Šiandien – Vasario 16, šiandien – jau 100 metų Lietuvos Respublikai. Pusę to laiko mūsų valstybė praleido kovodama už laisvę, kovojanti už teisę egzistuoti, persekiojama, naikinama, tremiama ir žudoma. Ir visvien nepasiduodanti. Prieš 100 metų Lietuva sukūrė Respubliką – šalį su rinkimais, šalį su demokratija. Šalį, kur visi gavo teises.
Buvo laikas, kai už geltoną, žalią ir raudoną spalvas, atsidūrusias vienoje vietoje, buvo galima gerokai nukentėti. Net už spalvas. Bet dabar mes laisvi.
Pasaulyje maža valstybių, tiek ilgai ir atkakliai kovojusių už Laisvę. Už Laisvę mes kovojome dar prieš porą šimtmečių. Mus naikino, mus engė, spaudė – ir cariniai, ir komunistiniai ir nacistiniai okupantai. Kovos truko šimtus metų. Bet prieš 100 metų Lietuva vėl tapo valstybe – pripažinta pasaulyje. Laisva.
Prieš 100 metų mes gavome šalį, kur galime kalbėti savo kalba. Prieš 100 metų mes gavome šalį, kurią pasirinkome. Prieš 100 metų mes gavome lygias teises visiems – ir moterims, ir vyrams, ir visoms Lietuvoje esančioms tautoms.
Mes gavome savo šalį, nes ją išsikovojome. Mes patys sau suteikėme Laisvę. Suteikėme, išsikovojome ją sau per daugybę kovų – ir gavome.
Pasaulis dabar sveikina Lietuvą. Visas pasaulis. Viena tik Lietuvos kaimynė mūsų šiandien nepasveikino kaip kitos šalys – Rusijos MID (URM) Facebook puslapyje pasveikinimo Lietuvai nėra. Nenuostabu – tai būtent ta šalis, kuri Lietuvą buvo okupavusi tiek ilgai. Ta šalis, iš kurios imperinių gniaužtų mes ir ištrūkome prieš 100 metų. Ta šalis, kuri nesidžiaugia mūsų laisve.
Kai kažkas iš valstybių, susijusių su Lietuva, nesidžiaugia mūsų laisve ir vaizduoja, kad to nėra – tai reiškia, kad tokia valstybė džiaugtųsi Lietuvos nelaisve, okupacija. Taip, sovietmečiu jie visada surengdavo triukšmingus Lietuvos aneksijos paminėjimus. Tuo jie džiaugdavosi.
Dabar jie nesidžiaugia, bet džiaugiamės mes. Daugiau kaip šimtmetį trukusi carinė okupacija baigėsi tuo, kad prieš 100 metų mes iškovojome Laisvę. Visi vėlesni bandymai mus pavergti irgi baigėsi tuo, kad laisvę mes atkūrėme.
Dabar mes laisvi jau ilgiau, nei buvome po 1918 Nepriklausomybės – tada vos kiek daugiau, nei po 20 metų mus vėl okupavo. Dabar – mes jau greitai būsime laisvi 30 metų. Dabartinė Lietuva – stipresnė, nei Tarpukaryje.
Mes turime milžiniškai išaugusias ekonomines galias, esame Europos Sąjungoje. Mūsų pagrindinė užsienio prekyba, didžiausia eksporto dalis tenka labiausiai pasaulyje išsivysčiusioms valstybėms, tokioms, kaip Vokietija. Dar prieš 20 metų tai atrodė tiesiog neįmanoma. Dabar mes jau tai turime – mes jau pereiname į naują erą.
Lietuva patyrė daug iššūkių. Sunkiausias ir didžiausias iššūkis dabar – tai didžiulė ekonominė nelygybė. Daugelio žmonių skurdas, daugelio žmonių bėdos. Daugelis iš tų, kurie gyvena turtingiau, nesusimąsto apie tai. Bet jau laikas. Tikra, didžiausia Laisvė – tada, kai mes visi esame lygūs, visi esame įgalinti, visi esame pajėgūs siekti laimės savo gyvenimuose. Mes iškovojome laisvę savo valstybei, mums ateina laikas iškovoti laisvę ir kiekvienam, visiškai kiekvienam.
Už Lietuvą kovojome mes visi. Mano mamos teta Stalino laikais ranka rašydavo atsišaukimus, o paskui naktimis juos nešiodavo po visą kaimą, kuriame gyveno – mesdavo į pašto dėžutes, klijuodavo ant sienų, ant stulpų. Ji buvo neįgali. Jai buvo sunku vaikščioti. Bet ji kovojo.
Vienoje mokykloje, kurioje mokiausi, mes sudarkydavome Lenino ir Brežnevo raštus, pripaišydavome ten Gedimino stulpų ir Vyčio kryžių. Net vaikais būdami, galėjome kovoti.
Per Sausio 13 ir po jos mes ėjome budėti – ir prie TV bokšto, ir prie Parlamento, ir prie LRT, kad apgintume savo Laisvę. Po Sausio 13 žudynių budėti ėjo dar daugiau žmonių. Visi žinojome, kad geriau mirti laisvais, nei būti pavergtais.
Už Laisvę kovojome visi. Dabar laisvė gauna kitus pavidalus – mes galime keliauti, mes galime gyventi ir Lietuvoje, ir užsienyje – tai buvo neįmanoma sovietmečiu, kai visa sovietinė imperija buvo vienu dideliu konclageriu. Mes galime kalbėti, mes galime būti savimi.
Bet labai svarbu neužmiršti apie tai, kad Laisvė – tai žmogiškumas. Laisvė būna tik tada, kai mes visi galime būti savimi. Tik tada, kai kiekvienas esame laisvas, kiekvienas esame įgalintas.
Laisvės negali būti tada, kai pensininkas miršta iš bado, o neįgalus žmogus negali išvažiuoti į gatvę, nes jo namas nepritaikytas vežimėliui. Laisvė negali būti tada, kai žmogus negali pasiremontuoti savo namo, nes jam tai draudžia biurokratas. Laisvė negali būti tada, kai kokie nors valdininkai atima teisę spręsti. Laisvė negali būti tada, kai kokie nors politikai įsivaizduoja, kad jie geriau žino, ko mes išties norime. Laisvė negali būti tokia, kur vieni laisvę turi, o kiti neturi.
Laisvė būna tik visiems. Visiems kartu. Kai mes visi esame laisvi – tada yra Laisvė.
Lietuva 100 metų kovojo už Laisvę. Mes turime laisvą valstybę, mes švenčiame, bet neužmirškime ir to, kad Laisvės yra tuo daugiau, kuo jos daugiau kiekvienam iš mūsų. Kiekvienam – tai reiškia, kad visiems. Tokia Laisvė, kur kiekvienas galėtų pasijusti gerbiamas, priimamas, saugus ir laimingas.
Ateinantį 100 metų mes ir toliau turėsime kovoti – tikėkime, kad ta kova bus jau ne už išlikimą, o už tai, kad Laisvės būtų vis daugiau. Daugiau laimės, daugiau džiaugsmo, daugiau pilnatvės kiekvienam, visiškai kiekvienam iš mūsų.
Su švente jus! Su Vasario 16! Su Laisve! Su 100 metų jubiliejumi! Mes esam laisvi ir tokiais būkime!
