Dubajus švenčia savo antkapio atidarymą

Aukščiausias pasaulio dangoraižis DubajujeDubajus – pinigais aptekusių arabų stebuklas – jau senokai garsėja tuščioje vietoje pastatytu miestu ir krūvomis dirbtinių salų. Išsikalinėjimas iš tokio pinigų pertekliaus, kokio nepatyrė dar jokia kita pasaulio šalis. Išskyrus gal tik Nauru salą – šalį, kuri prieš tris dešimtmečius pasiekė pasaulio rekordus pagal pajamas gyventojui – ši valstybėlė kasė ir eksportavo fosfatus, iš kurių buvo sudaryta praktiškai visa sala. Pastaroji pergyveno kokį dešimtmetį, per kurį statėsi milžiniškus viešbučius, pirko įmones visame pasaulyje, supirkinėjo geriausių kompanijų akcijas, gana sėkmingai bandė netgi tapti vienu iš svarbiausių Ramiojo vandenyno turizmo centrų. Žinoma, buvo ir didžiulės investicijos į mokslą (berods, net kažkokį universitetą buvo įkūrę), bankininkystė, nepaprastai maži mokesčiai, puikios galimybės ofšorams kurti. Bet, pasibaigus fosfatams, jau po dešimtmečio Nauru baigė visišku ekonominiu kolapsu. Dabar ši valstybėlė gyvena iš tokių absurdų, kaip Abchazijos pripažinimas mainais už kelis milijonus dolerių iš Rusijos.

Puikiai žinoma: vien iš kasyklų negali išaugti jokia šalis, nepriklausomai nuo to, kas kasama – ar nafta, ar fosfatai, ar dar kažkas. Šalis arba įgauna pilnavertę ekonomiką, arba, jei tokios neįgauna, pinigus išleidžia ir kolapsuoja. Ir vėlgi, praktika rodo, kad ant tuščios vietos kalnakasybos pinigai ekonomikos paprastai sukurti negali: šiai reikalinga ne tik sudėtinga infrastruktūra, bet ir žinios, išsilavinimas, mokslas. Ir svarbiausia – vidinė rinka, kuri irgi turi egzistuoti. Nauriečių ar arabų svaigališkos idėjos sukurti turizmo centrą tuščioje vietoje – neturi jokių perspektyvų: kol į juos investuojami milžiniški pinigai, tol turistų srautas eina, bet tas srautas nepadengia investicijų. Ir juolab absurdiškai atrodo kaimietiška (kai ką iš Vilniaus vadų primenanti) mintis: „pristatysime dangoraižių, pasidarysim panašūs į Ameriką, ot plūstelės turistų spiečiai!“

Dubajuje jau prasidėję bankrotai, o galimybių išsigelbėti skolininkai jau negauna: milžiniškas naftos kainų burbulas išpūtė dar keleriopai didesnį finansų burbulą, katras jau subliuško. Tačiau kol kas dar pakako pinigų užbaigti prieš 6 metus pradėtam statyti absurdo obeliskui – niekam nereikalingam dangoraižiui, kuris tapo aukščiausiu pasaulio pastatu – net 820 metrų. Nei neabejoju, kad po poros-trejeto dešimtmečių, išsibaigus naftai, šis pastatas taps puikiu antkapiniu paminklu arabiškiems ekonomikos šedevrams.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

13 thoughts on “Dubajus švenčia savo antkapio atidarymą”

  3. kreivarankis

    Šia ne pranašystė, o gana reali prognozė, kuri jau ima pasitvirtinti. Man kur kas šiaip jau moralinis to reikalo aspektas įdomesnis -- ar norėčiau aš gyventi tame disneylande, jei ir jis nebankrutuotų… Ir dar, įdomu ar sulauksime emigrantų iš tokių šalių, kurios yra pseudoturtingos? Ty. žmonių, kurie tiesiog nori dirbti, uždirbti pragyvenimui ir nematyti viso to prabangos cirku pasireiškiančio nepilnavertiškumo komplekso.
    Kreivarankis

    Reply ↓
    1. rokiskis Post author

      Valdovų rūmai -- daug sudėtingesnis atvejis. Kažkada ruošiausi apie tai parašyti, bet vis neprisiruošiu -- tai architektūrinio pasakojimo atvejis, nepaprastai įdomus, tačiau nesusijęs su komercija ar bandymais pritraukti turistus -- greičiau tiesiog pradžia ir pabaiga ilgame architektūrine kalba surašytame dispute, trukusiame porą šimtmečių.

      Reply ↓

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *