Tag Archives: Egiptas

Cheminio ginklo panaudojimo taktika

Šis straipsnis bus kiek labiau apie chemijos naudojimo būdus bei istoriją ir tik truputį (visai truputį, iš konteksto) ir apie spėliones, kodėl Bashar al-Assad režimas gana drąsiai tą chemiją panaudojo netgi po visų sankcijų. T.y., kodėl galėjo naudoti cheminį ginklą, tikėdamasis kad nepaisant naudojimo, tas panaudojimas liks neidentifikuotu ar bent jau neįrodytu. Tokios Assado padarytos neįrodomumo prielaidos labai derinasi su panaudojimo taktika, kuri buvo matyta visai neseniai įvykusioje atakoje: pirma įprasti ginklai, paskui zarinas, paskui vėl įprasti ginklai.

Rusų kariškiai naikina kažkokią cheminę bombą utilizacijos fabrike. SSRS buvo prisigaminusi tiek cheminių ginklų, kad vargu, ar kokia nors kita šalis ją galėtų pralenkti. Prisigamintą cheminį ginklą paskui labai sunku ir sunaikinti. Žodžiu, nieko gero.

Beje, politinės Assado situacijos (jo režimas Vakarų atžvilgiu dabar jautėsi netgi saugiau, nei 2013 metais) aš čia išvis nenagrinėsiu, nes manau kad tai akivaizdu: kai pas save turi Rusijos kariškius, Rusijos bazes, naują priešlėktuvinę gynybą ir dar visokius Kremliaus pažadus, o kartu Vakarų šalys parodžiusios, kad rimto atsako dėl chemijos nesiima (raudona Obamos linija liko tik kalbomis), tai tą chemiją naudoti norisi dar labiau. Nes tiesiog matai, kad gali naudoti ir lieki nenubaustu.

Praktikoje pamatėme, kad Assadas visgi suklydo – gavo raketų į oro aviacijos bazę. Turint omeny, kad aviacija – tai esminis įrankis, kurio dėka Assado režimas sugeba atsilaikyti prieš sukilėlius, pasiryžusius geriau mirti, nei pasiduoti, smūgis Sirijos valdžiai buvo labai skausmingas.

Beje, prisiminkim kaip Bašaro tėvas Hafez al-Assad surengė Hamos skerdynes 1982 ir kaip panašios politikos laikėsi ir tuometis, ir vėlesnis (dabartinio Assado) režimas, ir tada jau klausimų nei apie Assado režimo metodus, nei apie sukilimo priežastis, nei apie sukilėlių požiūrį daugiau nekils, kaip nekils ir klausimų apie tai, kad Assadas gerai supranta, jog karas ten mirtinas – arba laimi sukilėliai, arba jis. Sirijos režimas yra pakankamai baisus, kad galėtų vienoje gretoje būti su Šiaurės Korėja, Saddamo Husseino Iraku ir panašiomis valstybėmis.

Visgi šįsyk ne apie Siriją. Šiandien aš jums papasakosiu apie kai kurias chemijos naudojimo specifikas ir skirtingų metodų bei ginklų skirtumus, o taip pat ir apie tai, kaip karuose jis pasiteisindavo, o kartais ir ne. Tada bus lengviau suprasti ir Assado taikomus metodus, kurie kažkiek skiriasi nuo daugelio kitų cheminio karo atvejų. Šiuo atveju pasakojimas bus paremtas istoriniais pavyzdžiais.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Truputis apie cheminį ginklą Sirijoje

Kadangi žiniasklaidoje triukšmo apie Siriją ir cheminį ginklą daug, tas triukšmas didelis, o daugelis nesigaudo, o jau visas būrelis skirtingų žmonių manęs prašė apšvietimo tais klausimais, tai aš jums tiesiog šiek tiek ir papasakosiu. Kad būtų truputis orientacijos – bus ir visiškai bazinių dalykų, nes kiek pastebėjau, daugeliui netgi pati ta sąvoka „cheminis ginklas“ kažkaip sunkiai suvokiama. O nuo to viskas ir prasideda.

Įprastame kare cheminis ginklas nėra labai efektyvus, nes kariškiai gali apsisaugoti. Tačiau jis idealiai tinka masiniam civilių gyventojų naikinimui. Nuotraukoje - 2013 Rugpjūčio 21 dienos zarino atakų Sirijoje padariniai.

Įprastame kare cheminis ginklas nėra labai efektyvus, nes kariškiai gali apsisaugoti. Tačiau jis idealiai tinka masiniam civilių gyventojų naikinimui. Nuotraukoje – 2013 Rugpjūčio 21 dienos zarino atakų Sirijoje rezultatas.

Pirmiausiai pradėkim nuo to, kad cheminis ginklas – tai pirmas iš žmonijos sukurtų masinio naikinimo ginklų. Jau paskui atsirado bakteriologinis ir branduolinis ginklai, bet pirmasis kuris buvo imtas riboti, reguliuoti ir drausti – tai cheminis. Ir ne šiaip sau jį drausti ėmė dar 1925 Ženevos konvencija, ir ne šiaip sau nepaisant milžiniškų turėtų atsargų cheminio ginklo nenaudojo II Pasaulinio karo šalys Europoje (kai kur kitur naudojo, bet tai atskira kalba): masinio naikinimo ginklai reiškia, kad karo metu gali būti ne šiaip didelis kiekis aukų, o totalinis ištisų valstybių sunaikinimas, ypač nukenčiant niekuo dėtiems civiliams gyventojams. Būtent todėl nuo 1993 metų tas cheminio ginklo draudimas tapo besąlygišku.

Čia yra tiesiog vienintelis, esminis ir giliausias dalykas, kurį reikia įsisavinti kiekvienam, kas nori ką nors spręsti apie bet kokius su masinio naikinimo ginklais susijusius reikalus: tai ne šiaip ginklai, o masinio naikinimo ginklai. T.y., tokie, kurie dėl išskirtinai stipraus poveikio bet kokį karą gali paversti totaliniu visų žmonių naikinimu. Kalbant konkrečiai apie Siriją ir Bašaro al Asado režimą – šios šalies turimos cheminio ginklo atsargos praktiškai leidžia išnaikinti visus šalies gyventojus keletą kartų per labai neilgą laiką. Ir tai ne teoriškai dalinant dozes, o praktiškai, pagal realų kovinį efektyvumą.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Revoliucija prieš kalbainius tęsiasi

Glavlitas - cenzūra

Buvo net toks periodas, kai tuometinis VLKK analogas patikrindavo kiekvieną daiktelį, netgi atviruką - kad tik tas netaptų kokiu nors ideologiškai netinkamu

Tęsiasi, ir dar kaip tęsiasi (ir aš čia dar tęsiu, tegul kažką iš skaitytojų ir užknis)! Juk ne veltui ironiškai sudėstė tokius akcentus Mantas, išdėstęs tiesiog karikatūrišką kalbainiškojo suvokimo vaizdą (rekomenduoju paskaityt), kur palygino kovotojus prieš kalbainių terorą su kovotojais prieš Mubarako režimą Egipte.

Tiesą skelbia ir Urvas, šventais žodžiais – kad ne prievarta turi būti, o grožis kalboje. Kad ne kunigai kuria Dievą, ir ne kalbainiai kuria Kalbą. Čia, beje, dar prisiminkim ir Bibliją bei metateoriją, tad suprasim virpulį, su kuriuo apie kalbą ištaria neretas žinovas: Dievas – tai Kalba: mes galime ja kalbėti, ją jausti, ja mąstyti, bet ji – nesuvokiamybė, turinti savus dėsnius, tad nėra nuodėmės, baisesnės už kalbos uždarymą taisyklių narvan: naikindamas kalbą, jos nesuvokiamą prasmingumą, prilygini nusikaltimus dorybėms ir naikini mąstymą.

Ir netgi ponas Maumaz, amžinai stradalinantis, kad reikia visiems elgtis pagal taisykles, iškeikęs mane ir Užkalnį, irgi tarė, kad VLKK reikia panaikinti. Tai jau savaime sensacija!

Bet visa šitai – tik niekai, palyginus su tuo, ką atkapstė jauna blogosferos žvaigždutė – Mergaitė. Ogi pasirodo, kad patsai Jonas Jablonskis, skelbęs, kad reikia kalbą gryninti ir švarinti, kartu įvardino aiškų aiškiausiai:

Yra pagaliaus ir tokių gramatikų, kurių visi išvedimai paremti ant raštų: žmonių kalba, šnekamoji kalba tokiose gramatikose tarytum pasiliekti šaly, jos tarytum nėra, ji gramatikos tikslui niekinama„.

Ten pat pateikiama tiesiog ženkliška Irenos Smetonienės citata, pagal kurią galim suprasti kalbainių požiūrį: spjaut į veidą kalbėtojams, teigiant, esą tik kalbainiškose knygose kalba yra verta dėmesio. Visas Mergaitės straipsnis, kartu ir su visu Jono Jablonskio tekstu (o ne tik citatomis) – http://mergaite.popo.lt/2011/02/12/kalbainiu-melo-kojos-trumpos/.

Juk ne veltui ir aš pats neseniai citavau Aldono Pupkio (ideologinio kalbainių vado) mintį, apie tai, kad nesvarbu, kokie įrodymai – tai, kas uždrausta, turi būti uždrausta, nes tai uždrausta. Dabar gi aiškėja, kad po truputį kalbainiai keitė Jono Jablonskio idėjas tol, kol jas apvertė aukštyn kojomis. Lietuvybės kūrėjo mintys, kad kalba yra gyva, kad ji vystosi, auga, kad rašto kalba turi remtis tuo augimu, buvo išcenzūruota ir užmiršta: gyvoji kalba, pagal kalbainius, turi būti uždaroma į taisyklių narvą.

Ir aš, ir Commonsense jau lyginom kalbainių produktą su George Orwell „1984“ romano naujakalbe – ideologiniu mąstymo kontrolės įrankiu. Kaip tikras naujakalbiškos demagogijos šedevras viską pasako kad ir jų rengiamų konkursų pavadinimai – „Švari kalba – švari galva“. Įpratęs daryti semiotines transliacijas, išverčiu jums šitą šūkį: „Išplauta kalba – tuščia smegeninė“. Šiuo šūkiu, pagal kalbainius, turi gyventi jaunoji karta. Bet orveliškas deja vu dar labiau sustiprėja, kai prisimename „Gyvulių ūkį“ – ten gyvulių konstitucija po truputį vis buvo keičiama, perrašinėjama, kol nejučia tapo visiška pirmosios konstitucijos priešingybe. Visiškai taip pat, kaip po truputį buvo perrašinėtos ir visiška priešingybe paverstos lietuvių kalbos augintojų idėjos.

Neretas pastebi iš VLKK ir kitų kalbainių atstovų tą priplėkusį sovietmečio nomenklatūrinį dvelksmą, taip ryškiai šviečiantį kalbainių pasisakymuose – tai ir „švari kalba – švari galva“, ir „suaktyvėję išpuoliai prieš lietuvių kalbą“, ir pan.. Norite ryškiausių kalbainiškojo naratyvo pavyzdžių? Štai jums vieno ponulio straipsnis, kur anas deda savo pravdą*, dvoktelinčią, kaip prarūgusių grybų sloikelis, užsilikęs iš Brežnevo laikų – http://www.aidas.lt/lt/tautos-mokykla/article/709-02-04-kas-nutilde-musu-kalbininkus.

Pastarąjį paskaitęs, taip ir nesupratau, ką tas žodžių kratinio autorius išvis norėjo pasakyti. Apibendrindamas jis baigia savo tekstą tokiu pareiškimu:

ačiū Aukščiausiam, kad tokia svarbia tematika visuomenė turi galimybę pasisakyti tik periodinės spaudos leidiniuose, kurių mūsų šiuolaikinis „elitas“ (ne tik valdžia) neskaito… Gi toks „runkelis“ kaip aš ir LA skaitytojas „elitinėje“ gali tikėtis to paties, kas yra paminėtose bulvarinėse knygose, su kai kuriomis išimtimis. Vadinasi, „elitas“ žino, ką daro – aiškinti naivu„.

Jūs ką nors supratote? Šitus kliedesius skelbiantis „Lietuvos Aidas“ preventyviai yra atjungęs galimybę rašyt komentarus. Ir ne veltui.

Trumpai tariant, jie žlugs. Jie jau žlunga. Panašiai, kaip žlugo supuvęs sovietinis Glavlitas**, taip ėmė žlugti ir kalbainiškasis, antilietuviškasis VLKK.

Išnašos

* Pravda – tai neišverčiamas, dar iš sovietmečio atėjęs žargonizmas, reiškiantis patį įžūliausią ir kartu bukiausią propagandinį melą, kurio pilnas buvo komunistinis laikraštis „Pravda“. Žodis „pravda“ rusų kalboje reiškia tiesą, o toks pat buvo ir lietuviškas laikraštis „Tiesa“, skelbęs tą patį TSKP ideologinį mėšlą lietuviškai.

** Glavlitas (Главное управление по делам литературы и издательств, Vyriausioji literatūros ir leidyklų reikalų valdyba) – tai dar prieš karą Sovietų Sąjungoje sukurta kontora, turėjusi virš 6000 darbuotojų, negana to, buvo 7 skirtingi skyriai, o dar ir slaptasis skyrius (tas, kur cenzūruodavo tai, ko ir patiems Glavlito darbuotojams negalima matyti). Disidentai Glavitą vadindavo „Teisybės ministerija“, irgi pagal tą patį George Orwell romaną „1984“. Kai Perestroikos metu buvo imta kalbėti apie cenzūrą, Glavlitas skelbėsi, esą jis už kalbos literatūriškumą, grynumą, padeda išlaikyti aukštą žiniasklaidos idėjinį ir profesionalų lygį ir t.t. – visai, kaip dabar VLKK.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Turizmo firmos daro posūkį

Lyg paskaičiusios mano pasisakymą apie blogiausias praktikas bei po juo esančius komentarus, o gal išgirdusios Lietuvos URM bei Turizmo departamento raginimus, firmos Novaturas ir Teztour (kiek suprantu, pasirodo, ne vien Novaturas turėjo tą bėdą) nuo šiandien sustabdė turistų gabenimą į Egiptą. Taip pat pradėjo tautiečių išvežimą iš šios šalies.

Na, ką, bet kokie pokyčiai yra labai šaunūs, tad šitokie veiksmai yra pagirtini. Geriau sureaguoti kad ir pavėluotai, bet sureaguoti. Tai rodo, kad įmonių vadovybė galvoja apie ilgalaikes savo veiksmų pasekmes.

Taip, geriausias sprendimas – tai informuoti klientą ir keisti tiekimą (t.y., vietoj to siūlyti keliones į kitas šalis), nes problema – tiekimo dalyje. Ir geriau klientui nesuteikti paslaugos išvis, nei suteikti ją taip, kad ši atneštų klientui blogas pasekmes. Orientacija į klientą – esminis dalykas bet kuriame versle.

Pranešama, kad žmonės, kurie buvo užsisakę keliones į Egiptą, gali jas pasikeisti (esant reikalui, primokėdami) į kitas. Kitais atvejais – gali atgauti sumokėtus pinigus.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Blogiausia praktika: kodėl reikalinga orientacija į klientą

Šiandien per Lietuvos Radiją kalbėjo kažkoks Novaturo direktorius. Pasakojo, kaip Hurgadoje viskas ramu ir kaip turistai neatšaukinėja savo užsakytų kelionių į Egiptą, tik vienas-kitas esą atsisakė, klientai toliau vyksta, viskas keliautojams gerai, blablabla. Tiesą sakant, aš, pasiklausęs, likau toks apšalęs, kad iki šiol savim abejoju – ar man nepasivaideno?

Kai kurios šalys jau evakuoja savo piliečius iš Egipto (evakuoja!!!). Lietuvos Užsienio reikalų ministerija, kuri išvis nelinkusi rekomenduoti mūsų piliečiams kur nors nevykti, irgi paskelbė – nerekomenduoja keliauti į Egiptą. Diplomatinis žargonas yra labai nuglaistytas, o realiai tokios rekomendacijos reiškia viena: nuvyksit, užmuš, patys savo lavono parsigabenimu ir rūpinsitės.

Blogosferoje informaciją apie įvykius Egipte skelbia Grumlinas, kaip tik apie riaušes, kurios vyksta Hurgadoje. Jis gauna naujienas iš pirmų lūpų, be tarpininkų ir į politinius įvykius, ypač – Artimuosiose Rytuose, gilinasi kaip reikiant, rekomenduoju besidomintiems sekti abu jo blogus.

Bet visgi aš ne apie politiką, o apie įmones. Esu įsitikinęs, kad visos įmonės (ne tik darbuotojai, bet būtent pačios įmonės, kaip darbuotojų, vadovybės ir procesų bei procedūrų visuma) gali mokytis. Viena iš mokymo metodikų – tai geriausios ir blogiausios praktikos, kurias galime analizuoti ir darytis išvadas. Šis atvejis labai paprastas pirmai pradžiai. Jis dar ir pavyzdys apie tai, kas išvis yra tie blogos praktikos pavyzdžiai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter