Neseniai prasidėjo kažkokie isteriški pezėjimai apie tai, kaip baisiai krenta lietuvių kalbos žinios ir kaip viskas baisu. Kaip vargšai mokiniai, mokomi pagal kažkokią naują programą, dabar blogai mokomi, nes kažkokia ten daktarinė disertacija kažkur buvo atmesta dėl prastos lietuvių kalbos. Ir žinoma, visos tos kalbos baigėsi pareiškimais, kad reikia grąžinti tokį lietuvių kalbos mokymą, koksai buvo tarybiniais laikais, nes tada buvo labai gerai ir lietuvių kalba buvo tausojama, mokyklos buvo geros, žmonės buvo dvasingesni ir nešnekėdavo to, kas neleista.
Tie, kas aiškina apie neišsilavinusį jaunimą, visada remiasi paprasta logika: "mes nesuprantam, jie kažką ne taip mums sako, todėl duokite mums daugiau pinigų"
Aš nieko nerašysiu jums apie tas tuščias kalbainių galvas, kuriose skamba aidas, kuris jiems girdisi, kai koksai nors vabzdys padvesia nuo kalbainiškų pelėsių tvaiko ir krenta į kaukolėse esančios ertmės dugną. Tokio vabzdžio sukeltas aidas skamba ilgai, triukšmingai ir tampa haliucinacijomis, kurias paskui išprotėję kalbainiai atpasakoja per visokias radijo laidas.
Aš jums tik pasakysiu, kad dar nebuvo Lietuvoje tiek daug skaitančios jaunosios kartos, kokia yra dabar. Ir nebuvo dar tokio apsišvietusio jaunimo, koks yra dabar. Mes turime tokius protingus, gabius, daug besimokančius, skaitančius ir išsilavinusius vaikus, kad senos kartos funkcionieriams tai yra nesuvokiama, jiems tai visiškas užribis. Jiems tai tiesiog neegzistuoja, nes tai už jų suvokimo ribų. Ir net jeigu jie suvoktų, jie visvien nepripažintų, kad eilinis moksleivis yra protingesnis už juos.
Taip, dabartiniai mokiniai skaito tiek, kad neretas paauglys jau yra perskaitęs daugiau teksto, nei jo abudu tėvai perskaitė per visą savo gyvenimą. Tai yra absoliučiai akivaizdus faktas, o jo nesuvokiantys paprasčiausiai nesuvokia realybės.
Raštingumas ir gebėjimas rašyti be klaidų per paskutinius porą dešimtmečių pagerėjo. Aš atsimenu, kaip rašydavo mano močiutė – ji buvo raštinga, ji skaitė neįprastai daug knygų, bet ji rašydavo su klaidomis. Tai natūralu: Smetonos laikais žmonės mokėsi tik pradmenų, jų tėvai mokėdavo rašyti tik šiek tiek, o tas „daug“ perskaitytų knygų jiems buvo tik sąlyginiu „daug“.
Mano mokymosi laikais mokiniai rašė jau daug geriau, bet tos klaidos visvien byrėte byrėdavo. Pasižiūrėkite į kaip tik tuos vidutinio amžiaus pusraščius, kurie viename žodyje padaro dvi klaidas, tačiau rašinėja į visokius feisbukus. Tai kaip tik ta karta, kuri jau išmoko rašyti, tačiau neišmoko rašyti gerai.
Dabar vidutinis moksleivis dabar per metus perskaito daugiau knygų, nei vidutinis Lietuvos gyventojas kadaise perskaitydavo per visą gyvenimą. Ir jo raštingumas yra nesulyginamai didesnis. Ir netgi visiški idiotai, kurie anksčiau neišmokdavo parašyti rišlaus sakinio, dabar sugeba rašinėti komentarus į visokius portalus. Primetat? Netgi tokie, kurie prieš keliasdešimt metų, baigdami mokslus, žodžius skaitydavo skiemenimis, nes nemokėdavo kitaip perskaityti, dabar laisvai rašo komentarus internetuose!
Taip, dabar yra internetas. Moksleiviai sėdi prie jo dienų dienom. Jie perskaito ir parašo tiek, kad atsilikėliškiems kalbainiams tai sunku net įsivaizduoti. Klausimas tik vienas: ką jie perskaito? Aišku, ką perskaito: dažniausiai tiesiog panašių į save rašymus. Nes jiems tiesiog nėra, kur perskaityti kažko geresnio*. Jie skaito tai, ką jie randa, jų žinių troškimas begalinis, jie tiesiog siurbia į save viską, ką tik gali atrasti, bet ką gi jie randa?
Švietimo ir mokslo ministerija neseniai labai gyrėsi, kaip ėmė platinti kažkokią literatūros chrestomatiją už dyką moksleiviams. Žinote, ką jie padarė? Jie sumokėjo pinigus kažkokiai firmai, kad ta padarytų kažkokias apsaugas nemokamam turiniui, kuriam jau seniai negalioja turtinės teisės. Aš nekalbu apie patį abusrdą, kai nemokamas turinys užverčiamas kažkokiais ribojimais. Čia dar įdomesnis dalykas su ta apsaugos schema: kompiuteriai nuo jos ima strigti. Labai įdomus požiūris – padaryti literatūrą neskaitoma, pagadinti kompiuterius tiems, kas bandys tą literatūrą skaityti, o paskui pasiskelbti apie kažkokius esą pasiekimus.
Ponai ir ponios, čia yra aiški problema: mūsų moksleiviai yra kraštutinai išsilavinę, jie skaito tiek, kad mums sunku net įsivaizduoti, bet švietimo sistema ir visokie kalbainiai vietoje to, kad jiems padėtų, kaišioja pagalius į ratus, niekuo nesirūpina ir reikalauja grąžinti kažkokią sovietmečio tvarką. Mokiniai dusinami, iš jų daro kažkokias patyčas, o paskui kaltina belenkuo. Pasakykite man kažkas, KPŠ vyksta Lietuvoje? Ką aš neteisingai suprantu?
————-
* Taip, yra viena keista išimtis, iš kur gauna moksleiviai kažko padoresnio paskaitymui – tai piratavimas. Tik piratų dėka tie moksleiviai ir gauna kažkokių knygų. Tai kažkokia nesąmonė, bet gaunasi taip, jog dabartiniai piratai išties atlieka tą patį darbą, kurį prieš šimtmetį darė knygnešiai – jie duoda žmonėms galimybę šviestis ir mokytis. Lietuva susikūrė piratų dėka, taip kad nieko čia nepadarysi.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Piratai knygnesiai -- cia tikras juodasis perlas, spyga taukuota!
O kaipgi kitaip, be to Valančių reikia kanonizuoti ir paskelbti seeder’ių globėju.
Minimos chrestomatiniais apsaugos jaunimui nesudarė problemų -- jas tiesiog nulaužė.
Noras skaityti tikrai begalinis.
Taip. Tai simbolizuoja 🙂
Kai pažiūrėjau, kokiais kalnais mano dešimtokė dukra tempia iš bibliotekos popierines knygas ir per kokį trumpą laiką jas sugeba perskaityti, imu galvoti, kad šitos kartos galvose kelis kartus daugiau darbinės atminties. Po 5-10 metų, kai jie ateis į darbo rinką, mes liksime niekam netinkami kaip kokie kolchozinių fermų griuvėsiai.
Tarp kitko, kai kokioje nors valdiškoje įstaigoje ima dominuoti ta naujesnė karta, įstaiga pasikeičia. Nes tie jauni žmonės neįstengia dirbti kaip besmegeniai sraigteliai. Jie pernelyg geri. Jie keičia pasaulį.
Apie piratus knygnesius. Gal kas zino ka vietoj library.nu? Niekaip nerandu. O buvo tokie lobynai… 🙁
ten net ne lobynas, o tikras eldoradas buvo.. tokį dalyką uždarė, kad net graudu.. o pakaitalo kaip ir nėra. Aišku, žiūrint kokia sritis domina. Socialiniuose moksluose antras šaltinis po library.nu man visada buvo http://www.ssrn.com , bet ir šitas palyginus yra musė šalia dramblio;)
Visiškai iš asmeninės patirties: vidurinėje mokykloje skaitydavau po 3-4 knygas per mėnesį, gal net daugiau. Paskui, kai namie atsirado kompas ir internetas, knygų skaitymas sulėtėjo. Pastaraisiais metais perskaitydavau per metus gal iki 10 knygų. Dabar stengiuosi priprasti vėl skaityti, atrodo, kad sekasi. Tik visiškai neįsivaizduoju, kaip mano situacija atrodo šiuolaikinio jaunimo ar vyresnių žmonių kontekste.
O šiaip bendrai tai pritariu, kad skaitymas ne tik popierinių knygų yra svarbus, bet ir internetų. Angliškai išmokau internetų dėka. Ir kad švietimo sistema tą turėtų suprasti ir pradėti naudotis internetais, kaip švietimo šaltiniu, irgi pritariu. Nes tą daryti ne tik galima, bet ir labai reikia.
Gerb.Rokiški, labai teisingas pastebėjimas ir įrašas.
Įdomu yra tai, jog pas tuos vyresnės kartos žmones namai labai dažnai būna užkišti knygomis (iš tų laikų, kai naminių bibliotekų dydžiai būdavo matuojami metrais), kai tuo tarpu šiandien leidinių kainos yra nepalyginamai didesnės.
Apie mokyklinius skaitinius visalaik turėjau vieną pastebėjimą -- tai yra ŠMM klerkų ir visokio plauko pedagogų patologiškos pastangos vidurinio ugdymo įstaigose kišti daugmaž vien lietuvių autorius (kurių dauguma yra jaunam žmogui nekeliantys susidomėjimo, o kartais ir atgrasūs). Mokyklos laikais iš principo praleisdavau visokius persimbolizuotus, persunktus donelaičius ir baranauskus, žemaites ir t.t., vietoj to skaitydamas kur kas įdomesnius Remarką, Hemingvėjų, Diuma, Orvelą ir t.t.
Skaitant Orvelą, pvz. kokį 1984, reikia, kad kas nors padėtų susiinterpretuot šešiolikmečiui ir visokius ten simbolius ir idėjas išsiparsinti. Bijau, kad LT mokytojos ne visada kvalifikuotos ir savo sugebėjimais atitinka tokių knygų turinio svorį.
Yra toksai procesas: kiekvienoje kartoje būna dalis žmonių, kurie nieko nesugeba, tačiau išmoksta iškalti viską atmintinai ir perimti visokias dogmas. Tie žmonės nelabai temoka kurti, nelabai moka mąstyti, tačiau jie tampa idealiais visokių valdiškų kontorų klerkais.
Švietimo sistemoje tie patys klerkai paskui ruošia naujas panašių, tik dar geriau atrinktų klerkų kartas. Ir atranka tampa dar geresne. Rezultatas -- ilgainiui atsiranda klerkinė, degeneravusi ir pasaulį menkai atitinkanti švietimo sistema, atsilikusi nuo poreikių keliais dešimtmečiais.
Dar liūdniau būna, kai prasideda konfliktas tarp realybės ir tų nupezusių nomenklatūrinių sraigtažmogių: šieji ima šaukt, kad visi yra blogi, nes neatitinka jų standartų, todėl reikia auginti nomenklatūrinį procesą ir visų smegenines dar labiau farširuoti jų prikurtomis cirkuliariškomis atliekomis.
Tą konfliktą dabar ir matome.
Taaaaip, puikus komentaras ir postas! Pati esu 12 klasėj ir esu apšaukiama mokytojos, kaip nemokantis formuluoti minčių žmogus arba šnekanti per daug sudėtingai, nes visko reikia kuo paprasčiau ir aiškiau, nekalbant apie tai, jog tai padaro sakinius be esmės ir prasmės. Ši sistema yra sukurta visas individualybes paversti vienodais žmogeliukais, kurie ir toliau galės tarnauti augančio pelno sektoriui ;/
Kadaise šitą sistemą kūrė toksai Bismarkas. Anam reikėjo daug darbininkų, kurie turėjo turėti tam tikras žinias, didesnes, nei kokie valstiečiai. Muštro sistema, žinote.
Dabar gi situacija ima keistis -- pramonės našumas yra daugybę kartų didesnis, nei reiktų bet kokiems poreikiams tenkint. Žinių kiekiai yra tokie dideli, kad žmogus visą gyvenimą gali kapstytis kokioje nors neįtikėtinai specializuotoje srityje, taip ir nepamatydamas nieko aplink, bet padarydamas kokių nors atradimų. Atradimų, kurių niekas gali ir nepanaudoti, nes jų jau padaroma tiek, kad neaišku, kur juos dėti.
Ir štai čia prireikia to paties holistinio, valstietiško požiūrio su sveiku protu. Tokio požiūrio, kuris leistų kažką nuspręsti pačiam. Bet tam reikia tikro priežasčių ir pasekmių supratimo, o ne atmintinai iškaltų frazių.
Cha mano mergaitė mokykloj, antrus metus iš eilės, tapo geriausia bibliotekos skaitytoja. Skaito VISKĄ, ką randa
Pasiūlykit jai kokių enciklopedijų rinkinį 😀 . Turėtų būti ramiau porą mėnesių 😉
Čia labai geras pasiūlymas. Geros enciklopedijos duoda neįtikėtinai daug informacijos iš įvairiausių sričių.
Vaikai ir paaugliai skaito, bet pagrinde skaito tik internetuose. Kažkokio tai išmanaus neurolingvisto pastebėjimais, interneto skaitymas pakeitė žmonių smegenų struktūrą ir jiems darosi neįmanoma susikaupti ties ilgesniu nei 5 minučių tekstu, be to, įpratome visur tikėtis nuorodų į kitus tekstus. Kita vertus, skaitoma daug greičiau, kelis tekstus vienu metu (ala multitasking) ir mokam greit atsirinkti informaciją. Sakyčiau, kad tai nėra nei blogai, nei gerai, tiesiog yra kitaip. Ir baikit taip nekęsti kalbainių, man tai tiesiog jų gaila, kad jie turi kažkokį beprasmį, svajones ir polekį žlugdantį darbą.
Knygą dar reikia pasistengti parašyt ir atspausdint. Internetas gi išplėtė turinio kiekį. O kokybės liko panašus procentas, tad triukšmo ir rašinių-šiukšlių su kaupu. Tad klausimas ar tas masinis šlamštinės info srautas ir sugebėjimas jį greit skaityti yra vertybė.
skaitinėja daug kas, bet nežinia, kiek mąsto…
iš mano pastebimų jaunuolių (kolegijoj ir šiaip pažįstamų), tai laabai daug geimina (šaudo-gaudo žaidimus žaidžia), žiūri filmus, bet kad skaitytų -- nepastebiu.. Ir labai pritariu, kad su dėmesio sukaupimu yra problemų..
Pakeitė ne smegenų struktūrą -- nesikeičia ji nuo to.
Bet pats mąstymo modelis išties pakito, tas jau senokai stebima: labai daug multitaskingo (kuris dažniau yra labai blogas, nei geras dalykas), paralelinio skaitymo, informacija greičiau užmirštama, bet bendri jos kiekiai N kartų išaugę.
Tik tai yra susiję ne tiek su pačiais paaugliais, kiek su turimų informacinių kanalų pertekliumi. Tame pačiame internete atsidarome po kokius 10 tabų ir varom paraleliai per visus 🙂
Aš, pvz., pastebiu, kad kai kuriuos multitaskinančius komentatorius tenka siųsti į gerą vietą, nes atsiranda vis tokių, kurie įdėmiai perskaito 3 pastraipas iš 5, likusias 2 visiškai praleidžia, o paskui parašo fufelius. Tai simptomatiška, tas pats pakitusio mąstymo pavyzdys. Ir tai labai liūdina.
Aš pats suprantu, kad rašua ne tiems, kas prisitaikę trumpais gabaliukais skaityti. Štai jaunuolė viena čia žemiau komentaruose džiaugiasi, kad nors kartą gavo kiek trumpesnį tekstą.
Per tą informacijos perteklių jie jau susiduria su problema, kurios niekada anksčiau nebūdavo: informacijos gavimo apribojimas jau yra ne pasiekiamos informacijos kiekis, o jų pačių galvos. Senesnė karta ieškodavo informacijos, o jaunoji yra priversta riboti informaciją ir atsirinkinėti, kad galėtų susitvarkyti su visu tuo neįsivaizduojamai dideliu srautu.
Pats pastebiu. Nors ilgus tekstus skaityti nėra problema. Tačiau norisi kuo trumpesnio ir konkretesnio teksto.
Pats jau niekad nerašau ilgų balaganų. Einu tiesiai prie reikalo.
Didžioji klaida yra matuoti kiekybiškai. Teksto dydis nieko nesako savaime. Gali būti ir 1000 puslapių knyga, ir 1 sakinys, abu turintys vienodai gerą koncentruotumą ir aktualumą specifiniams skaitytojams.
Ir tas koncentruotumas bei aktualumas turi būti tinkamas. Ir netinkamas jis gali būti į abi puses. Viena vertus, yra klaiku skaityti tokias nežmoniškai atskiestas paskaitas, kokias dėstė Froidas, nors jo idėjos tam periodui buvo tiesiog genialios. Kita vertus, sukišus perteklių informacijos į kelis sakinius, gaunasi begalė nesuprantančių konteksto ar prielaidų, kuriomis remtasi.
Žodžiu, kiekvienam atvejui turi būti savaip. Yra labai didelė klaida vadovautis kiekybiniu kriterijumi, kaip pagrindu.
manau idealiai tinka: http://media.smashingmagazine.com/wp-content/uploads/2011/08/fleaty_18_bigD1.png
bet visada yra Электронная библиотека Пухлого… jau kas nores -- pasidomes ir ras ir kas, ir is kur, ir kaip. Lobynai buna skirtingose vietose 🙂
O jeigu tie mokiniai dar ir įsitraukia į literatūrinio piratavimo veiklą — tai nuo to jie tik dar protingesni ir apsiskaitę pasidaro.
Nekenčiu vieno locho kalbainio, kuriam, mat, tradicinis lietuviškas ilgasis brūkšnys pasirodė per ilgas ir į lietuvišką tipografiją įpiso kažkokį nuokrušą endash.
Visiškai pritariu. Ir tai man atrodo susiję su pasirinkimo laisve ir laisva Lietuva. Galima gauti viską, ko tik nori, o svarbiausia tai -- kas domina, o ne ką nori prikišti kažkas „iš viršaus“.
Aš pats gyvenime gal kokias dvi knygas ir perskaičiau (jeigu kalbėt apie romanus ir pan.), bet jeigu imti mokslinę literatūrą ir straipsnius, tai čia man nepasotinama sritis 🙂
Dar dėl „neskaitančio“ jaunimo. Užtenka su jais pabendraut (nekalbu apie visokius marozus, bet apie normalius), tai supranti, kad mano 10 metų jaunesnis brolis jau yra visiškai kitoks ir aplinką supranta kitaip, nei aš. Ir kas labiausiai man patinka, tai jaunimas jau turi tą „laisvės pojūtį“ (na taip vadinu tiesiog). Jie nėra suvaržyti ir nebijo reikšti savo nuomonės.
Lietuva keičiasi po truputį, bet manau viskas tik į gerą 🙂
Vat tas momentas mane labiausiai ir džiugina, kur tamsta paminėjote -- jie nesuvaržyti ir nebijo turėti nuomonę.
Senesnė karta yra suvaržyta žiauriai -- sovietinio auklėjimo pasekmė. Ir netgi ta karta, kuri užaugo kiek vėliau, tieji, kurie dabar yra 20-30 metų amžiaus, t.y., mokęsi daugiau Nepriklausomybės laikais, visvien dar yra kažkiek užveržti -- sistema kažkiek išlikusi buvo ilgokai.
O tie, kurie auga dabar -- jie yra žymiai laisvesni. Kai jie jau ims veikti versle, Lietuva pasikeis negrįžtamai. Taip, čia dar vienas dalykas, kuris mane džiugina. Jie geresni.
Nu, aš šiek tiek paprieštarausiu. Mano tėvai ir jų kurso/klasės draugai skaitydavo daug knygų, nes tiesiog nebūdavo ką veikti. Ypač kaimuose. Kai susitinku ar nueinam portmūšį pažaisti kokį, tai literatūrinis išprusimas labaai aukšto lygio. Tai tikiuos kad ir apie savo kitus bendraklasius nemeluoja.
Mano kurso/klasės draugai skaito mažai. Klasės draugai skaitydavo (jei iš vis skaitydavo) privalomų knygų santraukas, arba prašydavo papasakoti (su tam tikrom išimtim -- buvo ir skaitančių, bet nedaug). O mokyklą baigiau gerą.
Kursiokų, skaitančių ne su mokslais susijusią literatūrą, iš vis vienas kitas. O laiko negali sakyti kad nėra. Žiūri filmus, serialus, arba litrabolą. O studijuoju irgi neprastam universitete.
Oi priklauso nuo n faktoriu.Nuo tevu ypac.Man asmeniskai buvo periodas, kai po knyga (iskaitant ir tokios apimties kaip „Altoriu seseliai“) grauziau kasdien.
Atvirai sakant teksto skaitymas yra gana letas ir imlus pastangoms procesas.Ypac kai dabar yra audio knygos.Arba video klipai (ypac tai galioja kokiai istorijai,kai per 1-1.5h perziuros gauni toki kieki informacijos, kuria gauti skaitant uztruktu diena jei ne daugiau).
O kai del klasikos -- neaisku kas is dabartiniu knygu bus laikoma klasika po 50-100 metu. Dabartine klasika irgi kazkada buvo laikoma niekalu/erezija arba jaunimelio keverzonemis.
Skaito jaunimas nemažai, rašo dar daugiau -- ypač sms 🙂
Gaila tik, kad klasikos kūrinių nelabai mėgsta. Jiems kur kas mieliau visokios vampyrų meilės istorijos.
Vampyrų meilės istorijos visada buvo populiarios. Dar prieš porą šimtmečių populiariausia literatūra buvo visokie pigūs lengvo turinio romaniūkščiai.
Bet tieji taip keikiami SMS, kurie taip kerta per rašybą, išmoko rašyti ir skaityti netgi idiotus.
Nelabai imu tokių deklaracijų į galvą. Eilinė greito praturtėjimo schema:
1)užsakyti per PRščiukus purvasklaidą, kad visur kištu tas cypaujančias apie tragišką lietuvių kalbos padėtį respublikoje funkcionieres + susigrąžinti atgal kokį 10% lėšų, sumokėtų publicumams;
2)po tokio ažiotažo, Steponavičius, operatyviai atsakydamas į savo paties užsuktą shit stormą, pasiūlys reformų paketą, o kuris savo ruožtu….
3) ….pateisins naujų ES paramos priemonių paskelbimą, socialinėms veikloms, kurių bent trečdalis bus panaudota tų, kas į ministro žmonos labdaros fondą padės 10% nuo paramos sumos, bet nemažiau nei 100k LT.
4)o parama koja kojon eis su valstybinėmis kalbos puoselėjimo programomis iš kurių bus nusiurbta koks 15-20% lėšų, o pačios veiklos, dėl skubiai ant kelieniaus sukaltų projektų užsimuš į sieną ir prapuls likę neišgrobstyti pinigai.
Kaip žiniai ŠMM yra aukso kasyklos korupcionieriams ir Steponavičius nori išgręžti paskutinius litus, kol dar neužleido savo vietos kitam gavrikui.
Vienintelis būdas kovoti su tokiais žaidimais antpirščiais, tai tiesiog taikant dereguliacijos priemones, leisti privačioms mokykloms konkuruoti su valstybinėmis.
Rokiški, koks trumpas įrašas! Perskaičiau visą ir beveik tikėjausi, kad čia tik pirmos dalies pabaiga :))
Mes ten truputį aukščiau komentaruose padiskutavome apie tamstą ir apie visą tą sindromą, kur skaitoma paraleliai krūvos dalykų, o bent kiek normalesnio ilgio tekstams sunku susikaupti.
Dėl skaitymo -- galbūt ir skaito, galbūt ir daug. Bet dėl raštingumo pagerėjimo per paskutinį dešimtmetį, na niekaip negaliu sutikti. Atsiverčiu aš rašto darbus, kuriuos prieš aštuonetą metų pats rašiau, ir palyginu su tuo, ką dabar man atneša mano studentai… Ir graudu pasidaro. Nesileiskim į diskusiją apie terminus, ir kitus jautrius dalykus, bet elementarios rašybos taisyklės šiuolaikinei kartai, turinčiai automatinį rašybos tikrinimą, pasirodo, irgi yra neįveikiama tvirtovė. „Siūsti“, „gryšti“ ir panašūs perliukai -- nuolatiniai radiniai, tuo tarpu teisingai parašyti žodžius ‘koncepcija’ arba ‘finansai’ teisingai sugeba gal tik vienas iš dešimties.
Kiek suprantu, tamsta esate dėstytojas, t.y., vienas iš geriausių, o dar ir pats iš jaunesnės kartos, subrendusios, jau esant internetams, o lyginate save su studentišku vidurkiu 🙂
Tokios klaidos, kurias tamsta minite -- tai yra pasekmė to, kad jie rašo ir skaito labai daug, o ne pasekmė to, kad automatinis tikrinimas pas juos programose. Jei tas automatinis tikrinimas būtų, tai jie tų klaidų neatneštų 🙂
Tiesiog palyginkim, kokia dalis jų perskaitomų tekstų yra tie teisingieji, su gera rašyba, kuri juos įpratintų. Kokia dalis, lyginant su krūvomis internetinių, anglų kalba parašytų ir t.t., t.y., tų, kurie geros rašybos neskatina. Ir čia išsyk aišku pasidarys, iš kur tos klaidos.
Jie yra apsiskaitę, protingi ir taip toliau. Bet ar pakankamai geros medžiagos jie gauna lietuvių kalba?
Grįžau namo, parodžiau 10 svarų banknotą kokiem keturiem 40-60 metų žmonėm, klausiu koks čia dėdė pavaizduotas. Nežinojo.
Parodžiau 18 metų giminaitei, o ji iš karto: Darvinas.
Na, aš Darvino irgi neatpažinčiau greičiausiai 🙂
Čia gali būti dar vienas aspektas įsimaišęs: tas pats žmogus būdamas 17-18 metų tikėtinai turės didesnį va tokių „enciklopedinių“ žinių bagažą negu praėjus dešimčiai ar dvidešimčiai metų. Būtent mokykliniais metais (ir dabar, ir anksčiau) žmonės turi didžiausias galimybes prisirankioti plataus spektro bet neaiškaus pritaikymo informacijos, kuri vėliau tiesiog užsimiršta.
Arba užsimiršta, arba labai padeda gyvenime vėliau. Su sąlyga, kad ta informacija yra realiai plataus spektro, o ne nerišlaus gilumo specializuota ir itin ribota.
>> Švietimo ir mokslo ministerija neseniai labai gyrėsi, kaip ėmė platinti kažkokią literatūros chrestomatiją už dyką moksleiviams.
nepavyko internetuose kažką panašaus rasti trumpa paieška. URL arba šaltinis?
http://www.upc.smm.lt/naujienos/chrestomatija/
Esmė ne kiekybėje. Kiek tomų Delfi ar Facebook komentarų reikia perskaityti, kad išmokti geriau rašyti? 🙂 Dar ką skaitai, tokios idėjos ir stilius pačiam lieka… Iš ko kyla problema, kad nemoka atsirinkti informacijas, o gal jos iš vis net nėra mokymui? Turim tuos kelis klasikos kūrinius, kurių temos jau atgyvenę, neaktualios, gal net jau nesuprantamos šiandien. Iš įdomesnių ir populiaresnių turim tik užsienio vertalus, kurie iš esmės negali lietuvių kalbos mokyti…
Problema iš vis ne mokinių nore skaityti, o turinyje. Praktiškai nėra to kokybiško lietuviško turinio, ir pati šalis turbūt net per maža, kad interneto globalizacijos laikais dar ilgai su savo kalbele mandravotų.
Siaip placiau paemus tai civilizacija (~10k metu?), mokslas (~500?) tera berzo tosele lyginant su kamienu.Gi zmones is esmes ir ju santykiai mazai keiciasi. Kazkiek tik veiksmo aplinka(kai kur maziau tenka del elementariu poreikiu pakovot) gal keicias (nebe del gelezinkelio liniju akciju, o del facebook`iniu prakaituoja). Bet ir tai tik „labiau civilizuotoms“ visuomenems galioja. O kad lietuviska rasliava totalia dauguma atveju tera laiko gaisimas, tai sutinku. Gaila gaisti jai laika.
Kažkokius nelabai „klasikinius“ kūrinius skaitei, jei jie nebeatitinka nūdienos aktualijų 🙂
Cia ziurkenai nesiraukyk, ilgai nepriklausomas nebusi, teks eit i Seima ir uzsiimt rimta edukacija…
Aš pozityvumo galėčiau semtis iš savo vaikų, ir semiuosi, ir labai tikiuosi,kad jie tai darys, žiūrėdami į savo vaikus, kaip kad turbūt ir mano tėvai taip darė. Labai gera nuotaika, ir labai gerai, kad yra, kas ją skleidžia
Psichopatinis Rokiskio tekstas. Bet geras. Cia jau yra sociolingvistika -- nx man tobulet, geriau pavaryt ant kalbainiu, kalbajobu, kalbonaciu ar pan. Cia yra elementari kalbine tinginyste, kaip ir savo kojines retsykiais issikalbt.
O jei taip rimčiau ? Nx iš tikro „kalbainiškon“ linkmėn tobulėt ? Koks to tikslas ir siekiamybė beigis šviesusis rytojus su visais dzenais būtų ? Kas būtų tas tobulasis kalbainių pasekėjas ?
P.S.: „Nx“ vis norisi man išbraukt, ale gi negaliu -- taip originale 😉
Tą chrestomatiją apmokestinti norėjo. Nepavyko, nes nerado kaip jos apsaugot nuo piratų 😀
Gerb. Rokiški,
Visiškai nesutinku su Jūsų nuomone. Kodėl? Todėl, kad mano patirtis yra kitokia. Dažnai (bent jau porą kartų per savaitę) tenka lankytis bibliotekoje. Lankosi ten žmonės: studentai, pensininkai ir šiaip knygas mylintys žmonės. Ir štai atvejis: prieina prie bibliotekininkės jaunuolis, ieškantis 50 lapų storumo knygelės. Pasirodo, kad tai bus pirma jo perskaityta knyga per visus 12 metų. Ir toks atvejis nėra vienintelis. Ir tai „skaitantis“ jaunimas? Sutinku, kad dabar perskaitoma daug teksto, tačiau kokia jo kokybė? Dauguma komentarų rašoma „šveplai“, žinutės, kuriomis bendraujama, taip pat „šveplos“. Jaunimėlis net normalaus sakinio suformuluoti nebesugeba. O aš baigiau mokyklą tik prieš 10 metų… Ir ne „kalbainiai“ kalti, kad kalbėti ir skaityti nebemokame…
Ponia Asta, o jūs dabar pagalvokite apie tai, kad tokių jaunuolių, neperskaičiusių jokios knygos, būdavo ir prieš 10, ir prieš 20, ir prieš 30 metų. Tik vat dabartinis tasai jaunuolis jau moka skaityti ir netgi rašyti, kad ir šveplai.
Jūs štai apie tokį fenomeną pagalvokite, tai tada ir visiškai sutiksite, ir visiškai neprieštarausite man.
Didziauses kalbainis koki zinau tai rokiskis, vis pliurpe is tuscio i kiaura. Kovoja su vejo malunais drakonu pavidalu, gina jaunima nuo karinguju kalbainzoidu. Taip ir norisi ispirt i ta stora subine.
Rokiskiau, as ne fleimeris, nu nesvarbu, kad taiklu ir teisinga is pavirsiaus ziurint, negeras tu ziurkenas
Pingback: Tas siauras semiotinis požiūris į VLKK « Rokiškis