Ieva Načiulytė, Lietuvos krepšininkai - 1996 Atlantos Olimpinių žaidynių bronzos medalių laimėtojai
Jau rašiau, kokie buvo išleisti pašto ženklai krepšiniui Tarpukaryje (tiksliau, rašiau apie kainų augimą, bet neesmė – paveiksliuką matėt). O dabar – apie naujesnius laikus. 1996 metų Lietuvos pašto blokas, kurį sukūrė anokia Ieva Načiulytė, smarkiai pagarsėjusi Lietuvos pašto ženklų kūrėja.
Per daugiau, kaip pusę šimtmečio spaudos kokybė pagerėjo nesulyginamai. Tačiau Lietuvos pašto meninininkų lygis pasikeitė dar labiau, tik į kažkokią kitą pusę. Vietoj stilizacijos turime kaip čia pavadinus, net nežinau, kaip pasakyti. Pamėlę, net pajuodę, kažkokiom lavondėmėm išmušti zombiai-paskenduoliai glaustosi tarpusavyje, o ryškiausiai visame vaizde šviečia adidasinės juostelės ant sportbačių. Tai krepšininkai, žaidžiantys krepšinį.
Gal būt po kelių dešimtmečių kažkam toksai menas atrodys juokingu ir įdomiu. Tai vienas iš ryškiausių Ievos Načiulytės kūrinių.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Dar, sakyčiau, įdomu ir tai, kad vienintelis pašto ženkle normaliai matomas veidas -- ne lietuvio.
BTW, į kūnų proporcijas dėmesį atkreipėt? Krepšininkų rankos iki kelių, o pas vidurinį -- dar ilgesnės.
Neatkreipiau. Matyt man jų kūno spalva iškart smegenyse susiasocijavo su standartiniais ateiviais (Pilkaisiais, t.y. The Greys) ir per ilgos galūnės atskirai neužkliuvo.
ką jūs meną suprantat…
Tai, kad šviečia adidasinės juostelės yra gražu. Savo laiku aš tokius užrašus kaip „sharp“ ar „puma“, suvokdavau ne kaip firmos brandą, o tiesiog kaip ypatingą papuošalą, kažkokį tai ypatingą simbolį. Nors va dabar ir pats pagalvojau -- tuom kas tuomet darėsi mano (ir kitų galvose), buvo kur kas daugiau, nei siekė tų brandų kūrėjai. Jie būtu buvę sužavėti.
Taip, tamsta teisus. Čia fenomenas, kuris jau sunkiai suvokiamas dabar. Na, nebent kokių visiškų marozų galvoms dar natūralus ir gražus.
Adidasai -- tai juk buvo toksai žodis sovietmečiu. Adidasus nešioti tai buvo didžiausias įmanomas pasikėlimas. Adidasai, montanos, o jei dar ant rankos laikrodis „Seiko“ aba kokia nors panaši japoniška piguva -- tai išvis neįtikėtina.
Dailininkė, paišiusi šį ženklą, akivaizdžiai turi gilų tokio grožio pajautimą.
Dar galima atkreipti dėmesį ir į kompoziciją.
Krepšys žaliems už nugaros, meta tas vidurinis žiūrėdamas į krepšį, bet meta tolyn nuo krepšio. Tas raudonas (5 numeris) turėtų kaip ir ginti krepšį, bet panašu, kad stengiasi padėti mesti į tą pusę, kur meta tas 11 numeris. O tas 13 numeris padeda 5 numeriui, kad tas 11 numeris neduok die apsigalvos ir mes link krepšio stumdamas dešiniu pečiu, nes rankos neturi, nes matyt nukando zombiai draugeliai.
Moteriškei išties įdomūs dalykai galvoje dėjosi. Labai būtų įdomu pamatyti jos pašto ženklus futbolo tema…
Futbolo tema ženklų ji lyg ir nekūrė. Ir išvis, Lietuvos Paštas ta tema ženklų lyg ir nebuvo išleidęs.
Aš apie futbolą specialiai. Man žiauriai įdomu ką ji nupieštų… Net sunku įsivaizduoti…
Pingback: Apie krepšinį per pašto ženklus – III « Rokiškis