Monthly Archives: balandžio 2010

Račas, Užkalnis ir dundukai

Du garsiausi Lietuvos internetų herojai – Artūras Račas ir Andrius Užkalnis, susipliekę, staiga man sukėlė mintį, ištrynusią mano požiūrį į Račą, apvertusią mano požiūrį į dundukus aukštyn kojomis, nors ir nepalietusią Andriaus Užkalnio. Tad tebūnie tai mano lepta į visuotinę egzegezę, jau esamo diskurso reinterpretacija ir bandymas sukurti metapožiūrį.

Jei kas neskaitėte, pirmas istorijos etapas – pas Artūrą Račą: http://racas.lt/citata-355-rasytojas-a-uzkalnis-apie-tragiska-lietuvos-ziniasklaidos-bukle/
O antras etapas – viename iš Andriaus Užkalnio blogų:
http://uzkalnis.blogspot.com/

Mintis brendo, jau ilgokai brendo. Šiandien ją suformulavau: dundukai išties yra dundukai. Ir, tiesą sakant, Artūras Račas dar švelniai juos pavadino. Žmonės, kurie onanizuojasi savo žodyninėmis išraiškomis, kartodami visokias gražias frazes, bet nesugebėdami nei sugalvoti, nei išreikšti, nei suformuluoti bent kiek rišlesnės minties, net svetimos išsakyti – tai išties dundukai. Kai toks dundukas nesupranta net elementaraus loginio trinario, o kalbėdamas apie praktines aibes, neskiria aibių nuo poaibių ar net paskirų sudedamųjų, tai demonstruoja ne ką kitą, o tikrą mikrointelektą, bukumą, kvailumą ir ne ką kitą, o tą patį dundukiškumą.

O ką Račas? O Račas tiesiog turi tokią publiką. Jis ramus, geras, doras žmogus, ne veltui vadinamas žurnalistikos sąžine, stengiasi nei musės nenuskriaust, kovot už gėrį, o su savo dundukais susišneka kažkaip. Tai ką gi jam daryti? Rašyti aštrybių ir vulgariai plūstis, kaip aš – kultūra neleidžia. Taip žiauriai čiuptelt publikai už kiaušinių, kaip kad kartais Monika Bončkutė ar patsai Andrius Užkalnis padaro – moralė neleidžia. O protingai ką nors parašys – publiką praras. Tai ir apsiriboja tuo, kad kala savo dundukams iki bukiausio elementarizmo suprimityvintas mintis – tokias, kurias net ir dundukai supranta.

Taigi, vargšas Račas, nors kartą ir neapsikentė, išvadino savo dundukus dundukais, bet ir toliau su tais dundukiškais dundukais cackinasi. Aš juos aišku būčiau išvadinęs pseudointelektualiniais dalbajobais, kita vertus, masinių akcijų man neprireikia daryti: žmonės, skaitantys mano blogą, visgi turi kardinaliai daugiau intelekto. Aišku, jei neskaitysim kai kurių zombių, kurie irgi turi teisę egzistuoti. Račo situacija – kiek kita.

Iš kur kyla Račo, kaip visiškos nuobodos, įvaizdis? Iš tų pačių dundukų. Tai masinė projekcija į Račą. Tai spąstai, į kuriuos pakliuvęs, autorius įklimpsta ir negali ištrūkt. Žmogus, ėmęs diskutuoti su glamūriškus žodžių kratinius trysčiojančiais durniais, išsitepa tuo pseudointelektualiniu mėšlu nuo galvos iki kojų, jis tampa pasmerktu: pradėjęs diskusiją ir priverstas kristi iki to paties dundukiško lygio, jis praranda intelektualią publiką. Dundukiškumas – tai tipinis pasyviai agresyvus elgesys, kai dundukas – intelektinis šiukšlė, įsitveria už pranašesnio žmogaus, imdamas tiesiog parazituoti ant svetimo intelekto.

Žvelgdamas į savo blogą, manau, kad mano sprendimas siųsti bukus komentatorius vulgaria kryptimi – pasiteisino. Mano tekstus skaitantys žmonės su manim nesutinka, mane plūsta, su manim nebijo diskutuoti, tačiau žino: komentatorius lekia lauk ne už keiksmus ar prieštaravimus, o už bukumą ir, ypač – už bandymus demonstruoti savo bukumą taip, lyg tai būtų pranašumas ir vertybė (tipiški atvejai iš serijos "aš to nesuprantu – vadinasi, oponentas neteisus, ir tegul pabando tai paneigti"). Bet ar galėtų Artūras Račas savo dundukus pasiųsti taip pat atvirai, kaip aš? Manau, kad ne. Jis pernelyg kultūringas. Didžiausias bandymas buvo tasai straipsnis apie dundukus. Bet tai – per silpna priemonė.

O ką dundukai? O dundukai buki.

Vilius Navickas ir Tibeto skveras

Vis dar naujas surogatinis (išrinktas ne žmonių, o partinių veikėjų) Vilniaus meras Vilius Navickas nusprendė, kad Tibeto skvero nebus. Nes, pasirodo, gavo kažkokį anoniminį pranešimą apie kažkokias slaptas religines apeigas, atliekamas tame skvere. Taigi, prieš kelias dienas pareiškė, kad nebus ir viskas.

Kodėl taip elgiasi veikėjas, kuriam kartą užteko drąsos grąsinti kažkokiam troleibuso vairuotojui ir viešose vietose demonstruoti ant savo kūno užrašus "Fuck Me…"? Todėl, kad Kinija ir Bažnyčia jam sako, kad Vilniui negalima turėti Tibeto skvero. Kinijos ambasada – todėl, kad Tibetas, o Lietuvos Katalikų Bažnyčia – todėl, kad išvis nekrikščioniška. Žinia gi: bažnyčia ir kinų ambasadoriai Navickui baisesni už savo miesto gyventojus.

Tačiau Užupio gyventojai nusprendė kitaip. Ir dabar Vilniaus meras susidūrė su situacija, kai ant jo sprendimų miestiečiai padėjo tokiu akivaizdžiu ir atviru būdu, kaip dar, ko gero, niekas Lietuvoje nebuvo. Natūralu, kad valdžia, dedanti ant žmonių, susilaukia to, kad žmonės deda ant jos.

Tibeto skveras jau yra – netoli nuo Malūnininkų gatvės. Sprendžia žmonės, o ne surogatinis, miestiečių neišrinktas meras.

Mistral pardavimas Rusijai ES ir Lietuvos kontekste

"Mistral" pardavimas Rusijai sukėlė tiek kalbų ir kritikos, kad savo kontraversijomis gali pralenkti netgi "Nord Stream" dujotiekio triukšmą. Bet visą šią istoriją verta panagrinėti truputį giliau, o ne tik šūkius apie tai, kaip Rusija nusipirks tą laivą ir siautės.


(Nuotraukoje – tanklaivis papildo "Mistral" laivą degalais)

Pradėkim nuo to, ką gali Rusija ir ar verta jai išvis tokius laivus pirkti? Akivaizdu, kad Rusija pati turi nemažas laivų statyklas ir moka statyti žymiai aukštesnės klasės laivus, įskaitant ir pilnaverčius lėktuvnešius, o ne šiaip sraigtasparnių pernešimo ar desantinius laivus. Sraigtasparnių kreiseris "Moskva" buvo pastatytas dar 1962 ir plaukiojo iki pat 1993. Buvo pastatytas ir antras tokio tipo laivas – "Leningrad", tarnavęs pora metų trumpiau. Abudu buvo naudojami Juodosios jūros laivyne. Nors "Moskva" laivo pagrindinis tikslas buvo kova su povandeniniais laivais, iš esmės tokiame laive esantys sraigtasparniai galėtų atlikti visas funkcijas, kokias gali atlikti ir sraigtasparniai, esantys "Mistral" laive. Skirtumas tik vienas – desantinėse operacijose, kurias žymiai efektyviau gali vykdyti ganėtinai pigūs desantiniai laivai, o šiuos statyti jau moka išvis bet kuri didesnes laivų statyklas turinti šalis. Didieji desantiniai laivai, žinoma, sudėtingesni, bet rusiški "Ivan Rogov" tipo laivai, kurti tais pačiais laikais, kaip ir "Moskva", gali nešti ir sraigtasparnius.

Dabar apie "Mistral". Šie laivai nuo kitų panašios paskirties laivų skiriasi vienu esminiu dalyku: jie yra pigūs. Pigūs dėl to, kad statomi civiliškai, korpusas net minimaliai nešarvuojamas, nėra patikimų konstrukcinių laivo gyvybingumo užtikrinimo priemonių, iš esmės, panašiai statomi krovininiai civilių laivai, kitaip tariant, "Mistral" nelaikomas tinkamu kovai su išsivysčiusiomis šalimis. Prancūzai tokius laivus stato vienam paprastam dalykui: jais galima nuplaukti į kokią nors buvusią ir per daug suįžūlėjusią koloniją, neturinčią jokios priešlaivinės gynybos, o tada jau prasinešti. "Mistral" universalumas – tai ir vienas didžiausių trūkumų: tai, kad čia yra ir didžiulis komandinis centras, ir sraigtasparniai, ir desantas – reiškia, kad visiems šiems dalykams trūksta vietos. O dar, galima įsivaizduoti, koks pažeidžiamas "Mistral" tampa tuo metu, kai vykdo desanto išlaipinimo operacijas.

Kariniu požiūriu žymiai efektyviau yra pastatyti vieną raketinį kreiserį, kuriame būtų ir komandinis centras, vieną sraigtasparnių laivą ir porą-trejetą desantinių laivų. JAV, Rusija ar Didžioji Britanija iš esmės taip ir stato laivynus. Tačiau Prancūzija, kaip jau minėjau, į rimtus karus netaiko – jai laivynas svarbesnis, kaip visokių buvusių kolonijų tramdymo vėzdas. Iš to ir maža kaina, ir civilinės technologijos, ir universalumas: ekonominiu požiūriu, tai, ko gero, pats pigiausias ir pelningiausias sprendimas.

Taigi, o kam to "Mistral" reikia Rusijai? Vargu, ar kovai prieš Baltijos šalis. Baltijos jūros zona yra pati pažeidžiamiausia galimo karo su NATO požiūriu, netgi dar daugiau – tokia pažeidžiama, kad čia išvis nelabai yra prasmės statyti kokius nors didesnius laivus, išskyrus skirtus pakrančių apsaugai. Hipotetinio Baltijos šalių puolimo atveju Rusijai reiktų ne tiek jūros desantinių operacijų, o daugiau greito puolimo per sausumą. Įvesti "Mistral" į kokią nors Rygos įlanką ir iš ten išlaipinti kelis šimtus kareivių su keliom dešimtim tankų bei šarvuočių – vargu ar tai ką nors pakeistų, tačiau rizika būtų didžiulė. Sausumos įsiveržimo atveju – pulti būtų galima tūkstančiais tankų bei šarvuočių ir dešimtimis tūkstančių kareivių.

Taigi, kam dar gali prireikti tokių laivų? Nebent Gruzijos puolimui. O čia jau žymiai įdomiau: prisiminkime, kad Prancūzijos prezidentas Sarkozy tapo būtent tuo žmogumi, kurio dėka Rusijos veiksmai (ir okupacija) Pietų Osetijoje bei Abchazijoje tapo beveik legitimiais. Vietoj to, kad išvestų kariuomenę ar užtikrintų tarptautines pajėgas, Rusija de facto šias teritorijas prisijungė. Prancūzija, žadėjusi užtikrinti, kad Rusija vykdys savo įsipareigojimus, tiesiog užsimerkė.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad "Mistral" pirkimas daugybę triukšmo sukėlė ne tik ES šalyse, bet ir pačioje Rusijoje: išties tai didžiulis smūgis taip paskutiniu metu ten skatinamoms imperinėms nuotaikoms: šalis, galinti gaminti visų rūšių ginkluotę pati, perka gan abejotinos paskirties laivus iš NATO.

Taigi, galimi paaiškinimai – trys, visi akivaizdūs ir visi galimai dar ir susiję:

  1. Šis Rusijos pirkinys – tai tiesiog "padėka" už tai, kad Sarkozy pabuvo paprasčiausia prostitute. Apmokėjimą šis atsiims per laivų statytojus.
  2. Šis Rusijos pirkinys skirtas galimoms vėlesnėms operacijoms Gruzijoje, kur pulti per sausumą keblu, tačiau yra pakankamai patogus išsilaipinimui pakrantės ruožas bei nėra faktiškai jokios priešlaivinės gynybos.
  3. Galimai tai dar ir pačios Medvedevo-Putino aplinkos machinacija, nes kaip pasakytų Landsbergis, "kas galėtų paneigti, kad jie negavo į savo sąskaitas vieno kito milijono".

Žinoma, tai ganėtinai negražus Prancūzijos elgesys, galimai rodantis ir pirmus atviro NATO skilimo tarp JAV (parama Gruzijai) ir ES požymius. Tai dar ryškiau, kai prisimenam gan panašius Vokietijos judesius. Ir tai atrodo dar fantasmagoriškiau, prisiminus JAV priešraketinės gynybos programą Europoje.

O dabar jau lietuviškas kontekstas pamastymui: Dalia Grybauskaitė tarptautiniuose santykiuose aiškiai suka nuo ankstesnės pro-JAV politikos link kažkokios gan artimos tokiai pat prancūziškai ar vokiškai – pradedant Saakašvilio nekvietimu į Kovo 11, visokiais gundančiais judesiais, rodomais Putinui bei Medvedevui, o dar ir Obamai į Prahą siunčiamu Bubiliaus Kybiu. Ar tai pasiteisins? Gal būt.