O kaip su nusikalstamumu, ar jo tikrai nebūdavo, kaip kad peza neretas durnius? Nebūdavo valkatų, benamių, girtuoklių, narkomanų? Aišku, kad nebūdavo. Laikraščiuose, TV ir radijuje. Kitur – būdavo, gerokai didesnis, nei dabar.

Nusikaltėliai gatvėse ir darbe

Milicija ir draugovininkai SSRS

Viešas milicijos veidas - kovotojai už socialistinę moralę. Neviešas veidas - korupcionieriai ir net plėšikai

Nusikalstamumas klestėjo neįtikėtinais mastais. Gatvės plėšikų būdavo kiekviename Vilniaus rajone. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių, sutemus, gatvės itin greit ištuštėdavo. Buvo ir ištisi nusikaltėlių rajonai, pvz., netoli stoties. Ten ir dabar vaikščiot neramu, o sovietmečiu tai buvo tiesiog atvirai pavojinga. Milicija nusikaltėliams gaudyti kartais rengdavo pilnavertes gaudynes, kai gatvėse būdavo griebiami visi, kas papuola, o jau paskui tikrinami dokumentai, tapatybė, aiškinamasi, ar čia gali būt nusikaltėlis, ar tik šiaip praeivis. Dar vaiku būdamas, esu matęs tokių dalykų – ganėtinai kraupus vaizdas, kai dešimtys, jei ne šimtai milicininkų ir dar daugiau draugovininkų šukuoja gatves, laiptines ir kiemus, visus įtartinus žmones tempdami į savo pazikus. Bet šitai – tiktai gėlytės.

Dabar sovietinio nusikalstamumo mastų neįmanoma suvokti, nebent koks senesnius laikus prisimenantis žmogus mįslingai susieja kokius nors vagis, korupcionierius ir chaltūrščikus su sovietiniu mentalitetu. Arba dar prisimena, kad būtent iš sovietmečio atėjęs daugelio pacukų supratimas, kad vogti iš darbdavio – nieko blogo. O vogimo priežastis sovietmečiu – buka, kaip dvi kapeikos: nori gyventi – vok. Dirbti ir uždirbti niekas neleis, tiktai vergauti. Jei dirbsi ir uždirbsi – būsi paskelbtas nusikaltėliu ir sėsi į kalėjimą.

Todėl vogė visi ir viską. Visi kas gali ir viską, ką įmanoma. Statybininkai vogė plytas, lentas, cementą ir dažus, pardavėjos – iš po prekystalio prekiaudavo nuvogtais deficitais, iš mėsos fabrikų darbuotojai ant savo kūno nešdavo kilogramus mėsos ir dešrų, siuvyklų darbuotojos vogdavo audinius ir siūlus, buvo vagiama viskas, kas įmanoma. Nesvarbu, kad to pavogto daikto gal niekam ir neprireiks. Nes ką gali žinoti, gal ir atsiras jam koks panaudojimas. Netgi valytojos vogdavo – kad ir skudurus ar valymo priemones. Vok arba dvėsk.

Taip, čia buvo esminis sovietinis paradoksas: dauguma veiklų, kurios galėtų duoti bent kiek daugiau pinigų, buvo nelegalios. Nori kuo nors prekiauti – esi spekuliantas, nori megzti megztinius ir juos pardavinėti (beje, tai buvo Henriko Daktaro šeimos verslas sovietmečiu) – esi veltėdis ir dar kas nors. Sėsk į kalėjimą. Nenuostabu, kad visas verslas, taip kriminalizuotas, ilgainiui apsijungė su nusikaltėliais. Apsijungė taip, kad sunku būdavo pasakyti, kur prasideda šiaip nelabai legalūs spekuliantai, o kur – plėšikai, vogtų daiktų supirkinėtojai ir pan..

Buvo vos keletas sričių, kur įmanoma buvo užsidirbti legaliai. Viena iš tokių buvo gėlių auginimas. Gėlių reikdavo visiems, o sovietiniai šiltnamiai jų priauginti neįstengdavo. O kadangi savo daržo produktas, valdžia su tam tikromis išlygomis leisdavo tas gėles pardavinėti turguje. Kai kurios bobutės, sako, už savo gėles pasistatydavo namus ir sau, ir savo vaikams, ir savo anūkams. Kiek pelningesnis, bet ir keblesnis verslas buvo lapių auginimas. Ir jau visai nelegalus buvo drabužių siuvimas. Bet ir tai veikdavo. Lietuva pusę Sovietų Sąjungos aprūpindavo visokiais Montana džinsais, elektriškai-venerinių spalvų megztiniais ir pan., siuvamais ir mezgamais daugiausiai Kaune. Siūlus ir medžiagas dažniausiai tokie pogrindiniai fabrikai gaudavo iš valstybinių gamyklų, pvz., medžiaga falsifikuotiems džinsams būdavo gaunama iš tos pat Šatrijos.

O čia ir kyla toksai klausimas – kaip gaunamos tos medžiagos būdavo, jei valstybinėms gamykloms skirtos? Akivaizdu, kaip – vogimo būdu. Atsivežė kokia gamykla siūlų, pavogė sandėlininkas, nurašė žiurkėms, gavo pinigus. Viskas su gamyklos direktoriaus leidimu. Ir taip visur. Nori gerai gyventi – vok. Nori gerai vogti – užimk gerą postą. Nesvarbu, kur – ar ispolkome, ar milicijoje, ar teisme, ar gamykloje – užimi gerą postą, vadinasi, gauni galimybę arba vogti pats, arba gauti pinigus už tai, kad nematai to, ko nereikia.

O tada užsisukdavo ir kita grandinės dalis: juk prekiaujant megztiniais, reikia, kad kas nors ir pasaugotų nuo chuliganų, vagių, plėšikų. Ne milicija juk saugos, tiesa? Vadinasi, į verslą įsijungia tie patys chuliganai, kurie vakarais uždirbinėja iš plytų prekybos (“pirk plytą” – ne šiaip sau posakis, tokį pasiūlymą tamsesniame skersgatvyje gaudavo plėšikus sutikęs pilietis. Ir nusipirkdavo plytą savanoriškai arba gaudavo su ja per dantis). Taip iš vagių ir nelegalių verslininkų simbiozės užaugdavo gaujos, panašios į tą, kurią sukūrė Henrikas Daktaras. Būtent tokios gaujos vėliau ėmė reketuoti ir savo šviežiai atsiradusius konkurentus – kooperatininkus, kuriems leido veikti Gorbačiovas. Jau Nepriklausomybės laikais panašios gaujos ėmėsi prichvatizacijų, mašinų vogimo, narkotikų, kontrabandos ir t.t..

Manot, bent kiek perdedu? Pakapstykit senesnius sovietmečio skandalus, kad ir žmogžudystę “Ždanovskaja” stotyje, po kurios paaiškėjo, kad Maskvos milicija tėra uniformuotų banditų organizacija, žudanti žmones netgi už dešrą. Arba ką nors apie Jurijų Čiurbanovą prisiminkit. Grynai kriminalinės struktūros buvo tiek giliai suaugusios su valdžia bei teisėsauga, kad tiesiog nebuvo ribų tarp vienų ir kitų.

Taigi, panagrinėjus, gaunasi nesuvokiamų mastų nusikalstama sistema, apsijungusi su visomis valdžios struktūromis – ir gamyklų bei parduotuvių vadovais, ir kompartijos veikėjais, ir teisėsaugininkais, ir netgi žymiais atlikėjais (jau ko vertas vienas iš didžiausių Rusijos mafijos vadų – dainininkas Josifas Kobzonas, sovietmečiu vos ne kasdien rodytas per TV). Visur nusikaltėliai, o nevogti – neįmanoma. Arba vok, arba skursk. Kaip manote, iš kur atėjo ta visuotinės korupcijos sistema į dabartinius laikus? Žinoma, kad iš ten ir atėjo, kaip sovietinės sistemos tęsinys.

Beje, giliau pažvelgus į reikalą – viskas natūralu: pati SSRS buvo sukurta, kaip nusikaltėlių režimas – paties Vladimiro Lenino teigimu, liumpenproletariatas (trumpai tariant – visokie nusikaltėliai) buvo varančioji revoliucijos jėga. Nusikaltėliai darė revoliuciją, nusikaltėliai dirbo NKVD, nusikaltėliai užimdavo aukščiausius postus, tad jei rimčiau pažvelgsime, nusikaltėlių ir valdžios simbiozė buvo tiesiog neišvengiama – tokie su tokiais sutapo. Ir vėlesnė kova už Nepriklausomybę savo esme buvo ne tik kova prieš komunizmą, bet ir kova prieš visuotinio nusikalstamumo sistemą.

Žinoma, kad spauda apie nusikaltėlius sovietmečiu nerašė, o TV bei radijas tylėjo. Na, nebent apie kokį vieną-kitą itin nuskambėjusį atvejį žurnalas “Šluota” parašydavo kokią nors satyrą. Nusikalstamumo viešame diskurse nebuvo – pagal oficialią politiką, nusikalstamumas būdingas buvo tiktai kapitalistinei santvarkai. O realiai į kalėjimus sėsdavo arba žiopliai, arba tie, kas nesidalindavo, arba tie, kas pernelyg kietais pasijusdavo ir imdavo demonstruoti savo galią. Tokius pastebėdavo OBXSS ar (labaiu atėjus Andropovui į valdžią) KGB, o tada ir pasodindavo. Šitas persekiojimas, beje, dar labiau sustiprino kitą – požeminių butų po garažais ir sodo nameliais fenomeną: juk gyventi prabangiai norisi, o rodyti savo turtų negalima.

Benamiai ir alkoholikai

Benamių išties nebūdavo. Na, tiksliau būdavo, bet ganėtinai nedaug – juos sodindavo į kalėjimą už valkatavimą. Būdavo toksai įdomus mechanizmas, dėl kurio bet kuris asisteminis, savo galva gyvenantis žmogus rizikavo sėsti: jei kažkur neįsidarbini, reiškia veltėdžiauji, o už tai gali būti pasodintas. Jei neturi gyvenamosios vietos (esi niekur neregistruotas), reiškia – valkatauji, o už tai irgi gali būti pasodintas. O jei nedirbi – tai negali gauti registracijos, o jei neturi registracijos – tai sudėtinga įsidarbinti. O jei ir tas ir anas – tai jau be abejonės, gali būti pasodintas. O po to, kai buvai pasodintas, tai į jokį normalesnį darbą ir neįsidarbinsi. Todėl ir lieka toliau valkataut, o todėl – ir vėl sėst. Todėl realūs benamiai labai stengdavosi niekam nekristi į akis, kur nors bent formaliai, bent trumpam įsidarbint, kad ir į kokias nors laikinas pareigas.

Alkoholikams buvo kiek paprasčiau – čia ne koks nenoras būti asisteminiu, o tiesiog liga. Tad daugelis taip ir gyvendavo – nuo atlyginimo iki atlyginimo. O kadangi alkoholis buvo brangus (puslitrinis butelis degtinės apie 10 rublių), tai gerdavo visokius surogatus. Pavyzdžiui, kamazinį (techninis spiritas su kažkokio brudo priedais, būdavo pilamas į kamazų radiatorius). Arba sukdavo politūrą. Arba dar kokį brudą gerdavo. Šiais laikais samanė varoma tiktai gera, grūdinė, ji tapusi kokybiškos degtinės simboliu, o tais laikais ją (tiksliau būtų pavadint rusiškai – samagoną) pardavimui dažniausiai virdavo iš supuvusių bulvių, kurias pirkdavo daržovių krautuvėse, dar geresniam puvimui-rūgimui į brogą įmesdavo kokią padvėsusią katę. Gaudavosi kaip tik geras ir alkoholikams tinkamas gėralas po kokius 2-3 rublius. Su lengvu puvėsių ir dvėselienos aromatu.

Vėliau, kai Gorbačiovas pradėjo kovą su girtavimu, samagonas pabrango iki 4, o vėliau – ir iki 5, o paskui ir 6 rublių. Nes samagono varytojus ėmė aktyviau gaudyti, o ir jo paklausa, dingus degtinei, gerokai padidėjo. Tada atsirado dichlofosas. Tiksliau, jis buvo ir iki tol, bet prie Gorbačiovo chroniai atrado, kad šis pesticidas neįtikėtinai sustiprina alkoholio poveikį (fosforganika, acetilcholinesterazės inhibitorius). Tą patį atrado ir samagono varytojai: truputį pripurški į samagoną dichlofoso – efektas keleriopas. Reiškia, kad ir samagoną galima skiesti.

Pasekmės buvo žiaurios: dichlofosas kaupiasi organizme, pažeisdamas nervų sistemą, tad po kiek laiko jo vartotojai suparalyžuojami. Jau apie kokius 1987 prasidėjo paralyžių epidemija, krūvos mirčių ir t.t., tad antialkoholinė kampanija apie kokius 1988 kiek susilpnėjo. Tačiau tuo metu alkoholio beprotybė jau pasiekė piką – naminę ėmė varyti visi, kas gali, netgi miestų butuose kiekviena save gerbianti šeima ėmė raugti naminį vyną. Nes o ką daryt, ką daryt?

Šiaip jau chronių gyvenimas sovietmečiu buvo nelengvas – už neblaivaus pasirodymą gatvėje veždavo į blaivyklą. Net nebūtina būdavo būti labai girtam. Jei milicijai nepatiksi – pakaks, kad esi išgėręs butelį alaus. O jei kas nors blaivykloje dar pabandydavo kažką aiškinti, tai apraminimui ten pat suleisdavo ir aminazino, kuris kombinacijoje su alkoholiu kartais sukeldavo staigią paciento mirtį. Daugeliui chronių šitai gal ir nebūtų buvusi didelė bėda, jei ne tai, kad apie pakliuvimą blaivyklon būdavo pranešama į darbovietę, o tada pažeidėjas būdavo svarstomas, nubraukiamos premijos, o jei reikalas kartodavosi – žmogus rizikuodavo prarasti darbą ar išvis būti pasiųstas prievartiniam gydymui į dispanserį.

Narkologiniai dispanseriai (tiksliau gal “darbo ir gydymo profilaktoriumai” arba tiesiog LTP) – tai irgi buvo ypatingas reiškinys. Iš esmės, tai buvo specializuoti kalėjimai, kur, sovietiniu supratimu, buvo gydoma, taikant darbo terapiją. Grubiai tariant, pigi kalinių-alkoholikų darbo jėga. O tam, kad kaliniai greitai pasveiktų, juos dar gydydavo ir medikamentais – pradedant garsiuoju aminazinu ir baigiant specializuotais preparatais. Pavyzdžiui, duodavo kokio nors ten antabuso, pakeičiančio organizmo reakciją į alkoholį, o paskui duodavo gert truputį degtinės. Kol išsivystys refleksas. Koks refleksas? Paprastas, vėmimo refleksas. Pagal Pavlovą. Būdavo, kad pakol tas refleksas išsivystydavo, tai kai kurie ir numirdavo nuo kokio nors širdies nepakankamumo. O kiti, būdavo, kad susirgdavo baltąja karštine (skirtingai, nei dauguma galvoja, ši prasideda, praėjus kelioms dienoms nuo paskutinio išgėrimo) ir ką nors užmušdavo. Tokia štai terapija.

Pagal tai, kaip laisvai alkoholis vartojamas šiais laikais, ko gero, 4 iš 5 studentų galėtų būti pasiųsti priverstiniam gydymui nuo alkoholizmo.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Web | Twitter | Google+ | More Posts (916)