Tiesiog paskaitinėjau Tomo Čyvo blogą (to paties, kurio taip nepakenčia ), vienas straipsniukas buvo apie kažkokį Lietrytyje išspausdintą kliedesį, kur aiškinama apie tai, kaip Lietuva turi būti dėkinga Rusijai už viską. Ir aišku, paskui – diskusijos, diskusijos… Plačiai žinomas Labas, Lietuva! kleidėja apie tai, kaip LTSR buvo gerai, o Čyvas, užkibęs ant troliško kleidėjimo, bando paaiškinti kas tas buvo komunizmas.
Tai vat kilo tokių minčių… Visgi, net jei nesigilinsim į tai, kodėl Tomas Čyvas toks, o Labas, Lietuva! – kitoks, o koks nors Stoma – visai kitoks, matome, kad tai tiesiog pasaulėžiūros nesutapimai. Kardinalūs. Ir iš kur?
Koks nors Stoma (čia tik pavyzdys, išties Stoma pasirinktas atsitiktinai) ar kitas panašus daugelio mėgstamas politologinis veikėjas, palyginus su Tomu Čyvu ar Labas, Lietuva!, atrodo, kaip nuomonės neturintis ir nieko neužkabinantis skuduras. Toks, kuris sako "taip, jūs visi teisūs, o čia vat kažkas, neaišku, kas gal ir ne taip, bet mums reiktų pažiūrėti, kas iš to gausis, nes blablabla".
Čyvas gi – turi NUOMONĘ. Labas, Lietuva! – irgi turi NUOMONĘ. Pripažinkim, kad tokie žmonės žymiai įdomesni, ypač dar turint omeny, kad dabartinė visuomenė (ir žiniasklaida) jau kimšte prikimšta politkorekcijos ir savicenzūros, virstančios prisitaikėlišku ir stagnaciniu mėšlu.
Taip, kažką aštri nuomonė žeidžia. Bet ar tai priežastis, ar tik pasekmė?
Kodėl nekenčiamas Tomas Čyvas? Todėl, kad jis turi aiškią doros ir vieningos Lietuvos viziją, kurią skleidžia, atvirai atmesdamas prieštaravimus? Kodėl nekenčiamas Labas, Lietuva!? Todėl, kad jis mato dabartinę valdžios degeneraciją, kurią naiviai lygina su tos pačios valdžios sau priešpastatoma LTSR, apie kurią vaizduojasi, kad ji buvo viskuo priešinga dabartinei Lietuvai, vadinasi, jo akimis – gera?
Matydami aštrų idėjinį konfliktą, turim pamatyti ir tai, kad jis yra tiktai realybės atspindys. Tomas Čyvas – realybės veidrodis. Labas, Lietuva! – irgi. Ir Andrius Užkalnis mus priverčia pamatyt pasaulį, o ne tik mums įprastas savo pačių savirefleksijas. Stoma gi – neatspindi veik nieko, gal todėl jis daugeliui žymiai malonesnis. O gal nenorim to pamatyti, kurdami kiekvienas savo "realybę"? Tomas Čyvas ir Labas, Lietuva! – jie juk mums trukdo, laužo gražų mūsų nuosavą pasaulėlį, tiesa?
Kaip čia nepalyginsi to paties visų mylimo ir tolerantiško su bene bjauriausiai kvankštelėjusiu ir neapykantos pilnu ? Kas išties juos skiria? Argi tik elgseniška simptomatika, ar kažkas gilesnio?
O kas esi tu? Irgi turi savo pasaulėlį? Tyliai vaizduoji tolerancijos kupiną šventą teresėlę, slapčia kažko neapkęsdamas? Ar taškaisi, naiviai tikėdamas, jog nuo to kažkas pasikeis?
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
„kad dabartinė visuomenė (ir žiniasklaida) jau kimšte prikimšta politkorekcijos ir savicenzūros, virstančios prisitaikėlišku ir stagnaciniu mėšlu“.
Visiškai teisingai. Tik aš nelinkęs laikyti komuniagų nuomonės už nuomonę. 🙂
Matai, aš irgi nelinkęs. Tiesą sakant, man jie tokį pasišlykštėjimą kelia, kad nenoriu ir kalbėt.
Bet, yra vienas bet -- iš kur jie atsiranda? Kodėl? Kokios problemos yra visuomenėje, kad toks absurdas, kaip nostalgija sovietmečiui ar komunistiniai kliedesiai kai kuriuos žmones tiesiog apsėda taip, kad jie negirdi nieko, išskyrus tai, kas atitinka jų sampratą?
> dabartinę valdžios degeneraciją
Ne degeneracija -- regeneracija. Prieškarinio smetoniško režimo. Tokios ir problemos.
Ekonominiu požiūriu -- gal ir yra tame tiesos. Sindikatizacija ar oligarchizacija -- kaip bepavadintum, gan ryški, kaip sakant.
Bet vat dėl politinės minties -- įtariu, kad greičiau atvirkščiai, artėjama prie nomenklatūrinių bajerių, kurie būdingesni LTSR laikams.
Sovietinė nomenklatūra -- žymiai vėlesnis reiškinys, negu smetoniškoji.
Neužmirškite, gerbiamasai, tęstinumo. Tarp smetoninės ir sovietinės -- faktiškai jokio. O vat tarp sovietinės ir dabartinės -- veik nuoseklus.
Teisiškas tęstinumas išlaikytas ko ne tobuliausiai
Man šita situacija labai primena kažkaip Orvelo „Gyvulių ūkį“. Seną valdžią išvijo, bet sistema liko ta pati, o paskui kažkokiu būdu viskas grįžo į senas vėžes.
Tarp kitko, tokie vat Labas, Lietuva! to labiausiai ir nesuvokia, naiviai apsigaudami -- priešpastato dabartinę Lietuvą LTSR, nepastebėdami, kad merijos -- tai tie patys sovietiniai vykdomieji komitetai, o ministerijos išvis tos pačios liko.
Tarpukario Lietuvos (gal visgi netikslu būtų vadinti, kad Smetoniškos) gi valdžios tęstinumas -- grynai deklaratyvus, apsiribojęs trumpam atkurta, o paskui vėl panaikinta tų laikų konstitucija.
Tarp kitko, paradoksalu, tačiau lyg ir artėdami prie oligarchizacijos, išlaikome tą patį klaikų sovietinės valdžios požiūrį į verslą: verslininkas -- tai baustinas spekuliantas, o mokesčių našta -- veik nepakeliama. Galim dar prisiminti, kaip okupacijos pradžioje kaimiečiai buvo varomi į kolūkius -- irgi tiesiog uždedant mokesčius, kurių neįmanoma sumokėti.
Visgi, rašiau apie truputį kitą reiškinį 🙂 Kodėl taip klaikiai atrodo žmonės su nuomone, kokia ji bebūtų? 🙂
„Kodėl taip klaikiai atrodo žmonės su nuomone, kokia ji bebūtų? :-)“
Todėl, kad, manau, kiekvienoje epochoje yra sava „didi tiesa“, formuojama mass medijos ir kt. būdais. Reiškias kiekvienas „stovintis“ plaukas, o ne gulantis pagal šukuose yra labai pastebimas ir keliantis kitų susierzinimą 😀 Gal primityviai pasakiau, bet vis dėlto…
Galimai taip. Tai gal kitas požiūris į šitą patį reikalą, bet labai gražus. Visgi, būčiau linkęs žvelgti sudėtingiau ir matyčiau problemą interpretacijų sistemose. Plg. su situacijomis, kai yra ne viena, o dvi dominuojančios ideologijos -- tai netgi pilietiniais karais išvirsta.
Kad tu intelektualesnių teoretikų yra absoliuti mažuma. Aš netikiu, kad kiekvienas save vadinantis kairiuoju komunistu bent kokį Marksą paėmęs į rankas.
O ar būtina būti intelektualiu teoretiku, norint turėti nuosavą pasaulio interpretaciją? 🙂
Tai didžiausia demokratijos blogybė. Kai kurie žmonės neverti reikšti savo nuomonės 😀 Žinoma, kyla klausimas: o kas tai nuspręs? Tas, kuris laimės šią ideologinę kovą. Tame ir visas jos grožis.
Matai, skirtingos interpretacijos -- tai tiesiog to paties objektyvaus pasaulio interpretavimai. Pasaulis nuo interpretavimo nesikeičia. Įdomu tai, kad tos interpretacijos tokios priešingos. O objektyvi realybė -- ta pati.
Dviejų prieštaringų interpretacijų atstovai vienas apie kitą išties gali galvoti, kad „oponentas nevertas“. Bet problema juk kažkur giliau, tiesa?
Pažvelkim į interpretaciją, kaip į programą, kurią turi jos nešiotojas 🙂 Aišku, tai jau kažkuo primena NLP, bet ar neprimena to paties NLP tai, kas vyksta aplink mus?
Iš pradžių reikia atsakyti į klausimą -- kas tą objektyvi realybė? Sutikite, kad tradicionalisto, mąstančio metafizinėmis-filosofinėmis kategorijomis (čia anaiptol ne apie save) pasaulis skiriasi nuo komunisto, mąstančio išimtinai klasių kovos ir politinės kovos kategorijomis. Taip, jų vaizdiniai kažkur persikerta, bet aš linkęs manyti, kad jie mato visai skirtingus pasaulius. Na bet nelįskime į gilias filosofijas.
Nebūtina užduoti klausimą apie tai, kas yra objektyvi realybė. Pakanka ją nagrinėti, kaip juodąją dėžę, kurios signalai gali būti interpretuojami skirtingai.
„o mokesčių našta -- veik nepakeliama“. http://www.doingbusiness.org/exploretopics/payingtaxes/?direction=Asc&sort=0.
Oj, kaip lengvai jums praknisa protą, mielasai 😀
Mokesčių krūvis skaičiuotinas ne juridiniam vienetui, o piliečiui, nes būtent piliečių apmokestinimas nustato verslumo galimybes tos šalies piliečiams. Beje, tamstos nuorodoje panaudotas juridinis vienetas -- tai 60 žmonių įmonė (Lietuvoje 75% įmonių yra iki 9 žmonių). T.y., pakankamai nemaža, kad vargu ar vertėtų kalbėti apie tokią iš pilietinių pozicijų. Nors būtų ne pro šalį, jei savo nurodytoje lentelėje pažvelgtumėte ir į labour taxes stulpelį 🙂
Bet gal tiesiog nueikite į tax.lt ir pasiskaičiuokite, kiek sumokate sumoj, jei turite 1 žmogaus individualią su poros tūkstančių pelnu ir 50% (pajamos/išlaidos 48k/24k) 🙂 Arba ten pat pabandykite paskaičiuoti mokesčius nuo atlyginimo 🙂
O jei paskaičiuosite pilną mokesčių krūvį, tenkantį piliečiui, labai nustebsite, matyt 🙂 Beje, dar priminsiu jums apie regresinius mokesčius Lietuvoje, išankstinį ir dvigubą apmokestinimą ir biurokratinį barjerą, kuris, tarp kitko -- irgi yra mokestinis krūvis, nes sudaro išlaidas 🙂
Pažiūrėjau aš į labour taxes -- ir ką? Nėra mūsų didžiausiai, nėra ir mažiausi. Matau, kad Kambodža šokinėja iš džiaugsmo (0), Prancūzija verkia kruvinom ašarom -- 51, ir galvoju -- pakeliama verslo našta pas juos ar ne?
Nors teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad kai sugalvojau paverslauti IDV, paskaičiavau, kad jei nedarysiu pelno bent 1000 lt per mėnesį -- neapsimoka net pradėti, dar skolingas liksiu.
Na va, jau pradžia 😀
Reali mokesčių našta gyventojui Lietuvoje viršija 50 procentų. Negana to, dalis mokesčių (kaip ir mokesčiai tam pačiam IDV) -- regresiniai, tiesiogiai arba netiesiogiai. Jei pabandysime normalizuoti mokesčių/pajamų dydžius pagal pajamų medianą, paaiškės, kad mokesčiai yra nepakeliami, t.y., vidutiniam piliečiui likusios pajamos neduoda galimybės pragyventi iš verslo, jį ir plečiant arba sklaidant. Pabandykit paskaičiuoti.
Palyginimas su Prancūzija ar pan. -- vargu ar būtų adekvatus, nes skaičiai, atitinkantys realų pragyvenimo minimumą ir pajamų medianas -- neproporcingai skiriasi.
O kaip paskaičiuojama ta mokesčių našta? Ir kas yra tie „regresiniai“ mokesčiai? Gal galėtumėt paaškinti? Ekonomikos mokslų nesu baigęs, tai man nelabai aišku. Į viską žiūriu pro eilinio žmogaus akinius -- 70% šeimų gyvena ties skurdo riba, o Lietuvoje yra 1700000 lengvųjų automobiliukų (kažkoks diedas per teliką sakė)… Ir man galai nebesuveina.
Na, įsivaisduokite, kad jūs dirbate ir sukuriate produktą, kuris turi tam tikrą vertę. Dalį pinigų darbdavys jums skiria už darbą.
Taigi, jūs gaunate pinigų. Dalį. Kita dalis sumokama mokesčiams. Paskui jūs kažką perkate -- ir vėl sumokate mokesčius (PVM, akcizus ir pan.). Tai vat, kokia dalis jūsų uždirbtų pinigų nuėjo mokesčiams, o kokia -- išties atiteko jums realių vertybių pavidalu? Lietuvoje vidutiniškai daugiau, kaip pusė asmens uždarbio atitenka mokesčiams.
O regresiniai mokesčiai -- tai tie, kurie mažėja, didėjant pajamoms. Priešingai, nei progresiniai.
O tas vat prieštaravimas -- dėl 70 procentų skurdžių ir daugybės turtų -- tai tiesiog pas tamstą blaiviai pasaulį matančio žmogaus požiūris 🙂
Yra du dalykai, kurie kuria tokius nenormalumus: vienas -- tai tiesiog iškreipta ekonominė situacija, o kitas -- kad vėliau šita iškreipta situacija pateikiama, naudojant labai įdomias manipuliacijas skaičiais (kai nori -- statistika tampa klaikiu melu).
Klasikinis manipuliacijų skaičiais pavyzdys -- atlyginimo vidurkis Lietuvoje 🙂
Mielasai Rokiški, jumis matomai truputį apsigydėte savo gliutamatinius aptemimus, nes šnekat, kaip Pipediją paskaitęs, tik nerišliai kažkaip, gal vis dar vartojate?
Tai mes čia jums beigi kitiems išsyk duosim nuorodėlių krūvą, kad apsišviestumėt:
http://pipedija.laikas.lt/index.php/Mokesčiai
http://pipedija.laikas.lt/index.php/Regresiniai_mokesčiai
http://pipedija.laikas.lt/index.php/Progresiniai_mokesčiai
http://pipedija.laikas.lt/index.php/Akcizas
http://pipedija.laikas.lt/index.php/PVM
Rodos, kažką praleidau… Ačiū, nuorodos labai gražios ir, kiek spėjau paskaityti, teisingos, nors pradžioj pagalvojau, kad bukai reklamuojatės 🙂
Beje, nematau ryšio tarp gliutamatų ir ekonomikos, tad vargu, ar vertėtų šioje temoje tai nagrinėti.
O, labai ačiū, dabar supratau, kaip man gavosi su tuo IDV -- mažai uždirbęs dar skolingas likčiau :).
Eisiu paieškoti ekonominių pradmenų knygelių.
Dar kartą ačiū.
Tie Pipedijos straipsniai -- panašu, kad visai neblogas įvadas būtų, nors ir satyriniai truputį 😀
Aha, jau spėjau paskaityti ir pakrizenti :), ir rimtai pamąstyti.
Mokest-šiai
Na gerai, iš ties, galima sutikti, kad mokesčiai bent iš dalies regresiniai ir su biurokratiniais barjerais ne viskas gerai.
Bet jei skaičiuosime mokesčių procentą nuo BVP, tai visgi tas procentas Lietuvoje gan nedidelis.
>Mokesčių krūvis skaičiuotinas ne juridiniam vienetui, o piliečiui,
>nes būtent piliečių apmokestinimas nustato verslumo galimybes tos
>šalies piliečiams. Beje, tamstos nuorodoje panaudotas juridinis
>vienetas -- tai 60 žmonių įmonė (Lietuvoje 75% įmonių yra iki 9
>žmonių). T.y., pakankamai nemaža, kad vargu ar vertėtų kalbėti
>apie tokią iš pilietinių pozicijų.
Aš tai sakyčiau, kad apie mažesnes nei 60 žmonių įmones neverta kalbėti, nes šiame technologijų amžiuje tai arba ir vienas lauke karys, arba reikia veiklą dideliu mąsteliu organizuot :-).
Re: Mokest-šiai
Visų pirma, gan daug kas priklauso nuo to, kaip skaičiuosi. Statistika -- įdomus dalykas, manipuliacijos mokesčių sąvoka -- irgi (galim dar kartą prisiminti kad ir tą patį darbo užmokesčio vidurkį). Neužmirškim, kad skirtingai nuo daugelio šalių, pas mus nuolat teigiama, esą socialiniai mokesčiai besantys ne mokesčiais.
O dėl įmonių dydžio -- nuo to vertinimas priklauso kardinaliai. Jei norime lyginti įmonių mokesčius dviejose šalyse, kur vienoje įmonės iki 60 žmonių sudaro 95 proc., o kitoje -- 30 proc. -- vargu ar tą palyginimą galėsime padaryti, suvesdami tai į dviejų skaičiukų palyginimą -- norint bent kažką rimtesnio pasakyti, reiktų žiūrėti bent jau dvimačius grafikus.
Neužmirškim dar ir to, kad didelės (tosios virš 60 darbuotojų) įmonės atsiranda iš mažų (iki 60 darbuotojų) įmonių. Pasikartosiu: Lietuvoje 75 procentai įmonių yra net ne iš 60, o iš 9 arba mažiau žmonių.
Kaip koreliuoja įmonės dydis su mokestine apkrova? Kad ir pagal tai, kokia dalis mokesčių tenka darbo jėgos apmokestinimui, o kokia -- įmonės pelno ar apyvartos apmokestinimui. Tiesinė skaitinė mokesčio išraiška tokiu atveju irgi tampa faktine regresija vien dėl skirtingų mokesčių mechanizmų ir skirtingo lygio apyvartumo ir pastovių (nuo veiklos apimčių nepriklaosomų) organizacinių bei apskaitos išlaidų.
Nu pala pala
Statistiką iš ties reikia vertinti skeptiškai, bet visgi gal neverta kaltinti visokių tarptautinių mokesčius lyginančių organizacijų kaltinti, kad tosios daro Lietuvai kažkokias keistas išimtis?
O BVP procentai surenkami valdžios ir paskirstomi Lietuvoje visgi yra maži.
Ir dar: jei kalbi apie didelius mokesčius, tada jau nurodyk, kokiai čia sričiai Lietuvoj išleidžiama žymiai daugiau nei kitur pasaulyje- tada bus aišku, ką mažint ir kaip. Nes gaunasi diskusija kaip seime per biudžeto priėmimą- reikia kažkokiai mokyklai Šilutėje o gal Šilalėj keturiasdešimt tūkstančių litų, tik nežinia iš kur juos paimti. Pas tave atbulai- mokesčiai per dideli, tik neaišku kur juos dedam.
Re: Nu pala pala
Būkim tikslūs: ne vertinančios organizacijos daro išimtis, o Lietuva daro maklevones, dėl kurių gerokai iškreipia rodiklius, sukeldama galvos skausmus ir tiems patiems vertintojams.
Dėl BVP -- atskira ir ilga tema, ką išvis tas dydis rodo, tad pagal jį spręsti -- tai lyginti absoliutinius dydžius su santykiniaiss 🙂 Skirtingose ekonomikose BVP rodo skirtingus dalykus. Dar įdomiau bus, jei pradėsim lyginti santykinius dydžius tarp gyventojų sukuriamo produkto, mokesčių ir pragyvenimo minimumui tenkančių išlaidų.
Gal kaip iliustracija tiks toks palyginimas: galime turėti fabriką, kuris turi 10000 darbuotojų ir gamina kompiuterius nuo A iki Z. Jam mokesčiai bus nuo galutinio kompiuterio. Jo produkcijos galutinis rezultatas paklius į BVP. Bet galime turėti 1000 firmų po 10 darbuotojų, kurios užsiims tų kompiuterių detalių gamyba, surinkimu, pardavimu, etc. -- pagal pilną grandinę. Kiekvienos jų produkcija sumuosis į BVP. Tačiau tas pats skaitinis mokestinis apkrovimas abiem atvejais sudarys visiškai skirtingą lygį galutinio produkto atžvilgiu.
O dėl paskutinio punkto -- prašymas „jei kalbi apie didelius mokesčius, nurodyk kur Lietuvoje išleidžiama žymiai daugiau“ -- absurdiškas. Aukštas mokestinis krūvis nesuponuoja aukštų išlaidų kurioje nors specifinėje srityje. Neprotinga mokesčius kurti remiantis susigalvotų išlaidų poreikiais, o ne optimalaus investavimo prielaidomis. Nepamirškim, kad mokesčio nesurinkimas -- tai irgi investicija, tik į verslą ir vėlesnį mokestinių pajamų augimą. Jau nekalbu apie tai, kad surinktų lėšų paskirstymo skaidrumas pas mus -- labai įdomus 🙂
Lietuvos išskirtinumu netikiu
>Būkim tikslūs: ne vertinančios organizacijos daro išimtis,
>o Lietuva daro maklevones, dėl kurių gerokai iškreipia
>rodiklius, sukeldama galvos skausmus ir tiems
>patiems vertintojams.
Kadangi žemi mokesčiai- madingi, manau, visi nori pasirodyti. Negi nori pasakyti, kad lietuviška valdžia tą sugeba daryti žymiai efektyviau nei visi kiti? Na nors kur pirmautume, bet netikiu :-).
Dėl BVP- ilga ir atskira diskusija, tai nediskutuosim. Tačiau visose šalyse jis skaičiuojamas pagal tą pačią metodiką- negi Lietuvos atveju yra kokių unikalių, tik mums būdingų, sisteminių paklaidų?
Pridėtinės vertės kūrimas- BVP pagrindas, bet visai nesvarbu, kaip tai konkrečiai daroma. Ar iš vieno milijono vertės žaliavų padaroma prekių už du milijonus, ar iš devynių milijonų vertės žaliavų padaroma prekių už dešimt milijonų- abiem atvejais ir sumokėti mokesčiai, ir sukurtas BVP identiški. Skirtumai gal susidaro dėl įšaldytų lėšų, PVM gražinimo tvarkos sublitybių ir pan, bet esminio skirtumo tarp Lietuvos ir likusio pasaulio nematau. Nurodysi? Nes kitaip- iš vis neaišku, kodėl šį aspektą paminėjai.
>Aukštas mokestinis krūvis nesuponuoja aukštų išlaidų kurioje
>nors specifinėje srityje. Neprotinga mokesčius kurti
>remiantis susigalvotų išlaidų poreikiais, o ne optimalaus
>investavimo prielaidomis. Nepamirškim, kad mokesčio
>nesurinkimas -- tai irgi investicija, tik į verslą ir
>vėlesnį mokestinių pajamų augimą. Jau nekalbu apie
>tai, kad surinktų lėšų paskirstymo skaidrumas pas
>mus -- labai įdomus 🙂
Investuojama palyginti nedaug, deja. O surenkama pinigų maždaug tiek, kiek išleidžiama- na ten, plius minus keli procentai. Taip kad bandymas atsieti išlaidas nuo pajamų- begėdiškas populizmas. Sutiksiu tik su tuo, kad aukštas mokestinis kruvis nebutinai turi suponuoti išlaidas kažkokioje specifinėje srityje- gali būti, kad visur išleidžiama šiek tiek per daug. Tada galėtum taip ir pasakyti- „visiems reikia nupjaut po trečdalį- ir mokytojams, ir pensininkams, ir policininkams, ir gaisrininkams“.
Na, ir dėl to, kad reikia didinti skaidrumą, taip pat nesiginčysiu :-).
Bėje, pasigardžiavimui, jei skaitai angliškai, gali paskaityti farsaus ekskrementalisto pasisakymą apie valstybės skolą (valstybę reikia nedelsiant maksimaliai praskolinti, žinok, ir skolos mokėjimus maksimaliai atidėti):
http://www.slate.com/id/89303/
Re: Lietuvos išskirtinumu netikiu
Taip, Lietuva pakankamai sėkmingai pasirodo makaronų kabinime. Dėl to, kad kabina makaronus savo šalies piliečiams. Vakarų pasaulyje tokios mokestinių skaičių manipuliacijos nėra paplitęs reiškinys. Sakyčiau, gal tai komunistinės santvarkos palikimas. Tačiau tamstos ironija apie tai, kad šituo verta didžiuotis man primena tik kitas sritis, kur irgi pirmaujam -- tai korupcija, ekonominio kritimo tempai, savižudybių procentas ir pan..
Pakartosiu tą minėtą ekonominį pavyzdį paprasčiau, nes matyt neaiškiai parašiau:
įsivaizduokite, kad turite fabriką, kuris iš smėlio ir geležies gamina kompiuterius. Turi 10000 darbuotojų, perka už 1 milijoną žaliavų, paverčia jas kompiuteriais ir parduoda už 100 milijonų. Įnašas į BVP -- 100 milijonų, apyvarta -- irgi 100 milijonų. Tarkim, čia sumos jau su PVM.
o dabar įsivaizduokite, kad tai yra grandinė iš 10 įmonių, kur vidutiniškai po 1000 žmonių: pirma smėlį perdirba į kvarcą, antra -- į silicį, trečia -- išpjauna plokšteles, ketvirta -- padaro mikroschemas ir t.t.. Visas gamybinis procesas organizuotas absoliučiai taip pat, kaip ir pirmojoje. Skirtumas tik vienas -- juridiškai ir pagal mokesčius -- tai 10 skirtingų įmonių. Kas atsitinka dėl mokesčių? Pabandykime pažiūrėti atvirkščia tvarka: paskutinė iš šitos grandinės įmonių pardavė kompiuterių už 100 milijonų. Prieš ją buvusi pastarąjai pardavė už 90 milijonų. Dar prieš tai buvusi šiai pardavė už 80 milijonų. Ir t.t.. Kokia bendra apyvarta gaunasi? Jei teisingai suskaičiavau -- 560 milijonų, taip?
O dabar tarkim, kad veikia 100 proc. PVM grąžinimo grandinė, t.y., galutinis PVM tas pats. Kokį skirtumą pamatome? Ogi tokį, kad nepaisant grąžinamo PVM, iš verslo apyvartos papildomai išimama (suteikiama paskola valstybei) išimama 87,4mln lėšų, t.y., suma, sulyginama su pagamintos produkcijos verte.
Visa tai -- tiesiog pavyzdys, modeliavimas. Bet jis tam, kad suprasti, jog BVP tėra galutinė apskaitos metodika, tačiau joje visiškai neatsižvelgiama į ekonominius mechanizmus, kurie tą BVP sukuria. BVP rodo potencialią valstybės ekonomikos galią. Bet nieko nesako apie tai, kokie gali būti optimalūs apmokestinimo ar skatinimo mechanizmai. Įšaldytų lėšų dydis, kaip matome, gali būti kardinaliai įtakojantis.
Lietuvoje vidutinis įmonių dydis -- mikroskopinis. Todėl, pvz., aukštas PVM, košmariški GPM ir Sodros dydžiai, o kartu žemas pelno mokestis -- tai peilis ekonomikai.
Galime tai dar ir kitaip pavadinti -- ekonomikos apmokestinimo struktūra. Tarkim, milijardą litų surinkti galima įvairiais būdais. Klausimas, iš ko? Ar iš apyvartų mažinimo (PVM), ar iš gyventojų skalpavimo (GPM, Sodra), ar iš įmonių pelno mažinimo, ar iš dar kažko? Priklausomai nuo apmokestinimo mechanizmo, rezultatai gali būti labai įvairūs.
O dėl išlaidų atsiejimo nuo pajamų -- tamsta taip ir nesupratote minties. Ne išlaidos nuo pajamų turi būti atsiejamos, o mokesčių rinkimas turi būti paremtas realistinėmis galimybėmis, o ne tuo, kad priplanavai išlaidas, o tuo remdamasis susigalvoji ir pajamas. Deja, turime būtent tokį mechanizmą. Palyginus su komercija, tai būtų maždaug taip, kad įmonės savininkui pritrūko kažkam pinigų, tai bac -- ir padidina kainas prekėms, kad daugiau uždirbtų. Absurdiška, bet mūsų vyriausybė būtent tai ir daro, didindama mokesčius.
O dėl valstybės skolų -- yra ir tas mechanizmas, kaip ten minimas (ateities mokesčiai prieš dabarties mokesčius), yra ir kitų mechanizmų. Gan kebli sritis. Vienareikšmiškai pasakyti, kad užsienio skola jai yra gerai -- gali tik viena pasaulio valstybė -- JAV (dėl doerio funkcijos). O kitoms -- kiekvienu atveju reikia žiūrėt ir skaičiuot. Kad nebaigti taip, kaip Zimbabvė ar Islandija.
Apie ĮI su dviejų štukų pelnu
ĮI su vieno tūkstančio mėnesenėm pajamom moka virš šimto procentų mokesčių. Su dviejų tūkstančių- gal jau mažiau nei šimtą procentų?
Aš su tokia politika nevisai sutinku, bet ji turi tam tikrą racionalų grūdą. O jis toks: jei tu sakai, kad uždirbi tik tūkstantį litų per mėnesį, tai tu arba pajamas slepi, arba esi lūzeris, kuriam reikia susirasti samdomą darbą.
Tik nereikia čia aiškint apie nekaltumo prezumpciją ir „nepagautas- nevagis“. Jei visas būsimas mamas sukčiaujančias su dirbtiniu pajamų pakėlimu prieš išėjimą į dekretines Lietuvoje kas nors sugaudytų, kalėjimuose gimtų daugiau būsimų LR piliečių nei laisvėje. Valdžia puikiai žino, kokią liaudį jai tenka valdyti*, ir elgiasi atitinkamai.
_________________________
*Turėtų būti- ne „liaudį valdyti“ o „tautai tarnauti“, tačiau čia jau atskira terma.
Opečiatkė
Turėjo būti- pelnu, ne pajamom.
Re: Apie ĮI su dviejų štukų pelnu
Dėl to tūkstančio litų pajamų ar pelno per mėnesį -- pabandyk įsivaizduoti, kad tu esi paprastas eilinis pilietis, gaunantis tipinį (LT mediana -- apie 1000 lt/mėn) atlyginimą ir nutari startuoti savo verslą. Ar pavadintum save lūzeriu? Ar godžiu pajamų slėpėju?
O kaltumo ir nekaltumo prezumpcijos -- čia niekuo dėtos. Kaip ir koks nors mentalitetas. Jei gilintumės į socialinę makliavojimų su mokesčiais kilmę, pirmiausiai turėtume užduoti sau klausimą: kodėl poreikis daryti mokestines maklevones (pradedant vokeliais, baigiant motinystės išmokas) nugali rizikas sėsti į kalėjimą ar pan.? Šitos rizikos yra labai realios, tačiau mokesčiai visvien slepiami, tiesa?
Aš situaciją su mokesčių slėpimu įvardinčiau paprastai: ne iš gero gyvenimo dauguma tai daro, o tik todėl, kad neturi kitos išeities: arba slėpk mokesčius, arba uždaryk verslą ar išvis dvėsk badu. Vertinant situatyviai -- tai rodiklis, kad mokestinis krūvis bent daliai gyventojų ar verslo yra realiai nepakeliamas.
Ir taip, ir ne.
Tu man pasakyk: kokia turi būti veikla, ir kokie įkainiai, kad per dieną tesurinktum penkiasdešimt litų?
Nors žinoma, išankstinė valstybės nuostata, kad pradėjęs savo biznį turėtum užsidirbti ne vieną tūkstantį litų, o kelis, nubaido nemažai potencialių pradedančiųjų verslininkų. O tai jau yra grynas nuostolis.
>Aš situaciją su mokesčių slėpimu įvardinčiau paprastai: ne
>iš gero gyvenimo dauguma tai daro, o tik todėl, kad neturi
>kitos išeities: arba slėpk mokesčius, arba uždaryk verslą
>ar išvis dvėsk badu. Vertinant situatyviai -- tai rodiklis,
>kad mokestinis krūvis bent daliai gyventojų ar verslo
>yra realiai nepakeliamas.
Taip betkokį nusikaltimą galima pateisinti: ne iš gero gyvenimo, nėra kitos išeities, ir t.t.
Re: Ir taip, ir ne.
Kokia turi būti veikla, kad uždirbtum tik 50 litų į rankas? Vat aš irgi to noriu paklausti, nes maždaug tokia yra lietuviška uždarbio mediana (dažniausias dydis). Požymis, kad sistemoje yra kardinalių bėdų.
O apie nusikaltimų pateisinimą -- primenu, kad kalbam ne apie pavienius atvejus, o apie masinį reiškinį. Įsivaizduok, kad turim vieną konkrečią paauglę, tapusią prostitute -- galėtume tarti, kad ji amorali, jos tėvai amoralūs, etc., tiesa? Bet jei 80 procentų paauglių taptų prostitutėmis, matyt vertėtų kalbėti ne apie jų moralumą, o apie tai, kad valstybę kamuoja sisteminės bėdos.
Fikcija ir realybe
Nepainiokim samdomo darbuotojo uždarbio su IĮ (t.y. self-employed) uždarbiu. Pirmuoju atveju darbuotojui paliekama tik tiek, kad tas neišeitų pas geriau mokantį darbdavį (o padidėjus nedarbui galima mokėti aplamai ne 1000, o 800 litų), o visą likusią pridėtinę vertę pasiima darbdavys. Antruoju atveju, IĮ uždarbį tiesiogiai lemia suteiktų paslaugų vertė. Vat aš ir klausiu: kokios čia paslaugos, jei per dieną 50 litų tesusirenka? Realiai? Nes nemačiau aš tokių paslaugų, kurias visą dieną teikdamas žmogus 50 litų teuždirbtų. Nors, prisipažinsiu, specialiai neieškojau.
Nes man ta tūkstantį litų per mėnesį uždirbanti IĮ atrodo kaip kažkokia mokesčių slėpėjų sugalvota fikcija. Lygiai taip pat būtų galima braižyti grafikus uždarbio advokatų, kurie uždirba mažiau nei 2000 litų per mėnesį, ir kuriems labai sunku išlaikyti ofisus Vilniaus senamiestyje. Ar dar kokią kitą nesąmonę sugalvot.
Re: Fikcija ir realybe
Painiojimas ir lyginimas -- skirtingi dalykai, o dydžiai -- susiję. Natūralus verslo startas, apie kurį vertėtų galvoti, būna paremtas mintimi, kad tegul pradžioje uždarbis bus mažesnis, nei darbe, bet per metus-du jis pakils iki analogiško ar didesnio. Todėl lyginimas su uždarbio mediana -- neišvengiamas: tai netiesiogiai ir rodo pajamų dydį startuojančiam ar ne per daug sėkmingam asmeniniam verslui.
O imti kaip pavyzdį advokatų ar seimūnų individualias veiklas -- vargu ar korektiška, nors šitaip ir bandė daryti konservatoriai, sugalvoję dar kartą didinti įėjimo barjerus individualams.
Jei norisi tipinių pavyzdžių individualiai veiklai su tokiu menku uždarbiu, daugmaž telpančiu į pajamų medianos ar vidurkio ribas ar net mažesniu -- tai ir bobutės pardavinėjančios gėles, ir dažnas IT meistrelis, santechnikas, laikrodininkas, raktininkas, kioskelio savininkas, turgaus prekeivis, remontininkas, siuvėjas, etc. -- žmonės, kurie gyvena tiesiog iš savo darbo.
Patikėsiu tuojau pat!
Kai tik pavyks nusisamdyti IT meistelį, remontininką ar siuvėją visai dienai už 50 litų- patikėsiu tuojau pat.
Gėles turguje pardavinejančiai bobutei, kiek žinau, tereikia nusipirkti leidimą prekiauti dienai (įvairiuose turguose įvairiai kainuoja).
Re: Patikėsiu tuojau pat!
O tu realias sąnaudas, investicijas ir darbo apkrovas bandei skaičiuoti kada nors? Čia maždaug kaip „turėčiau aš gerą mašiną, tai Hakineną aplenkčiau“ arba „ką čia kliedit, kad Žemė aplink Saulę sukasi, jūs gal durni?“ 🙂
Jei reikia IT specialisto ar santechniko, kurie uždirba panašias sumas -- galiu pasiūlyt tuos, iš kurių pats paslaugas imu.
O apie leidimus vienai dienai -- tai dar brangiau, beje, nepainiok turgaus vietos kainos su mokesčiais 🙂
chocho
Cho, cho, visos nuomonės lygios, tik kapitalistinės lygesnės už visas.
Re: chocho
O aš ne kapitalistas.
Re: chocho
Nederėtų kritiškos komunizmui nuomonės laikyti kapitalistine. Tai labai gili metodinė klaida.
O tu? Tyliai vaizduoji tolerancijos kupiną šventą teresėlę?
Įdomios įžvalgos. Patiko. Susimąsčiau.
Visuomet savo bloge reiškiu savo nuomonę tokią, kokia ji yra, bet tikrai jos neperšu. Kiekvienas turime savo nuomone ir tai yra normalu. Malonu, kai išeina konstruktyviai padiskutuoti be įžeidinėjimų ir negražių žodžių.
Gyvenime nepaklausta savo nuomonės dažniausiai nereiškiu, ypač darbe. Kartais geriau patylėti 🙂
Patylėti, nes tegul vadovas ir asilas, bet jis vadovas? 🙂 Žinau, tenka taip. Nors aš dažnai nesusilaikau panašiose situacijose.
O bet kodėl tie kiti yra neteisūs, o mes -- tokie teisūs? 😀
Tai yra priemonė, kuri sukelia mumyse norą bendrauti. jei būtume visi vienodos nuomonės, tai net neįdomu būtų.
O teisūs-neteisūs, kiekvienas turi savo teisybę. priklauso nuo amžiaus, išauklėjimo, tėvų nuomonės (ji dažnai tiesiog automatiškai pereina vaikams), net nuo knygų, kurias skaitė žmogus. Yra daug faktorių, įtakojančių nuomonę, be to, su patirtimi ir laiku, ji gali keistis. Kaip berods, Hemingvėjus sakė, nuomonės nekeičia tik durinius. Nes jis netobulėja
„O bet kodėl tie kiti yra neteisūs, o mes -- tokie teisūs? :D“
Todėl, kad dauguma mūsų jaučiasi „pasaulio bambomis“, nors „sąmoningas“ suaugęs dažniausiai tai paneigtų.
Manyčiau, tamsta apibūdinot simptomatiką, bet ne priežastis 🙂
Na, jei ieškot pradinių priežasčių, tai reikėtų kastis iki pasaulio sukūrimo, ar bent jau iki Adomo ir Ievos nuodėmės, po kurios jie buvo išvaryti iš Rojaus į šiandieninį pasaulį. Ar Jūs, Rokiški, matytumėt ne tokią tolimą ir labiau apčiuopiamą priežastį?
Na, kam atmesti gilesnę analizę, remiantis begalybės argumentu? 🙂
Tarkim, jūs žiūrite į merginą iš priekio ir galvojate, kokia ji baisi. O aš žiūriu iš nugaros ir galvoju, kokia ji graži 🙂 Gal būt, kažkuris iš mūsų ir teisesnis, bet tai juk du požiūrio taškai, tiesa? Stebėtojas gali pamatyti tai iš šalies. Gal būt.
O ar nėra kartais taip, kad mes, pradžioje nusprendę, kad toji mergina baisi, stojamės taip, kad ji mums ir matytųsi baisia? Arba, nusprendę, kad jinai graži, atsistojame taip, kad ir matytume ją gražią? Ir kartais net nepastebim, kad taip elgiamės?
Ar Jūs kalbate apie išankstinį nusistatymą? Jei taip, tai kiek prisimenu, anas kažkaip susijęs su savisauga.
O, jo, savisauga -- savo sąmonės savisauga 🙂 Liuksusinis pastebėjimas, ačiū 🙂 Labai įdomi mintis.
> Tyliai vaizduoji tolerancijos kupiną šventą teresėlę, slapčia kažko neapkęsdamas? Ar taškaisi, naiviai tikėdamas, jog nuo to kažkas pasikeis?
O ką siūlai?
Taškaisi – vadinasi esi naivus, ergo kvailas.
Esi tolerantiškas, net jei kai kas neptinka, – vadinasi, šventa teresėlė(akivaizdi panieka).
Kokia, tavo nuomone, pagarbos verta laikysena?
O kur rokiškis pasakė, kad naivus -- vadinasi, kvailas? Naivus yra naivus, o jau koks Jūsų požiūris į naivumą -- atskira kalba. 🙂
(čia man užkliuvo, nes save laikau naivia idealiste; atsiprašau, į gilesnes diskusijas nesivelsiu, news iškalba nesu apdovanota)
Protingi nesitaško 🙂
„Kvailas“ gal ir per šiurkščiai skamba. Bet naivus – tai nesuvokiantis realios padėties. O ko nors nesuvokiantis nėra protingas (toje srityje).
Nevertėtų tapatinti dviejų skirtingų prasmių. Naivus -- nereiškia kvailas.
Plg. „naivus, vadinasi nesuvokiantis, vadinasi kvailas“ su „tu manęs nekenti, vadinasi bijai, vadinasi gerbi, vadinasi myli“.
Pagarbos verta bet kokia laikysena, kuri leidžia su oponentu diskutuoti, o ne kišti jį į konslagerį, sušaudyti, nukankinti, etc..
Ir taip, tiesa, aš suabsoliutinau ir padariau etiketes abiems kraštutiniams atvejams. Kontrastuose viskas ryškiau matosi 🙂
Pasimelst už tave, ar ką?…
O, artėjame tipiško vakarietiško paprastos ir skaidrios ideologijos ilgesio link :P).
O kur jums tai pasivaideno?
Skiria štai kas: szhamanas, Čyvas ir panašūs -- žino. O aš ir panašūs -- ieškau, ar bent jau stengiuosi ieškoti. Nors kartais labai, labai norisi žinoti ir… žinoti 🙂
Bet ar nepavirsta kartais ta perteklinė tolerancija į netoleranciją? O gal atvirkščiai -- į nuolaidumą tais atvejais, kai to nuolaidumo neturėtų būti?
Žinau, kad požiūris iš šono, kai bandai stebėti kelias pozicijas ir įvertinti jų prasmingumą _bendrame_ kontekste -- ji gilesnė, bet tai duoda savų problemų.
Galų gale, kaip su imperatyvais? Ar galime tarti, kad sieki aiškių tikslų, kai neturi aiškaus vaizdo?
O dar ir dar daug kitų klausimų.