Vytautas V. Landsbergis

Ponas Vytautas V. Landsbergis yra žmogus, o ne botas. Nes botai nemoka dviprasmybių.

Mano blogo statistika rodo, kad tik vienas iš 10 apsilankiusiųjų yra žmogus. Spaminių komentarų – irgi 10 kartų daugiau, nei tikrų. Gerai dar kad yra softo, kuris prieš tuos botus padeda atsilaikyti. Ir gerai, kad aš rašau lietuviškai. Ir gerai, kad aš parašiau neseniai apie blogerio dilemą ir nutariau nepalikti apgalvojimui šito straipsnio, todėl neapgalvotai jį jums duosiu iškart.

Aš čia pasakysiu jums vieną nuostabų lietuvių kalbos privalumą: kadangi ji neturi gramatikos*, tai nepavyksta padaryti normalių botų, kurie parsintų ir generuotų. To dėka mes vis dar galim jaustis saugiais, kai anglakalbiai jau ima dusti ir neretai neįstengia atskirti, kur kažką rašinėja botas, o kur – žmogus. O lietuviams dar ilgokai seksis, nes ir šalis maža, ir kalba nenormali. Kartais kalbėti sintetine, o ne analitine kalba – tikras džiaugsmas, žinokite.

O anglakalbiams sunkiau. Botai jau senokai rašo tekstus, dalyvauja diskusijose (ir forumuose, ir bloguose), lengvai palaiko pokalbį, konsultuoja klientus, įkalba juos pirkti ir t.t.. Naujesnės tendencijos – botai, kurie emuliuoja ir žmogaus išvaizdą, pvz., pr0n čiatuose: klientas galvoja, kad kalba su žmogum ir žiūri į tikrą pliką mergą, bet kuriem galam samdyti žmogų, kai galima tą su softu atlikti ir parodyti? Esant geram trimačiam modeliui, parinktoms tekstūroms ir pakankamai prastam (mažos rezoliucijos) galutiniam vaizdui, atskirti generuoto pseudožmogaus nuo tikros pasamdytos merginos – neįmanoma. Čia prieš dešimt metų sėdėdavo būriai mergų lietuvaičių ir čiatindavo plikos prieš webkamus, o kam jų dabar reikia?

Japonai jau daro botų koncertus, o kompiuteriai puikiai gali patys sugeneruoti visokias melodijas ir aranžuotes. Visai patys, be žmogaus įsikišimo. Aš čia prisimenu kažkokį vieną senai matytą UNIX skrynseiverį, kur kompas kūrė nesibaigiantį modernistinį meną – filmą su žmonėmis, paveikslais, gėlėmis ir t.t.. Apie tai, kad elektroninę šiuolaikinę muziką kompai gali generuot – tai matyt išvis nereikia nei kalbėti. Tūpas dubstepas yra toksai dubstepas.

Nukrypstant nuo temos: kai kažkas šneka apie autorių teises ir bloguosius piratus, tai yra panašiai, kaip žmogus šnekėtų apie tai, kad jam gėles kažkas sutrypė ir policija turi niekadėjus susekti ir nubausti. Taip, gal ir turėtų. Tik tiek, kad aplink vyksta karas ir visiems aišku, kad per artimiausias savaites ant miesto bus užleistas firestormas**, kuris sudegins ir gėlių savininką, ir niekadėjus, ir policininkus, ir gėles. Kokios dar gėlės, kokie dar piratai?

Kokie dar šūdai, atleiskite, kai pusė Tviterio yra botai, pusė FB turinio yra sugeneruota paties FB, o iš likusios pusės – visokių spaminių programų, o pusė interneto yra automatais generuojami ir dar dinamiškai perredaguojami straipsniai? Aš rašiau apie ekonominę kintančios kūrybinės paradigmos potekstę, bet realybė čia yra daug trivialesnė ir kartu baisesnė, nei gali pasirodyti. Mes dar nespėjom susitaikyti su iki nulio krentančia tiražavimo ir platinimo savikaina, o jau ir kūrybos savikaina irgi artėja prie nulio, nes viską kurti pradeda botai. Tūpos, tūpos programos.

Dabar paplitęs dalykas, kai koks nors autoblogingo botas paima iš kokio nors tinklaraščio RSS, sukaitalioja ten vardus ir vietovardžius, kažkiek žodžių pakeičia sinonimais, dar pakaitalioja sakinių struktūrą ir gaunasi visai lyg ir originalūs straipsniai, kurie atrodo, kad rašomi tikro žmogaus. Vienas tikras žmogus rašo, o tuo tarpu koks šimtas spaminių blogų daro patyliukais kopijas, kurios net ne kaip kopijos atrodo. Ir tuose autobloguose dar atskiri botai į lankytojų komentarus atsakinėja. O dar kiti botai vaikšto po kitus blogus ir komentarus rašinėja taip, kad atrodo, jog gal net visai į temą.

Ne, Lietuvoje dar nelabai tie botai siautėja. Čia pas anglakalbius. Bet ir Lietuvoje taip bus po kelerių metų. O pas anglakalbius po kelerių metų jau bus pilnavertis generavimas. Jau ir dabar jo yra pilna, tik kad jis dažniausiai nykus – paprastai viena ar kelios pastraipos su funkciniais kintamaisiais, kurie iš sinonimų žodynėlių traukiami. Bet juk technika tobulėja, vystosi. Softas irgi tobulėja. Lietuviškų spamų, kurie taip generuoti, jau irgi pasitaiko tarpais.

Kadaise kažkas pasakė, kad tėra kelios dešimtys bazinių siužetų***, kur skirtumai – tik veikėjų varduose ir vietovių pavadinimuose. Tinkamai pakeitus vardus, vietovardžius ir šiaip visokias smulkmenėles, galima iš tų kelių dešimčių siužetų gauti viską. Prikabinkim prie to DB su vardais bei vietovardžiais, gerą žodyną su sinonimų rinkiniais ir semantiniais laukais, o tada pridėkim teksto generatorių. Fcuk, rašytojai jau gali ieškotis darbo statybose.

Ai, ne, ne visai dar fcuk. Vienas dalykas yra, kurio niekaip nepavyksta padaryti botams. Teksto daugiaprasmiškumas, daugiasluoksniškumas, kuris pametamas, net jei ir gyvo pradinio teksto transformacijos daromos. Ponas Vytautas V. Landsbergis puikiai tą daugiasluoksniškumą yra įvaldęs savo pasakose.

Ponai, aš jums pasakysiu, kas išgelbės nuo botų ir kaip galima atpažinti net ir gudriausius iš jų. Bent kol kas. Botai nemoka sąmojingai visko supošlinti ir prikalbėti dviprasmybių, nes jų galvutės, žinote, nelabai vaisingos. Taip, jei žmogus kalba jums dviprasmybes ir pošlina – tai bent jau ne botas, o žmogus.

 

———–

* Bet kuris kalbainis pakleidėtų mielai, esą lietuvių kalba gramatiką turi. Tai čia,  ponai kalbainiai, aš jums pasakysiu paprastai: išparsinkite šitą tekstą automatu ir sugeneruokite iš jo tą patį su kita struktūra. Automatu, pagal formalius požymius. Apsišiksite, bebandydami bent pradėti, aš jums tai pažadu nuoširdžiai ir su visomis garantijomis. Apsišiksite, net pavienį sakinį bandydami parsinti. Nes jums nepavyks per tiek laiko, kiek gali žmogus nešikti, sugalvoti parsinimo taisyklių, net jei jums viduriai yra užkietėję visiškai. Ir dar daugiau, bebandydami atrasite, kad toji “gramatika”, kurią jūs sakote esant, staiga paaiškėja netinkama, o jūs, bebandydami, pereinate į buką analizę pagal žodynus. Taip kad nešnekėkite man, kad lietuvių kalba turi gramatiką ir aš jums nesakysiu, kokiu keliu jums eiti į tą vietą, kurią jau gerai žinote ir ten reguliariai lankotės, nes kelią į ten jau pramyntėte, taip kad tenai jau ir eikite.

** Nei nežinau, kaip tą dalyką gražiai pavadinti lietuviškai. Antrojo Pasaulinio karo metais britų ir amerikonų aviacijos vadai sugalvojo tokį dalyką gudrų: jei nemažą miestą išbombini fugasais, o paskui užvarai ant griuvėsių krūvas padegamųjų bombų, tai kyla tokie gaisrai, kad susdaro tikra ugnies audra. Drezdeno ir Tokijo bombardavimai savo žiaurumu buvo panašūs Hirosimą ir Nagasakį, nors ir be jokių atominių bombų.

*** Vat jums toks privalumas greito rašymo: kadangi pavardžių neatsimenu, tai faktų netrauksiu, o patys ieškokitės.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.