Karlas Marksas (Karl Marx) kartą maždaug taip pareiškė: duok alkanam žmogui žuvį ir jis vieną dieną bus sotus. Išmokyk jį meškerioti ir prarasi puikią verslo galimybę.
Tiesiog viena tokia mintis sena, kuria noriu pasidalinti*. Ne apie tai, kiek finansavimo iš Europos Sąjungos gauname, ne apie tai, kiek mums atsiveria naujų galimybių (įskaitant ir visokias galimybes emigruoti), ne apie tai, kaip Europos Sąjungos dėka pakilo Lietuvos prestižas investuotojų akyse. Ir jau juolab ne apie kokias nors problemas, kurių, aišku, irgi būna, kai kokie nors europiniai biurokratai nuprotėja.
Tiesiog apie vieną gėrį, kurį dažnai ignoruojame, nors jo yra netgi pačiuose blogiausiuose dalykuose. Aš noriu pasidalinti apie tai, kokia gera yra krizė, kurią visi taip keikia ir plūsta. Krizė mums davė labai daug gero, tik mes nelabai sugebam įvertinti.
Bet pradėsiu nuo visai nesusijusios istorijos, kurią prieš porą dešimtmečių perskaičiau neatsimenu, kur. Tai tiesiog viena iš begalės legendų, kurių buvo prikurta apie Budą. Ta legenda gal būtų ir ne į temą, bet visgi privers susimąstyti, nes ji yra paremta išvis senut senutėle istorija.
Ta išvis senutėlė istorija buvo apie kažkokį ten elgetą, kuriam kažkas nedavė išmaldos, o pasiūlė pasidaryti meškerę ir prisižvejoti žuvies. O jau iš šitos istorijos atsirado visokios kitos istorijos – sudėtingesnės ir giliau kapstančios įvairius reiškinius.
