Kol vyksta visas triukšmas apie tai, kad antkainius reguliuoti reikia ar nereikia, etc., atrodo, kad abi triukšmautojų pusės jau pamiršo, apie ką visas reikalas. O jis ne apie antkainius, o apie visišką rinkos oligopolizaciją. Išvis, pasakysiu tiesiai: tie, kurie šaukia, kad antkainius reikia riboti – aišku, primena pusdurnius. Tačiau tie, kurie šaukia, kad negalima antkainių reguliuoti – primena jau net ne pusdurnius, o pilnaverčius durnius.
Jei šaukiantieji apie tai, kad antkainius reguliuoti reikia, dar bent jau užsidirba kažkokį marginalinį politinį kapitalą, tai šaukiantieji, kad tie reguliuotojai esą durniai – net nepastebi, kaip apie pirštą suvyniojama visa problema: prekybos tinklų monopolistinė ir visiškai nekontroliuojama padėtis Lietuvos rinkoje. Patys tie besipiktinantys tampa puikiu įrankiu kažkieno rankose. Na taip taip, žinau, kad yra dar ir atskira rūšis tokių, kurie šaukia, nors puikiai supranta, kad visas šitas cirkas tėra cirkas. Bet tokie rėksniai – tai išvis atskira rūšis, kurią vargu, ar verta čia analizuoti.
Procesas, skirtas bet kokių šaliai naudingų, bet kai kurioms grupėms nepatogių projektų kompromitacijai – puikiai atidirbtas, jį matėme jau ne kartą – kad ir, pvz., su NT apmokestinimo įstatymais arba įstatymais dėl progresinių mokesčių. Labai paprasta: vos tik kyla kalba apie tai, kad reikia kažką daryti su kokiais nors oligarchais, monopolistais, oligopolijomis ar pan., būtinai atsiranda įdomi įstatymų kūrėjų grupelė, kuri greitai sugeba bet kokius privesti iki visiško absurdo, kartu garsiai rėkdami būtent apie tai, kad tuos oligarchus, monopolistus ar dar kažką reikia pažaboti. Įstatymų projektuose numatomas toks NT apmokestinimas, kad bankrutuotų ir kaimo bobutės, arba tokie progresiniai mokesčiai, kad šie viršytų net pačią nesveikiausią vaizduotę.
Arba, kaip matome dabar, vietoj įstatymų, kurie, pvz., įvestų progresinius mokesčius pagal prekybos plotą, kokius nors ribojimus specifinėms prekėms supermarketuose ar supermarketų buvimui arčiau miestų centrų, etc., yra pasiūlomas įstatymas, kuris akivaizdžiai absurdiškas, kartu pats patogiausias būtent tiems patiems prekybos tinklams ir pražūtingas daugeliui smulkių prekeivių. Dar daugiau, toks įstatymas dar ir potencialiai kirstųsi su ES teisinėmis normomis, garantuojančiomis laisvą rinką. Negana to, būtent prekybos tinklai yra lankstūs antkainių ribojimo atžvilgiu ir būtent smulkiausias verslas nuo tokio įstatymo nukentėtų. Ir netgi durniui akivaizdu, kad antkainių ribojimo įstatymas nebus priimtas.
Įdomu, kad net ir tarp Dalios Grybauskaitės patarėjų matomai atsirado kažkas, kas jai pirmu momentu patarė padaryti tokį dalyką. O beje, būtent pagal tokius absurdiškus siūlymus būtų labai įdomu paieškoti įdomių žmonių – būtent tų, kurie bet kokiam rinkos aptvarkymui kaišioja kojas.
Brangi Dalia Grybauskaite, brangus Andriau Kubiliau, pasitikrinkite savo aplinką, kas ten stengėsi šitą idėją prakišt. Ir išmeskit velniop tuos interesų atstovus – jie daro kiaulystes ne tik šaliai, bet ir jūsų asmeninei reputacijai. Nepatingėkit ir daugiau pakapstyti apie visokius siūlymus, kurie ilgainiui virto absurdiškomis idėjomis. Net neabejoju, kad surasite labai įdomių dalykų.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Vuo vuo, o aš maniau, kad man vienam taip atrodo… O bet tačiau garsiausiai rėkia patys prekybininkai, kurie taip pat rėkia, kad jų antkainiai minimalūs.
Rėkia, nes puikiai supranta, kad tai yra proga tiesiog diskredituoti tuos, kas nori jiems apinasrį užmaut. Ir, sakyčiau, diskreditavimo-sukompromitavimo akcija puikiai pavyko.
O tuo tarpu… Ar pastebėjote, kad Jacobs kavos kainos visuose tinkluose absoliučiai vienodos pasidarė, centas centan? Įdomu, kad ir konkuruojančios Paulig kavos kainos irgi stebėtinai keistai suvienodėjo -- centas centan.
„Arba, kaip matome dabar, vietoj įstatymų, kurie, pvz., įvestų progresinius mokesčius pagal prekybos plotą, kokius nors ribojimus specifinėms prekėms supermarketuose ar supermarketų buvimui arčiau miestų centrų, etc., yra pasiūlomas įstatymas, kuris akivaizdžiai absurdiškas“
Šalin rankas nuo konkuruoti bandančios parduotuvės PRISMA -- didelio prekybos ploto parduotuvės esančios arti miesto centro su specifinėmis prekėmis!
Ghrghrghr 😀
Šiaip tai yra vienas iš tokių senų senų metodų, gan plačiai ir sėkmingai taikytas XIXa., bet vargu, ar įgyvendinamas Lietuvoje -- tam tikras, dažniausiai akcizines prekes leisti pardavinėti tik pagal atskirus leidimus, kurie išduodami pagal kokius nors kriterijus. Šiaip tai šitai pateikiau, kaip pavyzdį.
Bet taip ar anaip, kaip matom.
Reikia palikt tą išpūsta Maximų burbulą -- tegu pats susprogsta!
Pirkti turgije, o tas turės užsidarinėti, arba mušt kainą. Čia viskas dėl to, kad išnyko smulkūs lariokai, kad juos praktiškai surijo ir bukvaliai išmetė iš rinkos Maxima su kitom Norfom.
Taigi, biznio planas aiškus -- užsimeti sau kokius 40% antkainių ir bandai pardavionėt…
Ne taip paprasta su tais turgeliais. Nors tas tiesa, kad pvz., drabužių rinkoje Gariūnams ir jų filialams kitose vietovėse priklauso berods apie pusę visų LT pardavimų.
Problema: dalis gyventojų skursta, ir maisto kainų augimas jiems skausmingas.
Blogas sprendimas: administruoti maisto produktų kainodarą.
Geresnis sprendimas: kovoti su skurdo priežastimis.
—
Problema: gal būt maisto kainos kyla dėl mažmenininkų kartelinių susitarimų.
Blogas sprendimas: administraciniais metodais reguliuoti kainas. (Sprendimas blogas todėl, kad valdžios aparatas kaip taisyklė pralaimi / parsiduoda reguliuodamas monopolininkų kainas).
Tikras sprendimas: seniai žinomi kovos su karteliniais susitarimais būdai, kalinio dilemos sukūrimas galimiems kainų karteliams. Tik tam reikia, kad veiktų teisingumo sistema (užtektų, kad melavimas teisme automatiškai reikštų bylos pralaimėjimą). Jeigu neveikia, ją reikia ir tvarkyti.
—
Problema: neproporcingai mažas žemės apmokestinamas sukurian prielaidas bankų rentai per nekilnojamojo turto kapitalizavimą, nekilnojamojo turto kainų burbulus, ir lemia NT neįperkamumą neprivilegijuotiems ekonomikos dalyviams.
Prastas sprendimas: NT mokestis.
Geresnis sprendimas: žemės vertės mokestis (beje, pasiekiantis ir miestų centruose įsikūrusius supermarketus).
—
Problema: turtinė nelygybė.
Labai blogas sprendimas: progresyviniai mokesčiai. Kreivos teisingumo sistemos fone visi nuo pelno ir pajamų mokesčių sukasi, bet gaunantys didesnes pajamas ir pelnus -- labiau. Visi (dar labiau, nei dabar) tampa nusikaltėliais ir potencialiais pasirinktinio teisingumo taikiniais, represinis valdžios aparatas įgauna daugiau galių, o visuomenė bendrai paėmus dar labiau korumpuojasi.
Labai geras sprendimas: visiškas pelno ir pajamų mokesčių atsisakymas. Suprantant mokesčius ne kaip valdžios pajamų šaltinį, o tik kaip visuminės paklausos reguliavimo įrankį, pelno ir pajamų mokesčiai akivaizdžiai yra blogiausi -- neefektyviai (korumpuotai), didžiausiomis administracinėmis sąnaudomis, itin smarkiai kišantis į privačius reikalus vykdomas santykinai mažas turto perskirstymas. Visi kiti jau dabar naudojami būdai yra efektyvesni. O yra dar efektyvesnių, kurie Marijos žemėje dar net nebandyti.
—
Ar žinote, kad valdžia gali leisti (emituoti) pinigus visiškai nepriklausomai nuo to, kiek surenka mokesčių? Jeigu nežinote, tai dar viena problema. Valiutų valdybos dezinformacinė bomba.
Del pelno ir pajamu mokescio atsisakymo,
Taip ju vengti yra lengviausiai, BET ar zinote pasaulyje nors viena issivysciusia valstybe, kurioje Jusu minetu mokesciu nera?
Manau, kad ne tik išsivysčiusią valstybę be tokių mokesčių būtų sunku surasti. Na, gal kokią nors Afrikos šalį, vieną iš tų, kur visiški laisvosios rinkos entuziastai valdo.
Viskas ne taip paprasta 🙂
Kainų reguliavimas kartais yra vienintelė įmanoma priemonė. Šiuo atveju -- vargu, ar tinkama, kita vertus, pvz., šilumos ar elektros atveju -- be to nėra įmanoma. Maisto produktų atveju irgi kartais būna, jei viskas pernelyg išsikreipia. Tiktai vat įrodymų, kad viskas pernelyg išsikreipę -- kol kas lyg ir neturime.
O dėl progresyvinių mokesčių ir turtinės nelygybės -- žinoma, suprantu, kad yra „efektyvesnis“ būdas -- atimt iš turtingų ir padalint biedniems 😀
Dėl pinigų emisijos -- man rodos, ne kartą rašiau apie tuos mechanizmus. Nėra taip, kad visiškai nepriklausomai gali leist kiek nori. Bet priklausomybė išties tiktai dalinė.
Man truputį susidaro įtarimas, kad tamsta truputį linkęs į revoliucines teorijas 🙂
Jei ir neveiksminga, tai nors populistinė.
Nuosekli kairuoliška pozicija yra natūralių monopolių neprivatizuoti, o jų paslaugas teikti vartotojams kaip visas kitas valstybės teikiamas paslaugas, neatskiriant turto ir nesiekiant pelno.
Jokia nuosekliai dešinė pozicija, teisingumo sistemai neveikiant, neįgyvendinama. Kainų administravimas, pabrėžiu, neveikia taip, kaip norėtųsi ir nepasiteisina.
Gali ironizuoti, bet nuoširdžiai rekomenduoju susipažinti ir įvertinti pačiam. Labai dėmesio vertos MMT (modern monetary theory) proponentų nuostatos. Teorija sudėtinga, bet adekvati, t.y ji leidžia kurti efektyvias finansines prognozes dabartiniam pasauliui, ir siūlyti sprendimus geresniam. Dviem žodžiais nenupasakosi.
Brangusis, jokia monetarinė teorija niekaip negali paneigti paprasto buhalterinio balansų dėsnio, net jei vienas iš stulpelių nuolat pildomas pinigais.
Todėl kai tamsta kalbate apie mistinius būdus turtinės nelygybės pašalinimui (jau pati nelygybės naikinimo idėja verta to, kad jos kėlėją pasiųsti į vieną vietą), taikant monetarinę politiką, kuri pakeistų mokesčius -- tai kai sakant, tikrai, tikrai suprantu, kad tamstai tos teorijos atrodo labai sudėtingos.
Suprantu, kad pasiūlymai „eik, paskaityk“ blogosferoje nėra pats geriausias argumentas. Bet dėl visa ko dar pasakysiu, kad MMT nėra viena iš monetarinės politikos koncepcijų, o yra makroekonominė teorija apimanti darbą, valiutą, fiskalinį reguliavimą (perskirstymą) ir monetarinę politiką. Kompleksiška bestija, bet adekvati ir efektyvi.
Matau paradoksą tame, kad kalbėdamas apie dezinformacines bombas, gal būt to nesuvokdamas pats jas kuri. Alternatyvą kainų reguliavimui manau pakankamai aiškiai suformulavau pirmame savo komentare. Tai pridėsiu dar pora replikų dėl progresyvinių mokesčių ir perskirstymo.
Pirma: apie perskirstymą atsiliepi kažkaip negatyviai. Koks Tavo manymu tuomet progresyvinių mokesčių tikslas? Iždo papildymas?
Ar kalbėdamas apie „buhalterinio balanso dėsnį“ kartais neturi omenyje, kad valdžios išlaidos ir pajamos turi būti subalansuotos?
Jeigu į abu mano užduotus klausimus esi linkęs atsakyti teigiamai, tai makroekonomikos nesupranti.
Antra: alternatyva progresyviniams mokesčiams yra turto ir pajamų perskirstymas per socialines programas, pilno užimtumo programas, mokesčių darbui mažinimą/naikinimą, palūkanų normų mažinimą. Jokios mistikos tame nėra, tačiau deklaruojama galimybė visa tai daryti nedestabilizuojant ekonomikos kertasi su vyraujančia neoliberalia ekonomine dogmatika.
Trečia: nemanau, kad komentuodamas Tavo pasiūlytą temą kažkaip suteikiau pagrindo „įtarimams“ apie polinkį į revoliucines teorijas, nei padariau kokių nors užuominų, skatinančių mistikos minėjimą. Ir, pastebėk, neišsakiau nelygybės NAIKINIMO idėjos, ir nesiūliau mokesčių PAKEISTI monetarine politika.
Iš kur tie visi dalykai atsirado Tavo komentaruose? Problemos sudėmesio valdymu ir tekstų suvokimu?
Panašu, kad tamsta projektuojate savo įsivaizdavimus į mane. Ne jūs pirmas, ne jūs paskutinis. Tiesiog jei tai darysite, pakliūsi į tarpą tų, kas buvo pasiųsti naxui. Taip kad nustokit kliedėt.
Antra -- jei tamsta nežinote, kas yra buhalterinio balanso dėsnis (turintis ir krūvas kitų pavadinimų, pvz., nulinės sumos dėsnis) -- tamstai išvis geriau nekišti nosies į jokias ekonomikas.
Trečia -- yra tiktai vienas būdas, kaip panaikinus mokesčius ir nevykdant totalinių nacionalizacijų, per bet kokias valstybės išlaidas vykdyti pajamų perskirstymą -- tai leisti niekuo nepadengtus pinigus. Natūraliai tas būdas išvirsta į hiperinfliaciją.
Žinoma, puikiai suprantu tamstos pasakymus apie dogmatikas. Labai panašiai visokie amžinųjų variklių išradėjai piktinasi dogmatiškais fizikais, aiškindami apie savo superkompleksiškas teorijas, kurios išspręstų visas žmonijos problemas.
Galų gale, apie tai, ką tamsta siūlėt, o ko nesiūlėt: jei siūlote emituoti pinigus, nekompensuojant jų emisijos mokesčiais -- reiškia, siūlot atsisakyti fiskalinių įrankių, juos pakeičiant monetariniais. Ar gal tamsta išradote dar ir trečią būdą, iš serijos „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius“? Beje, jūsų citata -- „Problema: turtinė nelygybė“ -- pasako viską.
Trumpai tariant, pasakysiu taip: arba sugebat argumentuoti, arba keliaukit kur nors kitur. Mistinės teorijos niekam neįdomios.
Rokiški,
yra žmonių, kurie ką nors pamato , patiki ir neša „gerąją naujieną“.
pats toks buvau.
po dvidešimties metų jiems praeis.
pats toks buvau.
nes bus dar kokios septynios „gerosios naujienos“ pakeliui.
tai ko jau čia taip per galvą dabar dubasyti?
🙂
Mokiniai mušami pagaliu per galvą kad greičiau išmoktų, kad stebuklų nebūna, o tiktai bukos, bukos lyg pagalys sistemos elementų priklausomybės, įskaitant ir tokią paprastą, kaip „kompulsyvus nusišnekėjimas sukelia smūgį pagaliu per galvą“.
Na, gerai, susigėdau truputį, taip, juk žmogus kažką bando suprast ir tegul ir kapanojasi, bet visgi bando. Atradęs mechanizmą, kur valiuta padengiama rinkoje esančiomis prekėmis, pradeda įsivaizduoti, kad atrado stebuklingą metodą visoms problemoms spręsti. Taip, tai bent jau gilesnis supratimas už marginalinį, pagal kurį pinigai savaime turtas. Bet kita vertus, ir klaidingesnis savo išvadų neteisingumo potencialu.
O dar kita vertus, žinai, o čia juk yra tam tikra tiesiog chroniška visuomeninė liga, kai kiekvienas įsivaizduoja galįs turėti nuomonę, ir ta nuomonė jau vien todėl esą verta kažko, kad ji yra.
O dar kita vertus… Žinai, vargu ar daugelį galima lyginti su tavimi, nors tu ir lygini kitus su savimi -- pats žinai, kodėl tave vadina Mokytoju. Labai jau tu čia mielaširdingai pasisakei 🙂
Kas čia per subinių vienas kitam laižymas.
Vaikinai, turiu šių metų Goldman Sachs vidinei diskusijai skirtą MMT ir ja pagrįstų investicijų startegijų apžvalgą. 32 psl. PDF su paveikslėliais, surašyta gal net jums prieinamu lygiu.
Dokumentas konfidencialus, į internetą jo nedėsiu, bet jeigu gražiai paprašytumėte, galėčiau paštu permesti.
Tikiu, kad padėtų šiek tiek susiorientuoti, gal ir bereikalingos arogancijos kokį kartelį nepademonstruoti.
Tai, ką tamsta turite, nerodo to, ką tamsta suprantate, taigi, savo ruožtu, pastarasis tamstos pasisakymas tampa dar vienu pseudoargumentu.
Kol kas čia komentaruose matyti požymiai sako, kad tamsta kažko labai jau giliai nesuprantate visai paprastuose dalykuose, nes vietoj argumentų rašote blevyzgas, kurių negalite pagrįsti kaip kitaip, kaip tik mistinėmis idėjomis. Liūdna.
Suprantat, brangusis, teorijos kompleksiškumas nereiškia to, kad teorija duoda stebuklingus sprendimus, kurių tamsta negalite ne tik paaiškinti, bet net ir įvardinti 🙂
Pastebėtina, kad tai reiškia, kad sąryšių pakankamai daug, įskaitant ir grįžtamuosius, kuriuos paskaičiuoti ne taip paprasta, tiesa? 🙂
BTW, jei pažiūrėtumėt iš paprastos pusės, pamatytumėt, kad BVP augimas nei vienoje šalyje neįstengia kompensuoti infliacijos (nebent tais atvejais, kai BVP gaunamas investicijomis iš šalies). Tai reiškia, kad natūralios sistemos yra destabilizuotos, o bandymas jas judinti, mažinant fiskalines sudedamąsias ir didinant ekspenditūras -- destabilizuoja jas dar labiau ta pačia kryptimi 🙂
Kai sakant, linkiu pamiegoti su ta mintim, gal ji sukels kitų minčių -- apie paradoksą, kaip dideli mokesčiai paradoksaliai saugo planetą nuo ekonominio kracho 🙂
Bukite geras, Anarchiste, papasakokite man, kaip pradedanciajam buhalteriui, ka turite omenyje sakydamas:
„Ar kalbėdamas apie “buhalterinio balanso dėsnį” kartais neturi omenyje, kad valdžios išlaidos ir pajamos turi būti subalansuotos?
Jeigu į abu mano užduotus klausimus esi linkęs atsakyti teigiamai, tai makroekonomikos nesupranti.“
Nes man nelabai i galva telpa, kaip i balanso kurinors punkta galima pumpuoti pinigus, nereikia man teoriju, as labiau praktikas, tai jei nesunku numeskite man linka, tikrai nuosirdziai noreciau suzinoti, kokiu buna praktikoje taikomu buhalteriniu metodu iskyrus vadinama dvigubo iraso metoda, tikrai idomu, nes niekur negirdejau ir nesimokiau.
Įtariu, kad pagal jį galutinis balansas gali būti nelygus nuliui. Kita vertus, įtariu, kad apie nulius jis gal ir nežino…
Aisku, kad nuliui balansas gali buti ir nelygus, bet tada buhalteris gautu ziauria klizma 🙂 nelabai suprantu, jei sakykim tokiam utopiniam variante, valstybes balansas neigiamas, ka darom? spausdinam pinigus? as asmeniskai tai beveik sakyciau valio, o kokios pasekmes visiems? Na o jeigu balansas teigiamas? tai deginam pinigus ar tiesiog pasidziaugiam ir isleidziam neuzdirbtus pinigus?
Man isvis cia tokios kalbos primena siektiek ivairaus plauko hipiu filosofu ir pseudomokslininku utopistu snekas. Idejos grazios, bet kai bandoma igyvendinti praktiskai paaiskeja, kad visi blogi, durni, del to nieko nesigauna. Istorija irode savo ir jau ne karta. Kas ten zino, gal kazkada irodys kitaip, bet man atrodo as jau to nebesulauksiu 🙂
Matai, formaliai žiūrint, valstybės biudžeto deficitas reiškia neigiamą balansą, bet kita vertus, jis kompensuojamas papildoma pinigų leidyba iki nulio.
O apie hipius filosofus -- tas man ir kliūna -- mistinės teorijos, kurios per sudėtingos, bet stebuklingos.
Realybė tuo tarpu visada visiškai nestebuklinga, nors kartais ir nelabai paprasta. Kaip dar sakoma -- sidabrinė kulka neegzistuoja.
Vaikinai, galite užsidirbti pinigų: MMT propaguojantis hipis filosofas, kandidatas į senatorius Warren Mosler siūlo 100 mln. baksų (nesuklydote -- šimtą milijonų JAV dolerių) bet kam, kas viešoje diskusijoje su juo įrodys jūsų „buhalterinio nulio“ ar kaip ten jūs vadinate (nulinio balanso?) dėsnį.
Rokiški, juk išmanai temą -- pirmyn, čia realus šansas.
Gaila, kad nei tu, nei tavo hipsteriai nežino apie tai, kaip tas buhalterinis nulis atsirado ir kaip tas nulis davė pagrindą visai aritmetikai, o vėliau ir algebrai. Įrodyti, kad aritmetika teisinga? 🙂
Duosiu 10 litų tam, kuris viešoje diskusijoje su manim įrodys, kad tu ne asilas. Ar norėtum pats pabandyti?
„mano hipsteriai“ pusę metų į priekį prognozuoja valiutų kursus
„Senate Candidate Bets Congress $100 Million That the U.S. Government Cannot Run out of Money“. Tarp kitko, mielasai, atrodo, kad tamsta net nepasistengiate persiskaityti aiškiai to, kuo bandote remtis ginčuose. Gal tai ir supratama, kai net ir nesuprantate, apie ką išvis ginčijatės.
Labai gaila, deja. Valinkit iš čia naxui, brangusis, nes, atleiskit, bet jau imate užpist su savo kova.
Beje, pasiūlymas dėl 10 litų tam, kuris viešame ginče įrodys, kad tamsta ne asilas -- galioja.
Rokiški, aš suprantu, kad jums nepatinka kai ateina kažkas, atradęs „stebuklą“ -- kintančią piniginę skalę, nepagalvodamas, kad nuliai visviena lieka atskaitos tašku. Bet gal būkim tolerantiškesni? Žmogus išties domisi ir neatrodo, kad būtų kvailas, gal tik nepripratęs prie jūsų diskutavimo metodų.
Samokslo teorija? 🙂 seip tai turint omenyje musu kaikuriu verslininku sumanuma, finansinius ir zmoniu resursus, tokia samokslo teorija gana tiketina. O ju sumanumas aisku cia irgi toks specifinis, susijes su visokiais mokesciu optimizavimais, visuomenes nuomones formavimu (vsio zakonno kaip pasakytu vienas veikejas) ir tiesioginiu lindimu i politiku kisene (cia jau turbut neiseitu jam taip pasakyti).
Del gariunu, visiskai tikiu, kad gariunai ir kompanija uzima puse Lietuvos rubu rinkos ir visai nesunku nuspeti kodel, tereikia pasiziureti rubu kainas visokiuose akropoliuose, kokybe kaikuriose parduotuvese taip pat apgailetina. Gariunai galetu dar sekmingiau rinkoje kovotu su visokiom maximom, kogero beda tame, kad mazai gariunuose dirba specialistu, kurie zinotu kas madinga siais metais, kas bus madinga kitais ir panasiai, taip pat kogero nedaug zmoniu ten dirba galinciu gerai organizuoti tiekima is rubu tiekeju ir taip mazinti kainas.
Nors kas ten zino, pas mane Kaune urmo bazeje, kai pasiziuri sandeliu savininkai ir ju zmonos kokias masinas stato savo VIP’ineje aiksteleje, tai lupa atvepsta:)
Pernelyg dažnai panašūs scenarijai kartojasi, kai tik kalba eina apie kokias nors rimtesnes reformas, galinčias kirsti kažkam per kišenę. Kito paaiškinimo, išskyrus tikslingus veiksmus, nematau.
buvau Gariūnuose pavasary. Kokybė šūdų šūdas. Kainos, kaip parduotuvėj. Tik užuolaidos pigiau, greičiau ir geriau 🙂 kadangi keli pažįstami nemažai metų sukasi drabužių versle Gariūnuose, tai žinia, kad jų ten tik keliasdešimt ir belikę.
„Buvau Lenkijoje neseniai. Kokybė šūdų šūdas. Kainos, kaip turguje. Tik užuolaidos pigiau, greičiau ir geriau…“
Sakyčiau, šie tamstos apibendrinimai yra puikus argumentas diskusijoje apie kainų ribojimo diskursus 🙂
Turguj murzinos morkos 2 litai. Maksimoj 1,69, plautos, su PVM, GPM, PSD ir kt. Čia rugsėjo pradžioj. Netikiu turgais, ten vietinė oligopolija.
„Vokiškos mašinos pigiau kaip už 10 štukių važiuojančios nepaimsi. O rusišką galima ir už 1 štukę paimt. Netikiu vakarietišku kapitalizmu, ten viskas dar blogiau, nei pas komunistus“.
Žodžiu, suprantu tamstos išsakytą buitinę poziciją, kita vertus, labai stebina, kad tamstos argumentacija taip staiga ir netikėtai šitaip tragiškai smuktelėjo. Anksčiau būdavo rimti pasisakymai. Prašau susiimti, ar kaip čia.
Nizačiot :-).
Prašau argumentuoti, kodėl purvinos morkos turguje prilygsta folksvagenui, o nuplautos maksiminės- moksvičiui.
Logika samprotavimo ta pati. O kuo tos morkos skiriasi paprastai labai lengva nustatyt, tiesiog paragavus.
Bet žinok, Rokiški, aš dėl to ir nenoriu šlamšto rašyti, nes bijau kad prasprūs toks marginalinis pirstelėjimas ir teks raudonuoti iš gėdos…
Ot tai numirsi dabar nuo to. Aš numirštu kiekvieną kartą, kai parašau nesąmonę, ar ne? 😀
Akyse tiesiog menksti.
Va šiandien noriu kažką parašyt, bet nežinau ką.. sėdžiu ir nerašau… Nes nu… gi… taigi nu… sunku man…
Bet nu morkos plautos ir neplautos tai čia super!!! Nauja biznio šaka -- einu į turgų, jamu purvinas morkas, nuplaunu baloj ir parduodu dvigubai brangiau… Super biznis -- vienas pirkėjas, žiū, būtų…
nors, persiprašau, atvirkščiai: jami švarias morkas iš maksimos -- kišu į purvą, nešu į turgų ir užrašau „ekologiškos“ 🙂 vo!! mintis…
Abidvi mintys geros 🙂
Pingback: Tweets that mention Antkainių reguliavimas ir dezinformacinės bombos « Rokiškis -- Topsy.com
3 panašaus dydžio žaidėjai plius turgus- na ir iš kur čia monopolija? Oligopolizacija, sakai? Visgi tokia kombinacija manding pernelyg didelė, kad visi imtų ir susitartų.
Vienodos kavos kainos- ne argumentas. Pilnai gali būt, kad tiesiog Paulig tiekėjai nori, kad jų prekės visur kainuotų vienodai.
Bėje, kažkur pasauly būtent tokio įrodymo pakanka įrodyti karteliniam susitarimui: jei pas jus kainos vienodos, reiškia jūs susitarėt. Paprasta, patikima, tik nežinau, ar efektyvu :-). Bet viską supaprastinus iki tokio laipsnio bent jau nebereikia pastangų mažaprasmiams teisiniams ginčams…
Bet man eilinį kartą krinta į akis kitas dalykas: lietuviškas priešinimasis progresui, efektyvumui ir produktyvumui. Ir patogumui. Nes palyginkim akropolį ir šimtą mažų parduotuvėlių kurios galėtų būti jo vietoje.
Kaip matau, ir tu, beskaitydamas komentarus, pamiršai, apie ką straipsnis 😀
Dėl monopolijos -- supermarketai tarpusavyje praktiškai nekonkuruoja dėl geografinės atskirties, tai yra lokali monopolizacija (jei yra supermarketas už 50 metrų, tu neisi į supermarketą, esantį už 500 metrų).
Beje, tamstos daromi rinkos žaidėjų lyginimai yra hipotetiniai, iš oro, tuo tarpu realūs apyvartų skaičiai apie pagrindinius yra tokie, 2010 pirmas pusmetis: Maxima -- 3,5mlrd, Rimi -- 1,8mlrd, Norfa -- 1,2mlrd, Palink -- 1,0mlrd. Bendra mažmeninės prekybos apyvarta per tą patį periodą -- apie 9mlrd. Tai oficialūs duomenys, apie neoficialius kada nors kitą kartą galim padiskutuoti. Kaip matome, trys mažesni žaidėjai savo bendromis apimtimis tik nežymiai lenkia Maximą, visi keturi tuo tarpu užima 83 procentus rinkos. Dar galim pridėti, kad iš tų likusių 17 procentų didžioji dalis atitenka dar keliems smulkesniems tinklams, kaip kad Lietkoopsąjunga, Senukai ir pan. -- ir vėlgi, lokaliems monopolininkams.
Dėl vienodų kainų, kaip pakankamo kriterijaus karteliniam susitarimui įrodyti -- sakyčiau, variantas yra geras, jei kainų skirtumai neviršija 1 procento pas daugiau, kaip pusę atitinkamo produkto rinkos -- tai jau požymis.
O dėl „priešinimosi progresui“ -- išsakei labai naivią demagogiją, paremtą etiketėmis, ką manau ir pats supranti, tad vargu, ar verta dėl to ginčytis, kita vertus, jei visgi nori -- pasiaiškink, kodėl netgi tokioje laisvarinkiškoje JAV yra įvedinėjami ribojimai supermarketams 🙂
Jei esi apsirūkęs hipis, ir negali nueit papildomo pusės, ar pusantro kilometro, tai gali kaltinti tik save. Arba, žinoma, gali norėti, kad valdžia už tave išspręstų visas tavo problemas. Demokratijoje turi tokią teisę :-).
Dėl etikečių- argumento nepriimu. Negi ginčysies, kad didžiąją dalį prekybos supermarketai gali vykdyti efektyviau ir produktyviau? Aišku, galima sakyti, kad tikras geras šokoladas- tik tas, kur darytas rankomis šeimyninių tradicijų parduotuvėlėj senamiesty, o ne tas kur gamina ir pakuoja robotai. Bet tai gal palikim visiems rinktis, o ne verskim paprasto produkto mėgėjus rinktis tą brangesnį, kad jo gamintojas nebankrutuotų?
Dėl apribojimų supermarketams tiek JAV, tiek bet kur kitur- du faktoriai: politikų noras įtikti pavydiems piktiems hipiams, ir specialieji smulkių prekiautojų interesai (A.K.A. rent seeking behaviour).
Taigi, pirma argumentacija -- apie pusę ar pusantro kilometro. Kadangi tamstos dėka redukuota iki absurdo, skaitom, kad monopoliškumo faktas įrodytas.
Dėl etikečių ir efektyvumo. Etiketės buvo -- citata: „lietuviškas priešinimasis progresui, efektyvumui ir produktyvumui„. Kadangi aukščiau esantis teiginys dėl monopolizavimo laikomas įrodytu, teiginys dėl efektyvumo automatiškai gali būti laikomas nepagrindžiamu. Iš gyvenimiškos pusės -- netgi didžiausiuose supermarketuose cigarečių pasirinkimas yra mažesnis, nei prieš 15 metų eiliniame kioske. Tai rodo pats žinai, ką.
Dėl apribojimų -- fail. Problema yra ne rent seeking, o tas pats lokalinis rinkos monopolizavimas.
Niekas čia neįrodyta, o iki absurdo redukuojasi iš ties puikiai. Kodėl „lokalios monopolijos“ principas taikytinas tik supermarketas? O ne bet kurioms kitoms prekėms ir paslaugoms? Batams, rūbams, kelionėms iš Vilniaus į Klaipėdą ar iš Kauno į Londoną?
Bėje, nežinau, kokioj tu Lietuvoj gyveni, bet toj, iš kurios aš išvažiavau tai pencinykai naudodamiesi transporto lengvatomis po visą Vilnių važinėdavo ieškodami pigesnių miltų, manų kruupų ar pieno…
Dėl cigarečių rūšių pasirinkimo, kaip nerūkantis, argumentuoti negaliu. Bet efektyvumo požiūriu tai esu tikras, kad apyvarta darbuotojui pas Maximą ar Norfą tikrai didesnė, nei kioske. Bėje, kodėl tuomet niekas nekonkuruoja su Maxima siūlydamas itin gausią cigarečių paklausą? Gal paprasčiausiai nėra tokios nišos?
Gerai, aiškinu, kaip tūpam:
kadangi iki absurdo redukuojasi argumentas, nukreiptas prieš teiginį, kad supermarketai yra monopoliniai, tai atitinkamai, duotasis argumentas yra laikomas atmestu, o teiginys, prieš kurį jis nukreiptas -- patvirtintu duotuoju paneigimu. Paprasta logika, tiesa? Taip, aš suprantu tavo pasimetimą, kad tu pats neigi savo prieštaravimą.
Einam toliau.
Bet kurioms prekėms ar paslaugoms vertinimas lokalinės monopolizacijos požiūriu (btw, ne tik kai atstumai 500m, galim panašiai nagrinėti ir 500km atstumus) susiveda į vieną ir tą patį kriterijų: ar yra geografinis barjeras, kurio įtaka būtų viršijanti kainodarinių ar kokybinių faktorių įtaką. Kai supermarketas X yra už 50m, o supermarketas Y -- už 500m, geografinis barjeras daugumai pirkėjų grupių daro lemiamą įtaką dėl subjektyviai įvertinamos apsilankymo kainos. Vulgariai kalbant, neverta eiti ar važiuoti papildomus 450 metrų pirmyn ir paskui atgal, jei dėl to sutaupysi pvz., 4 litus.
Bobutės šiuo atveju nėra lemianti grupė -- jų ir mažuma, ir jos turi mažiausiai pinigų (t.y., menkai įtakoja apyvartumu), ir jų prekių grupė -- su mažiausiomis maržomis (t.y., visiems px, kur jos važinėja, nes pelno visvien neduoda).
Kita vertus, nukrypstant, kiek suprantu iš pasisakymo apie bobutes, išvažiavai metų taip prieš 15, ar ne? Tuo metu rinkos oligopolizacija buvo tiesiog nesulyginamai menkesnė. Kardinalūs pokyčiai vyko būtent per pastaruosius 10-15 metų, tad jei esi pakankamai senas emigrantas, suprantu, kad nesupranti 🙂
O dėl cigarečių ir gausių paklausų -- galime aišku prisiminti dar ir Philip Morris įtaką, čia jau kita reikalo pusė, aišku, kur yra labai įdomių įdomybių, susijusių su tabako gaminių importo leidimais. Bet ganėtinai panašių pokyčių galime pamatyti ir su alaus pasiūla, etc.. Paprastai tai vadinama tokiomis gražiomis frazėmis, kaip „prekių pasiūlos optimizacija“ ir pan.
Dabar apie smulkesnes ir gilesnes detales.
Problema prasideda kritinėse masėse, atitinkančiose pastovių kaštų ir išskaidytų investicijų ribas -- kioskas, norintis išsilaikyti, turi daryti ne mažesnę apyvartą ir pelną, nei kažkoks dydis, reikalingas paties kiosko, kioskininkės, elektros, ir prekių išlaikymui. Kai šalia kiosko atsiranda supermarketas, apyvartos apimtys pasislenka.
Bėda ta, kad poslinkis neretai vyksta dėl giluminių veiksnių, kurie gali būti priešingi klientų norams, pvz., kad ir dėl to, kad koks nors supermarketas mažina kainas ne savo efektyvumo sąskaita, o sąskaita to, kad dėl didelių apyvartų gali nugręžti tiekėjus (o beje, tiekėjų prievartavimas -- ojoj, kiek savų konsekvencijų duoda).
Rezultate vyksta įdomybės, pvz., kiosko apyvarta sumažėjo 20 procentų ir jis bankrutavo. Nes apyvartos nukrito žemiau kritinių. Vienintelis būdas tam kioskui ilgiau pratempti -- tai irgi bandyti optimizuoti pasiūlą. Kas, savo ruožtu, sukelia dar didesnes to paties kiosko bėdas.
Nagrinėdami dar giliau, galim pastebėti esminį dalyką: esminis konkurencinis supermarketų pranašumas atsiranda kaip argumentas iš galios, o ne kaip argumentas iš didesnės pridėtinės vertės, mažesnės kainos ar dar kažko, susijusio su rinkos, kurioje supermarketas parduoda, dėsniais.
Beje, mechanizmas žinomas seniai, bendru atveju jis įvardinamas, kaip „pinigai daro pinigus“ ir laikomas viena iš sunkiausiai išsprendžiamų kapitalizmo problemų (kaip sakė Bufetas, gimsta medalininkai, kurie paveldi teisę į laimėjimus). Kol kas efektyviausiu sprendimu tam laikomi įvairūs mechanizmai, skirti pinigų perskirstymui. Deja.
Beje, kadangi labai jau užsiknisau aiškinti viską, ką papuola, tai būk geras, truputį daugiau galvok, nes labai daug savaime aiškių dalykų tenka tau pasakot. Užpisa. Tu jau nesupyk, bet žinok davedi tu mane.
„kadangi iki absurdo redukuojasi argumentas, nukreiptas prieš teiginį, kad supermarketai yra monopoliniai, tai atitinkamai, duotasis argumentas yra laikomas atmestu, o teiginys, prieš kurį jis nukreiptas – patvirtintu duotuoju paneigimu. Paprasta logika, tiesa? Taip, aš suprantu tavo pasimetimą, kad tu pats neigi savo prieštaravimą.“
Ta prasme, 1 nevykęs (ir tai dar klausimas) bandymas paneigti teiginį yra pakankamas pagrindas tam, kad teiginį laikyti įrodytu? Atleisk, brangusis, bet kol „Rokiškio Logikos“ vadovėlis neišleistas, tokios loginės sekos priimti negaliu. Kol kas. Laikinai.
Dabar apie lokalias monopolijas. Jei tu tingi paeit papildomus 450 metrų, kad sutaupytum 4 litus (išeina 4 litai už 6 minutes vidutinio ėjimo, arba 40-ies litų valandinis įkainis, arba ~7k mėnesinė alga), tai tu nebepriklausai tai žmonių kategorijai, kuriuos valdžia turi ginti nuo sužvėrėjusių kapitalistų. Tu gali be problemų nusisamdyt advokatą savo teisėms atstovauti. Tai pirma. O antra- visa prekyba pagal tavo apibrėžimą patenka į lokalių monopolijų apibrėžimą išskyrus tuos retus atvejus, kai dvi konkuruojančios parduotuvės nutolusios viena nuo kitos mažiau nei per puskilometrį. Tai tau klausimas: tu nori, kad valstybė visų imanomų rūšių parduotuves reguliuotų (nes valstybė savo darbą visada atlieka puikiai, kaip žinia), ar visgi reguliavimą paliksi tik supermarketams? Nes tokiu atveju turi kažkaip argumentuoti, kodėl supermarketai tokie išskirtiniai.
Ne, tiesiog tamstos vienas nepavykęs bandymas paneigti tai, kad 10 kartų atstumo skirtumas tampa lemiančiu veiksniu yra įrodymas, kad atstumas tampa lemiančiu veiksniu. Su visais iš to išplaukiančiais.
O apie likusią dalį -- jei situacija yra, kai atstumas iki parduotuvės siekia pusę kilometro, tai atitinka vieną parduotuvę į kvadratinį kilometrą. Tai kaip sakant soriukas, netgi sovietmečiu tankumas man rodos buvo didesnis, lotuliukas mirksiukas.
Tarp kitko, priminsiu tamstai, kad kalba eina apie subjektyvų vertinimą, o ne skaičius. Ne valandinių įkainių vertes, o tiesiog gailėjimą ar negailėjimą keturių litų, dėl kurų kažkam reikia baladotis belenkur toliau. Absoliutus atstumas nesvarbus -- svarbu tik vienas faktorius: tai, kad kažkuri parduotuvė yra juntamai toliau už kitą. Elementarus vertinimo barjeras.
Bet manau, kad tamsta prieštaraujate jau tik iš inercijos. Tiesa? 🙂 Kita vertus, kadangi esat aršiausias mano komentatorius, tai jau tiek to, šį kartą tamstos nesiųsiu naxui tiesiog iš draugiškumo, palikdamas jus mastyti vieną apie tęsinius 🙂
Beje, apie apyvartas: pats rašei, kad Maxima kitus lenkia ir pagal pasirinkimą, ir pagal kainas. Tai ir apyvartose atsispindi. Bandymai riboti supermarketų veiklą yra iš esmės tolygūs bandymams išleisti įstatymus kad prekes reikia pirkti brangiai ir nepatogiai.
Tai kad Maxima, lenkia kitus ir pagal apyvartas, ir pagal kainas -- nėra Maximos gerumo ar dar kokių teigiamybių įrodymas. Esant monopolizacijai, tai yra nulinis argumentas, nes nerodo nieko -- konkurencijos nėra.
Likusi tamstos diskurso dalis apie tai, kam tolygu yra kokie ribojimai -- nepagrindžiama ir deklaratyvi.
Šiap, jei apibendrintai, kadangi kliurkų tu paprastai stengiesi surasti, o šie tavo bandymai silpnoki, tai panašu, kad vargu, ar tema verta gilių ginčų.
Vat pvz., pabandžius kabinti temą apie tai, kaip kokius nors ribojimus įgyvendinti taip, kad rezultatas būtų teigiamas -- tai jau atsirastų rimtų problemų. Kodėl tenai nepabandai kapstyt? 🙂
Kaip įgyvendinti apribojimus? Nežinau, atleisk, gal nebeliko manyje pakankamai sovietinio raugo, kad pamatęs bet kokią problemą imčiau sukti galvą, kaip ką apriboti, komplikuoti ar nubausti. Manding, jei (jei!) problema ir yra, tai daugiau bendro pobūdžio- sudėtinga yra Lietuvoje pradėti biznį, nesvarbu kokį.
Dar vienas etikečių kabinimas. Pirmi antimonopolinius ribojimus stambiais mastais ėmė taikyti berods amerikonai, kaip tik dar tais laikais, kai pas juos buvo išvis neribotai radikalus laukinis kapitalizmas. Taigi, ir istoriškai, ir etiketiškai žvelgiant -- fail.
O dėl biznio pradėjimo -- turiu vieną straipsnį, iš tų, kur vis neperžiūriu, ten vienas dalykas yra iš žaidimų teorijos pusės. Gal jei rankos daeis, tai šiandien/ryt ir išpublišinsiu. RSS, jei ką, nesimatys.
dar vienas niuansas kalbant apie prekybininku antkainius… kai jie mini savo „varganus“ 20-25 proc antkainius jie begedishkai nutyli kad ish prekybininku reikalaujami logistikos, lentynu, prekiu ivedimo mokesciai… beto jei kurioj nors vietoj sukrauna tiesiog padekla prekiu ir didelem raidem uzhrasho akcija tas dar kainuoja zhymiai daugiau … maximos ar rimi laikrashtuke kvadratinis cm kainuoja n kartu daugiau negu kokiam lietryty pirmam puslapy:) beto daugelis tiekeju patys turi susidelioti prekes lentynose … ir jei ten truksta kokios turi moket dideles baudas… zhodzhiu gaunasi kaip koperatyvine prekyba tik grietinele gauna prekybcentris
Kad berods lyg ir padarė neteisėtais tuos lentynų, prekių įvedimo ir pan. mokesčius prieš kokius metus ar du, vienas iš pozityvių Kubiliaus žingsnių buvo. Ar painioju ir visgi neįvedė tų įstatymų pakeitimų?
kad papurkštavo keletas tiekeju ir viskas baiges berods… vistiek juos numelžia per kitus punktus. o tiekejai patys prekes deliojasi tai tikrai kad iki šiol ir baudas moka
Nu va, kaip įdomu pasirodo.
Iki šiol moka tiekėjai ir už savo prekes lentynose, ir už tai, kad tos prekės ten stovėtų, ir už reklamą, ir už prekių atvežimą, priežiūrą, reklamą. Ir dar baudas moka. Ir dar turi atsiimti sugadintas prekes. O kad testeriai dingsta nuo lentynų(o gal ten net nepakliūva?), prek.centrai irgi neaatsako.
Tai reiškia, galim daryti išvadą, kad esant pvz., 20 proc. antkainiui, realus gali siekti pvz., 50 proc.?
Pingback: Kaip vėl bus neįvesti progresiniai mokesčiai « Rokiškis