Dažnas jaunas vakarykščias studentas, o šiandien - bakalauras ar magistras įsivaizduoja apie save kažin ką, nelyg povas, o paskui palūžta ir prakeikia visą pasaulį vien dėl to, kad nesupranta bukos realybės. Taip atsiranda nevykėliai, karksintys apie tai, kaip dirbdami indų plovėjais Airijoje, uždirba dvigubai daugiau, nes valdžia bloga.
Esu kadaise rašęs, apie vieną procesų su grįžtamuoju ryšiu rūšį – tąsyk nagrinėjau, kas yra mirties spiralė. Toji yra labai pavojinga, nes gali pasibaigti krachu. Užburtas ratas yra visiškai kitoks: jis stabilizuojasi tam tikroje būsenoje ir paskui nepajudinamai sukasi, darydamas visai ne tai, ką reikia. Taip, užburtas ratas – tai dar viena iš vadybos sąvokų.
Pabandykime įsivaizduoti pakankamai žinomą situaciją: yra, sakykim, protingas vaikinukas, kuris tik ką baigė kažkokį universitetą ir nori dirbti. Tačiau jis neturi pažįstamų, kad surastų sau tinkamą darbą ir kartu neturi darbo patirties, nors specialybė ir turi paklausą. Kas gaunasi? Ogi paprastas, nykiai primityvus ciklas, žinomas ir aptardinėtas įvairių žmonių begales kartų:
- Kadangi vaikinas neturi darbo patirties, jo nenori priimti į darbą
- Kadangi jo nenori priimti į darbą, tai jis negali gauti darbo patirties
Aš kertu lažybų, kad daugybei jaunų žmonių tokia situacija yra puikiai pažįstama. Ir tai yra viena iš svarbesnių jaunimo nedarbo, o tuo pačiu – ir emigracijos priežasčių. Vadyboje toksai užburtas ratas dar vadinamas neigiamu ciklu: tai ciklinis procesas (t.y., jo outputas tampa inputu jam pačiam), bet šis procesas ne augina savo produktyvumą, o mažina jį. T.y., užburto rato kuriamas nepageidaujamas produktas (ar kaip čia tą dalyką pavadinus) mažina proceso efektyvumą.
Daugelis, susidūrę su užburtais ratais, bando spręsti juos, augindami jo grandžių pajėgumus, tačiau tai yra neteisinga: jei bandysime dar daugiau jį mokyti, tai beveik nepadidins jo šansų įsidarbinti, tačiau suės krūvą laiko. Jei siūlysim jam daugiau vaikščioti po visokias darbuotojų ieškančias įmones, tai vėlgi beveik nepadės jam įsidarbinti ir vėl eikvos krūvą laiko. O daug sueikvoto laiko, t.y., ilgas uždelsimas darbinantis – tai papildoma abejonė darbdaviui dėl kvalifikacijos, o taip pat – ir paties vaikinuko nusivylimas ir nuleistos rankos. Užburtas ratas, kaip matome, bandant jo grandis stiprinti, tik dar labiau stiprėja. Todėl jis ir vadinamas užburtu.
Bet prieš vienus burtus yra kiti burtai, o kadangi aš esu labai jūsų numylėtas ir labai geras, tai geranoriškai padarysiu prielaidą, kad su aukštojo mokslo sistema pas mus viskas tvarkoj ir tas studentas yra ne idiotas, o geras būsimas darbuotojas, kuris nekaltas dėl savo nesėkmių. Todėl parašysiu kaip tokiam studentui išeiti iš užburto rato. Nes tai bukai elementaru. Tiek elementaru, kad paprasčiau nebūna.
Užburtas ratas arba neigiamas ciklas
Taigi, jei jau tarėme, kad šviežiai išsimokslinusius jaunuolius ištinka užburtas ratas, tai pirmiausiai panagrinėkime, kas tai per dalykas. Pirmiausiai verta prisiminti kažkiek kitų pavyzdžių su užburtais ratais – taip truputį giliau suprasim, kas ten vyksta. Pvz., prisiminkim kad ir tokį užburtą ratą, susijusį su įmonių našumu (žemas darbo jėgos našumas Lietuvoje – viena iš didžiausių problemų ekonomikoje):
- Kadangi įmonės mažai uždirba, tai mažai turi pinigų darbuotojų našumui didinti
- Kadangi mažai turi pinigų darbuotojų našumo didinimui, tai našumo ir nedidina
- Kadangi našumo nedidina, tai tas darbuotojų našumas lieka mažas
- Kadangi darbuotojų našumas mažas, tai įmonės mažai uždirba
Arba štai tokį užburtą ratą, susijusį su korupcija (irgi viena iš didžiausių problemų Lietuvoje):
- Kadangi be kyšių sunku gauti leidimus pastatų statybai, tai žmonės neša kyšius
- Kadangi žmonės čia neša kyšius, korupcionieriai labai noriai lenda į NT leidimų reikalus
- Kadangi korupcionieriai lenda į NT leidimų reikalus, tai kur tik NT – ten ir korupcionieriai
- Kadangi visur, kur tik NT, trukdo korupcionieriai, tai žmonės priversti nešti jiems kyšius
Arba štai tokį užburtą ratą, susijusį su TV programomis (spėju, kad visus seniai užveikęs dalykas):
- Kadangi protingi žmonės naudojasi internetais ir kompiuteriais, tai svarbiausia TV auditorija tampa durniai
- Kadangi svarbiausia TV auditorija yra durniai, tai TV į juos ir orientuojasi, kurdama jiems kliedesių laidas
- Kadangi TV laidos yra kažkokie kliedesiai, tai protingi žmonės ieško alternatyvų
- Kadangi protingi žmonės ieško alternatyvų, tai jie atranda kompiuterius ir internetus
Reikia pasakyti, kad riba tarp užburto rato ir mirties spiralės yra ganėtinai kebli: ir vienas, ir kitas atvejis yra aiškiai blogas. Bet mirties spiralė pasižymi tuo, kad į ją pakliuvęs procesas blogėja, nesustodamas, o dar ir spartėjančiais tempais, kol pasiekia visišką krachą. Tuo tarpu gražus užburtas ratas save stabilizuoja, nepasiekdamas kracho, tačiau imdamas dirbti labai prastai ir švaistydamas resursus visai ne ten, kur reiktų.
Čia galime pažiūrėti į korupcinį procesą atidžiau, nes jis demonstruoja stabilizacijos esmę: jei korupcija pasiektų tokį lygį, kad niekas negalėtų pasistatyti NT, korupcija griūtų, nes niekas nemokėtų kyšių. Todėl korupcionieriai nesustabdo leidimų išdavimo visiškai. Tačiau jei korupcija sumažėtų, tai NT statybos imtų augti, tuo pat metu nešdamos didesnes pajamas korupcionieriams ir taip sustiprindamos korupciją. Kaip matome, procesas stabilizuojasi tam tikroje labai prastoje būklėje, kur korupcija yra didelė, bet procesas kažkaip visgi sukasi.
Su TV – kita situacija, kur galime abejoti, kuo procesas baigsis: nors aiškiai matosi, kad užburtas ratas yra, čia galime įtarti ir mirties spiralės galimybes – kadangi publika migruoja nuo TV prie interneto, auditorija traukiasi, o tai reiškia, kad procesas visgi save blogina. Tačiau blogėjimas pakankamai lėtas, kad juo visgi galima ir kažkiek abejoti – gal būt televizijos dar turi kažkokį šansą.
Bendru atveju galime tarti paprastai: ir mirties spiralė, ir užburtas ratas – tai šlykštus blogis, kurį reikia laužyti, nes jis arba veda į stagnaciją ir griūtį, arba išvis tiesiai į griūtį. Todėl praktikoje gali net neprireikti aiškintis, ar kažkoks procesas yra baisioji mirties spiralė. Pakanka žinoti, kad jis turi neigiamo ciklo, t.y., užburto rato požymius. Identifikavę kažką panašaus į užburtą ratą, galim pasiremti tokia TB metodologiją atitinkančia logika:
- Užburtas ratas sueikvoja į jį kišamus resursus savo paties blogosioms reikmėms, o ne tam, kam mes norime
- Kadangi užburto rato grandžių stiprinimas stiprina patį užburtą ratą, tai grandis stiprinančios priemonės čia nepadeda, o neretai tik blogina situaciją
- Užburtas ratas gali būti sulaužytas, jei bus sulaužyti neigiami ryšiai tarp jo grandžių ar radikaliai (pabrėžiu: ne šiaip kažkaip, o radikaliai) pakeistas kažkurių grandžių veikimas
- Sulaužius užburtą ratą, galima perstatyti procesą taip, kad jis jau veiktų efektingai, nes atsilaisvina krūvos resursų, o anksčiau užburtame rate buvusios grandys ima veikti kardinaliai geriau
- Laužant užburtą ratą, nėra esminio skirtumo, kuriuos iš tų ryšių sulaužyti, nes bet kuriuo atveju neigiami efektai bus pašalinti, o resursų atsilaisvins krūvos
- Jei identifikuojame, kad tikslui pasiekti esminė kliūtis yra užburtas ratas, tai esminis veiksmas – tą užburtą ratą sulaužyti
Kaip matome, viskas labai paprasta: jei matome, kad mūsų tikslai stringa dėl užburto rato, tai visai nesvarbu, kurioje vietoje tą užburtą ratą laužyti. Ir tai atveria didžiules galimybes gerinimui: daugeliu atvejų užburti ratai toli gražu ne tokie paprasti, kaip mūsų čia nagrinėjamamuose pavyzdžiuose – juose būna visa krūva grandžių. Tai reiškia, kad neretai mes galime atrasti labai mums patogų ir nestandartinį sprendimą.
Tačiau grįžkime prie mūsų studento, jo užburto rato ir paprastų sulaužymo būdų. Čia pasižiūrėkim į reikalą tiesiog geriausios praktikos požiūriu. Geriausios praktikos metodologijos mums sako, kad nereikia išradinėti dviračio, o tereikia tinkamai identifikuoti problemas ir apsižvalgyti aplinkui, ieškant tų, kas tas problemas jau sėkmingai išsprendė, o tada tiesiog tokį sprendimą pasiimti ir panaudoti. Tai paprasta: pasaulyje yra milijardai žmonių, o tai reiškia, kad praktiškai neįmanoma rasti tokios bėdos, kuri nebūtų išspręsta tūkstančius ar net milijonus kartų. Gyvenimiška patirtis irgi sako paprastai: durniai mokosi iš savų klaidų, o protingi – iš svetimų.
Taigi, grubiai pažvelgę, dar vieną dalyką pastebėkim: studento atveju yra du skirtingi scenarijai, kuriems galime atrasti labai paprastus, tačiau gan skirtingus sprendimo būdus. Vienas scenarijus yra bendras (darbdavio klausimas, ar išvis toksai žmogus gali kažką dirbti), o kitas – susijęs su specialybe (ar tikrai turi tinkamą kompetenciją).
Bendras atvejis: reikalinga tiesiog darbo patirtis
Darbdavys dažnai gali reikalauti darbo patirties dėl paprastos priežasties: jis nori būti įsitikinęs, jog vakarykštis studentas tikrai supras, kas yra darbo tvarka, sugebėjimas dirbti komandoje, įmonės interesų supratimas ir pan., t.y., tiesiog turės patirtį, kaip darbuotojas. Visoms įmonėms reikia žmonių, kurie dirba, o ne nosį krapšto ir varnas skaičiuoja. Ir visos įmonės nori būti tikros, kad joms nereiks su tais nosį krapštančiais cackintis.
Sprendimas, kaip matome, čia labai paprastas: jei esate studentas ir įtariate, kad būtent dėl bendros darbo patirties trūkumo negalite rasti darbo, įsidarbinkite bet kur ir bet kuo. Valytojo darbas puikiai tinka: darbdavys tikrai įvertins, kad jūs nebijote net ir „purvinų“* darbų, esate pasiryžęs sunkiai dirbti, esate neabejotinai motyvuotas. Juodus, sunkius darbus dirbę žmonės papildomų balų prisirenka labai daug.
Taip, tai visas sprendimas. O ko jūs tikėjotės, gal ko nors mistiškai sudėtingo ir dvasingo? Taip, bendru atveju sprendimas yra elementariai paprastas, nes darbą išties rasti yra lengva – kad ir valytojo. O darbuotojas, kuris tokio darbo baidėsi, yra netikęs, nes jis baidosi darbo. Štai jums ir atsakymas, ko nori dabrdavys, kai jis nori, kad turėtumėte bendrai kokią nors darbo patirtį.
Visgi aš pasakysiu kai ką apie tai, kaip vertins tą su jūsų profesija nesusijusį darbą būsimas jūsų darbdavys. Čia pažiūrėkime keletą pavyzdžių:
- Jei dirbote valytoju – reiškia, kad jums joksai darbas nėra blogas, jūs pasiryžęs dirbti. Kita vertus, kai kuriems darbdaviams gali pasirodyti, kad jūs nesate pakankamai ambicingas, jei tokį darbą sutikote dirbti. Jei darbdavys gali taip pagalvoti, tai jūsų tikslas įsidarbinimo pokalbyje – parodyti, kad esate pakankamai ambicingas, jog dėl savo tikslų sutikote dirbti net ir valytoju (paverskite tai privalumu). Jei jūs parodysite, kad vardan savo tikslų galite dirbti bet ką – jūs laimėsite.
- Apsauginis – daugelio šis darbas suprantamas, kaip lodariaus darbas, nes apsauginiais neretai tampa neadekvačią savivertę turintys, tačiau nieko nesugebantys žmonės. Nepaisant to, netgi toksai darbas yra visgi daugiau, nei jokio darbo. Darbdaviui visada galite įvardinti labai tiesiai ir atvirai: „aš žinau, kad apsauginiais dažnai įsidarbina niekam tinkami nemokšos, tačiau aš manau, kad bet koks darbas reikalauja atsakingumo, dėmesio ir ryžto priimti sprendimus – tai pirmas mano karjeros laiptelis, aš pasiryžęs tobulėti ir dirbti viską„.
- Kasininkas supermarkete: vėlgi daugelis darbdavių tokios patirties nevertina, bet čia vėlgi yra darbas. Darbdaviui įvardinkite esmę: „taip, tai yra kraštutinai sekinantis, kruopštumo ir disciplinos reiklaujantis, tačiau bukas darbas – bet aš tai žinau ir manau, kad dirbęs sunkų darbą, lengviau galėsiu dirbti kitus darbus, o šis darbas man davė daug patirties„.
Kaip matome, visi darbai yra geri. Klausimas tik toks: ar jūs išties sugebate įvertinti tas didžiausias gyvenimo pamokas, tas svarbiausias vertybes ir patirtis, kurias jums tie darbai davė? Jei jūs tas patirtis įvertinate ir norite tobulėti – darbdavys žino, kad jūs tobulėsite, stengsitės ir įsidirbsite. Ir jis žino, kad dirbęs sunkų, neprestižišką darbą, jūs daug labiau, nei bet kas kitas vertinsite tą darbą, kurį gausite. Įvardinkite tai darbdaviui, parodykite – ir jūs laimėjote.
Taip, būtent tas gebėjimas įvertinti darbą – tai vienas iš esminių dalykų, dėl kurių darbdaviai reikalauja darbo patirties: jei jūs jau dirbęs, jūs mokate vertinti savo darbą. Jei nedirbote – tai nemokate. Darbdaviai dažniausiai žiūri paprastai. Įrodykite jiems irgi paprastai.
Specifinis atvejis: reikalinga darbo pagal specialybę patirtis
O šitas atvejis – kaip tik toksai, kur tereikia pasižvalgyti geriausių praktikų ir pernelyg negalvoti. Kokios specialybės darbuotojai labai lengvai suranda darbą, vos pabaigę mokslus arba netgi jų nepabaigę? Kokiu atveju darbdavys išskirtinai žiūri patirties, bet realiai geras žinias turintys suranda sau darbą? Ir kur išties yra neįmanoma dirbti, negavus darbo patirties? Čia galim pažiūrėti į porą labai skirtingų specialybių.
Gydytojai: šimtametė įsidarbinimo praktika
Pažvelkime į geriausią, jau šimtus metų egzistuojančią medicinos praktiką: niekas negali tapti gydytoju, vos pabaigęs mokslus. Gydytojai šimtus metų turi tą pačią bėdą: kol gydytojas neturi praktikos, tol niekas juo nepasitiki ir nesileidžia gydomas (nes pagrįstai bijo nugydymo), o kol nepasitiki ir nesileidžia gydomas, tol būsimas gydytojas negauna jokios praktikos. Dėl to daugybei medikų tenka kopti ilgais ilgais profesinės karjeros laiptais: padirbėti sanitarais ar slaugėmis, paskui – medicinos seserimis ar broliais, dar paskui – metus mokytis internatūroje, o dar paskui – kelis metus rezidentūroje, o jau tada toks gydytojas tampa realiu specialistu.
Formalūs tokio gydytojų rengimo reikalavimai (mažų mažiausiai – rezidentūra) visame pasaulyje nustatomi dėl to, kad reikalas kritiškas (niekas nenori rizikuoti žmonių gyvybėmis), tačiau tokią geriausią praktiką jūs puikiai galite pritaikyti sau patys. Jei jūsų darbdavys reikalauja kompetencijos, nenorėkit, kad jis jus išsyk įdarbintų taip, kaip norite: darbindamiesi, įvardinkite, kad norite dirbti už gerokai mažesnį atlyginimą, norite mokytis ir norite ilgai dirbti toje pačioje įmonėje. Pasakykite tiesiai, kad jums tiks bet koks darbas, jei jis bent kažkaip leis tobulėti, mokytis ir gauti jums reikalingą kompetenciją. Ir aš jums garantuoju, kad darbdavys apie tai pagalvos. Nes jam reikia taip mąstančių darbuotojų. Įsivaizduokite savo karjerą taip, kaip įsivaizduoja medikai ir įsidarbinimo bėda staiga juokingai supaprastės.
IT specialistai – atvirkščias fenomenas
Visai kitoks, tačiau puikiai visiems žinomas lengvo įsidarbinimo atvejis – tai kompiuterastai. IT specialistai, kaip juos vadina. Čia labai ryškus fenomenas, kuris atskleidžia pačią esmę: šie žmonės gilinasi į savo sritį taip smarkiai, kad aukštosios mokyklos netgi neįstengia suteikti jiems gerų žinių. Jie patys išmoksta daugiau, nei jiems duoda kokia nors aukštoji mokykla. Bet IT specialistas darbą randa tik tada, jei darbdavys įvertina jį, kaip sugebantį dirbti tą darbą, kurio reikia, t.y., turintį realios patirties. Ir labai dažnai IT specialistas atrankos metu netgi neturi galimybių įrodyti savo kvalifikaciją ir kompetenciją. Todėl iš jo irgi nori darbo patirties. Bet ne kažkokios bendros darbo patirties (sysadminui nelabai tepridės balų jo patirtis, dirbant valytoju), o tokios patirties, kuri susijusi su specialybe.
Užkietėjusiems kompiuterastams čia nėra jokių bėdų. Nes nėra tokių kompiuterastų, kurie būtų užkietėję ir neturėtų patirties. Taip, tokie žmonės, jei neranda darbo, patys prisikuria visokių projektų ir projekčiukų. Patys prisiprogramuoja programų, prisidaro serverių, kompiuterių tinklų, kažkokių sistemų, gauna praktinę patirtį ir drąsiai bet kuriam darbdaviui parodo: „žiūrėkite, aš nedirbau, bet čia mano namo kompiuterių tinklas, kuriame 19 vartotojų, maršrutizatorius, namo bendrijos puslapis, serveris, mano suprogramuota bendrijos išlaidų apskaitos programa ir dar visokių dalykėlių„. Įsivaizduokite, tokius dalykus padaro net moksleiviai, kurie paskui įsidarbina rimtose įmonėse.
To pilnai pakanka: darbo patirtis pagal specialybę reiškia ne tai, kad jūs turite turėti popierių ir įdarbinimo stažą, o tai, kad jūs turite mokėti realiai dirbti tuos darbus, kurių reiks. Tokia darbo patirtis darbdaviui reiškia, kad ne vien popieriai ir kalbos įrodo jūsų gebėjimus bei žinias. Jei jūs turite realią patirtį pagal specialybę – jūs tinkamas. Popieriai šiuo atžvilgiu įdomūs tik tiek, kiek jie gali tą realią patirtį įrodyti.
Keli patarimai, kaip gauti reikalingą kompetenciją
Vėl keli tokios patirties gavimo pavyzdžiai, pagal tuos pačius kompiuterastus. Aš manau, kad greičiausiai rasite galimybę, analogišką vienam iš pavardintų variantų:
- Užsiimti ta veikla pačiam, kaip hobiu. Jei jūsų hobis sutampa su jūsų profesija ir jūs turite, ką parodyti, galite pademonstruoti savo žinias – to pakanka. Tai yra geriausias įrodymas, kad jūs tas žinias turite ir galite tobulėti, net jei ir nedirbote to paties darbo kokioje nors įmonėje. Hobis – tai įrodymas, kad jūs gilinatės į profesinius reikalus labiau, nei reikia, o jūsų patirtis – tikra.
- Įsidarbinti pagal specialybę už visiškai minimalų atlyginimą arba savanoriu. Kažkada, prieš kokius 15 metų, kai kompiuteriai buvo labai brangūs, žmonių pajamos labai mažos, o galimybės mokytis IT – labai ribotos, tai buvo įprasta praktika. Įprasta ji buvo ir Vakarų šalyse, ir Lietuvoje. Dirbti mokykloje ir prižiūrėti kompiuterių klasę, gaunant minimalų atlyginimą ar netgi išvis jo negaunant – tai labai geras variantas, jei norite gauti IT patirtį. Aš neabejoju, kad kitose srityse irgi yra panašių galimybių: prisiminkime kad ir psichologus, kurie neretai gauna praktiką „Jaunimo Linijoje“.
- Įsidarbinti ne pagal specialybę, tačiau susijusioje srityje. Pvz., tie patys būsimi IT specialistai prieš 15-20 metų neretai darbindavosi tiesiog tekstų surinkinėjimui ir pan., taip gaudami galimybę dirbti su kompiuteriu ir išmokti naujų dalykų. Nesvarbu, kad darbas būdavo ne pagal specialybę, žmogus gaudavo visas mokymuisi reikalingas priemones.
- Pagalvokite ir apie variantą, kuris apjungtų du iš aukščiau esančių: jei darbdavys reikalauja darbo patirties, jūs galite jam pasiūlyti savo darbą už minimalų atlyginimą ar formaliai įdarbinant jus kaip už pusę etato, įvardindamas tiesiai, kad norite gauti žinias ir patirtį, kurios jau leistų pretenduoti į darbo vietą normaliai. Daugybė darbdavių mielai sutiks su tokiu variantu, o paskui jūsų perspektyvos bus dar geresnės, nes įmonės viduje karjerą daryti dažnai lengviau, nei ieškotis kitos darbovietės. Ir dar: toksai variantas gali duoti jums melejoną taškų prie jūsų motyvacijos vertinimo.
Tai, kad baigėte kokį nors universitetą, dar nereiškia, kad esate specialistas ir kažką mokate: jei darbdaviai reikalauja, kad turėtumėte praktikos, tai reiškia, kad jie nori iš jūsų realių žinių ir patirties, o ne kažkokio popieriaus. Visi puikiai žino, kaip „moko“ daugelis mūsų aukštųjų mokyklų. Taigi, žiūrėkite į praktiką, kaip į atskirą mokymosi etapą, o ne kaip į įsidarbinimą.
—————
* Rašau žodį „purvinas“ kabutėse, nes joksai darbas nėra purvinas. Jei žmogus skirsto darbus į „purvinus“ ir „švarius“, jis išties turi menką gyvenimo patirtį, nevertina kitų žmonių darbo, todėl yra prastas darbuotojas ir aš pats tokiam darbo neduočiau. Turėkite tai omenyje įsidarbinimo pokalbiuose. Vien pastebėję, kad šitaip skirstote darbus, jus vertinantys žmonės gali jus nurašyti visiškai ir labai staigiai, bet tikrai to jums nepasakys, o piktdžiugiškai šypsosis ir dar patars ieškoti kokio nors geresnio darbo ir už didesnį atlyginimą. O paskui kalbėsis apie tai, koks jūs idiotas ir kad taip jums ir reikia. Labai paprasta: išsikalinėtojų, kurie vaizduoja išskirtines primadonas, kurioms kažkokie darbai esą nešvarūs, žeminantys ar dar kokie nors, niekas negerbia ir nevertina. Dažnai sako, kad bėdos būna galvoje, taigi, jei darbas jums atrodo „purvinas“, tai susimąstykit apie tai, kad trikdžiai rasti darbo yra ne aplink jus, o jūsų galvoj.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Įmanoma rast normalų darbą studentui ir be pažinčių, ir universiteto nebaigus, ir nebūnant IT’išniku. Reikia tik drąsos ir negailėt savęs 🙂
O tai kaip su ką tik baigusiais humanitarais? 🙁
Darbas už minimalų atlyginimą, mainais įgyjant taip reikalingą profesinę patirtį, tinka praktiškai visoms profesijoms. Išskyrus nebent tuos darbus, kur jokios praktikos apskritai nereikia -- anglių krovikus, apsimiegojusius sargus, padienius šlavėjus ir panašiai.
na humanitaras, humanitarui nelygu 🙂 žiūrint ką baigėt tas ir bus 🙂
Jei jūsų humanitarinė profesija yra tokia, kurios tiesiog nereikia versle, tai darbo greičiausiai reiks ieškotis valdiškoje kontoroje. O tai reikš, kad galioja kiti dėsniai. Ten darbo patirtis, žinios ir motyvacija dažnai niekam neįdomi.
Tokiu atveju veikia tik vienas faktorius -- labai tikslingas ir atkaklus pažinčių ieškojimas ir mezgimas.
Viskas lygiai taip pat. Mano žmona yra humanitarė. Svajojo dirbti lietuvių kalbos redaktore. Ir ką? Kabinosi visų su šia sritimi susijusių darbų. Redagavo mokslinius darbus (bakalaurai, magistrai, disertacijos) ir t.t. Tokio darbo rasti nebėda. Laikui bėgant atsirado ir nuolatinis darbas. O dabar jau ir antras (tiesiog prašė, kad ateitų ir sudarė visas sąlygas).
Atsirado patirtis ir darbas pats pradėjo mano žmonos ieškoti 🙂
Kai aš jai sakiau tai prieš kelis metus, ji nelabai manimi tikėjo, bet dabar įsitikino, kad darbas tikrai susiranda žmogų, jei jis to vertas 🙂
O humanitarams belieka sukalbėti dvejus poterius ir eiti į kunigus.
Geras straipsnis, pats išbandžiau pradžioj įsidarbinimą šiek tiek artimoje srityje ir puse etato 🙂 po to žymiai lengviau dėl įgytų žinių ir kitų požiūrio į jau įgytą patirtį.
oij, didžiausia problema, kad tie univerai siunčia į praktikas, bet per praktiką spėju dauguma nieko gero ir nedaro, o tik gauna popieriuką, jog atliko praktiką. O štai čia jie ir galėjo įgyti tos patirties…
„jie nori iš jūsų realių žinių ir patirties, o ne kažkokio popieriaus“ -- čia reikia užrašyti ant kiekvieno universiteto durų 😉
Taip, jie siunčia į praktikas, bet per tas praktikas ateinantys studentai dažnai būna tokie neaišku, ko norintys, kad niekas su jais išvis neprasideda, o tik pasako, kad pasirašys ir viskas, kad tik netrukdytų.
Blogas požiūris dėl universiteto praktikos, ypač šiandien IT rinkoje. Praktikos vietą renkasi pats studentas. Reikia tik šiek tiek pasiklausinėt kur geriau. Tas pats Barclays priiminėja studentus ir atsirenka tinkamus. Ir šiaip, vis daugiau įmonių tokiu būdu auginasi specialistus.
Didžiausia bėda, kad vis dar likęs tas požiūris pas kai kuriuos -- egzaminą nusirašyt, praktiką „susiveikt“, diplominį „prastumt“, o tada jau turėsiu popierių ir galėsiu gyvent. Darant viską sąžiningai, jokių problemų su įsidarbinimu IT srityje šiandien nėra.
Taip, vat su tais, kur praktiką susiveikinėja ir nori, kad jiems tik pasirašytų -- tai ir yra problemos. Tik deja, kiek man teko susidaryti įspūdį, tokių yra didesnė dalis :-/
Kaip čia pasakius. Aš dabar vis dar mokausi VU MIF’e ir ten pat dėstau, tai su studentais bendrauju nuolat. Praktika pas mus būna bakalauro 4 kurse ir magistro 2. Sakyčiau, kad vos ne didesnė dalis studentų tuo metu kai ateina praktikos laikas jau dirba pagal specialybę. Nors teko matyt ir kaip studentas ginasi praktiką atliktą grupioko „įmonėje“ ir panašių aukščiausio lygio šūdmalysčių, bet tai tik vienetai.
Dar
Plius yra dar vienas būdas. Jei kažkur mokaisi ir tikiesi ko nors pasiekt savo srityje, reiškia anksčiau ar vėliau susipažįsti su toje sferoje jau dirbančiais žmonėmis. Nežinau kaip kitur, bet IT sferoje labai populiari praktika, kai esamų darbuotojų prašoma atvest nepatyrusius, bet perspektyvius darbuotojus (dažniausiai kursiokus iš tos pačios specialybės). Už tai paprastai išmokamas priedas prie algos. O jeigu nieko nepažįsti, reiškia tavo kaip būsimo darbuotojo motyvacija nėra labai tvirta, arba net draugai į tave nežiūri, kaip į perspektyvų ir gali kaltint tik pats save.
Taip, IT yra šita specifika, kuri įdomi -- gerų darbuotojų paklausa yra žymiai didesnė už pasiūlą, tačiau kompetencija yra labai smarkiai išsibarsčiusi.
Tarp tų, kas studijuoja informatiką, žinios varijuoja neįtikėtinai -- būna pirmakursių, kurie gali savo dėstytojus mokyt, o būna bakalaurų ir magistrų, kurie neskiria šešioliktainės nuo dvejetainės.
Smagus straipsnis.
Norėčiau šiek tiek oponuoti dėl „galiu dirbti bet kokį darbą“. Taip, labai šaunu, kai absolventas nesibaido „nepatinkančių“ darbų, nenori neadekvataus atlyginimo („aš mokiausi keturis metus ne tam, kad už minimumą dirbčiau!!“), neaukština savo diplomo ir t.t. Tačiau pasakymas „galiu dirbti bet ką“ dažniausiai reiškia „aš esu labai gera beždžionėlė“. Todėl, kad mąstantis žmogus aiškiai ir tvirtai žino, ko gyvenime siekia, ko nori, kaip tą žada pasiekti.
Taigi pirmas dalykas, ką reikėtų padaryti ieškantis darbo, tai aiškiai žinoti, kokio darbo tu nori. Pokalbyje su darbdaviu taip pat aiškiai tą įvardinti (svarbu: nebijoti tą padaryti). Naudojant anksčiau minėtus pavyzdžius -- „aš žadu būti chirurgu, aktyviai to siekiu, tačiau suprantu, kad reikia pradėti nuo paprastesnių dalykų, todėl kaip pirmąjį žingsnelį pasirinkau slaugo darbą jūsų ligoninėje“. Kaip rodo patirtis, jauni žmonės arba neturi tokių tikslų (kas automatiškai juos padaro beždžionėlėmis/robotukais), arba, kažkodėl, pokalbio metu jų net klausiami neišsako.
Antra, reikėtų šviestis savo pasirinkta kryptimi. Internetuose medžiagos yra iki kaklo tam. Jeigu žmogus nori dirbti pardavimų vadybininku, tai turėtų nepagailėti mėnesiuko ir išsinagrinėti šią sritį nuo a iki z. Jeigu pokalbio su darbdaviu metu toks žmogus galėtų nupiešti savo įsivaizduojamą pardavimų procesą, paaiškinti kaip jį išmatuoti ir kontroliuoti, papasakotų kaip, jo nuomone, turėtų atrodyti pokalbis su klientu -- jo šansai gauti tą darbą padidėja eksponentiškai. Jeigu jis to padaryti negali, tada belieka susitaikyti su pelnyta beždžionėlės etikete.
Trečias, pakankamai svarbus dalykas, yra savęs pateikimas. Dažnai žmonės net nesusimąsto ką pagalvoja darbdavys, radęs kelintą gramatinę klaidą jo CV, skaitydamas sausą motyvacinį laišką, copy-paste’intą iš cv.lt, ar pamatęs į jo kabinetą atėjusį žmogų su nutrintais džinsais, kedais ir megztiniu. Be abejo, įvaizdis yra nieko vertas, jei žmogus neatitinka reikalavimų. Tačiau jis yra be galo svarbus, kai į pokalbį pakviečiami keli kandidatai.
Kai pradedi žiūrėti į visą situaciją iš darbdavio bokšto, pradedi galvoti, kokį žmogų priimtum į darbą, kad jis duotų naudą, tada viskas po biškį susidėlioja į vietas ir visi ratai savaime dingsta.
Taip, visa tai tiesa, tik čia viena problemėlė: tokie žmonės, apie kokius pasakojate, yra tokia retenybė, kad jų ir tarp darbo patirtį turinčių yra pakankamai nedaug, o tarp studentų -- išvis beveik nėra. Per sudėtinga jiems tai.
Rokiški, tave delfi komentatoriai ant laužo sudegins, jei ras šitą įrašą. Dirbti už minimumą su aukštuoju, yra orumo pažeminimas 😀
Tikiuosi, kad didžioji dalis studentų perskaitys ir į galvą įsidės.
Beja, dar vienas labai naudingas dalykas -- dalyvavimas visokiuose savanoriškuose projektuose. Parodai būsimam darbdaviui, kad ne veltui laiką švaistai, išmokai bendrauti su žmonėmis, realias problemas spręsti, etc.
Aš tikiuosi, kad tokius skaitytojus apopleksija ištiks ir nieko jie nekomentuos.
Geras straipsnelis. Dar pridėčiau, kad reiktų nesibaidyti padirbėti ir studijų nebaigus. Jei neatsiranda mokamo darbo, galima kad ir mėnesį pasisiūlyti nemokamai padirbti žinomoje tos srities įmonėje, kad atsirastų bent kažkoks įsisvaizdavimas apie jos virtuvę, srities tendencijas ir pan.
Pats asmeniškai dirbu nuo 12 klasės. Ir aukštąjį mokslą baigiau sėkmingai.
Taip. Daugelis studentų puikiai susitvarko: pirmą vasarą kokiam kaboke -- štai ir pirma patirtis. Arba kokioje savanorių įstaigoje.
Antrą vasarą -- jau link specialybės, o dar pora metų -- žiū ir dirba jau pilnai pagal specialybę, nors ir mokslų nespėjo dar pabaigti.
Tuo tarpu kiti, baidęsi prastesnių darbų, skundžiasi paskui, kad anie pažinčių kažkokių turi, todėl taip sekasi jiems. Aišku, kokių pažinčių turi -- darbinių 🙂
Kai darbdaviui (IT kompanija) būsimam užsiminiau, kad dirbau Anglijoje (na, kažkaip nereikėjo specifikuoti, kad iš betono liejau vazonus) ir kad paskui chaltūrinau rinkdamas tekstą kryžiažodžių žurnalui, tai mane ėmė tik klausinėti ar man tiks toks darbas, kurį jie siūlo.
Iš nupieštos situacijos galima pagalvoti, kad studentas studijavo mėnulyje. T.y., neturėjo galimybių niekaip savęs parodyti dar studijų metu. Čia toks keistokas, neretai iš studentų girdimas paverkšnojimas, kuriuo visiškai netikiu (remdamasi savo pačios patirtimi).
Taip, jie vat paverkšnoja, tai aš čia ir rašau, ką daryti tiems, kurie patys nesugeba susidėlioti visko. Paprastai. Taip kad sugebėtų net bukiausi.
Straipsnis yra geras ir galbūt kai kam aktualus, deja, norėčiau atkreipti dėmesį į esminius netikslumus ar klaidingas prielaidas, kurios gali pridaryti tik žalos ar taip pat sukurti uždarą ciklą. Tai karjeriniai „laipteliai“, kurie ne visada tinkami. Tai išskirtinai psichologinais tikslais paremtas dalykas. Toks psichologinis „ugdymas“ kartais labai naudingas, bet ne visada būtinas ar tikslingas. Pateiktame pavyzdyje yra klaida, medikai nepradeda nuo seselių ar sanitarų darbo, o iš karto mokosi daktaro specialybės, nes tai skirtingi darbai, reikalingos skirtingos savybės, įgūdžiai. Minėtieji „laipteliai“ yra tik betikslis laiko švaistymas. Būkim realistais, visos specialybės specializuojasi, nes ne visi sugeba būti „visų sričių“ specialistais ar turi tam laiko. Internatūra, rezidentūra yra iš karto tas darbas, kuriam mokytasi, daktaro gydant pacientus. Dėl tos priežasties kai kur internatūra panaikinta, kaip nebereikalinga. Darbdaviai tą taip pat supranta. Dėl ilgo, brangaus mokymosi proceso daug būsimų daktarų nesugeba išgyventi ir besimokydami priversti įsidarbinti, bei dažniausiai pasirenka artimos srities mažiau kvalifikacijos reikalaujančius darbus: sanitarai, seselės, kam labiau pasiseka gal ir laborantai. Bet tai ne dėl kažkokių „laiptelių“ ar karjerinės būtinybės. Yra tokių, kuriems tai tampa paskutiniu laipteliu. Net ir sėkmingai baigę mokslus pasilieka pagalbiniais darbuotojais. „Neturi reikiamos patirties“ ar kokių įgūdžių, nes švaistė laiką minėtiems darbams, kurie šiuo atveju tapo uždaro ciklo priežastimi.
Daug kvalifikacijos ir įgūdžių reikalaujantys darbai, ne vien medicinos srityje, labai skiriasi nuo mažiau reiklių. Todėl iš karto yra mokomasi to ko reikia ir tos srities. Ugdomi reikiami įgūdžiai, bei stengiamasi įsidarbinti tinkamai. Su laiku, dirbant pašalinius darbus, daug kas gali būti prarandama, užmirštama ar paprasčiausiai pasikeisti. Darbdaviai į tai taip pat atsižvelgia.
Tamsta darote šias klaidas:
1. Manote, kad tai yra grynai psichologinis dalykas.
2. Manote, kad gydytojams nereikalingos žinios iš „žemesnės“ praktikos.
3. Pateikiate nesuprantamą teiginį, kad internatūra kai kur panaikinta, nes tai išties tas darbas, kuriam mokytasi.
4. Manote, kad būsimi gydytojai renkasi darbą tik dėl išgyvenimo, o ne dėl praktikos.
5. Manote, kad praktika tampa priežastimi, dėl kurios gydytojo žinias įgiję žmonės neįsidarbina.
Bendru atveju tamsta darote klaidą, manydamas, kad darbo praktika sukuria neigiamą ciklą ir painiojate pasirinkimą dirbti ne pagal specialybę (dėl ko užmirštamos žinios) su negalėjimu įsidarbinti pagal specialybę.
Žodžiu, susiimkite.
Susiimu ir bandau klaidas taisyti:
1. Taip, tai dar ir socialinis ir visoks kitoks reiškinys. Cursus honorum principai gal ir tinka vadovaujančioms pareigoms, ar su kai kuriomis specialybėmis, bet ne visada tomis, kur reikia daug sugebėjimų ir pasiruošimo, įgūdžių. Todėl tikslas grynai psichologinis (tai nuomonė).
2. Niekada neteigiau ir neteigsiu, kad kažkokios žinios nereikalingos. Žinias apie pagalbinių darbuotojų atliekama darbą galima gauti ir neatliekant praktikos su visomis tomis specialybėmis. To darbo dirbti greičiausiai nereikės. Sanitarai, seselės, jei visas praktikas reikėtų atlikti, tai reikia įskaičiuoti ir tą laiką, kuris sugaištamas ruošiant šiuos specialistus: 9m + dar kažkiek. Kokia mokymo sistema gali leisti sau tai? Ieškant darbo tai taip pat aktualu.
3. Patikslinu suprantamiau, internatūrą naikino dėl ministerijos išvadų, kad darbo praktiką galima atlikti ir be formalaus internatūros laikotarpio, kuris kainuoja pinigus.
http://www.alfa.lt/straipsnis/204564/Medicinos.studentai.mokysis.trumpiau=2008-10-31_16-27/
Realiai reikia kalbėti apie mokymo metodiką. Bet ne apie tai kalbama…
4. Darbas darbui nelygus. Nemanau, kad visi renkasi pagal šabloną ir vienodai, bei tais pačiais motyvais.
5. Iššvaistytas laikas netinkamai praktikai, yra priežastis ne vienam žmogui neleidžianti rasti tinkamo ar norimo darbo. To netaikau tik gydytojams (nors ir tokių yra). Šios specialybės žmonės nesunkiai randa darbą, nes gydytojų poreikis yra didesnis, nei jų yra.
Jei gydytojas su diplomu ir licenzija pradės dirbti nei iš šio nei iš to sanitaru ar sesele?… Galbūt tai ir sveikintina, įgavo patirties, susipažino su kita specialybe. Tik turbūt nemanai, kad tokia praktika labai padės karjeroje?
Ponas Juliau, aš čia beskaitydamas pagalvojau vieną dalyką, kurio norėčiau tamstos paklausti. Ar jūs tikitės, kad jei pats savęs nesuprantate, tai kad jus kas nors kitas supras?
Savęs supratimas yra tipiškai dieviška savybė. Būdamas paprastu mirtinguoju prie tokių tikrai neprisiskiriu.
Jei kiti nesupranta, tuomet problema…
Darbo rinka yra pagrindinis ekonomikos resursas. Ji iš dabartinės gali evoliucionuoti įvairiai. Tad tik siūlau atkreipti dėmesį į tai, kad ieškomas „bet koks darbas“, už „gerokai mažesnį atlyginimą“, „norite ilgai dirbti toje pačioje įmonėje“ yra tarybinių darbo santykių apibūdinimas.
Noreciau truputi patikslinti viena Juliaus teigini:
Seseles ir slaugytojai yra atskiros profesijos, kurias norint uzimti taip pat reikia tureti seseles/slaugytojo issilavinima, kuris mokomas atskirai nuo bendrosios praktikos gydytojo. Yra net tokios programos (http://www.lsmuni.lt/priemimas/lsmu-studiju-programos/medicinos-akademija/pirmosios-pakopos-studiju-programos/slauga) taip kad, gyditojas/busimasis gydytojas NEGALI (http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=65396&p_query=&p_tr2=)
Todel studijuojant Bendrosios praktikos gydytoju niekas nepriims dirbti slaugytojo darbo.
Ir kelinta karta pastebiu labai nemalonia praktika siame puslapyje, kai uzsipuolami daugiau zinantys zmones, tikslinantys faktus naudojant „o man atrodo“ ir „kazkur girdejau“ tipo argumentus.
Peace
Kadaise sakiau, kad baninsiu tuos, kas parašo Peace, bet jums atleidžiu, kadangi į FAQ šito dalyko neįtraukiau. Reiks įtraukti. Nes šitas žodis yra labai aiškus simptomas. Bus dar daugiau jums nemalonios praktikos.
O šiaip, tamsta teisingai pastebite -- tiesiogiai gydytojas negali dirbti sesele ar slauge, nors ankstesniais laikais berods galėdavo. Kita vertus, tais ankstesniais laikais buvo labai paplitusi dar kita praktika -- neretas baigdavo seselės mokslus, nes gaudavo labai daug papildomų balų už tai, stodamas į gydytojo mokslus, o į seselių mokslus įstot galėdavo lengviau, kai padirbėdavo sanitaru.
Kaip dabar su tokia tvarka -- nežinau, berods nemažai kas keitėsi.
Labai patiko sita citata: „prisiminkime kad ir psichologus, kurie neretai gauna praktiką “Jaunimo Linijoje”. Galiu pridurti, kad ne tik psichologai, bet ir psichiatrai ten eina semtis patirties, nes VU MF jos nesuteikia pakankamai, o per rezidentura jau reikia dirbti, karts nuo kartos sio bei to pasimokant.
Ir pilnai pritariu, kad iseitis is studentisko „ismokto bejegiskumo“ yra daugiau nei paprasta -- per praktika. Malcolm Gladwell rase apie 10000 valandu desni, tai visai nesvarbu kur tu ji susirinksi, svarbu, kad galetum pademonstruoti patyrima.
svarbiausia, kad per keturis bakalauro studijų metus nesėdėtum barake nieko neveikdamas. studijuojant atsiranda begalė galimybių save visur realizuoti. net kažkokia veikla studentų atstovybėse gali atverti daug durų, ir žiūrėk, tai kokia chaltūra nukrenta, tai maži darbukai už nedidelius autorinius atlyginimus. taip ir iki normalaus darbo prieiti galima.
sunku tiems studentams, kuriuos tėvai įpratino prie minties, jog valstybė turi surasti jiems darbą vien tik todėl, kad jie turi popierių.
Taip, labai daugelis, kurie aktyvesni, pradeda nuo mažų darbelių, gauna patirties ir bėda išsisprendžia. O dėl popierių -- jie ką nors reiškia tik saikingai daliai specialybių.
Zinau kelis va tokius atvejus. Bakalauras nenori dirbti uz nedidele alga, nors istikro yra padidintos savivertes idiotas. Per pora metu nerades darbo su oria alga, nusprendzia siekti magistro diplomo. Gavus diploma, niekas nepagereja, nes dabar isvis neivienas darbdavys nenori idarbinti 28 metu avino, kuris niekada nera dirbes jokio isvis darbo. Tada musu herojus stoja i doktorantura, nes tevai jau veja is namu ir visaip gedina, o doktorantams jau moka siokia tokia alga. Ir stai dar po keliu metu mes gauname pagiezinga, prasta akademika su narcisiszmo priepoliais, kuris vis tikisi kad tuoj tuoj bus ivertintas skaitine israiska ant algalapio. Cia taip vadinama mirties spirale?
Moralas butu toks, eikit jaunimas visi dirbt, tada bus maziau akademiku verdanciu akademini kisieliu kokiam ekonomikos ir vadybos fakultete 🙂
Atsiprasau del lietuvisku raidziu nebuvimo mano komentare.
Pats nesenai buvau panasioje cia aprasytoje situacijoje ir taip pat masciau kaip Rokiskio buvo pasiulyta. Mano pastebejimai is sitos puses:
Tikrai ne visi darbdaviai nori uzsiauginti sau specialista, investuoti i ji laika ir pinigus. Darbo ieskojau krizes laiku, galbut tai taip pat buvo vienas is faktoriu, bet dauguma darbdaviu nori darbuotojo cia ir dabar, kad ir uz daug didesne alga, tokio, kuris jau rytoj galrs atlikti visus jam pavestus darbus. Jie nenori net nemokamo darbuotojo, nes jis jiems kainuojalabai brangiai -- laika. Reikia laiko ji apmokyt daugiau negu patyrusi, reikia laiko kol jos viska perpranta, o to laiko nera nes jau po pusmecio imone gali buti bankrutavusi, sprendimo ir efektyviai veikiancios darbo vietos reikia cia ir dabar. Neretai imonese zmogiskieji resursai sudaro ne tokia jau didele dali visu islaidu, todel darbdaviai yra pasiryze moket daugiau uz patyrusi nei imti pigu nepatyrusi -- laikas yra labai brangus.
Darbdaviai supranta kad tas zmogus, kuris ateina su prasymu pradeti karjera ir nori pradeti nuo zemiausio laiptelio ju imonej yra visai protingai mastantis, o jei jis masto protingai, vadinasi jis ieskos galimybiu kilti toliau ir anksciau veliau jas ras ir gausis taip, kad darbdavys apmokys nauja darbuotoja ir kai jau jis bus efektyvus, tas darbuotojas iseis i kita imone, kuri netures jau jo apmokyti, todel pasiulys didesni atlyginima, kai senajai imonei apmokymas taip ir neatsipirks -- darbdavys nenori buti pirmuoju laipteliu nes neretai nera pelninga.
Cia tokie negatyvus ir nuviliantys mano pastebejimai. Taigi, ka reikia daryti norint pradeti darba?
Yra labai labai daug keistu zmoniu pasaulyje (nors darbo pradejau ieskotis ne taip senai, bet jau atrinkinejau zmones ir i kitas darbo pozicijas, taip pat greitai ir sekmingai lipu aukstyn karjeroje). Maciau tokiu keistu, i kuriuos tiesiog ziuri ir nesupranti ka jis cia veikia sitam darbo pokalby. Jei neturit darbo patirties per pokalbi parodykite geras charakterio savybes: mandaguma, isaukletuma, norejima tobuleti, domejimasi viskuo kas vyksta aplinkui (reikia zinoti kazka apie viska ir viska apie kazka), nesakykit kad norit pradedi karjera cia (darbdavys nenori investuot i pradejima ir kad jus pabegtumet), sakykit kad karjeros norite butent sitoj imonej, susiraskit kokia pozicija norit uzimti ir aiskiai ja ivardinkit (tegul tai ir nebuna viso gyvenimo pozicija, uzsibreskit laikotarpi, kad per tris metus norit tapti tuo ir tuo) ir tai irodykite darbdaviui.
Ka noriu pasakyti, kad neturint patirties labai labai ir labai svarbu yra jusu charakteris ir kaip ji mokate pateikti.
Darbdavys gali susigundyti jus priimti ir apmokyti vien del to, kad jus buvot smagus pasnekovas ir galite duoti naudos ne vien savo darbo vietoj, bet patarimu „is salies“
Taip, tie, tamstos minimi keisti žmonės -- tai fenomenas. Kai ateina darbintis, patirties neturi, nežino, ką nori veikti, žinių -- tuščia galva, tačiau yra baigimo diplomas. Ir dar įprastai būna, kai tokie pasako, kad nori bent 2-3 tūkstančių į rankas, pradžiai.
Čia galim atsiremti į tai, kad daugiausiai lemiantis veiksnys yra darbuotojo motyvacija.
Vakar viena ausimi girdėjau tokią istoriją: mergikė iš Lietuvos, turint VU ekonomikos diplomą, Liuksemburge dairinėjosi darbo ir berods „Ernst&Young“ pasikvietė darbo pokalbiui dėl kokio tai vadybininkės (tikrai atidžiai nesekiau pokalbio, tai negaliu garantuoti) darbo, bet išvydę lietuvišką diplomą nusprendė, kad ji labiau tinkama jų bendrovės kavinėje padavėja būti. Tai vat visos šio tinklaraščio diskusijos fone mąstau, ar reikėjo sutikti (tikintis karjeros pakilimo) ar gerai, kad atsisakė?
Na tai imkim ir padėliokim pagal tai, kaip nagrinėjome:
Ernst and Young yra kontora, kuriai pakankamai rūpi darbuotojų kompetencija, nes tai visgi specifine veikla užsiimanti įmonė, o ne perku-parduodu. Taigi, kokio sprendimo reiktų? Ogi paprasto: gauti bet kokios praktikos iš atitinkamos veiklos.
Jei tamstos pažįstama norėjo darbintis ten, kur auditus daro, padavėjos patirtis jai nepadėtų. Kita vertus, jei ta pozicija susijusi būtų su klientų priežiūra -- padavėjos darbas gali duoti tam tikros patirties.
Čia reiktų tiesiog sutarti aiškiai dėl karjeros perspektyvų ir to, kokią naudą būsimai karjerai duoda tokia pozicija.
Bet čia yra dar vienas, įdomesnis dalykas: Ernst and Young yra tokia kontora, kad šitas pasiūlymas, tikėtina, buvo tiesiog testas.
Aptariant su potencialiu darbuotoju, kaip jis reaguos į pasiūlymą dirbti visai netinkamą darbą ir kaip jis gali įsivaizduoti savo tobulėjimą toje padavėjo pozicijoje, etc., atranką darantys žmonės gali labai daug sužinoti ir įvertinti 🙂
Taigi, jei norisi labai trumpo atsakymo -- jai reikėjo neatsisakyti išsyk, o aptarti ir paanalizuoti.
Na dar prie viso gero rašinėlio pridėsiu -- paprasčiausia praktika ar stažuotė kad ir pora mėnesių, kad ir už dyką.
Man tas variantas puikiai suveikė. Paėmė kaip praktikantą, mėnesį dirbau už 0Lt, po to pora mėnesių už minimumą, o po to jau prasidėjo normali karjera, normalus darbas ir normalūs atlyginimai. Čia aišku su sąlyga, kad per praktiką nereiks virti kavos ir krapštyti nosies. Dažnai per praktiką galima užsidirbti ne pinigų, o rekomendaciją, kuri irgi ateityje tikrai pravers 😉
O praktikantų daug kas ieško gan dažnai (na bent mano industrijoje).
Taip, tai labai geras būdas. Yra tik viena problema čia -- tai priklauso nuo darbdavio geranoriškumo, nes už dyką šiaip priimti į darbą negali dėl įstatymų, o minimumas -- tai jau visgi išlaidos.
Kita vertus, kol praktika pagal aukštąjį mokslą, tol tai yra labai gera proga -- būtent dėl to, kad darbdaviui barjerai nesatatomi.
Priklauso dar ir nuo darbdavio. Faktas, kad visi darbdaviai siekia pelno ir iesko kuo geresniu darbuotoju uz kuo mazesne kaina, zinoma pades isidarbinti pasiulytais metodais. Taciau pasiulymas savo paslaugu uz mazesne kaina yra siek tiek rizikingas, nes yra nemazai darbdaviu, kurie megsta po bandomojo paleisti darbuotoja, ir pasiimti kita toki pat trims menesiams. Nes tarkim kompetencijos visu panasios ir darbdavio manymu, pakankamos darbui atlikti.
Nors kita vertus, lygiai kaip darbdavys keicia vienodu kompetenciju darbuotojus, lygiai taip pat darbuotojas po triju menesiu gali eiti pas kita tokio pat lygio darbdavi, ir, turedamas jau kazkokios patirties, reikalaut jau ir salygu geresniu.
Tai tokie darbdaviai, kurie iš tų bandomųjų gyvena, yra pasmerkti. Tos įmonės niekada neįstengia stabiliai augti ir nuolat turi krūvas bėdų.
Kita vertus, net ir tokios įmonės duoda kažkiek patirties darbuotojams.
Aha, esu iš tų, pabaigusių gryną „artes liberales“*, kurio dėka gavau išsilavinimą, tačiau ne amatą. Kitaip tariant, nemoku dirbti jokio darbo ir augin(a)u grandžių pajėgumus, nes man atrodė/atrodo?, kad stiprint teorinę bazę yra aukso kiaušiai. Taigi dėkui, Rokiški, už spyrį.
Pridėsiu tik, kad absolventai, berods, iki 25 metų ir nedirbę pagal savo specialybę gali pasiūlyti darbdaviui sudaryti sutartį su darbo birža, kuri kažkiek laiko dengs pusę jo atlyginimo. Ir nors Rokiškio pasiūlymai yra naudingi, tačiau taip pat yra gerai susipažinti ir su visokiais “apsaugos mechanizmais” (ir vidaus, ir ES), skatinančiais pienių įsidarbint pagal jo specialybę.
*http://live.tvdu.lt/content/filosofai-met-i-k-laisv-universitete-kur-ji – jei kam bus įdomu, tai čia yra ilgas, su lievais oftopais, video apie artes liberales dalyką, kuriuo, panašu, veikia ir daugelis mūsų h. universitetų.
Aš esu turėjusi ir praktikantų, ir įdarbinusi „žalių“ studentų. Vienas praktikantas tikrai buvo labai geras, norėjau pasilikti, bet jis ieškojo darbo Kaune. Kiti pusėtini, atėjo laiką prastumti, o ne mokytis. Vieną potencialų įdarbinau, bet kol kas neblizga -- nors jau pusmetis kaip dirba, bet dar traukti reikia už ausų.“Žali“ studentai įsivaizduoja, kad po pusmečio jie jau yra asai -- lygūs kolegoms su 5-10 metų patirtimi. Algos būna užsiprašo net didesnės nei kolegų. Bet gyvenimas parodo, kad kai tik tenka problemas spręsti greit, nešabloniškai, profesionaliai -- tų metų jiems trūksta.
Taip. Gal būt dar tame yra ir šiokia tokia dalis jaunatviško entuziazmo, tikėjimo savimi, bet kad jis ir ribas kartais peržengia.
Kartais būna tokių žalių, bet išties gerų jaunuolių, kartais tiesiog puikių, bet jie tokie reti, kad kiekvieną paskui atsimeni.