Neekonominė ekonomika prieš rinkos dėsnius

Cukrus yra toks paprastas dalykas, tačiau net ir toks paprastas dalykas gali būti toks įdomus, kai panagrinėji su juo susijusius ekonominius reiškinius. Gal dėl to, kad cukrus – viena iš ypatingų prekių. Prekė, be kurios lyg ir galėtume išgyventi, tačiau be kurios gyventi negalime.

Cukrus ir laisvoji rinka

Galim prisiminti, kaip kadaise mums buvo įvestas cukraus akcizas, sudarantis bene pusę cukraus kainos ir vėliau dar veidmainiškai pervadintas į kažkokį „cukraus mokestį“ ar kaip ten, kartu  debiliškai paskelbiant, jog esą cukraus akcizas panaikintas. Valdžiai trūko lėšų, bet įvedant cukraus akcizą, buvo skelbiama, esą dėl mažos cukraus kainos lobsta naminės varytojai – tai mat būsianti kova prieš girtavimą. Tačiau šie mokesčiai – tai niekai, tik paviršinės įdomybės. Cukrus pasidaro ypatingai įdomus, kai panagrinėji jo kainas ir savikainas.

Klasikinis, nykus, dar Markso formuluotas, o dabar taip visokių LLRI frydmanistų mėgstamas ekonomikos modelis yra paremtas mintimi, kad pridėtinės vertės kūrimo procesas yra balansuojamas rinkoje esančios konkurencijos tiesiogiai.

Na, taip, suprantu, kad formuluotė paini. Tai tiesiog reiškia įsitikinimą, kad jei pvz., koks nors cukrus gaminamas su savikaina 2 litai už kilogramą, o parduodamas po 5 litus, tai jo pardavimo kaina greitai kris iki kokių 2,5 lito (2 litai savikainai padengti ir puslitis – investicijoms, t.y., savininkui), nes visi cukraus gamintojai konkuruos ir mažins kainas taip, kad pelnas minimizuotųsi. Tokiu primityviu įsivaizdavimu yra paremta visa ta „laisvos rinkos“ idėja.

Rudasis, baltasis ir nevalytas cukrus

Taigi, problemėlė tokia: cukraus savikainoje, kiek atsimenu, viena iš didesnių sudedamųjų yra toks procesas, kaip balinimas arba valymas, dar berods vadinamas rafinavimu. Baltą cukrų pagaminti kainuoja žymiai brangiau, nei, nevalytą. Rudas cukrus, kuris gaminamas, maišant melasą su baltuoju cukrumi, yra truputį brangesnis už paprastą baltą.

Parduotuvėje baltas cukrus kainuoja kokius porą litų už kilogramą. Ar tai du su puse – maždaug. Paprastas nevalytas cukrus – kainuoja apie keturis-penkis litus. Už pusę kilogramo. Arba dar brangiau. O lyg ir brangiausiu turintis būti rudas cukrus – kainuoja maždaug tiek pat, kiek ir nevalytas, o kartais net ir pigiau, priartėdamas net ir prie baltojo cukraus kainos (taip taip, rudasis cukrus, kurio perdirbimas kainuoja daugiausiai, kartais kainuoja pigiau, nei tas, kurio savikaina mažiausia).

Norit pasianalizuoti? Galiu pasakyti tik tiek, kad su jokiomis gamybų, pardavimų, pakavimų ar pervežimų apimtimis tokie kainų skirtumai neturi ničnieko bendra.

Kiti, jau necukriniai ekonomikos ir rinkos paradoksai

Jei jau sugebėsit atsakyti į klausimus apie cukraus kainas, tai pabandykit pasakyti atsakymus dar krūvelei klausimų:

  • kodėl geltona tekila pas mus brangesnė už baltą,
  • kodėl puikus Fuldataler tonikas kainuoja ne ką brangiau už šūdiniausią limonadą iš sacharino ir naftos, o gerokai prastesnis Schweppes tonikas kainuoja porą kartų brangiau,
  • kodėl mes už dujas mokame daugiau, nei daug toliau nuo Rusijos esantys vokiečiai,
  • kodėl buto šildymas Vilniuje kainuoja porą kartų daugiau, nei ištiso nuosavo namo šildymas
  • kodėl šūdinos Sony muilinės yra brangesnės už daug geresnius kitų gamintojų fotoaparatus,
  • kodėl suknistas šūdkibinis Trakuose sėkmingai parduodamas už 5-8 litus, lyg tai būtų kažkoks kepsnys,
  • kodėl Vilniuje butai iki šiol brangesni, nei daugelyje išties rimtų Vakarų Europos miestų,
  • kodėl Apple fanai kvankšta ir kvankšta,
  • kodėl Vilniuje butų nuomos kainos prieš porą metų sugebėjo pakilti beveik iki vidutinio atlyginimo dydžio,
  • kodėl pas mus vaistai brangiausi ES,
  • kodėl kiniečiai, uždirbdami tiek milijardų, taip skursta,
  • kodėl taip sėkmingai egzistuoja toks darinys, kaip Rubicon,
  • kodėl Canon ir Nikon vis nepadaro padoraus entry levelio veidrodinio fotoaparato, kokį galėjo pagaminti dar prieš 5 metus, o vietoj to leidžia tik vos vos pagerintus modelius,
  • kodėl daugybę metų nenaudota (bet jau šimtmetį žinoma) hibridinė automobilių pavara tik dabar ėmė plisti,
  • kodėl kažkas perka šūdiną Husquarna mechaninę žoliapjovę už 250 litų, nors puikią elektrinę kinietišką galėtų nusipirkti dvigubai pigiau,
  • …ir dar daugybę visokių kodėl.

Manau, kad ir jūs patys galite užduoti daugybę, tikrai daugybę panašių klausimų, kurie visiškai neįsipaišo į jokius „laisvos rinkos“ dėsnius.

O kokia iš viso to išvada? O nesakysiu aš jums jokios išvados. Patys pasakykit, jei sugalvosit.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

37 thoughts on “Neekonominė ekonomika prieš rinkos dėsnius

  1. Xerksas

    Todėl, kad kvadratinis metras senos dažytos drobės su parašu Rembrandt’as parduodamas maždaug 10 000 kartų brangiau, nei kvadratnis metras daug šviežesnės, kokybiškesniais dažais padengtos drobės, kurią uždažė Remigijus Brandtas 🙂

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Na, žiūrint ką pavadinsim rinkodara. Esmė yra tiesiog tame, kad yra krūvos atvejų, kai vadovėliniai laisvos rinkos dėsniai akivaizdžiai neveikia, o kainas ir pasiūlą lemia visai kiti mechanizmai.

      Reply
  2. Versmės

    O RSS gerai esi sukonfigūravęs? Ar kokį filtrą netyčia užstatęs?

    Nes tarkim pastaruoju metu tavo RSS sraute matau tik straipsnius apie muziką, tačiau šio apie cukrų ir dar keletos spalio 26-30 dienomis -- nė žymės.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Hmmm… Na, taip, tamsta čia kaip ką pastebėjot. Problema yra tokiuose kai kuriuose kopipyzdintojuose, katrie man nemalonūs ir nesugalvoju, kaip jiems ten kontento neduot, o kitiems duot. Tai aišku kenčia visi. Nu bet o ką daryt. Nu bet o gal dar sugalvosiu ką nors.

      Reply
  3. Gerasirdis

    Nežinau, kur tu čia įžiūri paradoksus. Tiesa, kai kur paradoksų tiesiog stengiesi neįžiūrėti. Kaip, pvz, su cukrum: skirtumai būtent tame, kad paprastas baltas cukrus- masinė prekė, o koks nors nevalytas- specifinė. Ko gero ta vieta, kurią nevalytas cukrus užima supermarketo lentynoje (cost of lost opportunity) kainuoja daugiau, nei runkeliai/cukrašvendrės, darbas ir logistika kartu sudėjus. (tai 1-a).

    Laisva rinka ir kainų mažėjimas iki savikainai artimos ribos veikia, bet tik tada, kai visi (ar beveik visi) rinkoje esantys pirkėjai yra jautrūs kainai. Kai rinkoje atsiranda pernelyg daug pirkėjų, kurie vardan to, kad sutaupyti kelis litus, tingi paeiti puskilometrį situacija išsikreipia. Prekės kaina netampa artima savikainai, bet prekės lokacija tampa artima pirkėjui. Kaip sakė vienas Dilberto herojų, „we’ll target the lazy rich“ (tipo, mes pelnysimės turtingų tinginių sąskaita) (tai 2-ra).

    Na ir, žinoma, rinka neveikia kai yra monopolija. Reali, ne tingėjimo iliuzijos sukurta. Kam taupyti, gerinti ir piginti, jei klientas vistiek niekur nesidės? (tai 3-čia)

    Likusius paradoksus paaiškina paprastas pasiūlos/paklausos dėsnis (tai 4-ta) ir tas paprastas faktas, kad prekinis ženklas yra prekės dalis, ir didina/mažina prekės vertę (tai 5-ta).

    Ar liko bent 1 paradoksas, kurio šie 5 faktoriai nepaaiškina?

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Nuosekliai:

      Įžanga apie vietą, kur cukrus užima lentynas -- vieta rudam ar nevalytam cukrui nėra brangesnė už cukrų ir juolab nėra skirtinga. Faktoriaus įtaka nykstama arba nulinė.

      Jautrumas kainai verčia daryti prielaidą, kad turi kilti ir jautrumas savikainai, t.y., nevalytas cukrus turi būti parduodamas pigiau, nes jo savikaina mažesnė ir leidžia lanksčiau reguliuoti galutinę kainą. To nėra.

      Valyto ir nevalyto cukraus galutinės mylios logistika nesiskiria. Esant abiems produktams, faktorius neįtakojantis.

      Monopolija -- taip. Vienas iš faktorių, kur neveikia savikaina. Frydmanistų požiūriu -- tai nepaaiškinama ir to nebūna (LoL).

      Dėl likusių pavyzdžių -- prekės ženklas nėra vienas iš klasikinių pasiūlos paklausos, o pasiūlos/paklausos dėsniai tuose pavyzdžiuose būtent ir neveikia arba yra antraeiliai.

      Kabinimas link monopolijų -- taip, tai gerai, bet čia yra ir kitų variantų. Pradedant „neapipisi -- nepapisi“ ir baigiant įdomiais standartizaciniais konceptais. Vis atvejai, kur rinkos dėsniai tampa antraeiliais, lyginant su visokiais „išsigalvotais“ faktoriais.

      Šiaip, beje, man iš tavęs būtų įdomiau išgirsti ne kritikos čia (nėra jai čia pro kur, per daug masyvi problematika, kad ją nuneigt, ką ir tu pats pastebi, kalbėdamas apie monopolijas ar prekės ženklus), o kokių nors dar labiau nestandartinių pavyzdžių, kur lemia ne pasiūlos/paklausos balansavimas. Fenomenų kokių nors. Keistesnių kokių nors. Ir ryškesnių. Kertu lažybų, kad kokių nors nestandartinių tikrai žinai.

      Reply
      1. Gerasirdis

        Gal pirma sutarkim dėl uždavinio sąlygos prieš ginčydamiesi. Aš darau prielaidą, kad nevalytas cukrus- nišinis produktas, kurio pardavimai jei ne tūkstantį, tai bent 500 kartų mažesni. Jei tu manai kitaip, tai turim fundamentalų nesutarimą dėl išeitinių duomenų, o nesutardami dėl sąligos dėl sprendimo tikrai nesutarsim.

        Bet tai o ką cukrus? Va mano kaime topinambai, kuriuos auginti yra lengviau nei bulves, kainuoja brangiau už mėsą. Nes neperka beveik niekas (o ir kas pirks už tokius pinigus? nebent diabetikai/dietininkai), o vietą ant lentynos laikyti vistiek reikia.

        >Jautrumas kainai verčia daryti prielaidą,
        >kad turi kilti ir jautrumas savikainai
        Tai nėr ten jokio jautrumo kainai. Pataisyk mane, bet baltą cukrų perka visi, įskaitant ir bubutes bei daugiavaikes mamas ieškančias kur pigiau, o nevalytą- pavieniai hipiai/gamtos vaikai, niekinantys pinigus konkrečiai ir civilizaciją aplamai. Tokių nuodėmė neapiplėšti :-).

        >Monopolija – taip. Vienas iš faktorių, kur neveikia
        >savikaina. Frydmanistų požiūriu – tai nepaaiškinama
        >ir to nebūna (LoL).
        Tu frydmanizmą supranti pernelyg siaurai. Taip, jei dauguma rinkos dalyvių yra jautri kainai, o potencialių prekės tiekėjų daug, tai kaina išties ims artėti prie savikainos dėl konkurencijos. Bet kartais tai neveikia- ir monopolijos yra tik vienas iš galimų atvejų. Kartais veikia į kitą pusę- paimkim laikrodžių rinką :-). Arba, jei klientams (iki tam tikros ribos) nesvarbu kiek mokėti, bet svarbu patogumas- savikaina pakils iki rinkoje nusistovėjusios kainos pardavėjams bandant patiekti prekę kaip tik įmanoma patogiau pirkėjui.

        Rinka- tai jėga. Ji gali stumti kainą į vieną ar kitą pusę. Bet tik jei yra kur (monopolijos atveju- nėra). O svartymai „kas išeis, jei nesustabdoma jėga savo kelyje sutiks nepajudinamą daiktą?“ priklauso senovės graikų filosofams, o ne ekonomikai :-).

        Dėl prekės ženklų tai taip ir nesupratau, ką tu norėjai pasakyti. Neneigsi juk, kad prekės ženklas- svarbi prekės dalis?

        >balansavimas. Fenomenų kokių nors. Keistesnių
        >kokių nors. Ir ryškesnių. Kertu lažybų, kad
        >kokių nors nestandartinių tikrai žinai.
        Dabar apie išimtis beigi fenomenus. Nemanau, kad jų yra- rinkos dėsniai veikia. Kaip sakė Landsbrugas (ekonomistas toks), pamačius skrendantį balioną nereikia ieškoti išimčių visuotiniam traukos dėsniui.

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Geraširdi, nesimakaluok. Uždavinio sąlyga yra labai paprasta -- panagrinėti būtent tuos atvejus, kai klasikiniai pasiūlos-paklausos dėsniai neveikia arba yra iškreipti ar jų įtaka sumažinta iki antraeilių dydžių, pvz., per reklamą, per finansinius mechanizmus, per standartizaciją, per dirbtinai kuriamas nišas, per korupciją, etc..

          Ir soriukas-lotuliukas, bet į beprasmius ginčus apie tai, kad tokių atvejų nėra -- nesileisiu, nes tokių atvejų yra krūvos.

          Reply
          1. Gerasirdis

            Tai tu kaip sovietinis inžinierius-technologas, manai, kad svarbu tik prekės techninės charakteristikos, o reklama/įvaizdis jokios pridėtinės vertės prekei neteikia?

            Nevisai aišku, ką turi omeny užsimindamas apie standartizaciją bei finansinius instrumentus, ir apie kokias ten kalbi nišas. Korupcijos ten visokios, be abejo, rinką iškreipia- kas gi ginčysis?

            Reply
            1. rokiskis Post author

              Oj oj oj, jau prasideda. „Kaip sovietinis inžinierius-technologas“. Dar kartą pavaryk ir būsi pasiųstas.

              Standartizacijos pavyzdys, nulėmęs rinkos pokyčius -- kad ir žanro klasika tapęs VHS vs Betamax atvejis. Finansiniai instrumentai -- kad ir HP, SAAB ar nemažai kitų atvejų. Dirbtinės nišos -- kad ir kai kurie medikamentai, pvz., fermentų tabletės, dalinai -- Microsoft produktai, Intel procesoriai, etc. -- nemažai pavyzdžių galima surast.

              O dėl prekės ženklo -- jei jis pasirenkant nulemia daugiau, nei objektyvios produkto savybės, tačiau pats nesuteikia kardinalios tiesioginės vertės (prestižo ar dar kažko, kaip, pvz., koks šveicariškas laikrodis) -- tai jau negalim kalbėti apie tai, kad tai yra pridėtinė vertė. Tai yra proto pisimas, o ne vertė.

              Ir aš tau dar kartą galiu pakartoti: tu ginčijiesi ne dėl to, dėl ko įmanoma ginčytis. Problematika, kur verta ir įdomu ginčytis -- kitur.

              Reply
              1. Gerasirdis

                VHS ir Betamax- žinau/girdėjau, bet neaišku, kuo čia rinka neveikia. Nugalėjo pigesnis (ir lievesnis) standartas. SAAB ir finansiniai instrumentai? Kažkas negirdėto :-).

                Dirbtinės nišos- na žinoma, kiekvienas gamintojas tik ir svajoja, kaip susikurti kad ir nedidelę, bet vistiek savo nuosavą monopoliją. Bet Kinijos niekas nepanaikino, kaip ir 20-ies metų limito patentų galiojimui, beigi 25-ių metų limito industrinio dizaino registracijai (o gal panaikino? Intelektualinės nuosavybės kursą klausiau prieš… oj, daug jau metų).

                Dėl prekės ženklo/“proto pisimo“- na ką aš galiu pasakyt? Kartais, deja, „proto pisimas“ ir yra pagrindinė pridėtinės vertės kūrimo dalis kaikuriuose produktuose :-).

                Jei dar turi parako ginčui, gali pabandyti man tūpam dar kartą prikišamai pirštu parodyt, kame gi ta „problematika“.

                Reply
                1. rokiskis Post author

                  VHS ir Betamax -- pasiskaitinėk dar. Kaina lemiamu formatų kovos periodu nedarė įtakos. Įtaką padarė techniniai skirtumai (ne kokybiniai, o tiesiog techniniai) ir nedidelės pradinės fluktuacijos, dėl kurių atsirado įdomus grandininis procesas su paklausos pokyčiais, btw, tokių variantų pasikartojo ir vėliau, pvz. su DVD pagerintais formatais. Apie tai ištisos studijos rašomos, beje. Pirmų panašių variantų galima ieškot pvz., laikrodžių ciferblatuose viduramžiais ar JAV geležinkelių pločiuose XIXa.. Tik jau neprašyk, kad ir apie tai tau čia pasakočiau.

                  Dėl SAAB: nuo berods ~1980 SAAB buvo nuolat auganti ir pelninga kompanija, vienintelė Europos kompanija, kuri kiekvienais metais daugiau kaip dešimtmetį didino eksportą į JAV. O paskui juos nupirko GM su visom pasekmėm -- tą procesą ir pasinagrinėk, tiesiog tipinis scenarijus, kai rinkos veikimą reguliuoja finansiniai instrumentai. Panašios istorijos su HP, tiktai dar ryškiau ir su pasikartojimais, itin ryški serija -- OpenView produktai.

                  Ir t.t., ir t.t. -- jau būk toks malonus, nu pasistenk jau pats bent truputį pasiaiškint, vietoj to, kad remtis argumentacija iš nemokšiškumo -- man panašu, kad taip ir nepabandei pasiaiškinti kažko per visą šitą „diskusiją“, o tai yra, pripažinkim, šleikščiai nyku. Ir beje, industriniai dizainai čia ne prie ko.

                  Kita vertus, kadangi, pripažinkim, per visą šitą diskusiją tiesiog nuolat ėjai į kažkokias lievatūras (iš serijos „nesuprantu/nežinau, todėl netiesa ir įrodyk“), vargu ar verta tai tęsti.

                  Jau berods rašiau, kad problematika yra faktoriuose, kur pardavimus lemia ne klasikiniai pasiūlos/paklausos mechanizmai, o kiti dalykai, kuriuose ir yra krūvos įvairiausių įdomumų. Iš tavo prašymo kartoti tą patį per tą patį, galiu suprasti, kad tau tai nedašyla -- kad įdomumas yra būtent neklasikiniai, ne su normalia konkurencija pagal kainą/kokybę susiję atvejai, būtent jų veikimo nagrinėjimas -- tai ir yra problematika savaime. Nu tai jei tau tai nedašyla, tai atsipalaiduok tada. Nes jau žinok neturiu noro tęst su tom elementarščinom.

                  Reply
                  1. Gerasirdis

                    Apie standartus- taip, čia atskira šneka, bet nematau, kodėl čia neveiktų rinkos jėgos :-).

                    Dėl SAAB- sužinojau, kad kompanijos pirkimą tu vadini „finansiniais instrumentais“. Aš va šįryt irgi parduotuvėje finansiškai suinstrumentavau agurką :-). Ir taip, tai kad SAAB nupirko jo konkurentai yra puiki iliustracija to, kad kompanijos stengiasi susikurti sau monopolijas.

                    Dėl rinkos „neveikimo“- tai, pasikartosiu, yra keli variantai: dalis pirkėjų nejautrūs kainai, pamiršai paskaičiuoti vartotojų proto užkimšimą reklamomis (ar šiaip kokie prietarai), arba monopolijos. Mesk pavyzdį, kur nebūtų nei vienas iš šių trijų faktorių.

                    Reply
                    1. rokiskis Post author

                      Geraširdi, atrodo, tu toliau tęsi tą patį, nors ir pats pavardinęs cielus tris nekonkurencinius variantus, ar ne?

                      Nu tai tu man dabar pasakyk, jei tu toliau darai „nesuprantu, todėl kiti nusišneka“, tai ar verta tęsti, ar neverta? Aš aišku galiu tęsti ir toliau aiškinti elementarščinas, bet o koks tolkas, ką? Pasakyk man nors vieną priežastį.

                      BTW, SAAB/GM atvejis nėra susijęs su monopoliniais siekiais, ten yra kitas mechanizmas, labai įdomus. Vat pavyzdžiui, jei tu jį išnagrinėtum pats -- tada suprasčiau, kad tau bent jau įdomu. O jei neįdomu, tai koks tolkas, ką tu čia išvis veiki?

                    2. niekutis

                      saab tipiska istorija kai pinigais apteke gm nusipirko gera imone ir staigiai nusunke iki visisko, cia parazitai veikia taip. turi pinigu daugiau uz kitus ir to pakanka kad legaliai daryti viska. pas mus su flylalais ir star1 ta pati daro, uzsuka imone, nusiurbia pinigus ir palieka bankrota. arba su sekunde banku tas pat buvo. cia konkurencijos ieskot tai tas pats kas ieskot konkurencijos pas vagis.

  4. Romelis

    Rokiški, susikonfūzinau, gal galite paaiškinti.

    pastraipa apie cukrus.
    Rudasis, baltasis ir nevalytas cukrus

    Taigi, problemėlė tokia: cukraus savikainoje, kiek atsimenu, viena iš didesnių sudedamųjų yra toks procesas, kaip balinimas arba valymas, dar berods vadinamas rafinavimu. [b]Baltą cukrų pagaminti kainuoja žymiai brangiau[/b], nei, nevalytą. Rudas cukrus, kuris gaminamas, maišant melasą su baltuoju cukrumi, yra truputį brangesnis už paprastą baltą.

    Parduotuvėje baltas cukrus kainuoja kokius porą litų už kilogramą. Ar tai du su puse – maždaug. Paprastas nevalytas cukrus – kainuoja apie keturis-penkis litus. Už pusę kilogramo. Arba dar brangiau. O lyg ir brangiausiu turintis būti rudas cukrus – kainuoja maždaug tiek pat, kiek ir nevalytas, o kartais net ir pigiau, priartėdamas net ir prie baltojo cukraus kainos (taip taip, [b]rudasis cukrus[/b], kurio perdirbimas kainuoja daugiausiai, kartais kainuoja pigiau, nei tas, kurio savikaina mažiausia).

    prieš tai teigi, kad balto cukraus rafinavimas yra brangus procesas. ar neturėtų paboldints vietos būti sukeistos.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Viskas čia tvarkoj, pagal savikainą pigiausias yra nevalytas cukrus. Baltas yra brangesnis. Rudas -- dar truputį brangesnis.

      Tačiau parduotuvėse baltas yra pigiausias, o nevalytas -- brangiausias. Rudojo cukraus kainos svyruoja tarp šitų dviejų kainos.

      Tame ir yra cukraus paradoksas.

      O paboldinti galima su html tegais.

      Reply
  5. nemunas

    Gerbiamas rokiški -- dujos, parduodamos Lietuvoje ne brangesnės negu Vokietijoje. Ilgalaikiais kontraktais tiekiamos. Įrodymai yra pas mane.
    Rubicon darinys nebeegzistuoja, egzistuoja ICOR. Bet klausimas vis tiek geras.
    Husquarna mechaninė tikrai bloga? nes bent jau turėta mechaninė Veja (1984 gamybos) pjovė taip gražiai, kaip nei viena kita.

    o iš esmės -- cukrus baltasis nuodas 🙂

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Ok, su dujomis -- gal fluktuacijos kainos tebuvo.

      O su mechanine Husquarna -- ji gera, kiek gali būti gera mechaninė. Elektrinė -- kardinaliai sudėtingesnis ir geresnis daiktas. Klausimas apie kainų skirtumus lieka.

      Reply
      1. skirtumas

        Nu čia prieisiu ir aš, o visgi gal mechaninėje daugiau brangesnio tvirtesnio metalo pvz.? 😉

        Reply
          1. skirtumas

            Nu bet zapukas tai ne su pedalais gi :))

            Gal mechaninė ilgaamžiškesnė? Gal ga kiniška gerai žolę pjauna tik tris kartus?

            O be to mechaninės privalumas -- mobilumas.

            Tiesa, gal tai kiek tolokai nuo cukraus, kur rudo ir balto gaminimo kaštai yra skirtingi… Mechaninės žoliapjovės gaminimo kaštai gal būt ir didesni nei tos kinietiškos elektrinės?

            Dabar pats nebesuprantu ko čia ginčijuosi ar tuo, kad palyginias gal neteisingas ar kad mechaninė žoliapjovė turi ir pliusų lyginant su elektrine??? 😉

            Reply
              1. Tomas

                Is visos diskusijos susidariau nuomone, kad p. Rokiskis pripazindamas visus rinkos desnius viena praignoruoja, is cia ir nesusikalbejimas.
                Pavadinkime ji ESMINIU rinkos desniu:
                Preke kainuoja tiek, kiek uz ja moka.

                Reply
                1. rokiskis Post author

                  Brangusis, šis dėsnis (jei tai išvis galima pavadinti dėsniu) nėra praignoruotas, nes kitaip išvis nebūtų kalbos apie jokias kainas. Problema yra kitur: teiginyje, esą visas kainas visada minimizuoja konkurencija. Ir, kaip matome, yra daug įvairių atvejų, kur konkurencija kainų nesutvarko.

                  Reply
                    1. rokiskis Post author

                      Brangusai, nagi kam toks familiarumas, jei tik dabar tesugebėjot įstengti suprasti, kad apie tai ir kalba: kad yra sritys, kur rinkos dalyvių konkurencijos ir iš jos išplaukiančios kainų minimizacijos arba nėra, arba ji tėra antraeilis faktorius.

                      Beje, jei būtumėte prieš komentuodamas, dar ir straipsnį nuosekliai paskaitęs, tai matomai nebūtų kilusi ši tamstos supratimo problema, nes gal būtumėt tą teiginį ir straipsnyje atradęs, tiesa? 🙂

                      Ar dar kokių nors svarbių atradimų bus iš tamstos pusės?

  6. yo!žas

    Norint atsakyti į klausimus apie skirtingas cukraus [savi]kainas, reikėtų pasidomėti ES cukraus režimu, taip pat žaliavomis, iš kurių gaminamas baltas, rudas ir nevalytas cukrus, bei tų žaliavų kilme. O jei dar pridėsime, kaip ir kur specifiniai cukraus produktai (kaip čia minimas nevalytas) yra gaminami, gausime, kad teiginiai apie savikainą yra mažų mažiausiai nepagrįsti.

    Reply
      1. yo!žas

        Ne aš čia rašiau apie laisvą rinką cukraus sektoriuje 🙂
        Cukraus rinka ES yra reguliuojama ir saugoma nuo likusio Pasaulio rinkos.

        Nors šiuo atveju įdomiausia man, kur galima Lietuvoje nusipirkti nevalyto cukraus 🙂

        Reply
  7. rokas

    Šįkart arba nesupratau tamstos minčių iki galo, arba tamsta kažką ne iki galo suprantate. Friedmanas -- vienas iš laisvos rinkos apologetų, tačiau LLRI dažniau vadovaujasi taip vadinamos austrų ekonominės mokyklos idėjomis. Būtent austrai (ne M. Friedmanas) buvo pirmieji iškėlę teoriją apie tai, kad ne gamybos išteklių pasiūla lemia produkto kainą, o būtent paklausa lemia prekės kainą, iš ko seka, kad prekės paklausa lemia ir žaliavų kainas. Tai yra priešinga Marxo teorijai, apie tai, kad žaliavų kainos lemia ar turėtų lemti prekės kainą.
    Siūlau youtube pažiūrėt Two Lectures on The history of Austrian School of Economics.

    Na o dėl paradoksų, tai taip -- jų pilna. Ir priežastys sunkiai identifikuojamos. Ar tai prestižas, ar įprotis, ar gandai, ar paprastas žioplumas, kuris šiaip jau beribis. Bet manau daugumą atvejų bent iš dalies gerai paaiškina ta austriškoji paklausos teorija.
    Žinoma, galų gale kainą formuoja paklausos ir pasiūlos bendros „žirklės“, o ne atskirai paklausa ar pasiūla. Tiesiog su paklausa žymiai daugiau šposų. Dabar gi ištisas naujas mokslas kuriasi -- behavioural economics. Mano supratimu, jis skirtas daugiausia tai paklausos pusei nagrinėti.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *