Šiandien vienas senas draugas pasakė man nuostabią alegoriją apie ekonominę sistemą ir bandymus ją vienaip ar kitaip reguliuoti, o taip pat ir apie bandymus ją drožti. Ir kadangi jau seniai nesidalinau su jumis visokiais ekonominiais modeliais, kur viskas yra supaprastinta iki tiek, kiek galima, tai pasidalinsiu štai šiuo. Jis elementarus, bet labai gilus, viena iš grakščiausių ekonominių alegorijų, kokias esu girdėjęs.
Kokiu gražiu bedarytum kalėjimą, jis visvien lieka kalėjimu. O kalinių darbas yra paties mažiausio našumo, kokį galima įsivaizduoti.
Žodžiu, įsivaizduokime, kad mes visi esame dideliame dideliame kalėjime, kuriame sėdime. Dalis iš kalėjime esančių – tai kaliniai. Jie sudaro, sakykim, kokius nors 90% iš visų tų, kas kalėjime. Dar kokie 9% yra tie, kas prižiūrėtojai. Dar 1% yra kokia nors kalėjimo vadovybė, kuri prižiūrėjimu neužsiima.
Čia kuo puikiausias valdomos (planinės) ekonomikos modelis – yra kelios visuomenės grupės, o komandinė valdymo sistema veikia tiesiog idealiai – kaip vadovybė nuspręs, taip ir vyks. Ir liaudis (t.y., kaliniai) darys viską taip, kaip jiems nurodai, ir negalės niekaip pasipriešinti, nes jie tiktai kaliniai. O dabar pabandykime sumodeliuoti, kas vyksta, kai ir vadovybė, ir prižiūrėtojai elgiasi skirtingai.
Jei yra visaip drožiami kaliniai, neįmanoma tikėtis iš to kalėjimo kažkokių gerų rezultatų – žmonės, kurie negauna atlyginimo už darbą, o dirba tik dėl to, kad yra vergai, niekad nedirbs gerai, o priešingai – dirbs taip blogai, kaip tik įmanoma (tai, beje, dar Adam Smith pastebėjimas). Tai reikš, kad kalėjimas niekada neturės tiek pinigų, kad ir vadovybė, ir prižiūrėtojai būtų patenkinti.
Kalėjimo vadovybė aišku gali pasdaryti sau viską taip, kad pinigų turėtų labai smarkiai daugiau, nei kiti – tarkim, tesudarydami vos 1%, jie gali pasiimti sau 90% visų kalėjimo lėšų. Bet tai automatiškai reikš, kad ir kaliniai, ir prižiūrėtojai tegauna labai menką dalelę pinigų. Tokią menką, kad prižiūrėtojai gyvens tik iš bėdos, o kaliniai – išvis tragiškai. Savo ruožtu, tai vėlgi reikš, kad kalinių darbas bus kraštutinai neefektyvus, o prižiūrėtojai taip pat niekaip nesistengs to darbo pagerinti.
Dabar pažiūrėkime į paskutinę reikalo dalį: ar išties kalėjimo vadovybei bus bent kažkoks malonumas tokiame kalėjime gyventi? Aplinkui vien perkarę iš bado kaliniai, kurie yra paprasčiausiai pavojingi, nes visi yra pikti ir išalkę, o prižiūrėtojai – tegul ir neišalkę, bet irgi pikti, ir nieko gero daryti nenori. Ir kas baisiausia – dėl mažo našumo kalėjimas uždirba tiek mažai pinigų, kad nors ir pasiimdama 90%, vadovybė visvien negali turėti pinigų pakankamai.
Čia verta pagalvoti apie tai, koks yra kalinio darbo našumas ir kodėl jis gaunasi toksai mažas. O tai labai paprasta: kalinys tėra darbuotojas kokiai nors akmenų skaldyklai, t.y., tinka tiktai pačiam prasčiausiam, absoliučiai jokios kvalifikacijos nereikalaujančiam darbui. O jokio kvalifikuoto darbo jis nenori ir bet kokį kvalifikuotą darbą sabotuoja dėl dviejų priežasčių: viena vertus, jis nesuinteresuotas, o antra vertus, kuo darbas yra sudėtingesnis, tuo lengviau jį sabotuoti. O kokia prasmė kaliniui dirbti, jei už darbą jis tik lazdų kupron gaus? Taigi, našumo minimizacija, žinote.
Kita vertus, galime panagrinėti ir kitus variantus – pvz., jei nurėžtume pajamas nuo vadovybės ir padarytume jas lygias, vargu ar gautųsi koks nors prasmingas rezultatas – greičiau jau viskas pavirstų į visišką suirutę. O jei pabandytume per daug smarkiai nurėžti prižiūrėtojų atlyginimus, tai irgi tegautume korupciją.
Kita vertus, jei kalėjime sąlygos pagerinamos ir su kaliniais pradedama elgtis kaip su žmonėmis, leidžiama jiems patiems spręsti, ką ir kaip dirbtis, kaip organizuotis, etc., o kartu vadovybė ir prižiūrėtojai imasi organizavimo dėl bendros gerovės – darbo našumą galima padidinti net ne keleriopai, o dešimtis ir šimtus kartų (taip, tai realūs finansinio pralaidumo skirtumai tarp vergiško ir efektyvaus darbo). Panašia linkme pokyčiai pradeda vykti ir prižiūrėtojų darbą keičiant taip, kad jie turėtų bendrus tikslus ir su vadovybe, ir su kaliniais, o ne šiaip būtų kokie nors, prižiūrėtojai ir viskas. O ir su vadovybe – ji irgi turi būti vadovybė, o ne šiaip kažkoks priedėlis.
Tai automatiškai reiškia ir kardinaliai pakilusias kalėjimo pajamas, ir kardinaliai pakilusį pajamų lygį pas tuos, kas yra kalėjimo vadovybėje, ir kardinaliai pagerėjusį prižiūrėtojų gyvenimą, ir taip toliau. Ir galų gale, jei pragyvenimas ir asmeninės laisvės pakyla pakankamai (t.y., prižiūrėtojai tampa nebe prižiūrėtojais, o kaliniai – nebe kaliniais), gali paaiškėti, kad žmonės iš to kalėjimo ne tik nenori bėgti, bet netgi veržiasi į jį iš kitur. T.y., kalėjimas tampa nebe kalėjimu.
Aišku, surasti balansą, kur visi išloštų daugiausiai, labai sunku. Paprasčiau yra pasakyti, kad kaliniai blogi ir dirba prastai. Arba prižiūrėtojai nesusitvarko su darbu. Arba šiaip niekas prekių neperka. Arba dar kažką. Tačiau jei norime išspręsti problemas, reikia žiūrėti į visą sistemą holistiškai: kalėjimas yra pati neefektyviausia sistema.
Norime kažką gerinti – reikia šalinti bet kokius kalėjimiškumo požymius, o į sistemą žvelgti kaip į visumą: ne paskira jos dalis, o visa sistema nustato, koks bus galutinis rezultatas.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
http://www.lrytas.lt/pasaulis/rytai-vakarai/kalejimas-ukrainoje-oranzerija-gamykla-ir-psichologines-iskrovos-kambarys-201308242341.htm#.Usc3CtJdVWU
Ponas Rokiški, matau, kad jūs esate protingas žiurkėnas, prašau parekomenduokit, kokių nors išmintingų knygų, kur galvojat, kad kiekvienas žmogus turėtų perskaityt.
P.s. Aš jaunuolis, aš ateitis.
Jaunuoliui rekomenduoju skaityti blogus, geras sarasas yra sio blogo desineje „Rinkiniai blogai“.
O knyga pradziai -- Nils Christie „Nusikaltimu kontrole kaip pramone“. Kaip tik prie straipsnio apie kalejimo ekonomika.
Štai. Jo Visatybės garbinimo faktas.
Jeigu dabar paleistų Henriką Daktarą, na kaip visuomenėje labiausiai žinomą nusikaltelį ir, tarkim, pasakytume gali būt laisvas, bet viską pradėt nuo nulio, nuoširdžiai nuo šluotos. Visuomenė jam padėtų, jis pats nenorėtų kitų pagalbos, nes norėtų būt pavyzdžiu visiems, bet ar jis šluotų ar jis gatvėse išgyventų? Ar jis dvasingai sutiktų būt kankiniu?
Labai įdomu.
O apie kokia ekonominę sistemą ir jos keitėjus buvo išsakyta ši alegorija?
Daugeliui įmonių, kaip sistemoms, galima pritaikyti šią alegoriją, nes jos, kaip sistemos, suvokiama paskirtis yra ekonominė.
Valstybei netiktų, nes jos paskirtis ne tik ekonominė.
Pradžia skamba liberaliai, o pabaiga nuteikia visai kitaip -- tvariai. 🙂
Jei taip globaliau žvelgiant, tai visoms šita alegorija labai tinka. O kuo valstybei netiktų šita alegorija? Ar tuo, kad kalinius už žmones laikyt?
Na tik tuo, kad priėmiau viską kaip pateikta -- tik ekonominiame kontekste. Parašėte, kad tai „… alegorija apie ekonominę sistemą ir bandymus ją vienaip ar kitaip reguliuoti …“. Valstybė turi ne tik ekonominę paskirtį, bent jau mano suvokimu. Tai čia man atrodė prieštaravimas iš sistemos apibrėžimo ribų išplaukiančioje nagrinėjamos sistemos paskirtyje.
Bet vertinant globaliai, net tik ekonominiame kontekste, alegoriją galima būtų pilnai taikyti, jei laikyti, kad didžioji dalis visų trijų paminėtų kategorijų narių valstybės mastu gali suderinti savo tikslus -- ekonominius ir kitokius.
Jei imti Lietuvos respubliką, to neįmanoma inicijuoti be tam tikro reguliavimo. Mūsų atveju tas reguliavimas turi būti ne ekonominis, o administracinis. 🙂 Tikslus pavyks suderinti tik tada, jei tie tikslai bus derinami nuo apačios, kitaip tie 90% „neužkibs“.
Reikia sukurti normalia atstovaujamąją valdymo sistemą, kas be referendumo dabar neįmanoma.
Pedofilų gaujų siautėjimai, degantys Žygaičių vandenys beigis Lietuvos žemelės išpardavimas užsieniniams monstrams rodo, jog referendumai -- kelias link Lietuvos valstybingumo sunaikinimo. Didžiam Maskvos džiaugsmui, beje.
Įdomiai čia, nei vienas referendumas „iš apačios“ dar neįvyko, o valstybė sunaikinta. Magija …
Pamatėm jau atominės elektrinės referendumą. 🙂 Su mūsų lengvai manipuliuojamais žmonėmis išvis referendumo galimybę bent geriems 20 metų reiktų išvis panaikinti.
O tai supykę ant valdžios, kad „minimalaus atlyginimo iki 1500 Lt nepadidina“ dar nubalsuos referendume už išstojimą iš ES, prisijungimą prie Rusijos ar dar ką baisiau.
O žinot kaip būna, kai kaliniai sukyla? Paprastai -- visiškai nieko sąmoningo. Sunaikina baldus, o paskui lieka net ir be to, ką turėjo. Ir vėl visiems tik į blogą.
O priežastis -- tas pats susisluoksniavimas, kur vieni yra kaliniai, kiti -- prižiūrėtojai, o treti -- valdytojai.
Na, o referendumas tokioje visuomenėje iš esmės ir yra tolygus kalinių sukilimui, kai dar kaliniai, o ne laisvi žmonės sumąsto paimti valdžią ir atkeršyti prižiūrėtojams su valdytojais (to paties atominės referendumo balsavimas buvo „kad tik blogiau blogai valdžiai“, nesvarbu, kad blogiau visiems).
Visų pirma, valdytojai turėtų kaliniams duoti laisvę ir padaryti juos lygiais sau ir tik tada referendumai taptų laisvų žmonių valios išreiškimu, o ne kalinių sukilimu.
Ko tais žmonių, prieštaraujančių bet kokiai sistema, judėjimams pakeisti pasaulį iš apačios aš netikiu…
*judėjimais
Jooo -- jei duotum kaliniams balsuoti, tai turbut nubalsuotu uz visu spynu kalejime likvidavima… 🙂 Tai ir yra reikalo esme, kaip kaliniui leisti pasijausti pakankamai laisvam spresti uz savo gyvenima, nepazeidziant kalejimo taisykliu, kurios butinos to pacio kalejimo ateities sekmingo egzistavimo salygai…
Subtilus ir slidus reikalas -- be kazkokios demokratijos ir atsizvelgimo i zemiausios grandies nusiskundimus turbut neissiverstumeme, bet referendumas butu pragaistingas. Spynu panaikinimas kalejime vis delto, manau, butu imanomas, tik iki to reiktu gerokai „uzaugti“ (tas pats ir su valstybe) -- kantriai viska visiems aiskinti ir „auginti“ demokratija.
Taip ir pats prieinu prie isvados, kad norim to ar nenorim, bet musu visuomene referendumams dar „nepribrendusi“ -- ir siuo atzvilgiu visai nereiktu orientuotis i vakaru valstybes, kurios turi demokratijas bent kazkur apie 100m.
Taip, kiekviena grupė linkusi pamiršti apie kitas grupes. Ir jei kaliniai spręs kaip valdyti vadovybę ir prižiūrėtojus -- irgi bus nekas.
Man tai pagrindinė bėda šiame modelyje (su visomis paralelėmis realybėje) yra tas, kad dauguma kalėjimo prižiūrėtojų ir kalinių nemato gyvenimo be kalėjimo. Diskusija dažniausiai yra apie įkalinimo sąlygas: gulagas, griežto režimo izoliatorius, atvira kolonija ar pan., tačiau niekas nesusiprotėja kišti nosis lauk iš dėžės ir nugriauti kalėjimą.
Būtent. Ir netgi dar žiauriau -- daugelis kalinių reikalauja kardinalaus prižiūrėtojų ir vadovybės elgesio sugriežtinimo, nes blogos sąlygos esančios dėl to, kad per mažai kontrolės.
reikalauja sugriežtinimo kol jų asmeniškai tai neliečia. Kai taip atsitinka prasideda verkšlenimai apie teises ir pamirštama pareiga.
Ir taip mažomis grupelėmis griežtinama ir griežtinama. Vieniems uždraudžiama viena smulkmena, kitiems -- kita, tretiems -- trečia. O prižiūrėtojai pašneka dar apie pareigas ir atsakomybes.
Nesvarbu, kad pareigos ir atsakomybės iš piršto laužtos -- svarbu tik, kad prižiūrėtojams darbo atsiranda, nes daugiau dalykų reikia kontroliuoti ir drausti.
Tas tiesa. Valdantys prikuria dirbtinų pareigų ir atsakomybių, o prižiūrėtojai tai sutinka su džiaugsmu, nes tai reiškia, kad jie gali susireikšminti dar daugiau. Beje įdomu tai, kad tos pareigos ir atsakomybės asmeniškai taikomos tik vergams, o prižiūrėtojams ir valdžiai (gal daugiau jiems) taikoma kolektyvinė atsakomybė, kas vėlgi sukelia norą dėti ant bendrų taisyklių ir principų. Ir kas įdomu ta kolektyvinė atsakomybė yra tokia patogi, kad netgi neįtikėtino nusižengimo atveju valdžios ar prižiūrėtojo atstovas yra ginamas kaip avis puolama liūto. Tokiu atveju, valdžios ar prižiūrėtojų atstovas virtualiai vaizduojamas kaip tik vykdęs savo pareigas beigi sutapatinamas su kaliniu (vergu).
Hm, ale Maxima, Senukai ir panašios LT kapitalo kontoros su tokiu modeliu -- 90 proc. vergų, 9 proc. prižiūrėtojų visai neblogus divikus tam 1 proc. valdovų suneša. Ir maištų jokių nėra:)
O paskui tik bac ir nugriūna stogas, ar ne?
Na, aš turėjau, galvoje, kad visai gerai laikosi tas 1+9 procento viršūnėlės, kurie visiškai neturi jokio intereso keisti tos situacijos. O tie 90 proc. užguitųjų ir nepatenkintųjų nekelia maišto net ir nugriuvus stogui. Tobiš, sistema neteisinga ir neefektyvi, bet viršūnėlę tenkina, todėl koreguojama nebus -- tas galioja tiek Maximai, tiek Lietuvos Respublikai. Tame ir prieštaraučiau Jūsų idėjai, kad vergovė yra blogai visiems be išimties -- 1+9 procento ta vergovė visai tenkina. Stogo griuvimas yra vienkartinis ČP, kuris greitai pasimirš visiems, kas tiesiogiai nenukentėjo
Tęsiant alegoriją, paminėsiu porą tikrų atvejų iš tikrų kalėjimų, bet jie kaip uždaros sistemos puikiai mikrolygmenyje atspindi didesnių sistemų paraleles.
Pataisos namų darbuotojas pasakojo kaip seniau buvo žiūrima į kalinių darbą, jų motyvavimą ir patį persiauklėjimo procesą. Tradicija paveldėta iš sovietinių laikų, kai išvis į rezultatą buvo žiūrima, dažniausiai, kreivai, tai niekam nerūpėdavo pagaminamų produktų kokybė ar darbo našumas. Svarbu, kad yra bent imituojamas darbas, o realizacija išvis buvo jau niekieno reikalas. Paskui (t.y. dabar) pradėta orientuotis į konkrečias įstaigų galimybes suteikti priemones norintiems kažką sukurti ar dirbti. Taip pradėta gaminti taburetes, žiemai roges ir panašiai. Už darbą pradėta mokėti, kaip tai kuriama normalesnė atmosfera. Ir po truputėlį (nes stebuklų nebūna, o greito teigiamo rezultato irgi nereikia per daug tikėtis, BET) atsirado pačių kalinių atsakomybė ir kone prestižas būti naudingu. Ta darbo vieta tapo norima ir kilo konkurencija. Pavyzdžiui seniau dažniau sugadindavo stakles iš jų išpilant aušinimo skystį, kuris dar seniau būdavo paprastas etilo alkoholis (motyvas aiškus), pastaruoju metu tai padarės kalinys sulaukė ne tik oficialios bausmės bet ir iš kitų kalinių kažką „gavo“, kad paskui nebenorėjo prasižengti, mat sugadinus stakles, kiti dirbti irgi negalėjo, negavo nei pinigų, nei veiklos. Tą patį papildant -- tuose visokiuose pataisos namuose nebaigę jokių klasių turi galimybę baigti pradinį ir kitą išsilavinimą. Pradinių klasių mokytoja sakė (taip taip ten jauniausias pradinukas pas ją 17, vyriausias virš 40, pagrindas čigonai), kad tvarka geležinė, stropiai vykdomos užduotys, o prasižengusius jų vierchai išmeta už durų arba baigiasi jo pamokos, žodžiu darbo sąlygos daug geresnės nei normaliose pradinėse mokyklose 🙂
Taigi apibendrinant, net ir tokiame uždarame tinkle kaip kalėjimas, įvedus tinkamesnių santykių praktiką, motyvacijos ir atsakomybės mechanizmus, rezultatas pasiekiamas akivaizdžiai geresnis. Kaip ir MASTER’is sakė, tiesa kažkur per vidurį, bet valstybės lygmeniu aiškus padalijimas į valdytojus ir vergus yra toks pat geras, kaip japoniškas dizainas ir itališka kokybė automobilių pramonėje. Dar yra blogai kai reguliuojantieji -- tai valstybės vadovybė, piliečius laiko vaikais, o šeimą palei XIX amžiaus tradiciją. Tada kyla noras aiškiai apibrėžti kur galima rukyti (čia skirtumas nuo kur draudžiama), kokio dydžio ir medžiagos turi būti gėrimų tara ir galiausiai kokio tipo automobiliuose negalima vežti alkoholinių gėrimų.
Į lagerius niekas neemigruoja, o sovietų valdžia pradžioje irgi gaivinosi NEP’u o ne didesniu reguliavimu.
nemaišykite tikrojo kalėjimo su alegoriniu. Realybėje pas juos motyvacija viena -- gauti kuo geresnę rekomendaciją, kad išeiti anksčiau į laisvę. Teko dirbti tokioje įstaigoje tai per tris metus mačiau tik 2 piliečius kurie pripažino nusidėję visuomenei ir pasikeitė. Jie nekvestionavo teismo nuosprendžio, o pasakė taip aš kaltas ir aš nebegrįšiu atgal. Ir kiek žinau vienas yra normalus visuomenės narys kuris pasisveikina gatvėje su kalėjimo darbutojais.
Tai žinoma, aš tik tą pačią paralelę norėjau parodyt, čia taip pat galima kalbėti ir apie šeimoje ar mokykloje diegiamą motyvaciją. Na kad ir „kam mokytis ir gauti gerus pažymius ir stengtis apskritai“, jei vaikas daro namų darbus tik iš baimės ne gaut velnių, tai lavinimo procesas visiškai nevykdo išsikeltų uždavinių.
Arba saugos diržas tik dėl policininkų. Tai tokios persidengiančios miniatiūros, ekonominis pavyzdys iš draugo pasakojimo apie Norvegiją: įkurti įmonės tiesiog neapsimoka, dėl mokesčių ir kontrolės, nes būdamas samdomas be jokios rizikos uždirba panašiai. Čia taip padarė išvadą pats iš realo.