Taigi, visa Seimo aikštė apimta ašarinių dujų. Protestuotojai mėto į policininkus sniego gniūžtes, o policininkai į juos – granatas su ašarinėmis dujomis. Šiandien į mitingą rinkosi profsajungų dalyviai, smulkūs verslininkai, varguoliai, studentai – tie, ką labiausiai užkabino šviežios Kubiliaus reformos.
Ir tai – Sausio 16. Beveik Sausio 13. Ir tai – bene pirmas liaudies protestas Lietuvoje, išvirtęs į riaušes.
Kažkada žmonės ėjo Seimo ginti. Tada irgi buvo konservatoriai. Buvo Landsbergis. Tas pats Landsbergis, kurio konservatoriai nepakvietė į prieš porą dienų vykusį Sausio 13 minėjimą. Naujoje posėdžių salėje dabar žiojėja riaušininkų išdaužyti langai. Nors Sausio 13 langai liko sveikais.
Kažkada Sausio 13 tapo didžiausiu vienybės tarp valdžios ir liaudies momentu. Dabar, Sausio 16 – atotrūkis ir susipriešinimas toks, kokio dar nėra buvę. Trijų dienų skirtumas. Vienos kartos skirtumas.
Galima kalbėti apie liaudies teisę protestuoti. Galima kalbėti apie marginalų grupuotes ar užsienio žvalgybų sąmokslus. Bet Sausio 13 irgi buvo marginalų grupuotės. Ir užsienio žvalgybų sąmokslai. Bet ar tai svarbu?
Nežinau, kas pradėjo riaušes. Ar mitinguotojai, ar nervingi policininkai. Nežinau, kas kaltas. Bet manau, kad Kubiliui laikas savęs paklausti – KODĖL? Nežinau, ar jis savęs paklaus. Bet manau, kad pasisakys apie tai. Tada ir suprasime.
