D.g. Ryst1966 mestelėjo esminę mintį apie tai, kur viena iš didžiausių Lietuvos strateginių problemų, apie kurią, pasirodo, netgi Landsbergis bei Bumblauskas užmiršta: mūsų tautinis saviidentitetas yra apibrėžiamas remiantis teritorija, istorija ar dar kuo nors, bet ne žmonėmis, ne mumis – tais, kas išties ir esame tai, ko dėka Lietuva yra Lietuva.
O kaip vėlesnės pasekmės iš šios iškreiptos saviidentifikacijos – tai ir emigrantai, kuriuos vietinė valdžia laiko niekam nereikalingais, ir ta pati įstatyminė bazė, pagal kurią pilietybę gali tiesiog imti ir prarasti savaime (pvz., Airijoje pagimdęs vaiką), ir vietinės problemos, kai valdžia susitapatina su valstybe ir galvoja, kad valstybės tikslas – vykdyti biudžetą. Ir, sakyčiau, netgi chroniškas mokestinės sistemos iškreiptumas – irgi su tuo susijęs…
Ir ką, ir kaip mes čia galim pakeisti?
