Tag Archives: vaikai

Vaikų darželis sovietiniais laikais. Tomskas, Rusija, 1976 metai. Tarybinis išsilavinimas pats geriausias.

Tarybinis vaikų darželis – vaikams visa, kas geriausia

Aš jums vieną nuotrauką duosiu. Čia Tomskas, Rusijos miestas. 1976 metai, vaikų darželis. XXV Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos (aka TSKP, aka SSKP, aka KPSS) suvažiavimo nutarimai aiškinami darželio auklėtiniams, siekiant taip pakelti moralinį-politinį jaunosios kartos išsilavinimą.

Vaikų darželis sovietiniais laikais. Tomskas, Rusija, 1976 metai. Tarybinis išsilavinimas pats geriausias.

Tarybinis išsilavinimas pats geriausias, o valdžia rūpinasi jaunąja karta, jos politiniu-moraliniu veidu ir neteisingų socialinių atgyvenų išgyvendinimu. Užrašai ant transparantų: "TSKP XXV suvažiavimo sprendimus - įgyvendinsime!", "Visa, kas geriausia - vaikams!"

Taip, jūs teisingai supratote: TSKP suvažiavimo nutarimai aiškinami vaikams. Lietuvoje irgi, beje, tokiu vaikų švietimu rūpindavosi. Tik kažkodėl nuotraukų nelikę. Matyt, gėdindavosi netgi fotografuot.

Reikia pasakyti, kad sovietinė vaikų auklėjimo sistema buvo labai ideologizuota ir išvystyta. Aišku, nors nuo Nikitos Chruščiovo pradėto Atšilimo bent jau kažkiek imtas šalinti Antono Makarenkos palikimas (t.y., atsisakyta nuostatos, kad kolonija – tai geriausias vaiko auklėjimo metodas), bet bendras požiūris liko: valstybė turi reguliuoti, kaip vaikai auklėjami, o vaikai turi būti panaudojami ir kaip informacijos šaltiniai apie tėvus.

Tėvų kontrole užsiimdavo nepilnamečių reikalų inspekcijos, kurių inspektoriai, jei nuspręsdavo, galėdavo už kokią nors netinkamą priežiūrą ar blogą auklėjimą atimti vaiką iš šeimos, o paskui perduoti, priklausomai nuo visokių sprendimų, į koloniją, vaikų namus ar internatą (aišku, ne normalų internatą, kaip kad prie kokios Čiurlionkės, o į tokį, kaip čia pasakius, kiek kitokį).

Kolonijos buvo iš esmės nepilnamečiams nusikaltėliams skirtos, vaikų namai – ne nusikaltėliams, bet tiems, kur tėvų nėra arba iš tėvų atimtos tėvystės teisės. Internatai – visiems kitiems atvejams. Tiesą sakant, aiškios ribos tarp vienų ir kitų nebuvo, tas pats vaikas kartais kursuodavo tarp tų trijų rūšių įstaigų pirmyn-atgal.

Valstybė laikėsi nuostatos, kad ji geriau žino, kaip auklėti vaikus, tik kad valstybės taip auklėti vaikai vėliau neretai kraupindavo žmones nusikaltimais, sėsdavo į kalėjimus, patirdavo sunkiai suvokiamą smurtą, o jei kurie sugebėdavo tapti normaliais žmonėmis, tai visam gyvenimui išsaugodavo kraupius prisiminimus.

„Vaiko Namas“ užsidaro visiškai

Šiandien kalbėjausi su Evaldu Karmaza apie VšĮ "Vaiko Namas" (Children.lt). Naujienos, iš esmės, liūdnos. Daug metų dirbusi įstaiga, buvusi tuo centru, kuris padėdavo vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą, užsidarė dėl banalios priežasties: nuo 2009 visiškai nutrauktas finansavimas. Nuo 2009 rudens iš įstaigos, turėjusios 12 profesionalių psichologų, specialiai išėjusių mokymus darbui su prievartą patyrusiais vaikais, teliko tik trys darbuotojai. Nuo 2010 visa įstaiga tėra pats Evaldas Karmaza, tuo tarpu kiti darbuotojai turėjo rasti darbus kitur. Nuo 2010 pabaigos "Vaiko Namas" turėtų užsidaryti galutinai.

Vienintelė veikla, kuri dar vyksta – tai paskaitos ir mokymai, kuriuos Evaldas Karmaza rengia pedagogams, teisėsaugai ir pan.. Evaldo nuotaika, nepaisant įstaigos užsidarymo, nėra tokia jau bloga: taip, įstaiga neišliks, neatsikurs, nes norint paruošti darbui su smurtą patyrusiais vaikais, vieną profesionalų psichologą reikia mokyti pusantrų metų (ir tai – ne mėgėjiška veikla, čia su laisvalaikio savanoriais neišsiversi), tačiau situacija teisėsaugoje ir valdžioje keičiasi į gerąją pusę – žmonės jau ima suprasti, kad smurtas bei pedofilija – tai problema, kurią reikia spręsti.

Per pastarąjį pusmetį įvyko tai, ko "Vaiko Namas" beveik beviltiškai siekė paskutinius penketą metų: smurto prieš vaikus ir pedofilijos problematika susidomėjo ir teisėsaugininkai, ir valdžia, ir žurnalistai. Galų gale prokuratūros ėmė galvoti apie tai, kad reiktų įrengti vaiko kambarius, galų gale žurnalistai ėmė aiškintis, kas ta pedofilija, galų gale net ir politikai ėmė apie tai kalbėti. Žinoma, liūdna, kad pokyčius pradėjo labai nekokie įvykiai, o beveik visa informacija spaudoje buvo pateikiama tragiškai neprofesionaliai. Bet pokyčiai prasidėjo ir tai jau yra gerai.

Esminis dalykas, kurį man pasakė Evaldas, buvo toks pat, kokį pasakyčiau ir aš: visiškai apleista, košmariška problema galų gale pradedama spręsti. Dabar tiktai nuo žmonių, nuo visuomenės aktyvumo priklausys, ar valdžia bei teisėsauga tuos pokyčius sugebės įgyvendinti.

Vaikų stebuklai

Prieš pusantrų metų Šventojoje dukrai nupirkom kaučiukinį gauruotą šviečiantį burbulą. Tokį, kur tamposi, o sujudinus – šviečia. Manau, esat matę tokius. Taigi, jau po kelių mėnesių burbulas buvo žiauriai apdirbtas – guma, ant kurios jis kabaravosi, nuplėšta, o šviesuliukas viduje – sudaužytas, skilęs į kelias dalis, barškantis viduj. Nėra ten kam šviesti. Nei aš, nei antra pusė nuo to laiko negalim padaryti, kad tas burbulas imtų šviesti ir mirksėti, juolab, kad ir nėra kam – tas mirksintis daikčiukas, kaip minėjau, seniai sulūžo į kelis gabaliukus, o ir po to buvo negailestingai triuškinamas. O dukra – paima jį į rankas ir burbulas vėl ima šviesti ir mirksėti 🙂 Kiek bebandydavom – šitas mažas stebuklas pavyksta tiktai jai ir daugiau niekam kitam.

Štai taip vat.