Sako, kad durnumas yra nepagydomas, o durnių kiekis – nesuskaičiuojamas. Anoksai Labas, Lietuva!, jau kadų kadais, atsimenu, minėjo savo bloge ar tai tviteryje apie tai, kad jo ieško teisėsauga (nežinau, ar dar liko ta info). Nepaisydamas nieko, nuvažiavo į Lietuvą, kur ir buvo suimtas – dar aerouoste. Praėjus beveik mėnesiui, apie tai parašė Klaipėdos Diena – matomai, gal didesniems leidiniams tai neįdomu, o rūpi tik Natalija Zvonkė? O gal aš kažko nepastebėjau? Na, bet neesmė.
Šiaip jau turiu pasakyti, kad Labas, Lietuva! man kelia aiškias asociacijas, kurių, manyčiau, aiškint ir nereikia. Mano pažįstami, paskaitę jo rašliavas, paprastai arba kalba visokiais epitetais, arba psichiatriniais terminais. Bet tai irgi neesmė. Koks gi įdomumas šioje suėmimo istorijoje, kur nukentėjusiais įvardinami prokuroras Gintaras Jasaitis ir a.a. Andrius Ūsas?
Paieškom internetuose ir randam tokį (gal būt, paties Labas, Lietuva! skelbtą, o gal ir ne jo paties) pranešimą, datuotą Sausio 22 diena:
Sausio 22 d., sestadieni, buvau sulaikytas Vilniaus aerouoste Valstybes pasienio darbuotuoju, kurie veliau perdave Kauno VPK pareigunams. Sausio 24 d. Kauno apygardos prokuroro Rasa Verdnikoviene pareikalavo is teisejo 3 men kardomojo aresto priemones, kuri nebuvo patenkinta. Tada, per vyr. inspektoriu Simona Meskauska, kuris atsakingas uz byla ateme asmens dokumentus, tuo ribodama isvykti atgal i Dublina. Advokate, greiciausiai, uz valstybes lesas bus paskirta is Antriniu teisiniu paslaugu centro Kaune, Kestucio 41, Angele Fumoniene. Kaltinimai pagal du BK straipsnius 170 2 d nesantaikos kurstymas pries Usa straipsnyje “Nusove pedofila” ir 154 2s smeiztas pries Jasaiti straipsnyje “Pedofilas is Generalines”. Kol kas tiek.
Taigi, pažiūrėkim dalykus, kurių kažkodėl nepažiūrėjo kiti:
- Baudžiamojo Kodekso 170 straipsnio 2 dalis: Tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
- Baudžiamojo Kodekso 154 straipsnio 2 skirsnis: Tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Taigi, ką aš čia dabar galvoju savo menku peliukišku proteliu? Ogi galvoju visokius klausimus ir abejones:
- Matomai, kaltinimai dėl Andriaus Ūso paremti prielaida, kad Andrius Ūsas buvo pavadintas pedofilu ir tuo pagrindu buvo kurstoma diskriminuoti jį dėl jo seksualinės orientacijos? KPŠ, atleiskit? Čia aš savo mažu proteliu kažko gal nesuprantu? Paaiškinkit kažką, ko nesuprantu, nes nesuprantu ir viskas.
- O kaltinimai dėl Gintaro Jasaičio šmeižimo paremti prielaida, esą blogas yra visuomenės informavimo priemonė? T.y., kad blogas pats savaime yra žiniasklaida ir taip toliau? T.y., kad belenkoks internetų rašinėtojas savaime tampa žiniasklaida? Kas irgi yra labai įdomu. Irgi paaiškinkit, jei kažko nesuvokiu.
Trumpai tariant, aš manau, kad visokių išvadų čia patys galit prisidaryt, kokių norit, o aš čia gal nekomentuosiu, nes kažko nesuprantu.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
na ten yra tas „,arba“… 🙂
Nu tai tokiu atveju klausimas man dar keblesnis kyla: ar Labas, Lietuva! įvardino kokį nors melagingai šmeižikišką sunkaus arba labai sunkaus nusikaltimo padarymo veiką savo tame straipsnyje? Apie konkrečias veikas ar menamus šmeižikiškus faktus aš kažkaip neprisimenu, kad būtų jis rašęs…
Ar kažką painioju?
aij žinok nė velnio aš tuose kodeksuose nesigaudau, visada viską ne taip interpretuoju :))
Aš irgi nesigaudau. Vat Egriseus atrodo čia gaudosi kažką. Bet aš tiesiog bandau galvot, kaip čia kas ir kodėl. Tai man visokių daug klausimų kyla dėl to. Ir labai daug visokio nesupratimo.
Na, pirmas ne į temą, bet tinklaraštis yra prilyginamas visuomenės informavimo priemonei, o tamsta didžiai gerbiamas Rokiškis esat prilyginamas žurnaliūgai ir galit reikalautis žurnalisto kortelės kad į Seimą įleistų pavaikščiot.
Aš esu prilyginamas žurnaliūgai nebent todėl, kad kartais koks žurnalas ką nors mano paskelbia.
O kad belenkoks Rokiškis ar ten Labas, Lietuva!, ar kokia nors Aldutė iš Kalabybiškių gali būti prilyginta žurnalistui ar leidiniui vien todėl, kad savo pezalus internetuose skelbia -- tai, manyčiau, nonsensas.
Kaip dėl šito:
Konstatavus, jog viešosios informacijos rengėjais, kurie yra informacinės visuomenės informavimo priemonių valdytojai, gali būti ir fiziniai asmenys, iš minėtų VIĮ nuostatų taip pat išplaukia, jog atsižvelgiant į konkrečių fizinių asmenų -- internetinių tinklaraščių (toliau – ir dienoraščių) autorių veiklos pobūdį ir jų vykdomas viešosios informacijos teikimo visuomenei funkcijas, jie gali būti pripažįstami sui generis informacinės visuomenės informavimo priemonių valdytojais, taigi ir viešosios informacijos rengėjais ir (ar) skleidėjais, o jų internetiniai tinklaraščiai – informacinės visuomenės informavimo priemonėmis VIĮ prasme.
Tuo atveju, jei patys tie asmenys pretenduoja į viešosios informacijos teikimo visuomenei funkcijų realizavimą. Tuo atveju, jei pretendavimo į tai nėra, klausimas, manyčiau, savaime turėtų atkristi, kaip neturintis pagrindo.
Gan garsioje byloje Liutauras Ulevičius prieš Seimo kanceliariją LVAT konstatavo: sistemiškai aiškinant Visuomenės informavimo įst., viešosios informacijos rengėjais (skleidėjais) gali būti pripažinti internetinių tinklaraščių autoriai, o jų internetiniai tinklaraščiai -- visuomenės informavimo priemonėmis. Tokiais atvejais sprendžiant, ar asmuo atitinka žurnalisto požymius, pakanka nustatyti, ar fizinis asmuo profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja, veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas.
Tai apie tai ir kalba -- pats asmuo turi pretenduoti į profesionalų rinkimą, rengimą ir teikimą medžiagos, kuri panaudojama, veikiant, kaip viešosios informacijos rengėjui.
Nesant asmens pretendavimo, neturime esminio kriterijaus, kuris leistų atskirti, kur yra šiaip internetiniai, telefoniniai, kabokiniai ar dar kokie nors pezalai, o kur -- kažkokia žiniasklaida.
Aišku, aš samprotauju neteisiškai, bet ką daugiau čia galvot?
Nebūtinai pretenduoti. Jeigu vertinti, pavyzdžiui, tamstos blogą, tai vienareikšmiškai esi priskiriamas (sekamas) atidžios įstatymo akies 🙂
(1) prieiga prie tinklaraščio paslaugos viešai prieinama visiems ja pasinaudoti norintiems asmenims per atvirus viešojo naudojimo elektroninius tinklus.
(2) neatlygintinas prieigos prie tinklaraščio pobūdis neužkerta kelio šią prieigą traktuoti kaip informacinės visuomenės paslaugą.
(3) prisijungdamas prie tinklaraščio informacinės visuomenės paslaugos gavėjas išreiškė savo valią gauti jame talpinamą informaciją.
Priduriant: tinklaraščių autoriai gali būti prilyginti žurnalistams – komentatoriams, inter alia pateikiantiems savo požiūrį, komentarus, įžvalgas ar analitinius pamąstymus apie visuomenei reikšmingus politinio, ekonominio ar kultūrinio gyvenimo įvykius.
1. Prieiga prie mano blogo komentarų, įskaitant ir tamstos parašytų -- irgi tokia pat. Kaip ir prieiga ir prie kokių nors forumų, anekdotų, karikatūrų, Pipedijos, Vikipedijos, 4chan ar dar kokių nors šiukšlynų.
2. Neturi reikšmės. Mokamumas ar nemokamumas išvis niekaip nesisieja su žiniasklaidos žiniasklaidiškumu ir nežiniasklaidos nežiniasklaidiškumu.
3. Neturi reikšmės. Palyginimui -- įlipdamas į troleibusą, aš tuo pačiu išreiškiu savo valią ir girdėti ten pat važiuojančių bobučių blevyzgas, kas nei troleibuso, nei bobučių nepaverčia žiniasklaidos priemone.
Apie prilyginimą -- suprantu tai taip, kaip bet kokį kitą prilyginimą. Aš galiu bendrauti su žmonėmis kaboke ir jie gali prisijungti prie bendravimo lygiai taip pat, kaip ir bloge -- ar klausydami mano pezėjimo su draugais, ar ir patys įsijungdami į girtą disputą.
Aš išvardijau dalį požymių, per kurių prizmę įvertinama, ar priskirti prie visuomenės informavimo priemonės. O turinio pobūdis -- šaržai, karikatūros, anekdotai, šmeižtas -- būtų vertinamas atskirai.
Dėl komentarų, tai bandė teisti: A. P. buvo kaltinamas pagal BK 170 straipsnio 2 dalį tuo, kad viešai kurstė smurtauti ir fiziškai susidoroti su žmonių grupe dėl jų tautybės: 2007 m. gegužės 31 d., apie 7.28 val., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš jam priklausančio kompiuterio (IP adresas (duomenys neskelbtini)) viešai – į interneto svetainę www. lrytas.lt – atsiuntė komentarą Nr. 27 „keistai atrodo“, kuriame parašė: „Nu bet kaip kažkam sekasi. Gyvenu Vilniuje, o niekad tokių vaizdų nepamatau. O čia atvažiuoja porai dienų ir pamato. Keista. Tegu J. pabando Niujorko harleme su mašina pravažiuot – kulką į kaktą gaus ir vardo nepaklaus. Tik ten kažkodėl to niekas rasistiniu išpuoliu nepavadins. Šiaip bus eilinė žmogžudystė. O tie skustagalviai geriau per čigonų taborą „prasineštų“, gal bent narkotikų sumažėtų, naudos būtų.“; taip A. P. viešai kurstė smurtauti ir fiziškai susidoroti su romų tautybės žmonėmis.
Taip, aš suprantu šituos reikalus. Bet manau, kad bet kuriuo atveju pirmaiusiai reiktų bandyti įvertinti, ar visgi kažkas yra vertintina, kaip žiniasklaida, neatsižvelgiant į turinį.
Ir jei neatsižvelgiam į turinį bei to turinio pateikimo būdą (o ir vienas, ir kitas dalykas -- abejotini patys savaime) -- turim tik vieną vienintelį kriterijų, kuris gali būti vienareikšmis: tai paties komentarų, šnekų, straipsnių ar blevyzgų autoriaus pretendavimą ar nepretendavimą į visuomenės informavimo funkciją. Kitų kriterijų -- nematau.
Aišku, reali praktika -- kitas reikalas. Ir tamstos pateiktas pavyzdys, ir čia mano minimi pavyzdžiai -- tai ir demonstruoja, kad vietoj aiškių kriterijų gali būti taikomi šamanistiniai, paremti vaizduote bei paties interpretuotojo projekcijomis (t.y., savo išsigalvojimų priskyrimu aplinkai). Tai man labai primena neseną bylą, kur vienas žurnalistas (realiai -- žurnalistas, visuomenės informavimo priemonės autorius) buvo nuteistas, pasiremiant atvirai absurdišku pasakymu apie kažkokį „statistinį skaitytoją“.
Taigi, problematika, kiek spėju, galimai kita -- tai ne pačios teisės apibrėžimų, o kažkokių mąstymo stebuklų problematika.
Nesiruošiau veltis, bet… 🙂
Viena vertus, esu už plačiai interpretuojamą žodžio laisvės principą. Pavyzdžiui, britai prieš daugiau nei metus buvo užsiutę ant EŽTT, kai šis apribojo teisę į skelbimą apie viešų asmenų privatų gyvenimą. Mintyse pritariau dabartiniam Juliano Assange’o advokatui Geoffrey Robertsonas, kuris siūlė siųsti velniop tą teismą, kaip ribojantį žodžio laisvę.
Antra vertus, niekaip negaliu sutikti su tavimi, kad savame bloge galima pliurpti bet ką, nemąstant apie galimas pasekmes, remiantis tuo, kad čia neva mano privati erdvė. Pirmas į galvą šovęs pavyzdys: savo bloge paskelbi kad ir blood libel blevyzgą apie savo draugą -- šiaip, tik juokaudamas. Draugas, žinodamas kontekstą, net nereaguoja, tačiau kokie nors pamišėliai savo svetainėje, kurios skaitytojai turinį vertina rimtai, kaip galutinę tiesą, įdeda linką į tavo įrašą, ir tai suponuoja kokias nors pasekmes. Nesiimčiau tavo įrašo vertinti baudžiamosios aspektu, bet civilinei atsakomybei priežastinį ryšį nesunku nustatyti.
Žinai, su blevyzgų vertimu sensacijomis, ko pavyzdį čia pateiki, turėtume išskirti, kur yra problema, t.y., pabandyti dekonstruoti šitą reikalą.
Sakyčiau, čia problema yra nei ne tame, kad kažkas įdeda kažkokį linką, kas sukelia kažkokias ten pasekmes ir taip toliau. Problema, kas akivaizdu, kad kažkas, dalyvaudamas tose pasekmėse, gali remtis kliedesiais ir gandais, jų niekaip netikrindamas ir tikėdamas, kad tai yra teisybė.
Tačiau pati kliedesių ir gandų natūra yra tokia, kad jie randasi ir plinta nevaldomai ir nekontroliuojamai, ir jų visada buvo ir yra ir bus, dar daugiau, jie yra absoliučiai neišvengiamas reiškinys, kurį bet kaip riboti -- tai tas pat, kas riboti, pvz., bezdėjimą ar atmosferinius kritulius.
Kitaip tariant, tikroji problema (t.y., viso reiškinio priežastis) yra visgi ne informacijos ar blevyzgų pateikime ar tikrume, o tame, kad gali atsirasti silpnapročių, kurie gali patikėti netgi absurdiškiausiais kliedesiais, jų niekaip netikrinę.
Deja, šita problema nėra išsprendžiama, todėl, kiek suprantu, tai neturėtų būti teisėsaugos reikalas. Nes beprasmiška būtų reikalauti, kad teisėsauga kovotų su kokiais nors natūraliais, neišvengiamais ir nesuvaldomais reiškiniais, nesvarbu, ar tai būtų žemės drebėjimai, ar sausros, ar kažkieno bukagalviški kliedesiai.
Tai mūsų visų jau gerai žinomą keistuolį Kantą turėjo jau seniai paliuosuoti… Ko laukia?
As svarstau du variantus, vienas, kad Labas, Lietuva yra siektiek ligotas, antras, kad jis specialiai siekia suerzinti visus ka tik imanoma suerzinti. Na bet neesme.
Esme, kad uzkabino pernelyg iskilias personas, o iskili persona lietuvoje yra prilyginama maziausiai desimciai ne iskiliu personu. Nieko cia naujo. Jei gatveje apspjausi koki bedziu nieko nebus, bet jei apspjausi seimo nari (pats turiu numates pora pretendentu, bet gaila Kaune gyvenu, cia jie nesivalkioja), tai gresia tardymo izoliatoriumi, teistumu ir astronominem islaidom. Cia kalbu apie hipotetini spjaudyma jeigu ka 🙂
Pas mus teisetvarka daznai veikia atvirksciau, nei daugumoje vakaru saliu. Jeigu iskili persona pasakys, kad tu esi kupranugaris, tai turesi du metus (optimistas as) teismuose irodineti, kad joks tu ne kupranugaris, turesi pristatyti sveikatos ekspertize, charakteristika is mokymo istaigos, darbo ir dar velnias zino kokio zoologijos sodo.
Taip, dėl personų iškilumo, pasekmių, ligotumo, spjaudymo, kupranugarių, etc. -- sutinku su tamsta. Tame, kiek įtariu, yra pati šio reikalo esmė.
Bet ar korektiškai šiame kontekste kelia Rokiškis klausimą t.y. „ar blogas yra žiniasklaidos priemonė“? Klausimas, aišku, įdomus ir kol kas vienareikšmiškai sunku į jį atsakyti. Tiesiog norėjau suabejoti ar ŠIUO ATVEJU tai yra tas klausimas, į kurį atsakyti yra svarbiausia. Pažiūrėjus į tai kaip suformuluoti šie du straipsniai, man kažkaip dingojasi, kad klausimas kitas -- Andrius Burlega yra Labas Lietuva ar ne. Aš manau, kad taip 🙂 , o pats Burlega tai neigia. Tai čia ir problema -- kaip įrodyti.
Juk pvz. 170 str. 2 d. dispozicija aiškiai sako, „tas, kas viešai…“… Man kažkaip klausimų dėl blogo, rašomo internete viešumo, nekyla.
Vienas klausimas kitam neprieštarauja. Nors akivaizdu, kad tas faktorius, kad čia dar klausimas, ar būtent Andrius Burlėga -- irgi veikia.
O dėl viešumo -- gatvėje mes esam dar viešesni -- visiems matomi ir girdimi. Bet nepaisant to, tai ne tas pats viešumas, kaip laikraštyje ar televizoriuje.
Tai va tą aš ir noriu pasakyti -- juk atsakomybėn jis traukiamas ne kaip blogeris (čia jau Kanto blevyzgos), o kaip viešai šmeižęs kitus asmenis. Bloge viešumas kitoks nei laikrašty, o laikrašty -- kitoks nei televizijoj, bet visgi man, kaip Platono šiokiam tokiam skaitytojui, viėšumo idėja visuose tuose dalykuose yra labai aiški.
Kas yra LabasLietuva -- čia jau procesinės teisės technikos klausimas ir, regis, prieš Burlegą yra tos technikos meistras (čia aš gerąja prasme). iš to ir ne itin gerai smeginis vartyti sugebančiam įtariamąjam kylančios problemos.
Nu tai tada pasakykit, koks ten viešumas girtam kaboko pokalbyje, kad jis pagal įstatymus ne žiniasklaida, o štai žymiai mažiau viešas (anonimiškas ir krūvose internetinių šiukšlių gyvuojantis) koks nors ten blogas yra žiniasklaida, nors jis žymiai mažiau viešas.
Ar bandysite tokiu būdu kvescionuoti mūsų įstatyminės sistemos adekvatumą? 🙂
Beje,
panašų pavyzdį aš ir norėjau teikti… štai pvz. aš tave begeriant kioske prie stoties išvadinčiau niekšų, vagimi ir pedofilu (atsiprašau iš anksto -- pas mane durna maniera teikti pavyzdžius). Tarkim tą įvykį matė maumaz, egrisseus ir dar kažkas tokio ir jie teisme sutinka paliūdyti, kad aš tikrai taip apie tave kalbėjau ir taip tave vadinau. Aišku, „teisme“ reiškia, kad tu mane padaveiį teismą už šmeižimą ir pasitelkei aukščiau minėtus liūdytojus ir pareikalavai kompensacijos už moralinę žalą. Liūdytojams paliūdijus tai ką aš apie tave kalbėjau, man kiltų pareiga įrodyti savo žodžius arba atlyginti tau padarytą moralinę žalą.
Situacija kiek sunkiai įsivaizduojama, nes nemanau, kad minėti asmenys geria prie stoties. Bet logika tokia, manau. Esmė -- aš kalbėjau viešai, kad tu blogas žmogus, o tu turi priemones tai įrodyti.
LabasLietuva panašiai ir gaunasi. Įdomi būtų ir paties egrisseus nuomonė 🙂
Tą įrašą Rokiškiui adresavau, o atrodo, kad tau kreivaranki. Sorry.
Dėl Burlėgos kalba eina apie baudžiamąją.
Dėl išgėrimo prie stoties, kai užsipuolei Rokiškį, tai administracinė už chuliganizmą tikrai grėstų. Buvau susidūręs su 80 močiute, kuri, anot liudytojų, kaimynus iškoliojo, tai baudą teismas įpaišė.
Nepamenu už ką nuteisti Garkas su Roku -- už policininkų gaidinimą ar pasipriešinimą.
Dėl neturtinės (moralinės), tai teoriškai galima, bet neturtinę žalą būtų sunkoka pagrįsti.
Ponas Kreivaranki. Tai straipsnis gi sako aiškiai -- apie žiniasklaidos priemones ARBA (bet ne ir) kaltinimus sunkiais ir labai sunkiais nusikaltimais.
Taigi, jei tamsta mane ten kaip nors iškoliosit prie stoties, aukščiau minimas straipsnis negalios, jei tamsta neminėsit tiesioginių kaltinimų konkrečiomis nusikalstamomis veikomis.
Ar tamsta jau pametėt kontekstą?
Na, lyginti kaboką su šiuolaikinėmis komunikacijomis galima , bet tik per skirtingą laiko prizmę. Buvo laikas, kai alubaris atitiko, anot, Ričardo Savukyno: … informacijos, nuomonių ir idėjų platinimo vietą. Va su juo apie adekvatumą ir aiškinkis.
Jo, čia su alubariu apie adekvatumą tik ir aiškintis.
Skaitinėjant kitados tą „LabasLietuva“ neapleisdavo mintis, kad turint smegenyse tiek šūdo, vienintelis gyvenimo troškimas būtų tų smegenų išsitaškymas, ir, regis, galiausiai jis pradėjo laidyti užuominas apie tai.
Man jis ir buvo įdomus psichoanalizės pažiūriu. kur kas įdomesnis nei pvz. Kantas, nes tas tai lyg ir normalus pridurkas ir depresija ar kokia kita dvasinė liga jam negresia. Bet aš manau, kad ateis ir kanto eilė atsakyti pagal įstatymą 😀 …
Geras terminas -- „normalus pridurkas“ 🙂
tai reiškia -- pridurkas be savigraužos…kažkas tokio. Nes Labaslietuva, tai kartais būdavo kankinamas kažkokios nostalgijos ir autoironijos. Normaliam pridurkui tai nelabai būdinga.
Čia labai geras pastebėjimas. Nepaisant kliedesių, jo parašymuose jautėsi nuoširdus noras ieškoti tiesos. Man jis irgi dėl to kažkaip kliuvo.
O dėl Kanto -- tasai pagal savo rašliavų pobūdi man panašus ne į realų žmogų, o į kažkokį dirbtinį projektą.
o kaip jum sitas fokusas? http://klaipeda.diena.lt/naujienos/miestas/uz-klaipediecio-komentara-internete-byla-332948
as tai suprantu, kad norint sitoje salyje ramiai miegoti ir kazka rasyti ar komentuoti tiesiog privaloma naudoti bent jau TOR’a http://www.torproject.org
o geriau TOR’a per koki VPN’a kur nors kaimanu salose…
Čia aš du dalykus galvoju. Vienas dalykas, kad Lietuva dabar kaip tik pergyvena tą etapą, kurį Vakarų šalys pergyveno gerokai anksčiau, kai už belenkokį nuomonės reiškimą ar netgi turėjimą, ar net išvis užuominas į tai kildavo belenkokios bylos. Antras dalykas -- kad čia, kiek suprantu, galimai figūruoja tolerastiškųjų tolerastų tolerastizacinės toleracijos tolerizavimo pavyzdys visame tolerastiniame tolerastiškume.
iš tiesų labai įdomią temą užkabinote, tik kažkodėl atrodo, kad komentarai ne vieši turėtų būti :)))
Čia man regis yra tos paradigmos poslinkio vienas šalutinių poveikių. Ir panašu, jog čia reikia redaguoti kodeksą…
Taip, šitas aspektas irgi yra. Tik čia dar kebliau -- joks kodeksų redagavimas artimiausiu metu nepadės.
Iš esmės, konservatyvus požiūris, kur daugelis šalių visais įmanomais būdais stengiasi tarti, kad Interneto teisiškai nėra, kad tai privati erdvė išvis visur, neišskiriant nei internetinės žiniasklaidos -- bene pats teisingiausias.
Didžiausia problema, ko gero, yra ta, kad su interneto subtilybėm visiškai nesusipažinę teisėjai ir tyrėjai. Kita vertus, turim ir politikus, kuriuos internetas tiesiog kraupina, nes skirtingai, nei spaudoje, internete informacija vaikšto nevaldomai, gandų pavidalu, kai kuriuos veikėjus pastatydama gan keblion padėtin.
„Matomai, kaltinimai dėl Andriaus Ūso paremti prielaida, kad Andrius Ūsas buvo pavadintas pedofilu ir tuo pagrindu buvo kurstoma diskriminuoti jį dėl jo seksualinės orientacijos?“
Po velniu, pedofilas yra nusikaltelis, apie kokia cia dar seksualine orientacija eina kalba?
Nu, atleiskit, aš nesuprantu. Šiaip tai jei rimtai -- tai pedofilas nebūtinai lygu nusikaltėliui, tai priklauso nuo to, ar padarė nusikalstamą veiką, ar ne. Nes jei nepadarė, tai kad ir pedofilas, bet ne nusikaltėlis.
Bet žinoma, dėl to nesupratimo, tai aš vat ir nesuprantu, kaip čia kas ir kodėl. Man irgi labai keistai tai atrodo. Kažkaip disonansiškai.
Pingback: Jaudinantis susitikimas oro uoste: -”Labas, Lietuva!”. -”Nu labas, Andriau…”. | Tamsioji filosofijos marginalo pusė