Tag Archives: Coca Cola

Sovietmetis: reklaminiai katalogai po 100 rublių

Kur geriausia propaganda? Aišku, kad reklamoje. Taigi komerciškai kuriama, žymiai efektyvesnė už politinę, puikiausiai pateikianti visas gėrybes – geras gerai, o kitas – dar geriau, nei realybėje.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Mano skola Pelytei Smailytei

Jurga Sakalauskaitė - Smagiosios Pelytės Smailytės istorijosAš pradėsiu tiesiai šviesiai: man šiurpą varo visokios verstinės vaikams skirtos knygiūkštės apie barbes, olialia princeses, biotransformerius ir kitus fufelius. Šitokios yra idealiai subalansuotos bukų vartotojų auginimui. Koks idealus vartotojas? Tas, kuris tiki ružavom svajonėm, kurias išpildo geri dėdės, yra tinkamas vietoj patrankų mėsos ar pigios darbo jėgos prie konvejerio ir perka bet kokį brudą, kokį tik jam siūlo prekeiviai – nesvarbu, ar tai būtų koks nors herbalife brudas, ar dulkių siurblys už 10000 litų, ar iš atliekų pagaminta dešra.

Eilinio piliečio silpnaprotystė nėra įgimtas dalykas – tai greičiau išugdoma savybė. Sovietmečiu silpnapročiai buvo ugdomi, kalant nuo mažų dienų į galvą visokius komunistinius šlamštus, o paskui iki visiško atbukinimo terorizuojant mokyklose. Rinkos sąlygomis labai panašiai, bet dešimteriopai efektyviau yra bukinama, kalant į galvas viską, kas tik susiję su vartojimu. Coca Cola išrastas kalėdinis Santa Klausas – bene ryškiausias pavyzdys: „pirk Coca Colą, nes tai visa švenčių esmė“. Vaikučiai, užauginti bukinimais, tampa pilnaverčiais bukapročiais, kai suauga. Sistemos vergais, einančiais į darbą, imančiais paskolas, o paskui verkiančiais, kad juos apgavo bankai, valdžia ar dar kas nors. Bejėgiai, savim nesugebantys pasirūpinti menkystos.

Viskas labai paprasta: kai žmogus mažumėj negauna žinių apie tai, kaip veikia pasaulio ir visuomenės dėsniai, jis ir suaugęs nesugeba tų dėsnių efektyviai taikyti. Galvoje veikia visai kiti, nerišlūs, realybės neatitinkantys procesai. Žmogus tampa nepagydomu robotuku, vartotoju, nemąstančiu sistemos vergu.

Norit kažko panašaus palinkėti savo ar savo draugų vaikams? Nupirkite jiems tų verstinių Disnėjaus  knygučių apie tai, kaip laimingos princesės, laimingi princai savo rūmuose rengia vakarėlius Beverly Hills stiliumi ir t.t.. Arba apie tai, kaip biokyborgai šaudo biorobotus žvaigždžių karuose. Vienu atveju padėsit išauginti idealios tūpos namų šeimininkės idealą, o kitu atveju – idealiai patrankų mėsai tinkamą durnių. Arba dar ką nors panašaus.

Kadaise aš galvojau, kokios aš norėčiau knygos pasauliui pažinti, jei būčiau vaikas. Reiktų knygos, pagal kurią vaikas galėtų sužinoti apie realybę, išsiaiškinti, kaip pasaulis veikia, suprasti, kaip, kodėl ir kas yra tikrovėje. Tai, gal būt, galėtų būti knyga-enciklopedija, kurioje būtų parašyta viskas apie viską. Bet paskui pagalvojau, kad ne. Tai netiks, nes tai neveža. Enciklopedija pasakoja apie pernelyg daug dalykų, su kuriais niekad nesusidursim. Ir pernelyg mažai apie tai, su kuo susiduriam kas dieną. Ir jau juolab enciklopedija nemoko, kaip reikia elgtis. Kaip reikia verslauti. Kas yra pinigai. Kaip veikia prekyba. Kas yra darbo organizavimas. Koks tas suaugusiųjų pasaulis paprasto vaiko akimis.

Tai vat, kai aš paskaičiau tą knygą apie nuostabią Pelytę Smailytę, aš supratau, kad ši yra būtent tokia, kokios reikia. Bet man prireikė kelių savaičių, kad galvoje susidėstytų tai į vieną vaizdą. Ir kelių mėnesių prireikė tam, kad išdrįsčiau parašyti būtent tai, ką aš čia parašiau apie vaikiškas knygas. Apie tai, kaip vertinu šią knygą ir kaip ji kontrastuoja su kita vaikiškų knygučių leidyba. Todėl ir sakau, kad grąžinu skolą Pelytei Smailytei – ji yra tas personažas, kuris net ir į mano suaugėlišką pasaulėlį atnešė truputį šviesos.

Knygutėje apie Pelytės Smailytės istorijas man pritrūko vienintelio dalyko – balansų apskaitos pagrindų, tokių, kurie būtų suprantami vaikams. Jie nėra sudėtingi ir aš labai noriu tikėti, kad nuostabiausios mano gyvenime matytos vaikiškos knygos autorė parašys knygos apie Pelytę Smailytę tęsinį, kuriame vaikus išmokys skaičiuoti išlaidas ir pajamas teisingu būdu – stulpeliais. Aš tikiu, kad Jurga Sakalauskaitė tai sugebėtų – knyga puiki, tiesiog puiki. Ir dar su voriukais bei voveriukais, kurie jus seka nuo pat pradžios iki galo. Beje, jų ieškoti įdomu ir mažesniems vaikams 🙂

Taigi, netuščiažodžiaukim. Nusipirkite knygą apie Pelytę Smailytę. Net jei esate suaugęs žmogus. Šiaip jau ji skirta maždaug 6-10 metų vaikams, truputį tinka ir truputį jaunesniems, bet tinka ir vyresniems. Tai yra būtent ta knyga, kuri jūsų vaikui ne šiaip nupasakos kažkokią pasakų istoriją – tai knyga apie tai, kaip mes gyvename šitame pasaulyje. Būtent tokia knyga padės vaikui tapti savarankišku sveiko proto žmogumi, mokančiu orientuotis realybėje. Mąstančiu žmogumi, o ne buku vartotoju. Tai tokia investicija, kad jos grąžą paskaičiavę, gausite absoliučiai kosminį skaičių, RoI čia visiškai neįtikėtinas.

Tiktai pirkite šią knygą suprasdami, kam ji reikalinga. Pelytės Smailytės istorijos netaps disnėjiškų pasakų pakaitalu – tai knyga, kurią reikia skaityti kartu su vaiku, paaiškinant tas aprašytus įvykius ir atsakant į kylančius klausimus. Tai knyga, kuri vaiką supažindina su gan kebliu suaugusiųjų pasauliu. Supažindina ir padeda susidaryti teisingą, tikrą vaizdą.

Ir po galais, aš esu ne tai kad susižavėjęs, aš esu visiškas Pelytės Smailytės ir jos kūrėjos Jurgos Sakalauskaitės fanas.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter