Kadangi žiniasklaidoje triukšmo apie Siriją ir cheminį ginklą daug, tas triukšmas didelis, o daugelis nesigaudo, o jau visas būrelis skirtingų žmonių manęs prašė apšvietimo tais klausimais, tai aš jums tiesiog šiek tiek ir papasakosiu. Kad būtų truputis orientacijos – bus ir visiškai bazinių dalykų, nes kiek pastebėjau, daugeliui netgi pati ta sąvoka „cheminis ginklas“ kažkaip sunkiai suvokiama. O nuo to viskas ir prasideda.
Įprastame kare cheminis ginklas nėra labai efektyvus, nes kariškiai gali apsisaugoti. Tačiau jis idealiai tinka masiniam civilių gyventojų naikinimui. Nuotraukoje – 2013 Rugpjūčio 21 dienos zarino atakų Sirijoje rezultatas.
Pirmiausiai pradėkim nuo to, kad cheminis ginklas – tai pirmas iš žmonijos sukurtų masinio naikinimo ginklų. Jau paskui atsirado bakteriologinis ir branduolinis ginklai, bet pirmasis kuris buvo imtas riboti, reguliuoti ir drausti – tai cheminis. Ir ne šiaip sau jį drausti ėmė dar 1925 Ženevos konvencija, ir ne šiaip sau nepaisant milžiniškų turėtų atsargų cheminio ginklo nenaudojo II Pasaulinio karo šalys Europoje (kai kur kitur naudojo, bet tai atskira kalba): masinio naikinimo ginklai reiškia, kad karo metu gali būti ne šiaip didelis kiekis aukų, o totalinis ištisų valstybių sunaikinimas, ypač nukenčiant niekuo dėtiems civiliams gyventojams. Būtent todėl nuo 1993 metų tas cheminio ginklo draudimas tapo besąlygišku.
Čia yra tiesiog vienintelis, esminis ir giliausias dalykas, kurį reikia įsisavinti kiekvienam, kas nori ką nors spręsti apie bet kokius su masinio naikinimo ginklais susijusius reikalus: tai ne šiaip ginklai, o masinio naikinimo ginklai. T.y., tokie, kurie dėl išskirtinai stipraus poveikio bet kokį karą gali paversti totaliniu visų žmonių naikinimu. Kalbant konkrečiai apie Siriją ir Bašaro al Asado režimą – šios šalies turimos cheminio ginklo atsargos praktiškai leidžia išnaikinti visus šalies gyventojus keletą kartų per labai neilgą laiką. Ir tai ne teoriškai dalinant dozes, o praktiškai, pagal realų kovinį efektyvumą.
