Tag Archives: lietuviai

Emigracijos priežastys

Pasižiūrėjau aš kai kurių skaičių, kiek kur maždaug mūsiškių gyvena. Grubūs tie skaičiukai, labai orientaciniai, tačiau šį bei tą susigaudyti leidžiantys. Ir svarbiausia, kad keliantys klausimus. Aišku, jei tuos klausimus susipranti užduoti. Ir jei susipranti pažiūrėti truputį giliau į tai, kur yra emigracijos priežastys ir ką pataisius, viskas pasisuktų kitaip.

Kažkada Jungtinės Valstijos tapo šalimi, į kurią emigrantai plūdo nesveikais kiekiais. Priežastis nebuvo aukso kalnai - Europos šalys tais laikais buvo turtingesnės. Tiesiog JAV buvo laisva rinka ir kiekvienas atvykėlis turėjo perspektyvas.

Kažkada Jungtinės Valstijos tapo šalimi, į kurią emigrantai plūdo nesveikais kiekiais. Priežastis nebuvo aukso kalnai – Europos šalys tais laikais buvo turtingesnės. Tiesiog JAV buvo laisva rinka ir kiekvienas atvykėlis turėjo perspektyvas.

Žinot gi, kaip būna, kai viskas atrodo labai natūralu ir „taip ir turi būti“? Tai vat kai galvoji, kad taip ir turi būti, tai ir lieka viskas mistika. Būtent tokia mistika, kaip nuolat visokių politikų skleidžiama: „žmonės bėga, nieko negalim padaryti, nieko čia nepakeisi“.

Bet kai pradedi klausinėti ir aiškintis apie tai, kas daugeliui atrodo savaime aišku, tai pradeda lįsti kai kurie įdomūs reikalai. Netgi labai įdomūs. Ir tai labai gerai, nes kaip žinia, jei turime problemą, tai ją išspręsti galime tiktai tada, kai išsiaiškiname, iš kur ir kaip ji kilo. O jei neišsiaiškinam, tai lieka tiktai inkšti, kaip visokie konservatoriai ir liberalai kalti dėl emigracijos ir žūstančios Lietuvėlės.

Taigi, banaliai pažiūrėkime, sąrašiuką pasidarę – kur ir kiek lietuvių maždaug gyvena. Ir kodėl kažkur lietuvių daug, o kažkur kitur – mažai. Skaičiai nebūtinai turi būti tikslūs – pakanka daugmaž orientacinių, kad ir su didelėmis paklaidomis. Svarbu, kad bendras vaizdas pasimatytų. Ir kad nepasitenkintume kokiu nors pernelyg akivaizdžiu ir nieko nepaaiškinančiu atsakymu.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Stereotipai: kaip Europą mato lietuviai

Kartą-kitą jau rašinėjau šį bei tą apie stereotipus, pvz., apie tai, kad lietuvius kitos tautos mato visiškai ne taip, kaip patys lietuviai įsivaizduoja. O vat dabar jums parankiojau kur papuola visokių lietuviškų stereotipų apie Europą.

Iš esmės, visos šalys turi kažkokį pavidalą tipiškoje lietuviškoje kolektyvinėje sąmonėje, tiktai kad neretai tas įsivaizdavimas labai jau iškreiptas. Rinkau, pagal galimybę, tuos variantus, kurie labiau iškreipti ir kartu ryškesni ar ne visiškai diskutuojami viešai, o kartais – gal netgi ne visiškai politkorektiški. Gal ir ne viskas teisingai gavosi, bet užtat truputį juokingai 🙂

Štai taip dažnas lietuvis įsivaizduoja Europą. Paspauskit ant paveiksliuko - pamatysit detalesnį vaizdą.

Štai taip dažnas lietuvis įsivaizduoja Europą. Paspauskit ant paveiksliuko – pamatysit detalesnį vaizdą.

Kaip sakant, fylinkit fry komentaruose daugiau stereotipų pavaryt. Tik be kokių įžeidinėjimų kam nors, o tiesiog apie tai, kaip dažnas lietuvis įsivaizduoja vienas ar kitas šalis.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kokie gi tie lietuviai?


Antropologijoje yra senai žinoma taisyklė: jei nori sužinoti apie tai, koks esi, tai turi papasakoti kažkas kitas, nes pats to nepamatysi. Deja, kažkodėl man nepasitaikė pamatyti kokio nors apibendrinimo apie lietuvius – kokie jie yra.

Tačiau iš užsieniečių ir šiaip nelietuvių išgirsti yra tekę ne kartą ir nemažai. Ir būtent tas užsieniečių požiūris leidžia į save pažvelgti kitaip – jie pamato viską iš šalies, atkreipdami dėmesį būtent į tuos dalykus, kurie jiems yra nesuprantami.

Aš jums dėl to duosiu truputį šaržuojančių pabirų, po kurių labai norėtųsi gauti jūsų pastebėjimų. Ir tokių, kurie yra kuo keistesni – ir kuo keisčiau, tuo geriau.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Lietuviškos spalvos ir jų prasmė

Atsimenu, kaip vaiku dar būnant, pasitaikydavo nuvažiuot į Baltarusiją. Jokios sienos, jokių aiškesnių požymių, kad pakliuvai į kitą šalį, miškai tokie patys, laukai tokie patys, viskas taip pat, išskyrus vieną dalyką – namai kitos spalvos. Šiaip jau namai Baltarusijoje, bent netoli nuo Lietuvos – irgi būdavo tokie patys. Tos pat verandos, tos pat langinės, tų pačių formų langai, tokia pat puošyba. Tik spalva kita. Lietuvoje namai tradiciškai dažomi rudai arba žaliai, o Baltarusijoje – žydrai. Skirtingų tautų pomėgiai pasimato išsyk.

Taigi, kokios tos lietuvių mylimos ir nekenčiamos spalvos, kokias mūsų tauta labiausiai mėgsta, o kokias norėtų tiesiog išnaikinti?

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apie lenkišką Vilnių, rusišką Varšuvą ir Valdemaro Tomaševskio kliedesius faktais

Tūlas Voldemaras Tomaševskis jau pasiekė anokio Algirdo Paleckio lygį su savo kliedesiais. Manau, kad aiškinti pernelyg ir nereikia, nes ir taip jo nusišnekėjimai akivaizdūs. Ir akivaizdu, ko jis siekia – tiktai neapykantos tarp lenkų ir lietuvių protrūkio. Atsimenam iš istorijos ne sykį, kaip visokie nacionaliniai klausimai būdavo aštrinami vien visokių politinių atmatų interesams patenkinti, ypač kai tos atmatos rinkimuose remiasi marginalais, kuriems į galvas galima įkalti bet kokius kliedesius. Tas pat – ir su šiuo veikėju.

Siūlyčiau, beje, atkreipti dėmesį į vieną dalyką: netgi visokie lietuviški skustagalviai paprastai susilaiko nuo visokių tarpnacionalinių konfliktų aštrinimo, o kažkokios miglotos užuominos apie kokius nors taboro čigonus ar šūkis „Lietuva – lietuviams“ sukelia didžiulius skandalus, susilaukia pakankamai rimto valdžios ir visuomenės atkirčio. Įdomu, kodėl atkirčio nesusilaukia anas Voldemaras Tomaševskis?

Na, bet neesmė. Aš čia tik konkrečiai apie menamai lenkiško Vilniaus istoriją, labai konkrečiais faktais. Parengtais pačių lenkų etnografų dar tais laikais, kai pagal visokius tomaševskius Vilnius buvo esą lenkiškas Wilno – 1912 metais (paspauskit ant paveiksliuko, pamatysit labai detaliai).

Taigi, Vilniuje – 30,9 procento lenkų, aplink Vilnių – 12,1 procento lenkų, kituose menamai „lenkiškuose“ rajonuose – dar mažiau. Aplink lietuviškumu niekam abejonių nekeliantį Kauną – 23,2 procento lenkų. O štai Varšuvoje, Lenkijos sostinėje – 46,4 procento lenkų. T.y., mažiau, nei pusė ir tik trečdaliu daugiau, nei Vilniuje.

Šiais laikais neretas pridūrkavotas pseudoistorikas ima pezėt apie tai, kaip Vilniuje esą gyveno vos du procentai lietuvių ir pan., pasiremiant tų laikų caro valdininkų darytais surašymais, kur jei sakydavai, kad esi lietuvis, tai rašydavo arba lenku, arba baltarusiu, priklausomai nuo to, ar supranti rusų kalbą, ar ne.

Tai jei tokie tomaševskiai peza nesąmones apie lenkišką Vilnių, tai gal jie norėtų pakalbėti apie rusišką Lenkijos sostinę ar apie tai, kokiu stebuklingu būdu Vilniaus kraštas staiga tapo lenkišku?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter