Dailiaus Dargio knygą "Tikroji daktarų istorija" skaičiau ilgai – kelias dienas. Perskaičiau. Dabar noriu parašyti, tačiau net nežinau, nuo ko pradėti šią recenziją. Tokios žvaigždės, kaip Remigijus Daškevičius ar Henrikas Daktaras – tai tik pora pačių žymiausių veikėjų iš tų, kurie aprašyti knygoje. Čia minimų pavardžių – šimtai. Nusikaltimų – irgi šimtai. Visa knyga ne veltui buvo reklamuojama, kaip Kauno nusikaltėlių biblija – ji tokia ir yra: paskaitęs, imi jaustis vos ne ekspertu, kita vertus, suprasdamas, kad painiavos čia tiek daug, kad išsiaiškinti visus galus – beveik neįmanoma. Gal dėl to ir nežinau, nuo ko pradėti.
Gal pirmiausiai noriu paneigti bet kokius gandus apie save – knygoje aprašyti bendrapavardžiai su manimi nesusiję nei tiesiogiai, nei netiesiogiai. Manau, panašiai paneigti savo įtariamas sąsajas norėtų daugelis, kuriuos pilnai suprantu. Giminės, bendrapavardžiai, draugų draugai – maža, kas gali būti aprašyta knygoje, kurioje pasakojama apie du dešimtmečius trukusį Kauno gaujų siautėjimą. Maža tokių, kurie būtų kaip nors nesusiję bent jau netiesiogiai su tais žmonėmis iš Vilijampolės, Žaliakalnio bei kai kurių kitų Kauno rajonų. Ir dar mažiau tokių, kurie patys ar kurių giminės bei draugai nebūtų nukentėję nuo vienų ar kitų Kauno nusikaltėlių.
Na, gerai, pabandysiu iš kito galo. Buvau susitikęs su Dailium Dargiu. Pasėdėjom, pakalbėjom. Pasakė man kelis dalykus, kurių gal būt nenorėtų skelbti spaudoje, tačiau juk niekas netrukdo juos pasakyti man, tiesa? Manau, nuogirdos ir yra nuogirdos, maža, ką aš galiu pripainioti ar pagražinti 🙂
Knygos autoriui išties buvo grasinama. Knygos išleidimas išties buvo stabdomas tol, kol Henrikas Daktaras nebus pasodintas – pirmas rankraštis buvo parašytas dar prieš porą metų, o vėliau – tiesiog labai smarkiai papildytas naujais faktais. Knygos autoriui buvo siūlomi ir pinigai tam, kad knyga nebūtų išleista, tačiau Dailius buvo pernelyg užsispyręs, kad juos paimtų. Kai paaiškėjo, kad knyga bus išleista, autorius buvo paduotas į teismą, prisidengiant ne kuo kitu, o autorių teisių įstatymu (kaip čia neprisiminsi visokių autorių teisių agentūrų) – esą nei Henrikas Daktaras, nei jo šeima nesuteikė teisės cituoti Henriko Daktaro atsiminimus ar jo nuotraukas. Tiesa, skirtingai nuo prieš keletą metų buvusio atvejo, kai už vieną abejonių nekeliančią frazę "Daktaras negalėjo nežudyti", autorius buvo nubaustas bauda, antras bandymas užčiaupti žurnalistą teisinėmis priemonėmis vargu, ar bus sėkmingas.
Buvo daroma viskas, kad tiktai knygos platinimas būtų sustabdytas. Nepavyko – knyga, išleista 5000 tiražu, pasirodė daugelyje knygynų. Daugelyje, bet ne visuose. Dalis knygynų atsisakė "Tikrąją daktarų istoriją" platinti, kai kurie – netgi pareikšdami, esą "tai nesiderina su jų moraliniais principais". Kiti pareiškė, kad knyga nestovės viešai matomose vietose, bus dedama ant lentynų apversta. Tarp tokių "moralių" knygynų – kad ir visiems žinomas knygynas "Vaga", esantis Vilniuje, Gedimino prospekte.
Paties Henriko Daktaro reakcija į knygą buvo tiesiog neįtikėtina – jis ir dabar susirašinėja su Dailiumi, tad viename laiške parašė maždaug tokią frazę: "aš parašiau knygą apie save, dabar tu parašei knygą apie mane, gal trečią rašykim kartu?" Panašu, kad net ir pats Henrikas Daktaras, kurio daugelį nusikaltimų mums atskleidžia Dailius, įvertino autoriaus objektyvumą.
Dailiaus Dargio parašyta daktarų biblija – tai sudėtinga knyga, kurią galima skaityti ir kelis kartus, galima ir naudoti, kaip parankinį žinyną, rašant apie Kauno nusikaltėlių gaujas. Tikrai ne vien apie Henriką Daktarą – nors pavadinimas ir leistų įtarti, kad knyga parašyta apie vieną gaują, realiai šiai grupuotei skirta tik tiek vietos, kiek ji Kaune turėjo įtakos per paskutinius porą dešimtmečių – maždaug pusė knygos. Labai plačiai aprašoma ir kita labai įdomi grupuotė – daškiniai, minimi ir agurkiniai, aguoniniai, įdomios desantininkų gaujos, aiškinamasi ir apie nusikaltėlių sąryšius su kitų miestų grupuotėmis. Lyg nejučia kelis kartus užkabinamas ir dar vienas įdomus faktas: panašiai, kaip Vilniaus gaujos buvo susijusios su KGB, Kauno gaujas kuravo kita sovietinio aparato kontora – GRU: daugelis žymiausių Kauno nusikaltėlių buvo išauklėti specialios paskirties Kauno desantiniame dalinyje.
"Tikroji daktarų istorija" šiuo metu tapo labiausiai perkama knyga Lietuvoje, pirmas 5000 tiražas buvo išplatintas per mėnesį su trupučiu, dabar jau platinamas antrasis – ir vėl 5000. Sprendžiant iš visko, galim tikėtis net ir trečiojo. Gali būti, kad šios knygos dėka Dailius Dargis aplenks net ir visų laikų debiuto rekordininką Andrių Užkalnį. Kokia knyga bus paskui? Gal būt apie… Na, gal visgi geriau nespėliokim 🙂
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
va pabaigsiu E. Parulskį ir pradėsiu istorijas skaityti.
prie to pačio klausimas -- ar verta Daktaro knygą skaityti? nes jau pusmetis (jei ne daugiau) vietą užima..
Verta. Henriko Daktaro „Išlikti žmogumi“ literatūriniu požiūriu -- fufelis visiškas (nors skaitoma labai lengvai), bet kaip kitos pozicijos suvokimą duodanti knyga -- tai puikus dalykas. Paskaitęs, gali imti žiūrėti į Henriką Daktarą visai kitaip.
http://dzejus.livejournal.com/194752.html
gaila, nepamenu kurios dienos tai buvo laikraštis. radau kaime prie pečiaus 🙂
Nečital, no osuždaju
‘Kai paaiškėjo, kad knyga bus išleista, autorius buvo paduotas į teismą, prisidengiant ne kuo kitu, o autorių teisių įstatymu (kaip čia neprisiminsi visokių autorių teisių agentūrų)’
ir vat galima pagalvot, kad tu nesupranti skirtumo tarp debiliškų vilijampolietiškų teisės interpretavimų ir ‘visokių autorių teisių agentūrų’.
P.S. Jei Vaitiekūno šūdkontorė tame dalyvavo Daktaro pusėj -- iškart atsiprašau ir mušu kakta grindis.
Re: Nečital, no osuždaju
Grybų kare, apstok grybaut. Ne kontora nustato esmę. Esmę nustato tiktai patsai mechanizmas. Kiek įvairių organizacijų ar grupuočių bandys pasinaudoti mechanizmu ir kokiems tikslams -- tai nei paneigia, nei patvirtina, nei išvis ką nors įtakoja.
Re: Nečital, no osuždaju
Kakoi takoi mechanizmas draudžia cituoti ar bent užsimena apie tai? Nėr nieko panašaus, yra tik tupas mėginimas prikergti nemėgstamą latgą prie baisių daktarų ir be jokio pagrindo sužaist emocijom.
Re: Nečital, no osuždaju
Brangusis Grybųkarai, jei tamstai norisi pezėti belenką, tai eikite į Delfį, ten labai tinkama vieta kaip tik tokioms marginalinėms kalboms, kur užmirštami faktai (t.y., byla dėl citavimo ir nuotraukų), o prasideda pradinukiško lygio samprotavimai apie tai, ką supranta ar nesupranta teksto autorius.
Re: Nečital, no osuždaju
Kad man ir čia gerai. Juolab kai teksto autorius su kiekvienu komentaru parodo vis daugiau savo supratimo. Nu į teismą padavė, ir ką? Laimėjo? Padavė, beje, dėl įtariamo plagijavimo. Aš tave irgi galiu į teismą paduot, kad milijono man negrąžini. Ir priims ieškinį, gerai pasistengus net sąskaitas tavo suareštuos. Ir tik vėliau ims aiškintis, kad to milijono tu ir nesiskolinai. Iš to kas seka -- kad skolintis iš principo yra ydinga, nes mechanizmas va toks kažkoks netobulas? Ar kad teismus reik naikint, nes aš nesąmonę sugalvojau, o teismas bac ir nepasiuntė manęs nx vos perskaitęs ieškinį?
Re: Nečital, no osuždaju
Iš tamstos argumentų neseka, bet pastebėtina tai, kad žinoma, labai puiku yra pačiam susigalvoti krūvą prieštaravimų už anokį Rokiškį ir paskui pasijusti kietu, savo paties prieštaravimus sudirbinėjant, bet bent jau fantazijos turėti patarčiau. Ankstesni tavo fantazavimai, pvz., susiję su tuo, kad kokia nors LATGA-A gina Daktarų garbę ir tai nesąmonė -- atrodė kiek geriau.
Trumpai tariant, pasikartosiu paskutinį kartą: kalbam apie faktus. Faktas A: Daktarai padavė į teismą autorių teisių pagrindu. Faktas B: skirtingai nuo tavo fantazijų, tu negali paduoti manęs į teismą autorių teisių pagrindu. Išvada: diskusija neproduktyvi ryšium su tavo pseudoargumentacija.
Na, nebuvo, nebuvo, nebuvo Kauno 7 VDD „specialios paskirties daliniu“. Normali desantininkų divizija, kadangi stovinti „priešakinėse pozicijose“, kai kuriais požiūriais geriau apmokyta. Konkrečiai, 7 VDD specializacija buvo naujos desantavimo technikos ir metodikos bandymai. SpN, arba, liaudiškai, „specnazas“, buvo suvestas ne į divizijas, o į Atskirąsias brigadas.
Xerksai, kiek supratau, kalba ne apie pačią diviziją, o apie specialią kuopą. Esmė ta, kad į ją būdavo atrenkami vietiniai iš kai kurių specifinių sporto klubų.
Įtikinai. Perskaitysiu. Tikriausiai tai bus pirma lietuviska knyga per paskutinisu 10 metu..
Nesistengiau įtikinėti. Bet jei nusikaltėlių veikla Lietuvoje įdomi -- tai yra knyga, kurią perskaityti išties verta.
hm
„Akistatoje“ buvo Dailiaus Dargio straipsnių serija apie daktarus ir daškinius, čia turbūt viskas vienoje vietoje tik plačiau bei išsamiau. Straipsniai skaitėsi labai smagiai, kraupios bet įtraukiančios istorijos, tik paskui tikrai keletą momentų galvoje užsilieka tarsi iškreipta realybė, taip įtaigiai pasakojama. Manau verta paskaityti.
Re: hm
Dailius sakė, kad pradžioj išties galvojo, kad gal būt galėtų išleisti papildytą straipsnių rinkinį, tačiau vėliau suprato, kad verta labiau plėstis. Knyga nėra labai panaši į straipsnius, tegul ir perdirbtus. Sakyčiau, tai visgi atskiras kūrinys.
SkirTum
O knygoje esanti informacija kiek nors projektuojasi į dabartį? Verslą/politiką ir pan.? Vieną problemą turiu su Daktarais: apie juos sužinojau tik iš žiniasklaidos. Jokių jų veiksmų savo gyvenime nejaučiau… Arba per kvailas buvau kad suprasčiau jaučiąs…
Taigi pirmasis klausimas susijęs su savęs motyvacija skaityti/neskaityti 🙂 T.y. noriu suprasti ar perskaitęs knygą sužinosiu daugiau apie Lietuvoje esančių „daiktų“ prigimtį 😉
Re: SkirTum
Truputį taip. Gal netgi truputį daugiau, nei truputį. Tiesiog susideda kai kurie bendri dalykai, susiję su nusikalstamo pasaulio poveikiu kasdieniam gyvenimui, etc.. Skaityti verta, jei norisi sužinoti apie tam tikrą įtakingą, bet pakankamai užslėptą visuomenės pusę.
Balvonas tas tipo „zurnalistas“Dargis,prisigeres klube „Enbasy“prapiso,(arba ne), savo daiktus,dabar prie taksistu pisinejasi ir iesko pas ka paliko savo daiktus,tipo kuprine su kompu,idomu kokio velnio eit i kluba su kompu?,gal prie bachuru prisimazina,iraso pokalbius,ir po to is surinktos „medziagos“raso knygas kurios ir sudilusio skatiko nevertos,o gal cia eilinis „triukas“siekiant isgarseti,nes jo „supistos“rasliavos niekas neperka.
Pingback: Dailius Dargis ir antroji knyga apie mafiją « Rokiškis
Daug darbo įdėta į knygą. Bet rašymo stilius -- primityvus. Ne ką geriau už „Išlikti žmogumi“