Tag Archives: Lietuvos paštas

Šūdina valdiškų įmonių defokusacija

Lietuvos paštas kažkada išnaikino pašto dėžutes, skirtas laiškų išsiuntimui. Nes esą daug pinigų kainuoja iš jų laiškus paimdinėti. Rezultatas – per kelioliką metų žmonės užmiršo kaip laiškus siųsti. Lietuvos paštas tapo merdinčia nesakysiu ko skyle. Ir jie dabar, kaip kartą sakė kažkas iš pažįstamų, jie prekiauja kažkokiomis paduškėlėmis, o norint ką nors per juos išsiųsti… Aš nesakysiu nieko, bet tai tiesiog man pasirodė neįmanoma.

Kai būna defokusacija, sunku net ir suprasti, kas išvis per problemos vyksta. Ar atpažįstate, kokios čia įstaigos vadovas nuotraukoje? Štai taigi… Kai toks defokusuotas vaizdas, tai ir atpažinti nesigauna.

Lietuvos geležinkeliai kažkada išgriovė geležinkelio liniją į Alytų, nes tipo krovinių mažai. Paskui ir liniją į Latviją. Dabar gavo baudą už pastarąją – 28 milijonus. Buvęs vadovas, Stasys Dailydka, nemato tame problemos. Jūs suprantate, tiems tipažams atrodo, kad geležinkelių ardymas yra geležinkelių veiklos gerinimas. Aš labai tikiuosi, kad pasikeitusi vadovybė ten imsis totalaus senų degradų valymo.

Susisiekimo paslaugos ir VVT pasiekė to, kad būtų išnaikinti mikriukai, kurie esą kėlė kažkokią konkurencijai klaikiems griuvėsiams, vadinamiems VVT. Jūs nematėte, kaip tai atrodo – tai valstybinė įmonė, kurioje darbuotojams yra tokio baisumo sąlygos, kad aš privačiame versle nieko panašaus išvis nesu matęs. O SP žinote, kuo užsiima? Keleivių tikrinimu (nors tą puikiai išsprendžia įlaipinimas per priekines duris) ir maršrutų derinimu (nors tai išvis yra absurdas). T.y., neaišku kam reikalinga veikla.

Tai yra valdiškos organizacijos, į kurias realiai baisu žiūrėti, nors jos yra pakankamai skirtingos. Tiesiog baisu žiūrėti vien dėl to, kaip absurdiškai jos dirba ir kaip jos pačios nemato iki kokio absurdo jos yra priėjusios. Ir problema yra ne tame, kad kokie nors politikai ar dar kažkas ten blogai veiktų – problema yra tame, kad tose organizacijose tiesiog neaišku kas užsiima neaišku kuo, ir tai tęsiasi tol, kol visas marazmatinis šūdas užrūgsta tiek, kad ima putoti ir lietis per kraštus. O mes tada stebimės – iš kur čia šitiek šūdų lenda.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Andrius Kubilius ir Ingrida Šimonytė yra gerai

Aš labai seniai nerašiau apie rimtą politiką*. Kai kažką rašiau kadaise seniai, tai dar turėjau tikėjimo, kad kokios nors politikų kalbos atspindi kokias nors realijas. Bet dabar aš žinau daug daugiau, o kai rinkimai panosėje, tai ta tema vėl darosi aktualia. Aš žinau vieną svarbų dalyką: Lietuvoje yra tokia košė-malošė su politinėmis pjautynėmis bei tiesiog nerealiu, neįtikėtiną galią turinčiu ir fantastinį stagnacijos lygį pasiekusiu biurokratiniu aparatu, kad stebuklų padaryti beveik neįmanoma. Netgi kiečiausia, protingiausia ir geriausius norus turinti valdžia gali padaryti tik truputį daugiau, nei nieko.

Žinote, kadaise aš galvojau, kad tose valdiškose įstaigose gali veikti paprasta schema, kur trečdalį žmonių kokioje nors įstaigoje atleidi, likusiems pasakai, kad arba parodote rezultatų gerėjimą, arba žiūrėsim, o jei anie neparodo – tai vėl iš likusių trečdalį atleidi ir sakai tą patį, ir tai darai, kol ta įstaiga susipranta matuotis savo rezultatus, ir pradeda gerinti savo veiklą realiai, o ne žodžiais. Ir tai turi veikti. Bet deja, per tuos metus, kol ši valdžia yra, panašūs veiksmai, tegul tik šiek tiek švelnesni, išties ir buvo daromi su kai kuriomis valdiškomis kontoromis. Taip, lyg kai kurie ministrai prieš kelerius metus būtų paskaitę mano rekomendacijas. Ypač pasistengė čia Ingrida Šimonytė. Bet ir keli kiti irgi pasistengė. Pavyzdžiui, Dainius Kreivys ir Rimantas Žylius. Ir ką jūs manote? Ogi tos visokios kontoros, pavaldžios visokioms institucijoms, kaip veikė, taip ir veikia – nerangiai, beprasmiškai ir idiotiškai, didesne dalimi kenkdamos visiems, kam papuola.

Mušimas tęsis tol, kol pasitaisys moralė

Optimizuojant valdišką darbą, veikia tiktai vienas metodas - nuolatinis gerinimas. Pagal PDCA (PDTV) ciklą: planuoti fiansavimo mažinimą, daryti finansavimo mažinimą, tikrinti, ar ne per mažai sumažinta, o paskui imtis veiksmų, kad būtų viskas dar labiau sumažinta

Aišku, galim čia prisiminti ir Eligijų Masiulį, kurio pavaldume esantis Lietuvos Paštas parodė stebuklus: po masinių vadovybės atleidimų staiga tapo pelninga įmone. Čia matyt vertėtų prisiminti senus gandus, kad ilgamečiai tos kontoros vadovai vis svaigdavę, kaip jie kažkada privatizuos Lietuvos Paštą, o todėl reikia mažinti kaštus taip, kad būtų kuo daugiau nuostolių.

Bet aš čia turiu pasakyti, kad mano kadaise siūlyta strategija buvo neteisinga, nes jos efektyvumas nepakankamas. Nes reikia atleidinėti ne po trečdalį, o po pusę. O kartais ir po devynis dešimtadalius. Aš labai klydau ir dėl to atsiprašau visų. Nes štai ponai Andrius Kubilius, Ingrida Šimonytė ir kiti minėti kadaise atleido po mano rekomenduotą trečdalį šen bei ten, nes matyt irgi mąstė panašiai, kaip aš. Ir lyg ir išties tenai, kur buvo masiniai atleidimai, situacija ėmė kažkaip lyg ir vos vos gerėti. Bet štai bėda, kad tas vos vos gerėjimas tenka daugiausiai visokioms šnekoms, o ne realiems darbams. O tai reiškia, kad visgi reikia ir dar atleidinėti.

Ir sprendžiant iš to, kad bendri rezultatai keičiasi nepakankamai**, tai reikia atleidinėti kardinaliai smarkiau, nes resursų kiekiai yra neadekvačiai dideli: atleidus trečdalį žmonių, resursų pakanka ne tik tam, kad gaunami būtų tie patys rezultatai, bet ir visiems pokyčiams suvaldyti, taip lyg nieko nebūtų įvykę. Todėl tai reiškia, kad testinis trečdalis yra labai maža dalis. Reikia imti devynis dešimtadalius, nes pirminis atleidinėjimas parodė realią situaciją. Taip, reali situacija yra tokia, kad ten, kur buvo atleista trečdalis, niekas to nei nepajuto. Todėl ir nesiėmė jokių aiškesnių veiklos gerinimo veiksmų. Rodiklių nebuvimas rodo, kad situacija vis dar nevaldoma.

Bet kita vertus, jei jau grįžtam prie minėtų politikų, tai aš noriu pasakyti, kad jie visgi yra puikūs. Andrius Kubilius mane žavi, nes pas jį yra stoiškas požiūris, kad ar taip, ar anaip viskas įvyks, o ką galima padaryti su reformomis – tai tik pagreitinti savaiminį procesą. Aš pradžioje galvojau, kad tai yra toksai politinis fatalizmas ir bejėgiškumas. Bet ne, čia yra ne politinis fatalizmas ir ne bejėgiškumas, o vienintelis realistinis požiūris: viskas yra taip blogai, kad telieka spardyti padvėsusį biurokratinį kuiną. Jis teisus, kaip teisus ir ponas Kreivarankis, kalbantis apie tai, kad biurokratinė košė yra tokia košė.

Įsivaizduokim tokį dalyką paprastą: Lietuvoje yra dešimtys tūkstančių visokių tarnautojų. Ir vos kelios dešimtys tų politikų, kurie turėtų vadovauti. Ir visas tas aparatas, kur yra dešimtys tūkstančių visokių įvairiarūšių valdžiažmogių, yra sisteminis. Jis yra sistemiškai nusistagnavęs iki tiek, kad svarbiausias to aparato tikslas – tai išlaikyti save pačius. Ir jie daro viską, ką tiktai gali, kad tik kažkaip pasipriešintų.

Valdininkai puikiai supranta, kad bet kokių realių duomenų apie jų darbą pateikimas – tai nuosprendis sau patiems. Jie puikiai moka imituoti reformavimus, gerinimus ir t.t. – taip idealiai, kad tuo galima ir patikėti. Jie puikiai sugeba supainioti ir sumakliavoti bet kokius sprendimus iki tiek, kad šie taptų visiškai priešingais. Jei reikia, valdininkai nepasidrovi pašnekėti spaudai, dar ir pasilikdami nuošaly, nepaminėtais. Jei reikia – pasiskundžia seimūnams. Jei reikia – sutartinai pradeda versti ant ko nors makaronus kibirais.

Valdininkai žino, kad visi politikai yra laikini. Pačiu blogiausiu atveju – kokie 4 metai ir dings, ateis kiti, kurie visuose ligtol buvusiuose fyntuose nesusigaudys. O jei valdininkams pasiseks – tai juk ministrai keičiasi žymiai greičiau, daugelis vos kokius metus teišbūna. Taip kad stoiška Andriaus Kubiliaus pozicija yra ne šiaip sau: jis tiesiog žino, kad reikia ilgai, nuosekliai, nuobodžiai ir daug metų spausti, spausti, spausti. Tiek ilgai, nuosekliai ir nuobodžiai, kad tai jau ne kokie nors įvykiai, kad kažką padarysi ir viskas. Tai tiesiog kaip pokyčių srautas. Užsuki kranelį finansavimo kažkam, o tada anie ir ima keistis. Atleidi trečdalį darbuotojų – ir ima įstaiga tobulėti. Tiktai deja, per lėtai.

Žinote, Andrius Kubilius su savo vyriausybe padarė nepakankamai. Valdiško aparato apimtys per keletą metų kažkiek pasikeitė. Žiūrint į pokyčio modulį, tai matyt per kokius 3 paskutinius metus valdininkų etatų skaičius pakito maždaug tiek, kiek iki tol pasikeisdavo per kokius 4 metus. Tik tiek, kad dabar pasikeitė ne į didėjimo (kaip įprasta buvo, kai valdė dabartinė opozicija), o į mažėjimo pusę. Jei nemeluoja atmintis, kokiais 10 tūkstančių valdininkų ir samdomų etatų susitraukimas gavosi, viską suskaičiavus. Tai yra labai gerai.

Pora iš Edward Deming įvardintų chroniškų vadybos ligų yra vadovybės kaita ir tikslo nepastovumas: jei keičiasi vadovai ir judama vis kita kryptimi, tai įsivyrauja chaosas, bardakas, mura ir muda. Jei tikslai ir vadovybė lieka stabiliais – organizacija įgauna judėjimo kryptį ir ima tobulėti.

Andrius Kubilius tapo ilgiausiai vadovaujančiu Ministru Pirmininku per visą Atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį. Ir visą tą laiką tikslas buvo pastovus: mažinti aparatą, didinti efektyvumą, taupyti pinigus ir išsilaikyti, nepaskendus krizėje***. Nesvarbu, kad tas aparatas priešinasi neįmanomai smarkiai. Po truputį, po truputį – štai jau ir kokie mokesčių rinkėjai trečdaliu sumažėjo, štai ir Vyriausybės pastate kas antras kabinetas tuščias – valdininkų nelikę.

Ponai ir ponios, aš jums vieną pasakysiu dalyką: pakanka pažiūrėt į prekybos saldo pokyčius, kad pavadintum dabartinę valdžią šventaisiais. Ir ne veltui Lietuvos tarptautiniai skolinimosi reitingai kyla.

Gaila, kad su komunikacija, su gebėjimu parodyti gerus dalykus, konservatoriai ir libsąjūdiečiai turi didelių bėdų. Jie tiesiog bando dirbti ir galvoja, kad geri darbai kalbės už juos pačius. Deja, kai šios partijos tikisi, jog parodys kažką jų darbai, gaunasi taip, kad tų darbų rezultatai – tai atleisti valdininkai, kurie gero žodžio tikrai nepasakys. Taigi, anie yra pikti. Ir puikiai sutaria su visokiais politiniais dabartinės valdžios oponentais. Su tais pačiais, kurie biurokratinį aparatą ir išaugino.

Gandai sako, kad vos ateis kita valdžia, viskas smarkiai keisis.

 

—————

* Šitas straipsnis buvo rašytas dar vasarą. Dabar galvoju, kad labai gaila, jog anksčiau nepaskelbiau. Bet geriau jau vėliau, negu niekad.

** Apie tai, kad bendri rezultatai keičiasi nepakankamai, galime labai užtikrintai šnekėti pagal vieną iš atvirkštinių faktų: apie teigiamus pokyčius visi labai stengiasi girtis, bet tenai, kur nėra kuo girtis, tai ir nesigiria. Bent jau nemačiau, kad kokios nors kontoros imtų skelbtis apie kokius nors labai gerai pakitusius rodiklius, o juk rodikliai, t.y., skaičiai – tai vienintelis objektyvus faktas, kur viskas yra vienareikšmiška. Mėnesinių skaičių išvis man rodos neina rasti. O apie tai, kad pagrindinių rodiklių gerinimas ilgalaikiame planavime turi būti nuo dydžio X iki dydžio Y – tai man rodos, tai yra už bet kokių valdininkiško suvokimo ribų.

*** Turint omeny, kad Lietuva gamina gan mažai, importuoja labai daug, o prekybos balanso neigiamumas apie dvidešimt metų buvo protu sunkiai suvokiamas, tai galima numanyti, kas turėjo ateiti Lietuvai, kai pasaulyje prasidėjo krizė. Taigi, vat tas dalykas iš raidės P ir neatėjo. Kolapso išvengėme. Skirtingai nuo kokios Latvijos. Ir tai nepaisant to, kad prieš tai buvę kirkiliniai spėjo visas rezervines lėšas išleist, kasmet didindami biudžetus sunkiai suvokiamais dydžiais, o paskui dar pašūkaut apie tai, kaip jokios čia krizės nėra ir viskas yra išsigalvojimas.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apie krepšinį per pašto ženklus – III

Paimam 7 skirtingus paveiksliukus, sumetam ant fono, kad sutilptų, pridedam užrašų kur papuola ir gaunasi tai, kas gaunasi

Nors jau minėta Ieva Načiulytė yra prikūrusi labai daug pašto ženklų, kurie nesunkiai atpažįstami, yra ir jos varžovas – tai Kostas Katkus, kuris ne paišo ant popieriaus, o paišo ant kompiuterio. Deja, tai ir vėl nedžiugina. Bet spėju, kad ne autorius kaltas, čia programa prasta, nes ji viską prastai daro.

Kompozicinis tos programos neįgalumas ypač ryškiai pasimato, jei pabandom pažiūrėti į tai, kaip viskas sudėliota grynai pačiame pašto ženkle, o ne visame bloke: tekstas lipa viršun, taurė veik netelpa, kamuolys – išvis ima atrodyti, kaip koks blynas, etc.. Kita vertus, ne geriau ir su visu bloku, ypač jei pažvelgi į tą vietą, kur užrašas – „Lietuvos krepšininkai triskart Europos čempionai“. Klaikiai paefektintas užrašas lipa ant vizualiai beprasmės vėliavos, o po tuo – nesąmoningai primityvus krepšys.

Maximos reklaminiai lankstinukai man atrodo gražiau maketuoti, nei šitas 2003 pašto blokas. Gal net jau minėtos Načiulytės blokas geresnis – jame bent jaučiasi kažkoks bandymas piešti, o ne kerėpliški fotošopai.

Dabar vėl galim imti ir palyginti su 1939 metais, kai normalios spaudos net nebuvo.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apie krepšinį per pašto ženklus – II

Ieva Načiulytė, 1996 krepšinio pašto blokas

Ieva Načiulytė, Lietuvos krepšininkai - 1996 Atlantos Olimpinių žaidynių bronzos medalių laimėtojai

Jau rašiau, kokie buvo išleisti pašto ženklai krepšiniui Tarpukaryje (tiksliau, rašiau apie kainų augimą, bet neesmė – paveiksliuką matėt). O dabar – apie naujesnius laikus. 1996 metų Lietuvos pašto blokas, kurį sukūrė anokia Ieva Načiulytė, smarkiai pagarsėjusi Lietuvos pašto ženklų kūrėja.

Per daugiau, kaip pusę šimtmečio spaudos kokybė pagerėjo nesulyginamai. Tačiau Lietuvos pašto meninininkų lygis pasikeitė dar labiau, tik į kažkokią kitą pusę. Vietoj stilizacijos turime kaip čia pavadinus, net nežinau, kaip pasakyti. Pamėlę, net pajuodę, kažkokiom lavondėmėm išmušti zombiai-paskenduoliai glaustosi tarpusavyje, o ryškiausiai visame vaizde šviečia adidasinės juostelės ant sportbačių. Tai krepšininkai, žaidžiantys krepšinį.

Gal būt po kelių dešimtmečių kažkam toksai menas atrodys juokingu ir įdomiu. Tai vienas iš ryškiausių Ievos Načiulytės kūrinių.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sovietmetis: sovietžmogis – prisitaikėlio ir vagies mentalitetas

Kai vieni ar kiti kalba apie sovietžmogius ar sovietinį mentalitetą, paprastai turi omeny kažką tokio ganėtinai neapibrėžto, kažką tokio, ad sunku pasakyti, kur gi ta riba, pvz., tarp sovietžmogio ir naujojo kogitofobo kurį vienas pažįstamas apibrėžė, kaip mankurtinį eurodebilą. Tačiau skirtumas yra. Ir netgi pakankamai kardinalus. Skirtumas yra požiūryje į vogimą.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter