Tag Archives: Chimprom

Zomano efektas, Novičok ir kiti cheminiai ginklai

Tą istoriją apie tai, kaip vidury baltos dienos buvo nunuodytas buvęs šnipas Sergej Skripal ir jo dukra Julija Skripal, ko gero visi jau girdėjote. Ir girdėjote jau ir visokių kalbų apie tai, kas yra Novičok (angliškai – Novichok, iš rusų kalbos išvertus, tai reikštų naujoką). Taip, Novičok yra apie 1980-1990 metus sovietų kurtas visai naujos kartos cheminis ginklas. Kadaise, beje, jau truputį apie jį rašiau.

Tokios apsaugos pakaktų dauguma atvejų, tačiau jei naudojamas VX, ji nepakankamai efektyvi. Novičok atveju tokia apsauga jau gali būti mažai veiksminga, tik dalinai teapsauganti.

Kad nuodijimą surengė Rusija – vargu, ar galima abejoti: nei pačias tokias medžiagas kažkas galėtų lengvai susintetinti, nei kažkas galėtų gauti iš to kokios nors naudos. Priežastys irgi aiškios – tai labai seniai žinoma KGB (FSB) ir GRU taktika – užtikrinti, kad visi jų darbuotojai ir agentai žinotų, jog jei išduos, bus nužudyti, ir nužudymas bus baisus, ir įvykdytas nesiskaitant su jokiomis priemonėmis.

Rusija šiuo metu įtariama jau keliolika Didžiojoje Britanijoje įvykdytų nužudymų, surengtų per Vladimiro Putino valdymo laikotarpį. Sergej Skripal atvejis čia primena Aleksandr Litvinenko nužudymą poloniu: jis toks pats įžūlus, atviras ir baisus. Kai kuriais atžvilgiais – gal netgi baisesnis. Nes su zomano efektu.

Apie zomano efektą papasakosiu kiek vėliau, tačiau išsyk pasakysiu tiek: labiausiai tikėtina Skripal atvejo baigtis bus tokia, kur abi aukos daug metų liks komoje – iki pat mirties. Ir niekada neatsigaus. Juos bandęs gelbėti policininkas – visam gyvenimui liks suparalyžuotas ir su sunkiai pažeistomis smegenimis.

Kaip ir Aleksandr Litvinenko atveju, Rusija čia tiesiog demonstruoja saviškiams, kas jų laukia, jei jie pabandys pabėgti nuo darbo Vladimirui Putinui – lėta, ilgai ilgai besitęsianti agonija.

Oficialios Rusijos reakcijos į Didžiosios Britanijos įvardintus kaltinimus – irgi tipiškos, tik leidžiančios spėti apie vis labiau augančią Vladimiro Putino beprotybę: Rusija jau spėjo užsiminti Didžiąjai Britanijai apie tai, kad turi branduolinį ginklą, ir įteikti protesto notą, ir netgi apkaltino Didžiąją Britaniją, kad čia būtent šioji nesilaiko tarptautinių sutarčių dėl cheminio ginklo draudimų.

O dabar – daug daug medžiagos tam, kad gautumėte vaizdą apie tą Novičok ir kitus nervus paralyžuojančius cheminius ginklus.

Continue reading

Cheminis ir bakteriologinis ginklas SSRS

Cheminis ir bakteriologinis ginklas Lietuvoje – tai tokia tema, kur spėlionių yra daug daugiau, negu faktų, o informacijos apie tai rasti – pakankamai sudėtinga: tėra tik kažkokie įvairaus senumo ir labai neaiškūs gandai, šiokia tokia bendra sisteminė informacija bei viena-kita neaiški užuomina sunkiasvoriuose šaltiniuose. Būtent todėl dabar čia nieko nerašysiu apie Lietuvą, o patariu tiesiog pagalvoti ir patiems paieškoti kokių nors galų. Bet užtat supažindinsiu jus su šiuo bei tuo apie SSRS bakteriologinio ir cheminio ginklo programas.

Nepaisant dar 1972 pasirašytų tarptautinių sutarčių, draudžiančių kurti bakteriologinį ginklą ir nuolat skelbiamų aiškinimų, kad SSRS cheminio ginklo nėra, ši šalis ir kūrė, ir gamino abi šias masinio naikinimo ginklų rūšis. Negana to, kiekvieną tarptautinę sutartį SSRS nagrinėjo tiktai kaip galimybę apriboti kitų šalių tyrimus ir taip gauti privalumų sau. Taigi, vos tik SSRS įsipareigodavo kokiais nors ginklais neužsiimdinėti, išsyk dar labiau sustiprindavo tos rūšies ginklų kūrimą. Būtent todėl pačioje sovietmečio pabaigoje prasidėjo didžiuliai skandalai.

Cheminis karas visiems sovietiniams kareiviams asociavosi su kankinančiais lakstymais, užsimovus dujokaukę ir priešcheminę aprangą. Kai kurie nuo tokių lakstymų mirdavo - dėl šiluminio šoko.

Cheminis karas visiems sovietiniams kareiviams asociavosi su kankinančiais lakstymais, užsimovus dujokaukę ir priešcheminę aprangą. Kai kurie nuo tokių lakstymų mirdavo – dėl šiluminio šoko.

Cheminio ginklo programas SSRS, tiksliau jau Rusija, pristabdė tik po to, kai 1992 kilo klausimas, ar JAV nepradės naujo šaltojo karo etapo: tada Rusijos mokslininkas Vil Mirzajanov, anksčiau dirbęs cheminio ginklo srityje, paskelbė, kad SSRS cheminio ginklo programa ne tik nestoja, o tik dar labiau vystoma. Ėmė aiškėti, kad JAV pinigai, skirti SSRS cheminio ginklo programos uždarymui, naudojami perkant įrangą, skirtą naujos kartos cheminio ginklo „Novičok“ gamybai. Mirzajanovas buvo staigiai pasodintas į kalėjimą, tačiau vėliau įsikišo Borisas Jelcinas, supratęs, kad karinis-pramoninis kompleksas dėl savo interesų gali sukelti antrą Šaltąjį Karą ir taip visiškai sužlugdyti Rusiją. Ilja Mirzajanovas paleistas į laisvę, tačiau gana greitai emigravo į JAV.

Nepaisant skandalų, cheminius ginklus kūręs GosNIIOHT, kuriame dirbo Mirzijanovas, taip ir nebuvo išformuotas, o toliau dirba su nuodingosiomis medžiagomis, oficialiai užsiimdamas cheminio ginklo naikinimu, o kartu ir prisipažindamas, kad tyrinėja kažkokių ten junginių toksines savybes. 2012 pabaigoje Rusijos cheminės kariuomenės vadas generolas majoras Jevgenijus Starkovas pareiškė, kad nepaisant cheminį ginklą draudžiančių konvencijų, jo atsisakyti neįmanoma. Tokios kalbos šį bei tą sako.

Su bakteriologiniu ginklu gavosi nesmarkiai kitaip – šį kūrusių ir gaminusių įmonių ir institutų buvo bent kelis kartus daugiau, o slaptumas buvo tiesiog nesulyginamai didesnis, tad valdžia kartais net ir pati nesusigaudydavo, kad skirdama lėšas kokių nors pašarų gamybai, finansuoja kokią nors bakteriologinio ginklo šaką. Tad nepaisant paties Boriso Jelcino bandymų, daugelis įmonių išliko išvis tokios pat uždaros, kaip sovietmečiu. Dar blogiau: atėjus Vladimirui Putinui, situacija vėl pasikeitė, buvo vėl sukurta ir imta finansuoti programa, skirta esą apsisaugojimui nuo bakteriologinio ginklo, o kalbos apie šio gamybą imtos vėl slopinti, kartu vėl pradedant skleisti dezinformaciją. Kita vertus, dėl to, kad bakterioloinis ginklas kainuoja daug brangiau, kai kurie institutai visgi užsilenkė dėl pinigų trūkumo, o programa tiesiog kažkiek susitraukė, atsisakydama paralelinių padalinių.

Centrinis mikrobiologų padalinys – „Vektor“, ten puikiai sukasi ir dabar, skelbdamas, kad jokiais bakteriologiniais ginklais jie niekad neužsiimdinėjo. Būtent toks neigimas, nors visi įrodymai yra, leidžia įtarti, kad senos biologinio ginklavimosi programos nėra peržiūrėtos, pripažintos ir panaikintos.

Paradoksaliu būdu gavosi netgi taip, kad JAV, po SSRS įsipareigojimų dėl bakteriologinio ginklo, buvo priversta sustiprinti dar 1969-1973 beveik pilnai sustabdytas karines programas, susijusias su bakteriologiniu ginklu – tiesiog tam, kad būtų sukurta naujų antibiotikų. Nes paaiškėjo, kad norint apsisaugoti nuo grėsmių, esamų antibiotikų absoliučiai nepakanka, o Rusijos turima bakteriologinė ginkluotė yra tokia išvystyta ir taip įsitvirtinusi, kad sutartimis pasitikėti negalima.

Continue reading

Pravda ir Leninas - komunistinis sovietmečio plakatas

Informacijos slėpimo mechanizmai sovietmečiu

Po to, kai parašiau apie kelias didesnes sovietmečio katastrofas, aišku visvien atsirado veikėjų, kurie ėmė man pasakoti, kad aš neteisus. Nors turiu pasakyti, kad paskutiniu metu tokių tipažų visgi mažėja: kai susipažįsta su realybe, kuri tokia, kad sprogdina jiems smegenis, tai anuos ištinka staigus psichikos kolapsas. Kitais kartais būna, kad sukilusi frustracija sovietžmogį paverčia į tirtančią, nerišliai mekenančią lachūdrą, pilną bejėgiškos neapykantos.

Bet randasi pavyzdžiui, tokių veikėjų, kurie pradeda jau visai beviltiškai šnekėt apie tai, kaip pvz., „tai pasakos, visvien neturi tu įrodymų, pateik patikimus šaltinius, viskas buvo ne taip“. Tai aišku, kad tokiems aš siūlau eiti tenai, kur jiems ir vieta, nes susirasti ir pasitikrinti informaciją apie tokius įvykius dažniausiai yra tiek lengva, kad kelios sekundės – ir jau turi krūvas straipsnių. Čia pakanka visiškai minimalios kompetencijos – tiesiog į Google įvedi kelis žodžius ir pasižiūri, ką gavai. Puikiai galima suprasti, kad panašūs klausinėjimai turi tik vieną tikslą – tiesiog belenkokiu durniausiu būdu kvestionuoti realybę: juk nieko kito ir nelieka, kai realybė kliedesiams prieštarauja. Paskui tokie tipažai dar bando remtis tipiniu ir nykiu argumentu iš nemokšiškumo: „aš nesuprantu (netikiu, nežinau, šiaip esu dalbajobas, kuris negeba sakinio perskaityti, o ir išvis neklausau, kas man sakoma) – vadinasi tai netiesa“.

Pravda ir Leninas - komunistinis sovietmečio plakatas

Anuomet toksai laikraštis "Pravda" jau buvo tapęs propagandinio melo simboliu. Kaip, beje, ir laikraštis "Tiesa". Nes jau ko ko, bet tiesos ten tikrai būdavo maža.

Kita vertus, klausimas apie įvairius šaltinius, jų patikimumą ir įrodymus čia visgi yra įdomus visai kitu aspektu: kai informacija yra dešimtis metų slepiama, ji ilgainiui degraduoja, dingsta, užsimiršta ir išskysta. Ir tada jau gerai, jei ta informacija atrandama kokiuose nors archyvuose, kur kažkokie istorikai kasasi. Tik vat kai ta informacija buvo dešimtis metų labai sistemingai slepiama, tai atrasti ją kartais tikrai būna labai sunku. Ir ypač kai tie slėpimo mechanizmai buvo labai efektingi.

Štai čia ir pažiūrėkime į vieną labai specifinį ano meto informacijos ribojimo procesą, dėl kurio patikimai išsiaiškinti duomenis apie sovietmečiu buvusius įvykius (t.y., buvusius vos prieš kokius 30-40 metų, kai netgi liudininkai gyvi) kartais yra sunkiau, nei atkasti duomenis apie įvykius, buvusius prieš 100-200 metų. Ir netgi ne tik dėl tyčinio slėpimo, to tiesiog dėl to, kad taip jau viskas buvo organizuota.

Pirmiausiai pažiūrėkim, kaip yra realizuojamas sovietinis valdymo informacijos procesas, kurio metu informacija apie incidentus turėtų pakliūti į vadovybę:

  • Aukščiausia SSRS vadovybė baudžia už bet kokią neigiamą informaciją, todėl visa žemesnio lygio vadovybė (respublikinė ir šakinė) stengiasi ataskaitas ir informaciją apie blogus įvykius švelninti ir filtruoti taip, kad į viršų informacijos pakliūtų kiek įmanoma mažiau ir ji atrodytų kuo nereikšmingesnė. Ir kartu ta žemesnio lygio vadovybė baudžia visus, per ką į viršų pakliūna neigiama informacija.
  • Kadangi respublikinė ir šakinė vadovybė irgi baudžia už bet kokią neigiamą informaciją, visa dar žemesnio lygio vadovybė (rajoninė, gamyklų ir pan.) irgi stengiasi ataskaitas ir informaciją apie blogus įvykius visaip švelninti ir filtruoti. Ir kartu baudžia visus, per ką į viršų pakliūna neigiama informacija.
  • Kadangi visokių gamyklų vadovai baudžia už bet kokią neigiamą informaciją ar šiaip blogus įvykius visus, ką papuola, tai visi kaip įmanoma stengiasi bet kokią informaciją švelninti ir filtruoti. Visokie smulkesni vadovai baudžia dar smulkesnius ir visi viską slepia ir filtruoja. Ir ypač baudžia, jei ta informacija užfiksuojama kažkur dokumentuose, nes būtent dokumentuose esanti informacija ir gali nukeliauti viršun.
  • Kadangi visas baudimas už neigiamą informaciją veikia per visus lygius, tai galutinėse grandyse visi žino, kad nesvarbu, kas blogo įvyktų, bausmės dydis bus tuo didesnis, kuo daugiau neigiamos informacijos paklius į viršų. Vienintelis būdas išvengti bausmės – tai įvykius nuslėpti ar iškraipyti taip, kad atrodytų, jog nieko blogo neįvyko.
  • Tokiu būdu visų lygių ir visų rūšių vadovybė ir darbuotojai subordinuojami į tai, kad visuose lygiuose maksimaliai sumažintų ir iškreiptų bet kokios informacijos apie incidentus mastus.

Rezultate netgi pačių įstaigų viduje neatsiranda tikslios informacijos apie įvykius – ji nuslepiama, nufiltruojama, iškraipoma, paverčiama belenkuo, kas tik negali būti įvertinta, kaip kažkas neigiamo. Negana to, kuo labiau į viršų, tuo ta informacija iškraipoma, pametamos visos jos detalės, o kartais ji netgi apsiverčia aukštyn kojomis: koks nors gamybinę avariją sukėlęs veikėjas įvardinamas kaip susidorojęs su išskirtiniais sunkumais ir apdovanojamas.

Visai nukrypstant (bet užtat grįžtant prie man įprastesnių vadybinių temų) – čia vertėtų prisiminti Demingo principus ir užduoti sau klausimą, kodėl gi Demingas taip kategoriškai reikalavo išgyvendinti baimę: viena iš svarbiausių priežasčių būtent ta ir yra – kad neprasidėtų informacijos slėpimas ir filtravimas, o tuo pačiu – ir bardakai, panašūs į buvusius SSRS*.

Continue reading