei jau lyginame Duga radarą su Cobra Mist, tai esminis paties radaro techninis skirtumas yra tame, kad Duga radare buvo visiškai atsisakyta lėtų taikinių stebėjimo – stebimi objektai turėjo judėti kilometrų per sekundę greičiu. Tokiu būdu Duga ir išfiltruodavo tuos triukšmus. Cobra Mist atveju buvo stebimi visi taikiniai, įskaitant ir lėtus, kaip kad laivai – tai reiškė, kad pagrindinis filtravimas vyksta ne pagal Doplerio efektą, o pagal signalų pokyčius žemėlapyje per laiką, tuo tarpu Doplerio efektas galėjo būti naudojamas tik specifiniais atvejais. Žodžiu, gavosi kardinaliai sudėtingesnis uždavinys. Gal dėl to Cobra Mist kažkaip iki galo ir nepavyko, o vat Duga kažkaip pavyko. Jau atsimenate, su kokiu patikimumu ta Duga pavyko – maždaug 0,1-0,2 pavieniam taikiniui aptikti. Žodžiu, gerokai blogiau, nei Cobra Mist.

Esant nestabiliam signalo sklidimui (dėl tų atspindžių jonosferoje), nesigauna naudoti analoginės atminties lempų**, kokios būdavo įprastos sovietiniams radarams – viskam reikdavo kompiuterių. O kai SSRS 1976 kompiuteriai turėjo vos gal kokį procentą atminties, kurį turėjo Cobra Mist sistemos, tai nesunku suprasti, kad filtravimas pagal signalų pokyčius žemėlapyje tame Duga radare buvo nelabai įmanomas, bent jau pirminėse versijose.

Amerikiečiai, skirtingai nuo SSRS, pinigų į nesąmones nekišo, tad Cobra Mist radarą uždarė. Vietoje SSRS stebėjimo užhorizontiniais radarais, amerikiečiai ėmė gaminti ir leisti į kosmosą palydovus, sugebančius stebėti Žeme ir aptikti paleidžiamas raketas pagal infraraudonąjį spinduliavimą. Sovietai buvo atsilikę tiek, kad tokius palydovus ėmė gaminti tik dešimtmečiu vėliau, ir tik jau begriūnant SSRS, galų gale gavo pakankamai veiksmingą kosminio stebėjimo sistemą. Gal dėl to jie taip ilgai ir laikėsi įsikibę to nesąmoningo Genio.

Čia įsivaizduokit maždaug taip: jau 1970 JAV naudojo atminties mikroschemas, kurios užėmė kokią dešimtį kartų mažiau vietos, nei feritinės sistemos. Net po 1986, kai įvyko didelės Duga modernizacijos, pagrindiniai kompiuteriai ten vis dar naudojo feritinę atmintį. Toks kiekis atminties, kuris tilpdavo į kokį nors geresnį vakarietišką personalinį to meto kompiuterį (tipiškai – nuo kelių šimtų kilobaitų iki megabaito), Duga kompiuterių atveju užimdinėjo keletą didelių spintų. Na, jūs supratote. Ai, taip, ir perfokortos tiems Duga kompiuteriams buvo naudojamos.

Taip, jūs teisingai supratote: jei ryškiau pasikeisdavo oro sąlygos, tuos kompiuterius reikdavo perprogramuoti, kad jie galėtų skaičiuoti taikinius pagal kitas radijo bangų sklidimo sąlygas. Vien perfokortų sukaišiojimas užtrukdavo valandas. Aktyvaus radaro veikimo metu tai būdavo tos kelios valandos, kai Genys nestuksėdavo ir per TV gaudavosi pažiūrėti kokį nors filmą – kad ir tą patį „Kapitoną Tenkešą“. Aišku, jei tuo metu rodydavo.

Rusiškas Genys įdomus ne tik kaip techninis absurdas – jis yra dar įdomesnis yra kaip propagandos ir dezinformacijos pavyzdys: pvz., iki šiol kokiuose papuola rusiškuose šaltiniuose galima aptikti makaronus apie tai, kaip 1986 metais, vos įvykus Černobylio katastrofai, Duga buvo išsyk uždaryta ir daugiau nenaudojama. Paprastai su tais aiškinimais pakišami makaronai apie tai, kad kažkokia ventiliacija įsiurbinėjo radiaciją ir galėjo sukelti pavojų tiems Duga kompiuteriams. Ir kad viskas atrodytų patikimai, toks pasakojimas dar ir priskiriamas kažkokiam tos Dugos vadui, kuris tame pasakojime pats nusprendžia sustabdyti strateginės paskirties radarą.

Čia kaip sakant, labą dieną – branduolinės Pasaulio pabaigos radaras bijo radiacijos, o jį sustabdo kažkoks lokalus vadukas savo nuožiūra. Panašiai, kaip koks nors tankas bijotų dulkių, o povandeninis laivas bijotų vandens. Ir panašiai kaip tankų bei povandeninių laivų pirkimą reguliuotų koks nors sandėlyje dirbantis seržantas. Labą dieną.

Realybė buvo kiek kitokia, nei daugelyje vėlyvuoju sovietmečiu sukurtų dezų pateikiama: ir naudojamas tas radaras buvo, ir jei ir išjunginėtas, tai tik tarpais (tuo periodu, kai dėl Černobylio katastrofos sutriko elektros energijos tiekimas), ir transliacijos gana dažnai tęsiamos buvo iki 1989 – praktiškai iki pat SSRS subyrėjimo. Tiesiog po Černobylio tos transliacijos vyko vis rečiau, vis trumpiau, dažniausiai – tik tais periodais, kur dėl kokių nors priežasčių būdavo sustiprinama SSRS karinė parengtis, pvz., per kokius nors didesnius kariuomenės manevrus. Panašu, kad į pabaigą radaras būdavo įjungiamas netgi ne tam, kad išvis kažą stebėtų (nes jis realiai nieko nestebėjo, nes buvo per daug šūdinas), o tiesiog patikrinimui – ar išvis kažkaip kažkas veikia. Tiesiog dėl tvarkos, nes pagal tvarką – reikia įjungti.

Kalbos apie tai, kad Duga įrangos evakuacija buvo pradėta greitai po Černobylio katastrofos – irgi įdomus dezinformavimo pavyzdys: nors tai nėra melas, tai nėra ir visiška tiesa. Aktyvios fazinės gardelės susideda iš daugybės siųstuvų, kiekvienas iš siųstuvų ir imtuvų praktikoje turi nuosavą valdymo įrenginį, ir atskirą signalo apdirbimą, tad netgi devynis dešimtadalius sistemų išvežus, likęs dešimtadalis vis dar gali veikti, tik tiek kad mažesniu patikimumu, jautrumu ir tikslumu. Tai, kad Duga įranga (įskaitant ir dalį skaičiavimo centro) buvo pradėta perkeldinėti kažkur į Rusijos gilumą, niekaip to radaro nesustabdė – tiesiog po truputį ėmė kristi jo galia ir tikslumas, o paskui jis tiesiog galėdavo veikti tiktai protarpiais, ne nuolat.

Galų gale, kai Rusiško Genio transliacijos baigėsi, atsikvėpė bent kelios dešimtys milijonų žmonių. Telikai vėl ėmė normaliai rodyti programas – ir Lietuvoje, ir Švedijoje, ir Norvegijoje, ir Islandijoje, ir Kanadoje, ir JAV. Tiesa, Lietuvoje tuo metu žiūrėti jau norėjosi ne visokius „Kapitonus Tenkešus“, o žymiai naujesnius, geresnius filmus. O dar po kiek laiko telikuose atsirado „Star Wars“ – „Žvaigždžių Karai“, nuo kurių svaigti ėmė netgi tie, kam jau buvo virš 30.

 

—————

* „Mokslas ir Gyvenimas“, kurį leido tokia „Žinijos“ draugija prie LTSR Mokslų akademijos, buvo lyg ir įdomesnis. Sovietmečio pabaigoje tas žurnalas pradėjo spausdinti straipsnius apie tai, kaip yra atsiradęs naujas supermokslas, kuris apjungia ir vysto kitus mokslus, ir kokia to supermokslo ateitis. Tasai supermokslas vadinosi Scientologija. Buvo berods ir kažkokių ten rašymų apie Dianetiką – kitą kažkokį panašų supermokslą. Išties – tą patį, tiesiog kitu pavadinimu. Tai vat iš to galite įsivaizduoti sovietinių mokslo populiarinimo žurnalų lygį.

** Analoginė atmintis veikė panašiai kaip kineskopas: lempa paišydavo signalą ant ekrano, o paskui kitu spinduliu nuskaitydavo įelektrintus ekrano taškus. Kai kuriose sistemose ta pati lempa būdavo naudojama ir atminčiai, ir atvaizdavimui. Žodžiu, toks visai įdomus analoginis įrenginys.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook380Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

11 thoughts on “Rusiškas Genys arba radaras Duga

    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Kas ant 76Hz dirbo -- neradau, nebent monitoriai, bet tai iš daug vėlesnių laikų. Ant 82Hz bangos buvo ZEUS, bet čia jau povandeninių laivų ryšys. Kažko nesusieju, atrodo.

      Reply
  1. Saulius

    Su sovietiniu kariniu „superkompiuteriu“ 🙂 teko susidurt sovietinėj armijoj 1989 metais -- tarnavau Šiaurės Kaukazo karinės apygardos štabe radistu (teisingiau, mūs ryšių dalinys aptarnavo tą štabą:). Ten stovėjo tokia sistema „Vjuga“ (15E serijos karinis kompiuteris su krūva prijungtų imtuvų -- priiminėdavo Maskvos perduodamas šifruotas komandas, iššifruodavo ir išvesdavo į specialų pultą pačiam štabe.
    Tai va, kažkaip „netyčia“ 🙂 teko susipažint su šitos dvimetrinės spintos (aha, sovietinės mikroschemos -- pačios didžiausios mikroschemos pasaulyje) schema: iš pirmo žvilgsnio -- viskas labai gražu, 589 serija (10MHz sekcijinio procesoriaus mikroschemos, nukopijuotos nuo Intel 3000 serijos ( 1974 metų!).
    Ir visas tas „grožis“ baigiasi kelių kilobaitų feritinės atminties bloku (1989 metai, Vakaruose jau pradėta gamint 1 MB DRAM :).
    P.S. Vienas iš prie šitos sistemos prijungtų imtuvų kaip tik ir buvo 1- 30kHz diapazono.

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      1-30kHz -- čia dvipusis ryšys su povandeniniais laivais?

      O pora spintų, per kurias klonuotas komplektėlis mikroschemų -- tai jo, čia būdavo įprasta sovietams. Tas pasakymas, kad sovietinės mikroschemos didžiausios pasaulyje -- ne šiaip sau atsiradęs 😀

      Reply
      1. Saulius

        „1-30kHz — čia dvipusis ryšys su povandeniniais laivais?“
        Aha, tas pats, bet šiuo atveju -- vienas iš šešių dubliuojančių kanalų (faktiškai kas kažkiek laiko tekdavo visuose šešiuose imtuvuose nustatyt naujus dažnius) ir kas dieną 12 val. žiūrėt, ar praeina testinis signalas bent trim dažniais.

        Reply
  2. VJV

    Sveiki radistai,
    Tarybiniais laikais teko dirbti su ryšio įranga, veikusią per EPL (elektros perdavimo linijas), vienos iš veikusių aparatūros imtuvo dažnių diapazonas buvo 78-82 kHz, tai tame ryšių kanale visada girdėjosi toks tolimas „malūnsparnio“ variklio garsas, kartais didesnis, kartais išnykstantis. Tai supratau perklausęs to „sovietinio genio“ kalenimo garso įrašą straipsnyje, ten paminėti ir tie trukdantys 20…80kHz dažniai, viskas kaip ir sutampa.
    Dėl to triukšmo ryšio kanale reikėjo vis aiškinti savo vadukui, kad ne ryšio kanalo aparatūra kalta, taip kad dabar pasijutau reabilituotas :-)).
    Ačiū autoriui už įdomu straipsnį

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Dėl elektros perdavimo linijų -- man vieną sykį labai teko nustebti, kai pajungiau viename miestelyje garsiakalbį į elektros liniją ir vietoje tipinio 50Hz išgirdau tą patį rudąjį triukšmą, kaip per radijo slopinimą. Buvo wow. Iki šiol nežinau, ar ten kažkur šiaip kažkas buvo (kas sunkiai įtikėtina, nes labai jau garsiai ėjo), ar buvo kažkur kažkas tikslingai taip padaryta. Tik vat klausimas kodėl kažkam reikėjo slopinti kokį nors galimą perdavimą elektros linijose.

      Tiesa, patikslinsiu -- pas Genį impulso moduliavimas mikroimpulsais 20-80Hz didžiausia dalimi ėjo, ne kHz. 31 bitas į 110ms, čia mažiau kaip 1kHz. Bet kad kalenimas tikrai turėjo būti iš Genio -- tai akivaizdu, jis žvėriškos galios buvo, turėjo visiškai visur girdėtis. BTW, per paprastą diodą ausines į žemę pajungus -- irgi girdėdavosi. Čia tuo metu, kai ir telikai neveikdavo.

      BTW, Vilniuje nesveikus galingumus turėdavo Majak -- tas irgi girdėdavosi, ausines tiesiog į žemę be kontūro pajungus.

      Reply
  3. Mantvydas

    Rokiški, parašysi dar šia tema daugiau apie tokias egzotikas kaip povandeniniai laivai, komunikavimas ir kita mega galybė, kur linkus numetė?

    Dėėėėkui!

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *