Sovietmetis: nusikaltėliai ir bomžai

O kaip su nusikalstamumu, ar jo tikrai nebūdavo, kaip kad peza neretas durnius? Nebūdavo valkatų, benamių, girtuoklių, narkomanų? Aišku, kad nebūdavo. Laikraščiuose, TV ir radijuje. Kitur – būdavo, gerokai didesnis, nei dabar.

Nusikaltėliai gatvėse ir darbe

Milicija ir draugovininkai SSRS

Viešas milicijos veidas - kovotojai už socialistinę moralę. Neviešas veidas - korupcionieriai ir net plėšikai

Nusikalstamumas klestėjo neįtikėtinais mastais. Gatvės plėšikų būdavo kiekviename Vilniaus rajone. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių, sutemus, gatvės itin greit ištuštėdavo. Buvo ir ištisi nusikaltėlių rajonai, pvz., netoli stoties. Ten ir dabar vaikščiot neramu, o sovietmečiu tai buvo tiesiog atvirai pavojinga. Milicija nusikaltėliams gaudyti kartais rengdavo pilnavertes gaudynes, kai gatvėse būdavo griebiami visi, kas papuola, o jau paskui tikrinami dokumentai, tapatybė, aiškinamasi, ar čia gali būt nusikaltėlis, ar tik šiaip praeivis. Dar vaiku būdamas, esu matęs tokių dalykų – ganėtinai kraupus vaizdas, kai dešimtys, jei ne šimtai milicininkų ir dar daugiau draugovininkų šukuoja gatves, laiptines ir kiemus, visus įtartinus žmones tempdami į savo pazikus. Bet šitai – tiktai gėlytės.

Dabar sovietinio nusikalstamumo mastų neįmanoma suvokti, nebent koks senesnius laikus prisimenantis žmogus mįslingai susieja kokius nors vagis, korupcionierius ir chaltūrščikus su sovietiniu mentalitetu. Arba dar prisimena, kad būtent iš sovietmečio atėjęs daugelio pacukų supratimas, kad vogti iš darbdavio – nieko blogo. O vogimo priežastis sovietmečiu – buka, kaip dvi kapeikos: nori gyventi – vok. Dirbti ir uždirbti niekas neleis, tiktai vergauti. Jei dirbsi ir uždirbsi – būsi paskelbtas nusikaltėliu ir sėsi į kalėjimą.

Todėl vogė visi ir viską. Visi kas gali ir viską, ką įmanoma. Statybininkai vogė plytas, lentas, cementą ir dažus, pardavėjos – iš po prekystalio prekiaudavo nuvogtais deficitais, iš mėsos fabrikų darbuotojai ant savo kūno nešdavo kilogramus mėsos ir dešrų, siuvyklų darbuotojos vogdavo audinius ir siūlus, buvo vagiama viskas, kas įmanoma. Nesvarbu, kad to pavogto daikto gal niekam ir neprireiks. Nes ką gali žinoti, gal ir atsiras jam koks panaudojimas. Netgi valytojos vogdavo – kad ir skudurus ar valymo priemones. Vok arba dvėsk.

Taip, čia buvo esminis sovietinis paradoksas: dauguma veiklų, kurios galėtų duoti bent kiek daugiau pinigų, buvo nelegalios. Nori kuo nors prekiauti – esi spekuliantas, nori megzti megztinius ir juos pardavinėti (beje, tai buvo Henriko Daktaro šeimos verslas sovietmečiu) – esi veltėdis ir dar kas nors. Sėsk į kalėjimą. Nenuostabu, kad visas verslas, taip kriminalizuotas, ilgainiui apsijungė su nusikaltėliais. Apsijungė taip, kad sunku būdavo pasakyti, kur prasideda šiaip nelabai legalūs spekuliantai, o kur – plėšikai, vogtų daiktų supirkinėtojai ir pan..

Buvo vos keletas sričių, kur įmanoma buvo užsidirbti legaliai. Viena iš tokių buvo gėlių auginimas. Gėlių reikdavo visiems, o sovietiniai šiltnamiai jų priauginti neįstengdavo. O kadangi savo daržo produktas, valdžia su tam tikromis išlygomis leisdavo tas gėles pardavinėti turguje. Kai kurios bobutės, sako, už savo gėles pasistatydavo namus ir sau, ir savo vaikams, ir savo anūkams. Kiek pelningesnis, bet ir keblesnis verslas buvo lapių auginimas. Ir jau visai nelegalus buvo drabužių siuvimas. Bet ir tai veikdavo. Lietuva pusę Sovietų Sąjungos aprūpindavo visokiais Montana džinsais, elektriškai-venerinių spalvų megztiniais ir pan., siuvamais ir mezgamais daugiausiai Kaune. Siūlus ir medžiagas dažniausiai tokie pogrindiniai fabrikai gaudavo iš valstybinių gamyklų, pvz., medžiaga falsifikuotiems džinsams būdavo gaunama iš tos pat Šatrijos.

O čia ir kyla toksai klausimas – kaip gaunamos tos medžiagos būdavo, jei valstybinėms gamykloms skirtos? Akivaizdu, kaip – vogimo būdu. Atsivežė kokia gamykla siūlų, pavogė sandėlininkas, nurašė žiurkėms, gavo pinigus. Viskas su gamyklos direktoriaus leidimu. Ir taip visur. Nori gerai gyventi – vok. Nori gerai vogti – užimk gerą postą. Nesvarbu, kur – ar ispolkome, ar milicijoje, ar teisme, ar gamykloje – užimi gerą postą, vadinasi, gauni galimybę arba vogti pats, arba gauti pinigus už tai, kad nematai to, ko nereikia.

O tada užsisukdavo ir kita grandinės dalis: juk prekiaujant megztiniais, reikia, kad kas nors ir pasaugotų nuo chuliganų, vagių, plėšikų. Ne milicija juk saugos, tiesa? Vadinasi, į verslą įsijungia tie patys chuliganai, kurie vakarais uždirbinėja iš plytų prekybos („pirk plytą“ – ne šiaip sau posakis, tokį pasiūlymą tamsesniame skersgatvyje gaudavo plėšikus sutikęs pilietis. Ir nusipirkdavo plytą savanoriškai arba gaudavo su ja per dantis). Taip iš vagių ir nelegalių verslininkų simbiozės užaugdavo gaujos, panašios į tą, kurią sukūrė Henrikas Daktaras. Būtent tokios gaujos vėliau ėmė reketuoti ir savo šviežiai atsiradusius konkurentus – kooperatininkus, kuriems leido veikti Gorbačiovas. Jau Nepriklausomybės laikais panašios gaujos ėmėsi prichvatizacijų, mašinų vogimo, narkotikų, kontrabandos ir t.t..

Manot, bent kiek perdedu? Pakapstykit senesnius sovietmečio skandalus, kad ir žmogžudystę „Ždanovskaja“ stotyje, po kurios paaiškėjo, kad Maskvos milicija tėra uniformuotų banditų organizacija, žudanti žmones netgi už dešrą. Arba ką nors apie Jurijų Čiurbanovą prisiminkit. Grynai kriminalinės struktūros buvo tiek giliai suaugusios su valdžia bei teisėsauga, kad tiesiog nebuvo ribų tarp vienų ir kitų.

Taigi, panagrinėjus, gaunasi nesuvokiamų mastų nusikalstama sistema, apsijungusi su visomis valdžios struktūromis – ir gamyklų bei parduotuvių vadovais, ir kompartijos veikėjais, ir teisėsaugininkais, ir netgi žymiais atlikėjais (jau ko vertas vienas iš didžiausių Rusijos mafijos vadų – dainininkas Josifas Kobzonas, sovietmečiu vos ne kasdien rodytas per TV). Visur nusikaltėliai, o nevogti – neįmanoma. Arba vok, arba skursk. Kaip manote, iš kur atėjo ta visuotinės korupcijos sistema į dabartinius laikus? Žinoma, kad iš ten ir atėjo, kaip sovietinės sistemos tęsinys.

Beje, giliau pažvelgus į reikalą – viskas natūralu: pati SSRS buvo sukurta, kaip nusikaltėlių režimas – paties Vladimiro Lenino teigimu, liumpenproletariatas (trumpai tariant – visokie nusikaltėliai) buvo varančioji revoliucijos jėga. Nusikaltėliai darė revoliuciją, nusikaltėliai dirbo NKVD, nusikaltėliai užimdavo aukščiausius postus, tad jei rimčiau pažvelgsime, nusikaltėlių ir valdžios simbiozė buvo tiesiog neišvengiama – tokie su tokiais sutapo. Ir vėlesnė kova už Nepriklausomybę savo esme buvo ne tik kova prieš komunizmą, bet ir kova prieš visuotinio nusikalstamumo sistemą.

Žinoma, kad spauda apie nusikaltėlius sovietmečiu nerašė, o TV bei radijas tylėjo. Na, nebent apie kokį vieną-kitą itin nuskambėjusį atvejį žurnalas „Šluota“ parašydavo kokią nors satyrą. Nusikalstamumo viešame diskurse nebuvo – pagal oficialią politiką, nusikalstamumas būdingas buvo tiktai kapitalistinei santvarkai. O realiai į kalėjimus sėsdavo arba žiopliai, arba tie, kas nesidalindavo, arba tie, kas pernelyg kietais pasijusdavo ir imdavo demonstruoti savo galią. Tokius pastebėdavo OBXSS ar (labaiu atėjus Andropovui į valdžią) KGB, o tada ir pasodindavo. Šitas persekiojimas, beje, dar labiau sustiprino kitą – požeminių butų po garažais ir sodo nameliais fenomeną: juk gyventi prabangiai norisi, o rodyti savo turtų negalima.

Benamiai ir alkoholikai

Benamių išties nebūdavo. Na, tiksliau būdavo, bet ganėtinai nedaug – juos sodindavo į kalėjimą už valkatavimą. Būdavo toksai įdomus mechanizmas, dėl kurio bet kuris asisteminis, savo galva gyvenantis žmogus rizikavo sėsti: jei kažkur neįsidarbini, reiškia veltėdžiauji, o už tai gali būti pasodintas. Jei neturi gyvenamosios vietos (esi niekur neregistruotas), reiškia – valkatauji, o už tai irgi gali būti pasodintas. O jei nedirbi – tai negali gauti registracijos, o jei neturi registracijos – tai sudėtinga įsidarbinti. O jei ir tas ir anas – tai jau be abejonės, gali būti pasodintas. O po to, kai buvai pasodintas, tai į jokį normalesnį darbą ir neįsidarbinsi. Todėl ir lieka toliau valkataut, o todėl – ir vėl sėst. Todėl realūs benamiai labai stengdavosi niekam nekristi į akis, kur nors bent formaliai, bent trumpam įsidarbint, kad ir į kokias nors laikinas pareigas.

Alkoholikams buvo kiek paprasčiau – čia ne koks nenoras būti asisteminiu, o tiesiog liga. Tad daugelis taip ir gyvendavo – nuo atlyginimo iki atlyginimo. O kadangi alkoholis buvo brangus (puslitrinis butelis degtinės apie 10 rublių), tai gerdavo visokius surogatus. Pavyzdžiui, kamazinį (techninis spiritas su kažkokio brudo priedais, būdavo pilamas į kamazų radiatorius). Arba sukdavo politūrą. Arba dar kokį brudą gerdavo. Šiais laikais samanė varoma tiktai gera, grūdinė, ji tapusi kokybiškos degtinės simboliu, o tais laikais ją (tiksliau būtų pavadint rusiškai – samagoną) pardavimui dažniausiai virdavo iš supuvusių bulvių, kurias pirkdavo daržovių krautuvėse, dar geresniam puvimui-rūgimui į brogą įmesdavo kokią padvėsusią katę. Gaudavosi kaip tik geras ir alkoholikams tinkamas gėralas po kokius 2-3 rublius. Su lengvu puvėsių ir dvėselienos aromatu.

Vėliau, kai Gorbačiovas pradėjo kovą su girtavimu, samagonas pabrango iki 4, o vėliau – ir iki 5, o paskui ir 6 rublių. Nes samagono varytojus ėmė aktyviau gaudyti, o ir jo paklausa, dingus degtinei, gerokai padidėjo. Tada atsirado dichlofosas. Tiksliau, jis buvo ir iki tol, bet prie Gorbačiovo chroniai atrado, kad šis pesticidas neįtikėtinai sustiprina alkoholio poveikį (fosforganika, acetilcholinesterazės inhibitorius). Tą patį atrado ir samagono varytojai: truputį pripurški į samagoną dichlofoso – efektas keleriopas. Reiškia, kad ir samagoną galima skiesti.

Pasekmės buvo žiaurios: dichlofosas kaupiasi organizme, pažeisdamas nervų sistemą, tad po kiek laiko jo vartotojai suparalyžuojami. Jau apie kokius 1987 prasidėjo paralyžių epidemija, krūvos mirčių ir t.t., tad antialkoholinė kampanija apie kokius 1988 kiek susilpnėjo. Tačiau tuo metu alkoholio beprotybė jau pasiekė piką – naminę ėmė varyti visi, kas gali, netgi miestų butuose kiekviena save gerbianti šeima ėmė raugti naminį vyną. Nes o ką daryt, ką daryt?

Šiaip jau chronių gyvenimas sovietmečiu buvo nelengvas – už neblaivaus pasirodymą gatvėje veždavo į blaivyklą. Net nebūtina būdavo būti labai girtam. Jei milicijai nepatiksi – pakaks, kad esi išgėręs butelį alaus. O jei kas nors blaivykloje dar pabandydavo kažką aiškinti, tai apraminimui ten pat suleisdavo ir aminazino, kuris kombinacijoje su alkoholiu kartais sukeldavo staigią paciento mirtį. Daugeliui chronių šitai gal ir nebūtų buvusi didelė bėda, jei ne tai, kad apie pakliuvimą blaivyklon būdavo pranešama į darbovietę, o tada pažeidėjas būdavo svarstomas, nubraukiamos premijos, o jei reikalas kartodavosi – žmogus rizikuodavo prarasti darbą ar išvis būti pasiųstas prievartiniam gydymui į dispanserį.

Narkologiniai dispanseriai (tiksliau gal „darbo ir gydymo profilaktoriumai“ arba tiesiog LTP) – tai irgi buvo ypatingas reiškinys. Iš esmės, tai buvo specializuoti kalėjimai, kur, sovietiniu supratimu, buvo gydoma, taikant darbo terapiją. Grubiai tariant, pigi kalinių-alkoholikų darbo jėga. O tam, kad kaliniai greitai pasveiktų, juos dar gydydavo ir medikamentais – pradedant garsiuoju aminazinu ir baigiant specializuotais preparatais. Pavyzdžiui, duodavo kokio nors ten antabuso, pakeičiančio organizmo reakciją į alkoholį, o paskui duodavo gert truputį degtinės. Kol išsivystys refleksas. Koks refleksas? Paprastas, vėmimo refleksas. Pagal Pavlovą. Būdavo, kad pakol tas refleksas išsivystydavo, tai kai kurie ir numirdavo nuo kokio nors širdies nepakankamumo. O kiti, būdavo, kad susirgdavo baltąja karštine (skirtingai, nei dauguma galvoja, ši prasideda, praėjus kelioms dienoms nuo paskutinio išgėrimo) ir ką nors užmušdavo. Tokia štai terapija.

Pagal tai, kaip laisvai alkoholis vartojamas šiais laikais, ko gero, 4 iš 5 studentų galėtų būti pasiųsti priverstiniam gydymui nuo alkoholizmo.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook110Share on Google+1Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

25 thoughts on “Sovietmetis: nusikaltėliai ir bomžai

  1. nb

    pamenu kažkada mačiau perestroikos laikų rusų filmą, ten buvo istorija apie visą bomžų koloniją, kurią išvaikė mentai ir pašiūres sulygino su žeme buldozeriais.
    o dėl gėrimo -- man vienas gyvenimo negailėtas žmogus pasakojo, ką jo tėvai darė, kai jau visiškai buvo degradavę nuo alkoholio, bet čia jau 90 -- ųjų pradžioje -- pasivogdavo kokio nors oro gaiviklio, pradurdavo jį ir įkišdavo į bliūdą su šiltu vandeniu. vandenį su suleistu į jį turiniu, išgerdavo.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Dėl bomžų kolonijų -- sovietmečiu jos šiukšlynuose susikurdavo neretai. Ir sklandė kalbos, kad uždirbdavo labai gerus pinigus. Pasistatydavo ten pat pašiūres, po šiukšlėmis nusitiesdavo keliasdešimt metrų prabadyto vamzdžio, kuris duodavo puvėsių dujas, iš to ir šildydavosi. O uždirbdavo iš spalvotų metalų laužo, radijo detalių ir t.t..

      O dėl gaiviklio -- čia įdomi technologija. Taip, daugelis gaiviklių būdavo ant spirito.

      Reply
  2. Aidas Puklevičius

    Rokiškis,
    tamsta perspaudei su alkoholiaus kainomis. Vodkė iki pat Gorbačiovo vajaus kainavo pigiau už šampę, o pastarosios mažmeninis tarifas buvo 5 rubliai plius. Tik nuo 1985 m. vodkės kainos ėmė sparčiai vytis šampaną ir jį pralenkė. Gi brandaus socializmo klestėjimo metu alkoholikai su degtine nedraugavo -- labiausiai pagal kainos ir graduso santykį vertino spirituotus vynus, kuriuos ir dusindavo gastronomų kiemuose. Buvo toks pigus obuolinis nuodas, kurio menu tik žalsvą kontūrą ir dizaino atradimais neblizgančią etiketę.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, dėl vynelių, kaip dominuojančio alchašų gėrimo -- labai teisinga tamstos pastaba. Buvo tokių brudų, ir dabar yra -- šaltupiai visokie. Šlykštūs ir puvenomis dvokiantys.

      O vat dėl degtinės kainos -- jei atmintis nemeluoja, brangino dar prie Brežnevo, paskui prie Andropovo, o paskui berods du kartus prie Gorbačiovo, lygtai iki 12 rublių ar kiek ten pasiekė galų gale. 10 rublių ėmiau orientacijai tiesiog.

      O šampės negerdavau.

      Reply
  3. Tanshis

    Kokteilis su dichlofosu vadinosi „Mucha“, buvo dar kazkoks patobulintas, tai vadinosi „Mucha 2“ 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, šitą apie „mucha“ buvau užmiršęs. O su katėmis vadinosi „Miau“. Vietoj dichlofoso kartais naudodavo karbofosą.

      Reply
  4. Romelis

    rasiau bakalaurini apie antialkoholine kampanija sovietines lietuvos spaudoje.
    sėdint laikraštyne tooookių tne dalykėlių priskaitydavai, kad net smagu 🙂

    pats linksmiausias buvo,kai vienam archyve radau vieno is arsiu „antialkoholiniu“ zuranalistu pasiaiskinima, kodel ji sustabde isgerusi ir kaip dailiu braizu surasyta, kad jis galvojo kad „birzieciu“ alus yra gira 🙂 zmogus dabar gan zinomas, tai gal apie pavardes nutylesim 🙂

    darbas jei nuosirdziai tai shudinas. dabar daug geresni parasyciau ir daug platesni

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Visi gerdavo, tad nenuostabi ir istorija su tuo žurnalistu antialkoholiniu 🙂

      Iš vėlesnių prisimenu istorijų, kaip vienas draugas ankstyvais Nepriklausomybės laikais gavo kažkokią premiją iš kažkokio Valančiaus blaivybės fondo, tai tą patį vakarą, kai premija buvo garbingai įteikta, su tuo pačiu fondu ją ir pragėrė visi drauge.

      Reply
  5. ad

    At the height of Gorbachev’s anti-alcohol campaign, MiG jet fighters, the pride of the Soviet Air Force, earned the name “flying restaurants.” Not because of the wonderful food served on board, but rather because of the buzz-packing antifreeze that you could siphon from the jet’s innards.

    According to 33-year-old Dima, who knew several people who regularly drank MiG antifreeze while he served in the army in Siberia, you could only drink five good shots of it per week. Otherwise you risked going blind.

    One junior officer that he served with used to count how many shots he’d downed by pulling his belt a notch tighter with every drink because, as Dima said, “He knew when his pants hurt that it was time to stop.”

    Iš čia:
    http://www.viceland.com/int/v13n4/htdocs/russian.php

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Dėl MiG -- negaliu pasakyt, bet į kukurūznikus (jei tiksliau -- anuškas) pildavo pilnavertį C2H5OH, apledėjimui nuimti nuo langų. Be jokių ten metilų, nuo kurių apankama. Gerdavo jį smarkiai, buvo kokybiškas.

      Reply
  6. Linas

    Viena is svaiginimosi priemoniu buvo dar nagu lako nuemejas -- acetonas ar kakzas ten i ji panashus… Zodziu vata ar siaip koki tampona suvilgidavo acetonu ir uzsidedavo ant momenelio, ir uzsimaudavo plaukimo kepuraite ir volia!!!!!

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tai yra visiškas mitas. Panašūs ėmė rastis apie kokius gal 1987 metus, kai truputį daugiau imta kalbėti apie visokius narkomanus ir toksikomanus. Liaudis fantazuodavo, gimdavo visokios istorijos keistos.

      Realiai svaigindavosi Moment klijais (priliedavo į polietileninį maišiuką ir kvėpuodavo), dar kai kuriais kitais tirpikliais, bet tikrai ne skysčiu nagų lakui nuimti (jis visiškai neduoda jokio poveikio). Ir jau juolab ne tokiais egzotiškais būdais.

      Reply
  7. anoniminis bailys

    Nusikalstamumo nebuvimas yra kogero vienas is didziausiu nusisnekejimu apie sovietu sajunga. Jei nebuvo nusikalstamumo tai is kur atsirado visokie „vor v zakone“ (man rodos net daktaras didziavosi kad kazkoks jo giminaitis Rusijoje turejo sita statusa), o kur dar visokie „sucnie voini“ prie stalino ir visi tie nerasyti kalejimu ir gauju istatymai. Turbut iskart po 1990 metu susiformavo.

    Viena is priezasciu kodel daktaru grupuote taip subujojo buvo ta, kad kompartijos avigalviai neige organizuoto nusikalstamumo egzistavima, nebuvo net straipsniu atitinkamu jiems kolektyviai nubausti. Demesio jie sulauke tik tada, kai prasidejo totali savivale ir anarchija iki tokio lygio, kad kaunieciai dingus ju automobiliui zinodavo kur kreiptis. Masinu vagysciu statistika tada turbut irgi buvo artima nuliui, jei tokia statistika kazkas vede isvis.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Čia galim prisiminti dar ir tai, kad nusikalstamumas į sovietmečio pabaigą buvo neįtikėtinai romantizuotas. Blatnos dainos daugeliui metų tapo kažkokiu etalonu. Apie 1998-1990 tiesiog prasidėjo viso to nusikalstamumo legalizacija.

      Reply
      1. anoniminis bailys

        Teisybe, kogero net galima butu isskirti atskira subgrupe is sovietiniu runkeliu, tai yra situ dainu fanai ir megejai. O mikhailo krugo klipus dar dabar rodo kazkoks rusiskas muzikinis kanalas.
        Draugelis prisisiurbes alaus antropologiniais tikslais buvo uzejes i kazkokia skyle Kaune (pakvietimus kazkas atidave), kur koncertavo grupe butyrka (berods) 🙂 sake buvo visiskas anslagas. Diskoteka kamu za sorak, pilna sale, raudoni lupdaziai, soferiskos beretes, zodziu visas komplektas. Ziauriai stebejosi, sako juk as tokiu zmoniu nematau gatvese, is kokiu skyliu jie visi islenda?

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Grupė Butyrka? Pavadinimas pasako viską 😀

          Taip, ugalovnikai mėgsta „seną gerą tarybinę muziką“ 😀

          Reply
          1. anoniminis bailys

            Butyrka yra lageriskai romantiskos muzikos legendos, grupe susiformavo atitinkamam lageryje :), tas stilius sansonas berods vadinasi, niekur kitur pasaulyje analogu jam nera :)) Labai megstamas visokiu padugniu, kurie jaunysteje kategoriskai teige, kad dirba tik debilai, bet poto atsedejo uz kokionors plauku feno vagyste, o pastaruosius 10 metu ardo masinas srotuose 🙂

            Mikhaila kruga ir jo smegenu aneurizmas sukeliancia muzika turbut zinot, veliau ji pati jo draugeliai banditai ir nuknekcino. Romantika nu.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Butyrka ne lageris, o bene didžiausias SSRS kalėjimas.

              O ta grupė Butyrka -- tai tiesiog šlykščiausia rusiško popso rūšis, šansono-blatniako mišinys su nykiausiomis ir šlykščiausiomis vėlyvojo sovietmečio chaltūrinio pop-fufelio atliekomis, Lietuvoje net visokie radžiai bei aliukai yra geresnis lygis. Čia aš apie tą „analogų nėra“ -- todėl ir nėra.

              Michail Krug -- tai tiesiog kokybiškesnio blatniako mišinys su kokybiškesniu rusišku popsu. Labai artima ir panašiai šlykšti grupė -- Liube, tiktai dar truputį profesionalesnė. Vemt norisi, paklausius.

              Bet tame blatniakų-profesionalų fone jau geriau skamba ir mažiau pykinimo sukelia natūralūs perlai, kaip kad Stas Bareckij (beje, irgi pradėjęs nuo pigaus šansono ir popso, bet vėliau stebėtinai pakilęs iki tokio gan džiazovo lygio):

              O pilnavertis blatniakas (dėl grožio dažniausiai vadinamas šansonu, bet neprimenantis Joe Dassin) -- tai visokia ten Murka ir pan..

              Reply
  8. Bubopx

    Dabar turėsiu kuo pasigirti prieš farmacininkus-pijokus, seniai sovietmetį užmiršusius.

    Beje, man irgi pirštai maišosi, ir akys būna žlibos, bet: „labaiu atėjus Andropovui į valdžią“.

    Reply
  9. UnoDosTres

    1988-ais man buvo tik 3 metai, bet puikiai atsimenu kaip virtuvėj buvo pastatytas toks blizgantis metalinis beveik bačkos dydžio aparatas iš kurio per kranelį lašėdavo skaidrus skystys. Matyt tai ir buvo tas naminio alkoholio gamybos bumas.

    Reply
  10. Mechadrake

    „Kamazinis“ beje, tai čia tikriausiai turėjo būt pilamas į jo suspausto oro sistemos(stabdžiai, sankaba pneumatinės sistemos jame) lyg tai drėgmės nusodintuvą, pritinkančiai laiudyje pijoku vadinamu. Turim ūkį toki devaisą užsilikusį, niekas iš tarybinių darbinikų nėra tikras ką į jį pilt reikia pagal sudėtį, nes matyt išlakdavo bjaurybės, o ne į kamazą pildavo 🙂 Į radiatorių kamazo tai taspats kas ir į visa kita pilasi- vanduo arba antifrizas.

    Reply
  11. Gintas

    Tarybines sistemos gynejams sunku gincytis -- alaus is ties tiek nebudavo tiek -- 3 rusys budavo iki pietu, po pietu 1, vakarop visai nebudavo, rukyta desra, kiaulienos sprandine, apelsinai, bananai buvo laikoma egzotika, budavo ir chuliganu -- bet pagrindinis argumentas -- tuomet vaikus budavo galima ramiai leisti i mokykla -- dabar pedofilai, geju paradai, nu visiski istvirkavimai.
    Is ties biski yra ne taip.
    Pedofilijos lyderiai -- ivairus dedes, daktarai andrejai ir kiti pradeti teisti 1974, vadinasi ne dabar atsirado -- tiesiog skriaudziamam vaikui gintis 1974 nuo kokio dedes ar pedagogo, dargi turincio komunisto bilieta tiketina buvo gerokai sunkiau. Kadangi sexo TSRS nebuvo, pedofilijos tuo labiau buti negalejo.
    Gejai is ties gedimino prospekte matyt paradus rengia ne atsitiktinai -- pasak operatyvines paieskos duomenu -- ciarniachovskio aikstes (dabartine Kudirkos) viesasis tualetas buvo tsrs vakarines dalies geju susitikimo vieta, na o kavine „akimirka“ (po to “poniu laime“) pasisedejimu vieta.
    Aplamai, homoseksualizmo paplitimas Lietuvoje sietinas su tarybu valdzia -- tiksliau su spec istaigomis -- kalejimuose kada vienas vyras kisa kitam buvo laikoma visai iprastu ir sauniu dalyku. Tarybineje armijojje lietuvis Sakalauskas savo prievartautojus suvarpe is kalashnikovo -- taigi prie sovietus buvo iskrypimu pakankamai.

    Reply
  12. indre

    Mano viena drauge savo ex „gyde“ nuo alkoholizmo i buteli degtines ipildama maza sauksteli „čemeryčių vandens“(kur utelems naikint). Sake vemdavo toliau nei matydavo 🙂 bet perspejo kad dideli sauksta ipylus gali uzsilenkt. Matyt ta pati refleksa bande suzadint. Nepadejo 🙂
    Beje ji gydytoja.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *