Du garsiausi Lietuvos internetų herojai – Artūras Račas ir Andrius Užkalnis, susipliekę, staiga man sukėlė mintį, ištrynusią mano požiūrį į Račą, apvertusią mano požiūrį į dundukus aukštyn kojomis, nors ir nepalietusią Andriaus Užkalnio. Tad tebūnie tai mano lepta į visuotinę egzegezę, jau esamo diskurso reinterpretacija ir bandymas sukurti metapožiūrį.
O antras etapas – viename iš Andriaus Užkalnio blogų: http://uzkalnis.blogspot.com/
Mintis brendo, jau ilgokai brendo. Šiandien ją suformulavau: dundukai išties yra dundukai. Ir, tiesą sakant, Artūras Račas dar švelniai juos pavadino. Žmonės, kurie onanizuojasi savo žodyninėmis išraiškomis, kartodami visokias gražias frazes, bet nesugebėdami nei sugalvoti, nei išreikšti, nei suformuluoti bent kiek rišlesnės minties, net svetimos išsakyti – tai išties dundukai. Kai toks dundukas nesupranta net elementaraus loginio trinario, o kalbėdamas apie praktines aibes, neskiria aibių nuo poaibių ar net paskirų sudedamųjų, tai demonstruoja ne ką kitą, o tikrą mikrointelektą, bukumą, kvailumą ir ne ką kitą, o tą patį dundukiškumą.
O ką Račas? O Račas tiesiog turi tokią publiką. Jis ramus, geras, doras žmogus, ne veltui vadinamas žurnalistikos sąžine, stengiasi nei musės nenuskriaust, kovot už gėrį, o su savo dundukais susišneka kažkaip. Tai ką gi jam daryti? Rašyti aštrybių ir vulgariai plūstis, kaip aš – kultūra neleidžia. Taip žiauriai čiuptelt publikai už kiaušinių, kaip kad kartais Monika Bončkutė ar patsai Andrius Užkalnis padaro – moralė neleidžia. O protingai ką nors parašys – publiką praras. Tai ir apsiriboja tuo, kad kala savo dundukams iki bukiausio elementarizmo suprimityvintas mintis – tokias, kurias net ir dundukai supranta.
Taigi, vargšas Račas, nors kartą ir neapsikentė, išvadino savo dundukus dundukais, bet ir toliau su tais dundukiškais dundukais cackinasi. Aš juos aišku būčiau išvadinęs pseudointelektualiniais dalbajobais, kita vertus, masinių akcijų man neprireikia daryti: žmonės, skaitantys mano blogą, visgi turi kardinaliai daugiau intelekto. Aišku, jei neskaitysim kai kurių zombių, kurie irgi turi teisę egzistuoti. Račo situacija – kiek kita.
Iš kur kyla Račo, kaip visiškos nuobodos, įvaizdis? Iš tų pačių dundukų. Tai masinė projekcija į Račą. Tai spąstai, į kuriuos pakliuvęs, autorius įklimpsta ir negali ištrūkt. Žmogus, ėmęs diskutuoti su glamūriškus žodžių kratinius trysčiojančiais durniais, išsitepa tuo pseudointelektualiniu mėšlu nuo galvos iki kojų, jis tampa pasmerktu: pradėjęs diskusiją ir priverstas kristi iki to paties dundukiško lygio, jis praranda intelektualią publiką. Dundukiškumas – tai tipinis pasyviai agresyvus elgesys, kai dundukas – intelektinis šiukšlė, įsitveria už pranašesnio žmogaus, imdamas tiesiog parazituoti ant svetimo intelekto.
Žvelgdamas į savo blogą, manau, kad mano sprendimas siųsti bukus komentatorius vulgaria kryptimi – pasiteisino. Mano tekstus skaitantys žmonės su manim nesutinka, mane plūsta, su manim nebijo diskutuoti, tačiau žino: komentatorius lekia lauk ne už keiksmus ar prieštaravimus, o už bukumą ir, ypač – už bandymus demonstruoti savo bukumą taip, lyg tai būtų pranašumas ir vertybė (tipiški atvejai iš serijos "aš to nesuprantu – vadinasi, oponentas neteisus, ir tegul pabando tai paneigti"). Bet ar galėtų Artūras Račas savo dundukus pasiųsti taip pat atvirai, kaip aš? Manau, kad ne. Jis pernelyg kultūringas. Didžiausias bandymas buvo tasai straipsnis apie dundukus. Bet tai – per silpna priemonė.
O ką dundukai? O dundukai buki.
