Tag Archives: konservatoriai

Rinkimai jau tuoj, o aš balsuosiu už Dainių Kreivį

Kad jau mane netgi įtakingiausias žiniasklaidos asmuo pavadino storašikniu subingalviu nykštuku, o gal kažkaip panašiai (dėl galvoje perdegusių saugiklių aš jau nelabai gali kažką įsimint – gal ten netgi ne mane taip pavadino?), tai aš jums pareiškiu, kad visa tai yra tiesa, nes jokių tai paneigiančių įrodymų aš neturiu ir nežinau, kur jų nusipirkt. Todėl nieko neneigsiu, juoba kad manau, jog šitoksai titulas man visai dera.

Dainius Kreivys, rinkimų plakatasMano įtaka kam nors tikrai nėra didelė – aš to niekad ir neneigiau. Ir netgi visų blogerių įtaka kartu sudėjus – irgi nėra didelė. Bet mes jau pamatėm vieną dalyką: visgi gaunasi surinkti tų balsų, kai norisi. Ir po truputį vis daugiau gaunasi. Tai dabar aš ir parašysiu, už ką balsuosiu ir surinksiu vieną balsą – paprastai visai.

Aš balsuosiu už Dainių Kreivį, nes jis darė gerus dalykus. Todėl ir balsuosiu už jį. Ir taip paprastai surinksiu vieną balsą.

Aš kažkada jau rašiau apie tai, kur buvo problema ir kuo užkliuvo ponas Dainius Kreivys – ogi tuo, kad stūmė paprasčiausius centralizuotus pirkimus, dėl kurių atsiranda valdomumas ir nesigauna nevaržomai švaistyti pinigų kairėn ir dešinėn. Aš čia dabar dar paprognozuosiu jums kai ką: pagal tai, kokiais tempais bus vystoma ar ardoma Centrinė Perkančioji Organizacija, mes visi labai gerai galėsim nustatyti, kuo užsiims nauja valdžia.

Bet šitie dalykai turėtų būti savaime suprantamais kiekvienam. Žodžiu, aš tiesiog mačiau, kokį sunkų ir svarbų darbą padarė vienas žmogus. Ir už jį dabar dėl to balsuosiu, juoba kad ir partija, kurioje jis yra – irgi veikė gerai, todėl ir nusipelno. Tai labai paprasta.

Taigi, kaip darom? Aš tai darysiu paprastai. Jūs supratot.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Skirmantas Tumelis ir Liberalų Sąjūdis. Trumpai apie rezultatus.

Labai trumpai* noriu parašyti apie internetų kandidatą – Skirmantą Tumelį. Ir apie Liberalų Sąjūdį. Apie tai, kiek laimėta, ką tie rezultatai, mano manymu, reiškia ir t.t.. Taip ar anaip, aš balsavau už šiuos kandidatus, tad reikia įvertinti, kiek daug laimėjom.

Liberalų Sąjūdis kyla viršun

Liberalų Sąjūdis, lyginant su ankstesniais rinkimais, pakilo į viršų. Aš neatsimenu kito atvejo, o kad viena iš valdančių partijų būtų šoktelėjusi – rinkimų švytuoklė visgi daro savo. Ir čia turime neįtikėtiną sėkmę. Per ankstesnius Libsąjūdis gavo ~5 procentus balsų ir vos praėjo rinkiminę kartelę, o dabar – gavo ~8 procentus. Rinkiminė švytuoklė iš visų valdančių atima, tačiau libsąjūdžiui tai nesuveikė. Ką tai reiškia?

Liberalų Sąjūdis

Ne vardan verksmų einama daryti pokyčių valdžioje, o vardan laimės ir džiaugsmo. Tai esminis tikslas, kuriuo rūpintis reikia - juk tiktai gerai gyvenantys žmonės gali džiaugtis nuoširdžiai, be kartėlio širdyje. Štai čia ir matome naują vaizdą.

Spėju, kad tai šiokia tokia rinkėjų segmento ypatybė: libsąjūdis taikosi į tuos, kas turi daugiau smegenų, geriau viską atsimena ir moka naudotis internetais (o internetas daug lėčiau užmiršta nuodėmes – tai visgi ne popierius). Ir rezultatas akivaizdus – tris visai pozityvius ministrus turėjusi partija atitiko savo rinkėjų lūkesčius. Tai visiškas laimėjimas, nors Libsąjūdis ir turės eiti į opoziciją.

Gal giliausias klausimas – ar Liberalų Sąjūdis sugebės atlaikyti būsimus 4 metus opozicijoje? Šitai labai nelengva. Opozicinės partijos paprastai skilinėja, neretas tokių partijų narys susigundo valdančiųjų pasiūlymais, o patys opozicionieriai pas save dažnai priima visokius prisiplakėlius.

Sena liberalių partijų praeitis rodo, kad pagunda daryti nerišlius veiksmus – didelė, ypač kai nekurie būna įpratę teisinti savo nesąmones demagogijomis apie tai, esą liberalumo esmė – kai seimūnas gali dėt ant bendrų interesų. Eligijus Masiulis kalba apie tai, kad jungs liberalus protingai ir aš tikiuosi, kad viena iš didžiųjų vadybos problemų nepagadins reikalo.

Ilgalaikis planavimas šiai partijai gali atnešti labai didelę sėkmę: liberalų šalininkai turi geresnę atmintį, geba sieti priežastis su pasekmėmis, tad čia lemia protingumas. Ir internetai. Ir kai kurios kitos įdomybės, kurias ir pažiūrėkim.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Liberalizmas ir perlai, numesti kiaulėms

Ponios ir ponai manęs gerbėjai, aš norėjau parašyti jums priešrinkiminę apžvalgėlę apie visokias politines partijas, bet gavosi taip, kad viena politinių jėgų grupė yra tokia primakaluota, jog taip paprastai nesigaus. Todėl šįsyk parašysiu tiktai apie visokius liberalus. O jau kitame straipsnyje pabandysiu apžvelgti ir kitus.

Liberalių ideologijų esmę bene geriausiai nusakytų pasakymas, kad liberalai – tai tie patys anarchistai, tiktai turintys pinigų ir sveiko proto. Ir netgi posakis, kad „anarchija – tvarkos motina“ – irgi kuo gražiausiai atskleidžia visą liberalizmo esmę: ne ribojimai kuria tvarką, o kiekvieno žmogaus laisvas apsisprendimas. Ir tai visiškai natūralu, nes visi procesai, visos organizacijos ir valstybės yra vienaip ar kitaip paremtos žmonių apsisprendimu. Ten, kur jis laisvas – žmonės būna laimingi, o kur ribojamas – kenčia nuo totalitarinio teroro.

Tačiau kai pažvelgi į visokias liberalaus raugo partijas, greitai supranti, kad iš pirmo žvilgsnio beveik neįmanoma susigaudyti, kur liberalai, o kur tiktai šūkalojančios bezabrazijos. Štai todėl aš ir ėmiau rašyti šitą nuobodžiai ilgą straipsnį – kad pasidarytų bent truputį aiškiau ne tik jums, bet ir man pačiam. Štai todėl čia nebus rimta, bet bus daug visokių šiaip nerišlių pastebėjimų, kurie ką nors gal ir pozityviai subalamutins: juk giluminės liberalų idėjos visgi yra gražios.

Skraidanti lėkštė kyšo iš už medžių

Atrodo nepaaiškinamai, kaip ir visas liberalizmas su įvairiausiomis liberalų keistenybėmis. Bet kai pasiaiškini, tai viskas daug paprasčiau, nei atrodo: čia ne skraidanti lėkštė, o tiesiog toksai gražus gatvės žibintas, kyšantis iš už medžių.

Grįžtant prie anarchistų – juk šie yra realūs ekonominiai dešinieji, kurie ir pinigų neturi, ir pakankmai pakvaišę yra, kad negalvotų apie kokią nors ekonominę sistemą, nes patys atsidūrę už sistemos ribų, neišvengiamai yra tapę sistemos oponentais*. Ir liberalai, ir anarchistai – tai tiesiog individualistai, sakantys, kad kiekvienas turi teisę tvarkytis savaip. Bet jokia anarchistų partija neina į rinkimus. O eina tiktai įvairūs liberalai.

Kodėl aš kalbu apie anarchistus? Tikrai ne vien todėl, kad įvairių liberalų tarpe yra tiek bardakų ir nesuprantamybių, kad susigaudyti juose beveik neįmanoma. Aš iki šiol net nežinau, kiek yra į liberalumus pretenduojančių partijų Lietuvoje – tai atrodo, kaip koks anarchistiškas chaosas. Aišku, kol nepasigilini, nes kai pasigilini, daug kas paaiškėja. Visgi anarchistus aš čia labiau užkabinsiu, nes palyginime su jais atsiskleidžia ir kai kurios įdomesnės liberalizmo idėjos.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apklausos apie padėtį valdžioje rezultatai

Mirtinas pavojus

Tuos politikus, kurie elgiasi neapgalvotai, trenkia žaibas iš dangaus.

2012 Kovo 18 vakare paleidau apklausą apie tai, kaip vertinami paskutiniai įvykiai, prasidėję nuo Snoro ir straipsnių spaudoje, įsisiūbavę, kai Raimundas Palaitis kažkodėl nusprendė atleisti FNTT vadovus ir virtę Vyriausybės krize po to, kai Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė atsisakė atleisti vidaus reikalų ministrą, nors tokį sprendimą priėmė ministras pirmininkas Andrius Kubilius.

Kadangi apklausa nespėjo pasibaigti, o jau įvyko esminis įvykis – Raimundas Palaitis paskelbė apie atsistatydinimą, tai skelbiu duomenis jau dabar. Viso atsakiusiųjų dabar (16:39, kai paimti rezultatai) – 561, dar 3 nepilnos apklausos neįskaičiuotos į rezultatus.

Kad apklausa būtų pakankamai tiksli, t.y., kad mano paties ir mano aplinkos įtaka būtų kuo mažesnė, apklausai buvau iškėlęs vieną reikalavimą: į klausimus turi atsakyti ne mažiau, nei 1000 žmonių. Panašus kiekis atsakiusiųjų jau leistų užtikrintai tarti, kad čia ne kažkokio specifinį požiūrį turinčio žmonių segmento vertinimai, o pakankamai geri rezultatai, rodantys aktyvesnių interneto vartotojų nuomonę.

Apklausa buvo platinama Facebook, Google+ ir Twitter socialiniuose tinkluose, o taip pat ir bloguose. Tai maždaug 10-20 apklausoje sudalyvavusių žmonių vienam pašarinimui. Kadangi apklaustųjų skaičius yra virš 500, o pvz., pagal Facebook duomenis, mano aktyvių fanų (tokių, kur rašoma, kad „talking about this“) tėra 16, tai galime vertinti, kad mano tiesioginės ar netiesioginės įtakos čia visgi išvengta.

Ta proga noriu labai padėkoti visiems, kas dalinosi apklausa ir prašė savo draugų ir pažįstamų sudalyvauti: jūsų dėka mes turime labai įdomius rezultatus anksčiau, nei žiniasklaida. Labai ačiū.

Atskirai apie segmentą: apklaustieji – tai aktyvūs interneto vartotojai, pasižymintys didesniu, nei vidutiniškai socialiniu aktyvumu, t.y., bendraujantys socialiniuose tinkluose, reiškiantys nuomonę ir t.t.. Ši grupė neatspindi visos Lietuvos gyventojų nuomonių, nes jai priklauso maždaug 10-20 procentų Lietuvos gyventojų. Tai žmonės, kurių pajamos yra vidutiniškai didesnės, o amžius – vidutiniškai jaunesnis. Tarp atsakiusių apklausoje yra didesnė dalis nuomonių formuotojų, besidominčių įvykiais ir įtakojančių kitus žmones. Iš pastarojo fakto seka, kad pagal duotosios apklausos rezultatus galima prognozuoti visuomenės nuomonės pokyčius ir jų kryptį per artimiausius kelis mėnesius.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Vytautas Landsbergis ragina kovoti su simptomais

Vytautas Landsbergis

Konservai išties melstis turėtų Vytautui Landsbergiui, nes jei ne jis, jie jau 10 kartų būtų subyrėję

Vytautas Landsbergis yra tikrai vienas iš įžvalgiausių (jei ne pats įžvalgiausias) Lietuvos politikas. Jo suvokimas yra pakankamai platus ir gilus, kad net jo bendrapartiečiai ne visada suprastų – šis žmogus mąsto bent dešimtmečiu į priekį. Gal todėl jo ypač nekenčia kai kurios specifinės grupės, turinčios tam tikrų interesų. Galim prisiminti Vytauto Landsbergio kalbas, sakytas prieš kelioliką metų – apie tam tikrų užsienio valstybių ir verslo grupių įtakas. Tada buvo keliami isteriški triukšmai apie tai, kaip Landsbergis nusišneka, o dabar po tomis kalbomis pasirašytų veik kiekvienas Lietuvos pilietis. Būtent dėl to įžvalgumo į bet kurį Vytauto Landsbergio pasisakymą reikia žvelgti itin atidžiai, ne atmetant, o analizuojant.

Tačiau drįstu kiek suabejoti paskutiniu Vytauto Landsbergio pasisakymu TS-LKD, tiksliau – jo bendru konceptu. Įvardindamas daugybę įvairių blogybių, išties skurdinančių ir žlugdančių Lietuvos valstybę, Vytautas Landsbergis neapibrėžė tikslaus bendro vardiklio, o nuėjo į kalbas apie kažkokią moralę. Jis nepažvelgė į priežastingumus, o nusakė tik simptomatiką, įvardindamas tą bendrą simptomų rinkinį, kaip „Lietuvos žudikus“. Įsidėmėtinas ir kitas aspektas: Vytautas Landsbergis kalbėjo apie Lietuvos išlikimą, o ne apie augimą. Tai, atrodytų, menka detalė, tačiau ji žymiai aiškiau nusako realią padėtį, nei visa likusi profesoriaus kalba.

Aišku, kad Lietuva yra kritinėje situacijoje – dėl to vargu, ar verta abejoti. Na, nebent mąstytume kelių mėnesių, o ne kelių dešimtmečių tarpsniais. Per paskutinius porą dešimtmečių Lietuvos gyventojų skaičius krito kokiais 700 tūkstančių, o gyventojų vidutinis amžius nuolat didėja. Problema kumuliatyvinė: mažėjant gimstamumui ir emigruojant jauniems žmonėms, lieka vis mažiau žmonių, kurie galėtų didinti gimstamumą, kas blogina bendras sąlygas ir dar labiau skatina emigraciją. Aš jau rašiau, kur link einam, tačiau matomai daugeliui kitų (tiems, kurie neskaito mano blogo, lol) reikėjo sužinoti gyventojų surašymo duomenis, kad bent pajust realybę. Beje, gandai sako, kad gavęs tuos surašymo duomenis, Andrius Kubilius reikalavęs Statdepo, kad šis pasiaiškintų, kodėl tiek mažai suskaičiavo.

Galim apibendrinti, kad problemos yra kardinalios. Ir tai, kad Vytautas Landsbergis kalba apie vidaus problemas, pasukdamas jas bendro Rusijos-Europos konteksto atžvilgiu – tai rimta. Tai yra požymis, kad nepaisant kardinalios Rusijos/Gazprom įtakos, krizės, Europos Sąjungos susilpnėjimo, vėl didėjančios priešpriešos tarp Rytų ir Vakarų, vidinės mūsų problemos jau tampa svarbesnėmis, labiau įtakojančiomis mūsų ateitį, nei galimi priešiški išorės scenarijai. Tai yra viena iš netiesiogiai išsakytų Vytauto Landsbergio minčių. Ir ji yra labai esminė. Ypač kai prisimenam apie tai, kad kalba apie Lietuvos išlikimą, o ne augimą.

Bėda, kad Vytautas Landsbergis simptomų pasireiškimo subjektus įvardina, kaip Lietuvos priešus. Alkoholizmas, savižudybės, emigracija, etc. – krūva visokių vidinių priešų. Išvažiavai ar galvoji apie emigraciją – esi priešas. Gyvenimas užveikė tiek, kad nori nusižudyt – irgi priešas*. Ir taip toliau. Nepageidautinų reiškinių** – krūvos, ir kiekvieną galima su kuo nors susieti. Kiekvienam dalykui atsiranda blogio nešėjas – blogietis, kurį, atrodytų, nubausi ar pašalinsi ir viskas pasitaisys. Tiktai praktikoje niekada nepasitaiso, nes tai juk simptomai, tiesa? Nepių yra krūvos, bet kur yra jų šaknys? Kur yra tų simptomų priežastys, t.y., problemos***?

Korupcija

Elihu Vedder, "Koruptyvi legislatūra" (:P), JAV Kongreso Biblioteka.

Visi Vytauto Landsbergio vardinami Lietuvos priešai tėra simptomai: alkoholizmas atsiranda ne iš niekur, savižudybės – irgi ne savaiminiai kažkieno įnoriai, vairuojantys puspročiai – irgi kažkokių procesų pasekmė. Plėšikai, finansiniai sukčiai, korupcionieriai, kyšininkai, chuliganai, narkotikų prekeiviai – gyvuoja ir tarpsta ne šiaip sau, o dėl to, kad yra kažkokios priežastys, sukuriančios tam sąlygas. Emigracija irgi vyksta ne šiaip sau, o tik dėl to, kad tam yra priežastys (ir beje, dominuoja ne ekonominės, nors visi apie ekonomines šneka).

Žinoma, įvardinti netinkamas visuomenės grupes, kaip Lietuvos priešus – lengva. Tai daro įspūdį. Kiek prasčiau, kad toksai skaidymas į savus ir priešus tik pablogina situaciją, kurią pats Vytautas Landsbergis mini – susvetimėjimą, nepasitikėjimą, moralines blogybes, etc.. Pats Vytautas Landsbergis lyg ir sako, kad tai yra bėdų priežastis, tačiau nebūkim fantazuotojais – tai tik dar viena, tiesa, truputį gilesnė nepė. O ir nepasitikėjimas, pripažinkim, ne vienpusis: valstybė nepasitiki gyventojais, priima įstatymus, leidžiančius praktiškai nekontroliuojamai klausytis pokalbių, sekti elektroninį paštą, užversti nesuvokiamais mokestiniais reikalavimais, o kaip valstybe nepasitiki gyventojai – tai ir išvis nereikia aiškinti.

Jei visokių sutrikimų pilna, o giluminės priežastys nėra akivaizdžios – dažniausiai galime spėti apie gana esmines sistemines, struktūrines problemas. Ir teisingas žingsnis čia būtų ne kalbos apie kažkokius priešus, o tiesiog nuobodi, rimta ir nuosekli sistemos analizė, paišant schemeles (kartais – tiesiog neįsivaizduojamo didumo, pvz., kad 6 dydžio šriftu į A0 formatą netilptų nei ketvirtadalis) ir randant taškus, kur reikalingi pokyčiai. Deja, kiek tenka susidurti su politika, šitai niekam neįdomu.

O daugelio bėdų priežastys juk ganėtinai paprastos savo esme: kuo daugiau valstybė gali kištis į piliečių gyvenimą, tuo labiau piliečiai gali būti užknisami, tuo labiau jie būna terorizuojami, ribojami, etc., tuo didesnės galimybės veikti korupcionieriams, švaistyti lėšas, etc., etc., etc.. Tačiau kovojant su simptomais, daugeliui ima atrodyti, kad reikia dar labiau didinti kontrolės ir ribojimo mechanizmus, o kai šie galutinai pasirodo besą neefektyvūs, imama ieškoti priešų. Paradoksas: išties didžiausias priešas yra beveidis, nes tai sistema (ar jos dalis), o ne kokie nors konkretūs žmonės.

Visgi, nors ir keldamas prieštaravimus, aš būčiau linkęs Vytauto Landsbergio kalbą vertinti labai teigiamai: net nepaisant tenai minimų priešų ir moralumų, tai yra rimtas posūkis link vidinės problematikos, kamuojančios Lietuvą.

 

————-

* Jei atmintis nemeluoja, sovietiniame Baudžiamąjame kodekse savižudybė buvo įtraukta į nusikaltimus, remiantis paprasta logika: jei nusižudai, vadinasi naikini valstybės nuosavybę – darbo jėgą.

** ToC fanatai nepageidautinas pasekmes vadina sutrumpintai – nepėmis. Nepė šen ir nepė ten, ir visi mes kiaulės. Nes jei pasižiūri – pasekmės visur, o kaltų nėra. Todėl ir reikia priežasčių analizės.

*** Vadyboje yra kardinali distinkcija tarp simptomų (gedimų, incidentų, nepių) ir jų priežasčių (problemų): problemos yra ne šiaip kokie negerumai, o priežastys. Pvz., alkoholizmas Lietuvos mastais nėra problema (grįžkim prie apibrėžimo: problema yra priežastis, o ne simptomas). Alkoholizmas – tai tik simptomatika. Problema slypi kažkur kitur (gal būt, ne viename, o keliuose dalykuose), dėl ko alkoholizmas plinta. Pvz., kad ir alkoholio reklamoje (tarp kitko, vakar mačiau puikų pavyzdį: 5 metų amžiaus vaikas, aprengtas vaikiškais Kalnapilio marškinėliais – klausimų apie rinkos auginimą dar kyla?). Identifikavus priežastis ir jas pašalinus, simptomatika ima nykti savaime. Būtent toks vadybinis požiūris, kur priežastys atskiriamos nuo pasekmių, leidžia efektyviai tvarkytis su bėdomis, tačiau viena nuo kito turi būti griežtai skiriama: priežasčių ir blogų pasekmių šalinimo procesai yra tiesiog nesuderinami savo esme (proaktyvūs vs. reaktyvūs).

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter