Tag Archives: nusikaltimai

Korupcija prasideda ir baigiasi per rinkimus

Noriu šiandien užkabinti vieną velniškai sunkią temą – kartu ir be galo paprastą, ir velniškai kompleksinę. Korupcinius, kriminalinius ir stagnacinius procesus, kurie siejasi su rinkimais. Tie procesai yra visaapimantys, tad nėra taip, kad tik šiaip kas nors valdžioje būtų blogas – visą mastą įmanoma pamatyti tik pažvelgus į viską holistiškai, kad pasimatytų nuo pradžių iki galo – nuo rinkėjų abejingumo iki realių kriminalinių nusikaltimų, įskaitant netgi tokius, kaip elementarūs gatvės apiplėšimai.

Jei valdžioje sėdi vagis, nusikaltėlis, kyšininkas - jo neįmanoma pataisyti. Bet tokį galima išmesti per rinkimus.

Jei valdžioje sėdi vagis, nusikaltėlis, kyšininkas – jo neįmanoma pataisyti. Bet tokį galima išmesti per rinkimus.

Pažiūrėkim į Ukrainą – tenai Viktoras Janukovyčius su savo šutve užsiimdinėjo totaline rinkimų falsifikacija visur, kur tik įmanoma. Rezultatas – nustekenta šalis, nusikalstamos gaujos, persimaišiusios su teisėsauga ir valdžios institucijomis, sužlugdyta kariuomenė, žmonių terorizavimas, neįsivaizduojamas valstybės atsilikimas, o galų gale – karas.

Jei paieškosime tos vienos pirmosios, sisteminės priežasties, dėl kurios Rusija galėjo užgrobti Krymą, o paskui pradėti karą Donbase – tai bus rinkimų pažeidimai. Jie daugeliui atrodo gana nekaltai, bet būtent jie tampa pirmąja sąlyga visoms kitoms blogybėms.

Continue reading →

Skerdynės Norvegijoje, Utøya saloje

Kai kurie pastebi, kad skerdynės Utøya saloje – tai pačios didžiausios žmonijos istorijoje skerdynės, kokios tik yra įvykusios taikos metu, nedalyvaujant organizuotoms naikintojų grupėms. Anders Behring Breivik – tai ne šiaip koks Antanas Varnelis, nužudęs 6 senukus, o treniruotas, steroidus vartojęs ir daugelį metų skerdynėms ruošęsis veikėjas: dar prieš krūvą metų jis įsigijo sodybą, kurioje ilgai ruošėsi sprogmenis, pirko ginklus ir planavo. Planavo ir galvojo apie būsimas skerdynes daug metų.

Breivikas šaudo aukas

Šitą kadrą nufilmavo žurnalistai, o jau paskui iš TV įrašo buvo išgauta ši scena. Nuotraukoje gan aiškiai galima įžiūrėti, kaip tarp savo aukų lavonų stovintis Breivikas ruošiasi nušauti vaiką, maldaujantį pasigailėjimo. Tuo momentu saloje jau buvo išsilaipinusi policija, tačiau Breivikas dar siautėjo.

Pirmiausiai, prieš analizuodami, skerdynių masto supratimui turėtume prisiminti kitus atvejus, kai pavieniai puspročiai šaudydavo žmones. Itin pagarsėjusių Columbine skerdynių metu nušauta 13 žmonių, didžiausiose JAV istorijoje skerdynėse, kurios įvyko Virginijos politechnikos institute, buvo nužudyti 32 žmonės, o iki šiol didžiausiose pasaulyje skerdynėse, kurios 1982 įvyko Pietų Korėjoje, pamišęs policininkas nušovė 57 žmones. Ne taip seniai du kartus Suomijoje siautėjo paaugliai – vienas nušovė 8 žmones, o kitas – 10 žmonių. Palyginus su visais šiais, Anders Behring Breivik atrodo, kaip monstras: jis nušovė 68, surengė sprogdinimą, paruošė bombas dar keliuose pastatuose ir prigamino sprogmenų tiek, kad galėtų išsprogdinti dar porą dešimčių namų.

Išties visa tai – tik dėl kreivo pasaulio suvokimo, dėl apsėdusio demono, privertusio jį žudyti. Deja, tas demonas yra pakankamai sudėtingas, kad net paviršutiniška jo analizė taptų tikru užsiknisimu. Net nežinau, ar kam nors užteks kantrybės perskaityti tą fragmentuotą minčių kratinį, kurį parašiau žemiau, bet bandykite…

Continue reading →

Rusijos opozicijos žurnalistas Olegas Kašinas komoje

Gal jau daugelis girdėjote. Bet gal ir negirdėjote kas nors. Rusijoje žiauriai sumuštas žurnalistas ir blogeris Olegas Kašinas (Олег Кашин). Žurnalistas buvo žiauriai sumuštas vakare – smgenų sukrėtimas, sulaužyti abu žandikauliai sulaužytos kojos, sutraiškyti rankų pirštai (tiek, kad nuplėštos pirštų falangos). Olegas Kašinas komoje, o ar pasveiks, ar liks suluošintas, ar išvis išgyvens – vis dar sunku pasakyti. Tai ne pirmas panašus susidorojimas su žurnalistais, kovojančiais prieš Vladimiro Putino režimą. Prieš porą visiškai panašiai (sistemingai daužant, laužant kojas ir pirštus) buvo susidorota su kitu žurnalistu – Michailu Beketovu.

Nedidelis kiekis opozicionierių, dar likusių Rusijoje, skelbia, kad susidorojimas su Olegu Kašinu – vienareikšmiškai Rusijos FSB organizuotas: jau nekalbant apie tai, kad užpuolikai nieko nepagrobė, viską pasako pats sistemingumas, kaip žurnalistas buvo mušamas, kaip buvo tiesiog tikslingai luošinamas.

Rusijos prokuratūra, tirianti šį nusikaltimą, jau pagarsėjo klausimais, kuriuos tardytojai uždavinėjo žmonėms iš Olego Kašino aplinkos. Tarp klausimų, kuriuos iškviestiems liudininkams, opozicionieriams, uždavinėjo tardytojai buvo, pavyzdžiui, tokių: „Думал ли Кашин головой, когда писал на политические темы?“ („Ar Kašinas galvojo galva, kai rašė politinėmis temomis?“) arba „Знаете Бекетова, овоща?“ („Ar žinote Beketovą, daržovę?“ – čia jau atvira užuomina į anksčiau visiškai panašiai sumuštą kitą žurnalistą). Taip, tai prokuratūros darbuotojų klausimai, tiriant Olego Kašino sumušimą.

Valdžia mažai kas tiki: po susidorojimo su Olegu Kašinu, per kelias dienas buvo sumušti ir dar keli žurnalistai, opozicionieriai ir pan., o Maskvos gatvėse pradėti platinti netgi atsišaukimai, kuriuose užsimenama apie būsimą susidorojimą su kitais opozicijos veikėjais. Vienas iš tokių, gavusių grasinimus – ir mūsų tautietis Konstantinas Jankauskas. Rusijos milicija ėmė suimdinėt netgi piketuotojus, reikalaujančius, kad Olego Kašino sumušimas būtų ištirtas.

Per penkerius paskutinius metus vien Maskvoje ir jos srityje buvo užregistruota virš 100 atvejų, kai žurnalistai buvo užpulti, žiauriai sumušti, sužaloti, suluošinti. 7 iš užpultųjų žurnalistų mirė. Dar prieš kelias dešimtis žurnalistų per tą laiką užvestos baudžiamosios bylos. Visoje Rusijoje per tą laiką nužudytas 21 žurnalistas, užfiksuota daugybė užpuolimų, sumušimų, prieš žurnalistus iškeltų politinių bylų, vis dažniau fiksuojami cenzūros atvejai.

Kad maža nepasirodytų ir kad atsirastų truputį daugiau gyvo supratimo apie tai, kas atsitinka, kai ima valdyti tvirta ranka – apsaugos kamerų įrašytas filmukas, apie tai, kaip buvo mušamas Olegas Kašinas. Pažiūrėkite iki galo. Ir jei nenorite, kad tokie dalykai kartotųsi, nesvarbu, ar Rusijoje, ar Lietuvoje, ar dar kur nors – išplatinkite informaciją. Visi režimai labiausiai bijo viešumo.

Dailius Dargis – „Tikroji daktarų istorija“

Dailiaus Dargio knygą "Tikroji daktarų istorija" skaičiau ilgai – kelias dienas. Perskaičiau. Dabar noriu parašyti, tačiau net nežinau, nuo ko pradėti šią recenziją. Tokios žvaigždės, kaip Remigijus Daškevičius ar Henrikas Daktaras – tai tik pora pačių žymiausių veikėjų iš tų, kurie aprašyti knygoje. Čia minimų pavardžių – šimtai. Nusikaltimų – irgi šimtai. Visa knyga ne veltui buvo reklamuojama, kaip Kauno nusikaltėlių biblija – ji tokia ir yra: paskaitęs, imi jaustis vos ne ekspertu, kita vertus, suprasdamas, kad painiavos čia tiek daug, kad išsiaiškinti visus galus – beveik neįmanoma. Gal dėl to ir nežinau, nuo ko pradėti.

Gal pirmiausiai noriu paneigti bet kokius gandus apie save – knygoje aprašyti bendrapavardžiai su manimi nesusiję nei tiesiogiai, nei netiesiogiai. Manau, panašiai paneigti savo įtariamas sąsajas norėtų daugelis, kuriuos pilnai suprantu. Giminės, bendrapavardžiai, draugų draugai – maža, kas gali būti aprašyta knygoje, kurioje pasakojama apie du dešimtmečius trukusį Kauno gaujų siautėjimą. Maža tokių, kurie būtų kaip nors nesusiję bent jau netiesiogiai su tais žmonėmis iš Vilijampolės, Žaliakalnio bei kai kurių kitų Kauno rajonų. Ir dar mažiau tokių, kurie patys ar kurių giminės bei draugai nebūtų nukentėję nuo vienų ar kitų Kauno nusikaltėlių.

Na, gerai, pabandysiu iš kito galo. Buvau susitikęs su Dailium Dargiu. Pasėdėjom, pakalbėjom. Pasakė man kelis dalykus, kurių gal būt nenorėtų skelbti spaudoje, tačiau juk niekas netrukdo juos pasakyti man, tiesa? Manau, nuogirdos ir yra nuogirdos, maža, ką aš galiu pripainioti ar pagražinti 🙂

Knygos autoriui išties buvo grasinama. Knygos išleidimas išties buvo stabdomas tol, kol Henrikas Daktaras nebus pasodintas – pirmas rankraštis buvo parašytas dar prieš porą metų, o vėliau – tiesiog labai smarkiai papildytas naujais faktais. Knygos autoriui buvo siūlomi ir pinigai tam, kad knyga nebūtų išleista, tačiau Dailius buvo pernelyg užsispyręs, kad juos paimtų. Kai paaiškėjo, kad knyga bus išleista, autorius buvo paduotas į teismą, prisidengiant ne kuo kitu, o autorių teisių įstatymu (kaip čia neprisiminsi visokių autorių teisių agentūrų) – esą nei Henrikas Daktaras, nei jo šeima nesuteikė teisės cituoti Henriko Daktaro atsiminimus ar jo nuotraukas. Tiesa, skirtingai nuo prieš keletą metų buvusio atvejo, kai už vieną abejonių nekeliančią frazę "Daktaras negalėjo nežudyti", autorius buvo nubaustas bauda, antras bandymas užčiaupti žurnalistą teisinėmis priemonėmis vargu, ar bus sėkmingas.

Buvo daroma viskas, kad tiktai knygos platinimas būtų sustabdytas. Nepavyko – knyga, išleista 5000 tiražu, pasirodė daugelyje knygynų. Daugelyje, bet ne visuose. Dalis knygynų atsisakė "Tikrąją daktarų istoriją" platinti, kai kurie – netgi pareikšdami, esą "tai nesiderina su jų moraliniais principais". Kiti pareiškė, kad knyga nestovės viešai matomose vietose, bus dedama ant lentynų apversta. Tarp tokių "moralių" knygynų – kad ir visiems žinomas knygynas "Vaga", esantis Vilniuje, Gedimino prospekte.

Paties Henriko Daktaro reakcija į knygą buvo tiesiog neįtikėtina – jis ir dabar susirašinėja su Dailiumi, tad viename laiške parašė maždaug tokią frazę: "aš parašiau knygą apie save, dabar tu parašei knygą apie mane, gal trečią rašykim kartu?" Panašu, kad net ir pats Henrikas Daktaras, kurio daugelį nusikaltimų mums atskleidžia Dailius, įvertino autoriaus objektyvumą.

Dailiaus Dargio parašyta daktarų biblija – tai sudėtinga knyga, kurią galima skaityti ir kelis kartus, galima ir naudoti, kaip parankinį žinyną, rašant apie Kauno nusikaltėlių gaujas. Tikrai ne vien apie Henriką Daktarą – nors pavadinimas ir leistų įtarti, kad knyga parašyta apie vieną gaują, realiai šiai grupuotei skirta tik tiek vietos, kiek ji Kaune turėjo įtakos per paskutinius porą dešimtmečių – maždaug pusė knygos. Labai plačiai aprašoma ir kita labai įdomi grupuotė – daškiniai, minimi ir agurkiniai, aguoniniai, įdomios desantininkų gaujos, aiškinamasi ir apie nusikaltėlių sąryšius su kitų miestų grupuotėmis. Lyg nejučia kelis kartus užkabinamas ir dar vienas įdomus faktas: panašiai, kaip Vilniaus gaujos buvo susijusios su KGB, Kauno gaujas kuravo kita sovietinio aparato kontora – GRU: daugelis žymiausių Kauno nusikaltėlių buvo išauklėti specialios paskirties Kauno desantiniame dalinyje.

"Tikroji daktarų istorija" šiuo metu tapo labiausiai perkama knyga Lietuvoje, pirmas 5000 tiražas buvo išplatintas per mėnesį su trupučiu, dabar jau platinamas antrasis – ir vėl 5000. Sprendžiant iš visko, galim tikėtis net ir trečiojo. Gali būti, kad šios knygos dėka Dailius Dargis aplenks net ir visų laikų debiuto rekordininką Andrių Užkalnį. Kokia knyga bus paskui? Gal būt apie… Na, gal visgi geriau nespėliokim 🙂

Klausimas dėl konstitucingumo Drąsiaus Kedžio byloje

Dar kartą apie tą patį – Drąsiaus Kedžio istoriją. Tuo atveju, jei teisinga pasirodytų pagrindinė versija – kad teisėsauga neįstengė įvykdyti teisingumo, o byla buvo vilkinama ir marinama (kaip berods išlindo – žudynės galėjo kilti po to, kai Drąsius Kedys iš prokuratūros sužinojo, kad tyrimas bus nutrauktas), o tai galimai tapo pakankamu pagrindu Drąsiaus Kedžio sprendimui, kad valstybė teisingumo negali suteikti.

Taigi, jei tokia versija tikra, kyla klausimas dėl to, kad valstybė Drąsiui Kedžiui neįvykdė savo konstitucinių prievolių ir garantijų. Ar tokiu atveju turėtume pripažinti, kad iš savo pusės Drąsiaus Kedžio veiksmai laikytini neprieštaraujančiais įstatymams?

(noriu padiskutuoti ir pabūti Velnio advokatu)