Monthly Archives: balandžio 2010

Kanarėlė svaido užuominas

Delfyje Kanarėlė svaido užuominas apie kažkokį banką. Labai įdomias – kad vyriausybė, mažindama privalomuosius rezervus bankams 2008 metais, išties gelbėjo kažkurį komercinį banką. Gal ir gelbėjo – Kanarėlė turi pakankamai daug informacijos apie visokias machinacijas, tad jei kažką tokio pasako, reiškia, kad kažkas čia įdomaus ir svarbaus.

Bet atvejis keistokas, Rūta Vainienė nieko nesako tiesiai, o aiškina tarp eilučių kažką, ko net neina pilnai suprasti: juk tokios LLRI mėgstamos Frydmano teorijos teigia, kad valstybė turi niekur nesikišti, tuo tarpu privalomojo rezervo mažinimas – tai kaip tik ir yra sumažintas valdžios kišimasis į bankų reikalus. Kodėl gi čia Rūta Vainienė taip staiga susirūpino, beveik porai metų praėjus? O dar ir pradėjo pasakoti, kad tai buvo pats geriausias sprendimas, nes visokie kitokie būtų buvę prastesniais?

Būtų išties labai įdomu sužinoti, kas ten per bankas, kuriuo taip užsiėmė valdžia. Ir kas ten tokio vyko.

Tai, kad kyla tokios kalbos, reiškia vieną iš kelių dalykų, pvz.:

  • Kažkoks bankas ėmė kliūti konkurentams ir tie ėmė kažką kapstyt
  • Kažkoks bankas turi turto, kurį būtų buvęs priverstu parduoti ir kažkam nepatinka, kad negali to nusipirkti už minimalią kainą
  • Kažkoks bankas turėjo pakankamai pinigų, kad įsiterpti į kažkokį sandėrį ir todėl nugriebė kažką iš kažko

Galimi ir kiti variantai. Man tik įdomu, kas visgi ten per bankas ir kas čia tokio įvyko?

Nacionalinio susitarimo šešėliai

Kai buvo daromas vadinamasis "nacionalinis susitarimas", kurio metu Kubilius tarėsi su nelabai aišku, su kuo, buvo susitarta padidinti mokesčius. Bet. Vienas "bet" kažkodėl praėjo labai tyliai.

Nuo 2010 Sausio 1d. dividendų apmokestinimas buvo sumažintas nuo 20 iki 15 procentų. Kitaip tariant, vėl tos pačios LLRI idėjos visame gražume: regresinis apmokestinimas, kur turtingiausiems mokesčiai sumažinami, tuo tarpu vargingiausiems, įskaitant ir visokius studentus, bedarbius ir pan. – tenka papildomai mokėti PSD. Dividendai, kiek atsimenu, apmokestinami išmokėjimo metu, tad tas pat 15 procentų tarifas galios ne tik būsimiems dividendams, bet ir visiems, kurie tik išmokami po Sausio 1 d., t.y., ir pelnui, paskirstytam į dividendus už 2009 metus.

Kaip sakant, kam krizės laikais tenka mokėti mokesčių daugiau, neliūdėkit, nes yra ir tokių, kam mokesčiai sumažėjo – tai UAB ir AB savininkai. Ką galiu patarti? Jei turite pakankamai stabilių pajamų, gal būt verta pagalvoti apie tai, kad susikurti savo asmeninį UAB ir mokėti didesnę dalį pajamų sau kaip dividendus. Žinoma, tai sprendimas ne tiems, kas dirba iš įprastų autorinių ar individualios veiklos liudijimų.

DELFI: “Verslo Klasė” užsidarė, neatsiskaitė su darbuotojais

DELFI praneša, kad "Verslo Klasė" užsidarė ir neatsiskaitė su darbuotojais, nors ir buvo žadama. Tad paskubėkit ieškoti paskutinio VK numerio kioskuose, kol dar ne vėlu – šis taps raritetu, brangenybe ir turtu.

Daugiau apie visą skandalą – "Verlso Klasė" užsidarė, su darbuotojais atsiskaitę pažadais.

Užupio paštas

Kažkada rašiau apie FilOp, čia aišku nepriklausomas atvejis, bet savo idėjomis pakankamai netoli. Prieš kokį dešimtmetį buvo atsiradęs Užupio paštas su savo pašto ženklais. Tai gan artima Poulsbohemija paštui, kurį Amerikos lietuviai daro – irgi daugiau suvenyriška, nei tikra, bet visgi… Būtų labai įdomu, jei Užupio paštas atsigautų, susiorganizuotų ir imtų veikti bent jau lokaliai.

Specifinių detalių apie Užupio paštą nežinau, neatsimenu. Kažkas kažką bandė – ne tai kažkokį išties laiškus gabenantį Užupio paštą sukurt, ne tai kažką panašaus, tad šitai lyg ir nėra visiškos našlaitės, greičiau mėgėjiško pašto laida. Žinoma, kaip visada su tais mėgėjiškais paštais būna, didžioji pašto ženklų dalis nusėdo pas kolekcionierius ir šiaip visokius turistus.

Apie antspaudavimus nieko nežinau, paštą praėjusių vokų matyt neteko, girdėt apie juos – irgi.

Sprendžiant iš spaudos, tiražas turėjo būti ganėtinai nemažas, bent jau po kelis tūkstančius, nes kitaip niekas ofseto nedarytų.

Emigracija ir BVP

Kadaise su vienu kolega bandėm paskaičiuoti, kiek kainuoja žmogus. Tiesiog, pinigais, lyg tai būtų prekė ar gamybos įrengimas. Tai nėra taip jau sunku įvertinti – tereikia pabandyti paskaičiuoti, kiek žmogus per gyvenimą sukuria kapitalo, t.y., prekių ir paslaugų – vertės.

Mūsų paskaičiavimai, žinoma, buvo labai grubūs, tiesiog orientaciniai. Konservatyviai vertinant, gavosi, kad vidutinio darbingo Lietuvos piliečio išauginimo kaina – apie 200-300 tūkstančių litų (suminė), o per jo gyvenimą vidutiniškai sukuriama vertė – apie 2-3 milijonai, vertinant su kapitalo augimu – gal būt 4-5. Pabandę palyginti su kitomis šalimis, paieškojome skaičių apie JAV, Vokietiją ir pan. – atradome, kad ten tos vertės didesnės, tačiau skiriasi gan proporcingai darbo jėgos našumo skirtumui, t.y., sprendžiant iš visko, tokios kainos ir yra.

Nuo to laiko praėjo jau kokie 4 metai, tačiau dabar vėl prisiminiau tą skaičiavimą. Tiesiog kilo mintis palyginti, kiek vertės Lietuva praranda dėl emigracijos ir kiek ta vertė skiriasi nuo BVP. Ir ką jūs manote? Tai vieno lygio skaičiai. Negana to, išvažiavusių emigrantų kaina kai kuriais metais net viršija visos Lietuvos BVP.

Netgi tiesiogiai prarastų investicijų vertė tarpais viršija 10 procentų BVP (pvz., 2005 – 14%) – tai irgi milžiniškas skaičius: plg., katastrofiškas BVP kritimas 2009, lyginant su turtingaisiais 2008, tesudarė 17%, tais pačiais 2009 metais per emigraciją prarastų investicijų į žmones vertė sudaro apie 11%, t.y., katastrofiškumu sulyginama su pačia krize. Ir tai net ne kažkokie negauti pinigai, o tiesiog valstybės prarastos, neatsiperkančios išlaidos.

Lentelėje yra iš lubų paimti 2009 emigracijos skaičiai: statistikos departamentas (šūdina kontora) neskelbia apie tai duomenų. Tačiau spaudoje buvo pasirodžiusi info, kad 2009 metų emigracija sumušė visus poros paskutinių dešimtmečių rekordus, tad nurodžiau 50 tūkstančių (tiesiog truputį daugiau, nei 2005). Gali būti, kad realus skaičius dar didesnis. Emigrantų piniginei vertei ir sunaudotoms investicijoms į juos ėmiau minimalius skaičius, 2 mln. ir 200 tūkst. atitinkamai.

Aišku, ir tas BVP yra kreivas dydis, ir ta žmogaus kaina – irgi sąlyginis dalykas, tačiau bent jau bendrą vaizdą galima susidaryti. Taip ar anaip, didžiausias Lietuvos turtas – tai žmonės.

Beje, žmogaus kainos kontekste itin įdomiai ima atrodyti vyriausybiniai pezalai apie visokius PSD ir pan.: sveikatos apsauga yra tokia pelninga valstybės investicija, kad sunku būtų rasti kitą panašią sritį.