Visokios žmogystos vis skundžiasi, kad pinigų nėra. Tai vat, prašom, jums pigiausias būdas užsidirbti pinigų, kuriuo pasidalino G+ garsenybė Eimantas Vaičiūnas:
Čia visiškai paprastas būdas daryti pinigus, tai akivaizdu
Taigi, akivaizdu: reikia dviejų žmonių. Abu į dėžę įdeda po 20 litų. O paskui vienas parduoda kitam tą dėžę už 30 litų. Tas, kuris pardavė dėžę, į ją įdėjo 20 litų ir gavo 30 litų. O tas, kuris nusipirko dėžę, išleido 30 litų ir gavo 40 litų. Taip abu uždirbo po 10 litų. Taigi, galima tą patį dalyką kartoti ir kartoti tol, kol abu žmonės perteks pinigais.
Aišku, čia primena kitą atvejį, kur turguje kepurių kainas skaičiavo… Ar mokėsite atrasti balansų skylę, kur pinigai pažeidžia buhalterinį pinigų tvermės dėsnį? Primenu, kad tereikia viską susirašyti stulpeliais.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Žaidime dalyvauja 70 pinigų.
Pirmasis žaidėjas pradeda su 20, antrasis su 50.
Žaidimas baigsis, kai pirmajam atiteks visi antrojo pinigai.
Taip, tas matosi, kai padedi skaičius į bent jau virtualius stulpelius. Bet kol nepadedi -- juk atrodo gražu 🙂
Abu įdeda vienodą sumą (t.y., abiejų praradimas po -20), paskui dėžė pasidalinama, kompensacija -- 30 baksų, ko rezultate abu turi po 10 baksų. Asimetrija beveik nepastebima, tiesa? 🙂
O čia tik man ta skylė yra akivaizdi tiek, kad net klausti apie jos buvimą atrodo negražu klausiamųjų atžvilgiu? 🙂
Tamsta tiesiog pernelyg gerai skaičiuojat 🙂
Tikrai ne tik tau:D As kazkaip tikejausi, kad siek tiek sudetingesnis bajeris bus:)
Tas trolis kuris parduoda dėžę už 30 žalių tai tikrai uždirbs 10 dolerių 🙂
Faktas. Bet man kažkodėl atrodo, kad bendrai imant, apie 90 procentų žmonių nuspręstų, kad pirkdami tą dėžę, jie visgi uždirbs. Įtarimų sukeltų nebent tai, kad uždarbio būdas pernelyg paprastas 🙂
Yra kitas senas ekonomistu juokas kaip BVP kurti. Eina du draugai ir vienas kitam sako, suvalgyk sudo gabala ir gausi 10 litu. Vedamas racionalaus pasirinkimo teorijos, draugas suvalgo suda gabala ir gauna 10 litu. Eina draugai toliau ir tas kur jau suvalge sako draugui ekonomistui, suvalgyk dabar tu sudo gabala ir gausi 10 litu. Tas suvalgo, gauna 10 litu, eina toliau.
Po kurio laiko vienas klausia, tai kokia cia dabar racionali nauda, prisivalgem sudo ir abu turim po tiek pat pinigu kaip ir iki tol.
Gudresnis ekonomistas atsako -- bet uztat sukurem BVP uz 20 litu!
Ir taip galim kartot eksperimenta iki begalybes ir tapti didziausio BVP pasaulyje turetojais… skanaus 🙂
Šitas anekdotas, kurį čia parašėte, truputį kitoje variacijoje buvo išleistas dar Jono Basanavičiaus pasakų rinkiniuose, sudarytuose XIXa. pabaigoje -- XXa. pradžioje.
Čia šiaip tiesiog, tarp kitko.
Siaip tai cia eiline „kas krastinis“ teorijos variacija. Pinigus pralos tas kuris liks krastinis, t.y. nespes pasitraukt laiku. Nesvarbu kiek ta deze verta, svarbu kad butu kas ja is taves perka brangiau nei tu sumokejai 🙂
Kas kraštinis -- tai ne teorija, bet esmę pagavot teisingai.
Joks čia ne „kas kraštinis“. Čia tiesiog paprastas idiotizmas pirkti daiktą užmirštant kad tas daiktas priklauso man pačiam. Už 30 kas nors pirktų svetimą dvidešimtinę? Nepirktų. Už 30 pirktų svetimą dvidešimtinę plius SAVO dvidešimtinę? Va čia visa esmė, o ne kažkokio kraštinio teorijose.
as pirkciau, jeigu galeciau rasti kita kuris dar brangiau nupirktu is manes 🙂 jei taves paprasyciau ta dezute su 20 zaliu is rokiskio nupirkt ir man parduot uz 40 zaliu, nejau neduotum Rokiskiui 30-ies? 😉
itariu hmz ne verslininkas ir ne investavimo patarejas, ko gero greiciau draugaujantis su skaiciais ir algoritmais metanciais 0 arba 1 🙂
Taikliai užgriebta, privertėte susimąstyti apie žmonių durninimą, spekuliavimą, ir tiesiog godumą. Iš tiesų, į bet kurią idiotiškiausią situaciją galima žiūrėti kaip į galimybę išlošti.
Beje, normaliomis neradikaliomis sąlygomis neduočiau Rokiškiui tų 30-ies (kad perparduočiau už 40). Bet prie sumų prirašius keturis nulius, sprendimas tikriausiai pasikeistų..
Galima pavadinti ir kraštiniu, galima ir pirkimu iš savęs -- tai įdomus atvejis, kai galima tą pačią transakciją gan skirtingais būdais nagrinėti, priklausomai nuo to, kokią struktūrą toje pirkimų-pardavimų schemoje matome.
Kraštinio variantas -- tai kaip žaidime kortomis: du žaidėjai deda po 20 litų į banką, tada traukia iš kaladės po kortą ir tada arba žaidėjai deda į banką po 10 litų didesnę sumą, arba ima banką iš kito žaidėjo už sumą, kuri 10 litų didesnė, nei jo paties pastatyta suma.
Taip žiūrint, šitai nėra pirkimas iš savęs, o lošimas su trečia, nematoma puse (krupje, saugančiu banką ir dalinančiu kortas, t.y., nustatančiu, kas ims banką). Klausimas tiktai tame, kas išties išlošia -- ar tas, kuris statė dešimčia litų daugiau ir paėmė dėžę, ar tas, kuris nestatė.
Todėl ta lošimo teorija čia labai įdomi. Primena lošimus iš derivatyvų. O finansinis įdomumas yra tame, kad dėžė išties yra trečias žaidėjas, kuris lieka nepastebėtu.
Čia galim atrasti dar vieną dalyką: bendru atveju -- tas, kuris nusipirko 40 litų už 30 litų, lieka praradęs 10 litų. Tačiau tik galutiniame viso lošimo balanse.
Bet jei žiūrėsime su tarpiniais balansais, dėdami dėžėn po 30 litų, jie abu praranda po 20 litų ir lieka nuostolyje. Tada tas, kuris pardavė dėžę už 30 litų, gauna 10 litų pelno, o tas kuris nusipirko dėžę, savo nuostolius sumažina nuo -20 iki -10 litų.
Trololo esmė slepiasi tame, kad sprendimas, kas kam parduoda ir kas iš ko perka, padaromas jau po pirmosios, abiem vienodai nuostolingos transakcijos, todėl skaičiuojant po nuostolių, yra naudingas abiems. Tiesiog naudingas skirtingu lygiu.