Tag Archives: radiotechnika

Rusiškas Genys arba radaras Duga

Rusiškas Genys buvo vienas iš labiausiai užknisančių sovietinių dalykų, kokius tik galima įsivaizduoti. Vat įsivaizduokit, kad gyvenate sovietmečiu. Sovietmetis – tai reiškia, kad nėra ką veikti. Visoje Lietuvoje teina du mokslo populiarinimo žurnalai – „Mokslas ir Gyvenimas“ bei „Mokslas ir Technika“. Ir tai, abudu poprasčiai*. Ir nors ir poprasčiai, jie susiskaitydavo per kelias valandas ir daugiau nelikdavo ką veikti. Multikus vasarą rodydavo labai ribotai, nors ir daugiau, nei kitu metu – kokią valandą per dieną, bet ir tai ne visada.

Kaip atrodo Genys? Genys atrodo kaip tvora. Maždaug 150 metrų aukščio tvora. Matoma iš už dešimčių kilometrų. Tokia tvora, kad medžiai, su ja palyginus, atrodo kaip smulkios piktžolės.

O šiaip tai vasarą per TV būdavo rodomas laukiamiausias serialas – „Kapitonas Tenkešas“, kuris buvo šiaip jau visai šūdinų filmų lygio, ir kiekvieną vasarą peržiūrėtas ir pamatytas, tačiau visvien laukiamas tiesiog dėl to, kad nebūdavo ką veikti. Jis buvo tiesiog tobulas filmas, nes kitų išvis tiesiog nebuvo. Ir jis buvo tobulas net nepaisant to, kad jis buvo nespalvotas.

Įsivaizduokite, kad yra kokie 1981 metai. Nieko nėra – 2 šūdinos TV programos, vis transliuojančios Brežnevą bei kitus SSKP CK narius, viena-kita deficitinė nuotykių knyga, ir iš esmės nieko daugiau. Jei jūsų vaizduotė pagaus tą neįsivaizduojamai klaikų pramogų trūkumą, tai suprasite, kodėl iki šiol žmones apima malonūs jausmai, kai jie prisimena kokį nors bent sąlyginai apolitišką ir smagų filmą – sakykim, kokius nors „Šuriko nuotykius“ ar „Likimo ironija arba po pirties“. Tokius filmus galėdavai žiūrėti dešimt kartų, nes praktikoje vienam tokio filmo parodymui tekdavo kokios 99 transliacijos iš SSKP suvažiavimų, kolchozinių pasiekimų propagandos ir taip toliau.

Ir dabar įsivaizduokite: vasara, neturite ką veikti, esate vaikas, laukiate to „Kapitono Tenkešo“, o per TV staiga pasigirsta garsus genio kalimas – „ta-ta-ta-ta-ta-ta-ta-ta-ta…“, ir dar kadrai pradeda bėgti, ir vaizdas tiesiog pareina mirksėjimais ir triukšmais. Štai taip vat būdavo Pietų Lietuvoje, per kurią ėjo Rusiško Genio spindulys.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Atsakymas. Fazinė anteninė gardelė mobiliam ryšiui.

Kažkaip labai jau greitai ponas S2 atspėjo, kad nuotraukoje buvo pavaizduota fazinė anteninė gardelė (Phase Grid Array). Taip, tai būtent toksai daiktas ir yra. Tiesa, kiek suprantu, čia dar tik pirmoji karta panašių antenų, skirtų mobiliam ryšiui, o jau dabar Nokia Siemens (taip, ne ta Nokia, kur gamina telefonus, o bendra Nokia ir Siemens įmonė) daro ir sudėtingesnes sistemas, tačiau jos dar visai laboratorinės.

Tokia, kaip pavaizduota fazinė anteninė gardelė kol kas pastatyta, jei mano atmintis nemeluoja, tiktai Stokholme, ją naudoja Tele2. Kitur pasaulyje jų kol kas nėra, nors po metų-kitų reikia manyti, panašios antenos bus statomos jau ir Vilniuje.

Būtent šitos antenos navarotas – viename daikte yra dvi virtualios celės. Priklausomai nuo to, kur yra žmonės, kalbantys telefonu, celės artėja ar tolsta nuo antenos, nes atitinkamai juda antenos spindulys. Tiksliau – du spinduliai. Grubiai tariant, čia gaunasi dvi virtualios celės, judančios kartu su ryšio naudotojais. Naudotojai nutolsta – nutolsta ir celė su jais. Naudotojai priartėja – celė irgi priartėja. Kai celės yra dvi, tai jos abidvi gali važinėtis ten, kur mobiliais telefonais kalbančių žmonių susikaupia daugiausiai.

Fazinė anteninė mobilaus ryšio gardelė

Taip, čia yra fazinė anteninė gardelė - ta antenų rūšis, kuri daro nesuprantamus fokusus, kurių veikimo niekas nesupranta ir negali paaiškinti, o tie, kas tą skaičiuoja, tai irgi skaičiuoja kompiuteriais ir nesugeba paaiškinti rišliau, nei "labai gudriai veikia, čia susideda fazės su kryptimis iš skirtingų antenų ir siųstuvų ir gaunasi spindulys arba keli, kurie juda pagal fazes, kurios paduodamos"

Nuotraukoje pavaizduota antena slankioja celes tik vertikalioje plokštumoje, tačiau analogiškai įmanoma ir statyti jas horizontaliai (jei tam yra prasmės). Antena yra aktyvinė, 8 siųstuvai įtaisyti joje pačioje, o galutiniame rezultate susidedant signalams, gaunasi 2 siųstuvų ir 2 antenų ekvivalentas. Siauras ir kryptį pagal poreikį keičiantis spindulys gaunamas per skirtingų siųstuvų fazių sukimą, kur kiekvienas iš siųstuvų duoda signalą taip, kaip reikia, kad gautųsi kryptingumas ir lapelių, susidedančių pagal skirtingas fazes ir panašius nesuprantamus žodžius*. Matematika, kuri čia naudojama, yra užribinė ir sveiku protu nesuvokiama, o kodėl – tai supras kiekvienas, kas bandė skaičiuoti kad ir primityviausią bangolaidį.

Iš tų fazinių anteninių gardelių gaunasi esminis navarotas – su tokia antena signalas turi aukštą lygį būtent ten, kur reikia, o ne visur, kur papuola. Ateity pasirodys dar sudėtingesnės antenos, su dar daugiau siųstuvų, dar daugiau celių ir gausis taip, kad kiekviena stacionari-virtuali antena lakstys paskui vartotojus taip, kaip reikia tiems vartotojams. Galima netgi visai drąsiai spėti, kad po kažkiek metų stacionarių (bet virtualių) antenų skaičius bus lygus vienu metu šnekančių žmonių skaičiui, nes kiekvienam galima bus generuoti po nuosavą spindulį – tai esminis fazinių gardelių navarotas.

Bet čia yra vienas dar įdomesnis reikalas. Kadangi čia kalba eina apie 100 Mbps oru jau dabar (ir aš tą 100 Mbps oru jau mačiau gyvai ir ne iš bandomojo, o iš veikiančio tinklo), o 1 Gbps – ateityje, tai klausimas, kaip tą pralaidumą užtikrinti ne kokiems pavieniams klientams, o dešimtims ir šimtams jų paraleliai. Ir čia klausimas kyla jau ne tik apie dažnines juostas, o ir apie fizinio kanalo dalinimus. Ir vat šitam reikalui tų gardelių labiausiai ir reikia.

Anksčiau būdavo įprasta arba dalinti dažninėmis juostomis, arba dalinti pagal laiką. Mobiliame ryšyje, jei neklystu – pagal laiką. O pagal laiką yra išvis prastai, nes tada kyla atsakymo laikai (pingas didelis, geimeriams prastai). O šitos fazinės antenų gardelės leidžia dalinti geometriškai arba, jei tiksliau – tai tiesiog geografiškai. Tiesiog į riboto ploto segmentus.

Taigi, greičiausiai po 10-20 metų paskui kiekvieną mobilaus ryšio vartotoją lakstys po celę, kurios didumas tesieks vos dešimtį-kitą metrų. Arba netgi dar mažiau.

 

————–

* Iš principo viskas labai paprasta, jei matematikas užmiršim: tarkim, turime ant tiesės X dvi antenas, kurios į visas puses spinduliuoja vienodu kryptingumu. Atstumas tarp antenų lygus pusbangiui. Sakykim, antenos yra sinchrone pagal fazę. Kas atsitinka? Ogi pagal tiesę X abiejų antenų spinduliavimas sumuojasi ir nusinulina, o statmenai tiesei X abiejų antenų spinduliavimas sumuojasi į dvigubai galingesnį. Visas reikalas – tiesiog dėl fazių skirtumo, lygaus pusbangiui. Dabar galim pareguliuot vienos iš antenų siųstuvą, kad jis būtų priešingoje fazėje. Kas bus? Ogi tiesės X kryptimi signalas sumuosis, dvigubindamas galią, o statmenai tiesei – nulinsis. Žaidžiant su didesniu kiekiu antenų ir signalų fazėmis, galima gauti nepaprastai gerą kryptingumą ir, negana to, krūvas spindulių, valdomų nepriklausomai. Ir viskas – be jokių mechaniškai judančių dalių.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Atspėkite, kas tai per daiktas

Štai tokį daiktą užmačiau vienoje geroje vietoje Suomijoje. Kas atspės, kas čia per dalykas – tam virtualus sausainis ir visažinio technopato titulas.

Atspėkite, kas čia per daiktas

Ar primena kažką kam nors? Na, ponai ir ponios, spėliokite dabar. Galiu tik tiek pasakyti - duokit valios fantazijai, nes šitokie daiktai jau po metų-kitų stovės ir Vilniuje. Nuotraukoje matome dalį šito daikto vidurių per specialiai išpjautą langelį, skirtą pasižiūrėjimui.

Iškart sakau – spėliot ir diskutuot galit kiek tik norit, užuominų ir užuominų iš manęs nesulauksite, dalinių spėjimų neužskaitau. Turit pasakyti moksliškai-inžineriškai tikslų bei išsamų šitos konstrukcijos pavadinimą.

Galiu tik tiek pagelbėt, kad šitas daiktas yra radioelektronikos šedevras, nuo kurio prasidės realiai nauja era vienoje svarbioje srityje, o anksčiau panašūs daiktai tebūdavo pas kariškius. Ir apie šitą daiktą žurnalistai nepasakoja, nes jiems aiškina maždaug taip: „jis veikia taip gudriai, nes tenai yra labai sudėtingai ir gudriai prigalvota – taip sudėtingai ir gudriai, kad neįmanoma paaiškinti, kas ten išvis prigalvota ir ką ir kaip jis ten išties daro, bet jisai dėl to veikia labai gudriai ir yra labai geras ir brangus„.

Dar vienas prašymas – kas šitą daiktą matėte kur nors kaip nors, tai nesakykit. Duokit pasikankint specams.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kenksminga mikrobangų spinduliuotė išties būna

Žodžiu, istoriją prieš kokius 8 metus papasakojo vienas draugas, pagrindo netikėti juo lyg ir neturiu – juolab, detalės gan specifinės. Trumpai tariant, taip jam nutiko, kad bute aukštu aukščiau gyveno kažkoks psichas. Tikra, psichiatrine to žodžio prasme. Ir anasai draugas tam psichui kažkuo neįtiko. Vieną kartą psichas padegė draugo duris, kitą kartą – kirviu spyną iškapojo, skundė policijai, esą tas draugas jį terorizuojąs ir panašiai. Bet šiaip, viskas lyg ir ramiai vyko – policija nesikišo, draugas pasikeitė duris į šarvuotas, psichas lyg ir apsiramino…

Tik vat sykį ėmė ir sugalvojo tas psichas daryti remontą – išsigriovė sienas ir pramušė savo buto grindyse (kitaip tariant – draugo buto lubose) skylę. Na, aišku, prasidėjo viskas iš naujo, bylinėjimaisi dėl išgriautų lubų ir panašiai. Ir vat pareina kartą tas draugas namo, užsuka į kambarį ir užuodžia smarvę, ašarinių dujų. Ir dar tokią, kad nors uždusk – aiškiai psichas pro skylę lubose pripurškė. Pravėdina butą ir galvoja, ką čia padaryt. Nesugalvoja. Nueina pas psichą aiškintis – tas neatidaro, bet per duris sako, kad nieko jis nedaręs. Kelias dienas ramu, bet greitai vėl – pareina draugas namo ir dar geriau: užeina į kambarį, kur skylė lubose – pojūčiai staiga kažkokie pasidaro nemalonūs. Ir ūžimas girdisi iš viršaus. Pasižiūri į skylę lubose – o ten mikrobangė krosnelė, į skylę lubose įkišta: durelės nuimtos, ūžia, šviečia. Spinduliuoja savo kilovatą galios – tokį jau fiziškai galima pajusti, netoli nuo krosnelės esant.

Trumpai tariant, draugui išsyk pasidarė aišku, kas vyksta. Paskambino į policiją, paaiškino tiems apie mikrobangę. Taip pat paskambino ir į psichiatrinę, iškvietė tam kaimynui daktarus. Irgi paaiškino, kas vyksta. Policija nesureagavo, tačiau medikai buvo greiti – psichiatrinė pagalba atvyko po 10 minučių, paklausė išsyk "ar čia į jus spinduliuoja" ir, gavę teigiamą atsakymą ("taip, spinduliuoja mikrobangom, o neseniai dujomis bandė mane nuodyt"), supakavo draugelį, užvilko tramdomuosius marškinius, įkalė dozę aminazino ir nuvežė į ligoninę. Paleido stebėtinai greitai – po kelių savaičių. Visą tą laiką šėrė arkliškom dozėm neuroleptikų, prisakė šiuos gerti ir grįžus namo.

Istorija baigėsi laimingai – kol draugas gulėjo durnyne, tasai psichas užsirovė ant kažko kito iš kaimynų (berods irgi duris bandė padegt), buvo atidaužytas namo gyventojų, pakliuvo į policiją, grįžęs dar kažkam grąsino, ko pasekoje netyčia nugriuvo nuo laiptų (prie būrio liudininkų), susilaužė krūvą kaulų, apsiramino ir paskui kažkur išsikraustė.

Bet istorija, taip ar anaip, pamokanti. Kenksminga spinduliuotė išties būna, nors psichiatrai įpratę manyti kitaip.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Bangos, telefonai, vėžys ir fizika

Kai įbrendi į jūrą, gali pastebėti, kad bangos eina "kiaurai" kojas, taip lyg tų kojų net nebūtų. Vanduo pakyla, apsemia kojas, bet tai netrugdo bangai judėti. Visai kitaip būna, kai bangoms kelią užtveria daiktas, didesnis už pačią bangą – šios tada tiesiog dūžta, stumdydamos užtvarą ir atiduodamos jai savo energiją.

Kur link suku – visas tas briedas apie mobiliuosius telefonus ir jų sukeliamą vėžį kyla iš elementaraus nesupratimo: bangos, nesvarbu, ar tai radijo bangos, ar vandens bangos, ar dar kokios nors, negali būti sugertos objektų, kurie yra daug kartų trumpesni už jų ilgį. Jei negali būti sugertos – jos negali ir tiesiogiai paveikti to daikto, per kurį sklinda. Tiesiog nėra netgi principinės galimybės poveikiui – banga neatiduoda savo energijos, atitinkamai ir sąveikos nėra.

Mobilieji telefonai, dirbantys 1,8GHz dažniu, skleidžia maždaug 16,7cm ilgio bangas. Telefonai, dirbantys 900MHz dažniu, skleidžia maždaug 33,3cm ilgio bangas. Grubiai tariant, daiktas, kuris sugeria tokias bangas, turi būti bent jau ketvirtadalio bangos dydžio. Didelis, labai didelis, lyginant su organizmo ląstele. Ir jau išvis nesuvokiamai didelis, lyginant su kokia nors DNR molekule – būtent šių molekolių pažeidimai gali sukelti vėžį. Taigi, banga turi būti labai trumpa.

O kaip su mikrobangėmis krosnelėmis, kurios kepa mėsą? O mikrobangės krosnelės irgi nepaveikia ląstelių tiesiogiai. Radijo bangos ten sukuria elektros sroves, kurios jau ir kaitina maisto produktus. Kitaip tariant, žmogų galima iškepti spinduliavimu, tačiau tiesioginio poveikio DNR tai visvien nepadarys (DNR skils tik nuo bendro mėsos įkaitimo). Vėžį sukeliančių veiksnių atveju turėtų būti priešingai: ląstelė turi likti sveika, galinti daugintis, tačiau jos DNR turi būti pažeista.

Ar yra elektromagnetinių bangų, kurios gali paveikti ląstelės DNR, nepaveikdamos pačios ląstelės? Žinoma, kad taip. Tai rentgeno ir gama spinduliai. Tam tikrose ribose poveikį gali daryti aukštadažnis (kietas) ultravioletinis spinduliavimas. Apie šiuos spinduliavimus ir žinoma, kad jie gali sukelti vėžį. Aukštadažnis ultravioletas būna vasarą, vidurdienį, tiesa, jo intenesyvumas – labai jau silpnas, giliai po oda jis irgi negali prasiskverbti, tačiau kaip rizikos faktorius vėžiniams susirgimams – jis žinomas – sukelti gali melanomą (odos vėžį). Rentgeno ir gama spinduliai prasiskverbia žymiai giliau, jų poveikis rimtesnis, tačiau šio spinduliavimo šaltinių aplink mus tiesiog nėra (jei neskaitysim rentgeno aparatų poliklinimose ir ligoninėse).

Taigi, radijo bangos ir vėžys – niekaip nesisieja. O ką galima pasakyti bendrai apie radijo bangų šaltinius? Jų daug. Faktiškai kiekvienas aukštadažnis buitinis prietaisas (kompiuteris, mobilus telefonas, televizorius, radijo imtuvas, mp3 grotuvas ir t.t.) skleidžia radijo bangas. Vieni prietaisai silpnesnes, kiti – stipresnes. Pvz., televizoriaus skleidžiamas radijo bangas specialiai naudojami prietaisai gali pastebėti už daugelio kilometrų, tuo naudojasi britų tarnybos, ieškančios nelegalių televizorių (ten reikia mokėti valstybei mokesčius už televizorių, tačiau atsiranda, kas nori naudotis TV, o mokesčio bando išvengti). Beje, TV siųstuvų galia – šimtus ar net tūkstančius kartų didesnė, nei mobilių telefonų stočių.

Ko gero galingiausi radijo bangų šaltiniai – tai radarai. Gan didelę galią turi laivų radarai, leidžiantys stebėti aplinką už kelių dešimčių kilometrų. Kariniai radarai, skirti lėktuvams stebėti – dar galingesni. Ypatingai aukštą galią turi kariniai radarai, skirti priešo artilerijos taškų susekimui – jie sugeba pamatyti atskrendantį priešo sviedinį ir pagal jo trajektoriją nustatyti iš kokio taško yra šaudoma. Šie radarai turi tokią galią, kad už kelių dešimčių metrų nuo jų esantys medžiai per pusdienį radaro darbo ima gelsti ir mesti lapus. Bet net ir tokios galios radarai nesukelia vėžio, nors priešais pat anteną atsistojusį žmogų galėtų iškepti per kelias minutes.

Elektromagnetinės bangos – tai ir ta pati šviesa, ir šiluma, kurią skleidžia radiatoriai ar tiesiog valgomas maistas. Šios bangos – tai žymiai aukštesnio dažnio spinduliavimas, nei radijo bangos (prisiminkim, ką reiškia bangos ilgis). Ko gero, per kelias valandas gauname natūralaus spinduliavimo gerokai daugiau, nei iš visų žmonijos sukurtų prietaisų galim gauti per visą gyvenimą. Ar nuo maisto šilumos kuo nors susergame? Žinoma, kad taip, jei valgome verdančią sriubą 🙂

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter