Cheminis ir bakteriologinis ginklas Lietuvoje – tai tokia tema, kur spėlionių yra daug daugiau, negu faktų, o informacijos apie tai rasti – pakankamai sudėtinga: tėra tik kažkokie įvairaus senumo ir labai neaiškūs gandai, šiokia tokia bendra sisteminė informacija bei viena-kita neaiški užuomina sunkiasvoriuose šaltiniuose. Būtent todėl dabar čia nieko nerašysiu apie Lietuvą, o patariu tiesiog pagalvoti ir patiems paieškoti kokių nors galų. Bet užtat supažindinsiu jus su šiuo bei tuo apie SSRS bakteriologinio ir cheminio ginklo programas.
Nepaisant dar 1972 pasirašytų tarptautinių sutarčių, draudžiančių kurti bakteriologinį ginklą ir nuolat skelbiamų aiškinimų, kad SSRS cheminio ginklo nėra, ši šalis ir kūrė, ir gamino abi šias masinio naikinimo ginklų rūšis. Negana to, kiekvieną tarptautinę sutartį SSRS nagrinėjo tiktai kaip galimybę apriboti kitų šalių tyrimus ir taip gauti privalumų sau. Taigi, vos tik SSRS įsipareigodavo kokiais nors ginklais neužsiimdinėti, išsyk dar labiau sustiprindavo tos rūšies ginklų kūrimą. Būtent todėl pačioje sovietmečio pabaigoje prasidėjo didžiuliai skandalai.
Cheminis karas visiems sovietiniams kareiviams asociavosi su kankinančiais lakstymais, užsimovus dujokaukę ir priešcheminę aprangą. Kai kurie nuo tokių lakstymų mirdavo – dėl šiluminio šoko.
Cheminio ginklo programas SSRS, tiksliau jau Rusija, pristabdė tik po to, kai 1992 kilo klausimas, ar JAV nepradės naujo šaltojo karo etapo: tada Rusijos mokslininkas Vil Mirzajanov, anksčiau dirbęs cheminio ginklo srityje, paskelbė, kad SSRS cheminio ginklo programa ne tik nestoja, o tik dar labiau vystoma. Ėmė aiškėti, kad JAV pinigai, skirti SSRS cheminio ginklo programos uždarymui, naudojami perkant įrangą, skirtą naujos kartos cheminio ginklo „Novičok“ gamybai. Mirzajanovas buvo staigiai pasodintas į kalėjimą, tačiau vėliau įsikišo Borisas Jelcinas, supratęs, kad karinis-pramoninis kompleksas dėl savo interesų gali sukelti antrą Šaltąjį Karą ir taip visiškai sužlugdyti Rusiją. Ilja Mirzajanovas paleistas į laisvę, tačiau gana greitai emigravo į JAV.
Nepaisant skandalų, cheminius ginklus kūręs GosNIIOHT, kuriame dirbo Mirzijanovas, taip ir nebuvo išformuotas, o toliau dirba su nuodingosiomis medžiagomis, oficialiai užsiimdamas cheminio ginklo naikinimu, o kartu ir prisipažindamas, kad tyrinėja kažkokių ten junginių toksines savybes. 2012 pabaigoje Rusijos cheminės kariuomenės vadas generolas majoras Jevgenijus Starkovas pareiškė, kad nepaisant cheminį ginklą draudžiančių konvencijų, jo atsisakyti neįmanoma. Tokios kalbos šį bei tą sako.
Su bakteriologiniu ginklu gavosi nesmarkiai kitaip – šį kūrusių ir gaminusių įmonių ir institutų buvo bent kelis kartus daugiau, o slaptumas buvo tiesiog nesulyginamai didesnis, tad valdžia kartais net ir pati nesusigaudydavo, kad skirdama lėšas kokių nors pašarų gamybai, finansuoja kokią nors bakteriologinio ginklo šaką. Tad nepaisant paties Boriso Jelcino bandymų, daugelis įmonių išliko išvis tokios pat uždaros, kaip sovietmečiu. Dar blogiau: atėjus Vladimirui Putinui, situacija vėl pasikeitė, buvo vėl sukurta ir imta finansuoti programa, skirta esą apsisaugojimui nuo bakteriologinio ginklo, o kalbos apie šio gamybą imtos vėl slopinti, kartu vėl pradedant skleisti dezinformaciją. Kita vertus, dėl to, kad bakterioloinis ginklas kainuoja daug brangiau, kai kurie institutai visgi užsilenkė dėl pinigų trūkumo, o programa tiesiog kažkiek susitraukė, atsisakydama paralelinių padalinių.
Centrinis mikrobiologų padalinys – „Vektor“, ten puikiai sukasi ir dabar, skelbdamas, kad jokiais bakteriologiniais ginklais jie niekad neužsiimdinėjo. Būtent toks neigimas, nors visi įrodymai yra, leidžia įtarti, kad senos biologinio ginklavimosi programos nėra peržiūrėtos, pripažintos ir panaikintos.
Paradoksaliu būdu gavosi netgi taip, kad JAV, po SSRS įsipareigojimų dėl bakteriologinio ginklo, buvo priversta sustiprinti dar 1969-1973 beveik pilnai sustabdytas karines programas, susijusias su bakteriologiniu ginklu – tiesiog tam, kad būtų sukurta naujų antibiotikų. Nes paaiškėjo, kad norint apsisaugoti nuo grėsmių, esamų antibiotikų absoliučiai nepakanka, o Rusijos turima bakteriologinė ginkluotė yra tokia išvystyta ir taip įsitvirtinusi, kad sutartimis pasitikėti negalima.
